Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,GLG Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GLG Baltic“ ieškinį atsakovui G. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), tame tarpe ir Lietuvos teismų sistemoje LITEKO esančiais duomenimis, todėl nėra pagrindo priimti ieškovės teikiamų bankroto bylą nagrinėjančio teismo priimtų procesinių sprendimų.

12. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. rugpjūčio 19 d. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis bei motyvais, atsikertant į atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus. Atsižvelgiant į tai, apeliantės 2020 m. rugpjūčio 19 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

Dėl žalos atlyginimo, neperdavus bendrovės dokumentų ir turto

13. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios bendrovės vadovo veiksmais, pastarajam, ieškovės teigimu, neišsaugojus ir neperdavus bendrovės nemokumo administratorei viso bendrovės turto ir jos veiklos dokumentų, atlyginimo.

14. Nagrinėjamu atveju ieškinį pateikusios bendrovės nemokumo administratorė atsakovo neteisėtus veiksmus įrodinėjo pastarojo, kaip bendrovės vadovo, pareigos perduoti administratorei visą bendrovės turtą bei dokumentus neatlikimu, o žalos faktą bei dydį grindė paskutiniu Juridinių asmenų registrui pateiktu BUAB „GLG Baltic“ 2012 metų balansu už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kuriame nurodyta, kad ieškovė turėjo 70 784,58 Eur turto: materialiojo, atsargų, išankstinių apmokėjimų ir nebaigtų vykdyti sutarčių, taip pat per vienerius metus gautinų sumų bei pinigų ir pinigų ekvivalentų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui neperdavus administratorei nei turto, nei įmonės dokumentų, nėra galimybių nustatyti, koks konkretus turtas buvo išvardytas 2012 metų ieškovės balanse, o esant patvirtintiems 8 183,79 Eur kreditorių finansiniams reikalavimams, laikė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė 70 784,58 Eur žalą. Taip pat sprendė, kad atsakovo neteisėtus veiksmus ir ieškovei bei jos kreditoriams padarytą žalą tiesioginis teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys sieja tik 8 183,79 Eur apimtimi. Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, teigia, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kitokią, nei nurodyta 2012 metų balanse, neperduoto turto vertę; bendrą ieškovei bei jos kreditoriams padarytą žalą sudaro bankroto byloje patvirtintų patikslintų kreditorių finansinių reikalavimų 8 191,79 Eur suma bei 5 863,65 Eur administravimo išlaidų sąmatos suma, iš viso 14 055,44 Eur.

15. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nors netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas savaime yra neteisėtas veiksmas, tačiau žalos atlyginimo prievolė dėl to vadovui kyla tik jeigu nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ir žalos, kaltė) (CK 6.246–6.249 straipsniai), o žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga gali būti konstatuota tik tada, jeigu dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra prarastas bendrovės turtas arba atsiranda kitų turtinių neigiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017).

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis bendrąja įrodinėjimo taisykle, pareiškus reikalavimą vadovui taikyti civilinę atsakomybę už tinkamai neapskaitytą ir prarastą turtą, pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y., kad konkretus turtas buvo prarastas būtent dėl vadovo neteisėtų veiksmų ir taip bendrovei padaryta turtinė žala (nuostoliai), tenka ieškovui. Todėl ir apeliantei teko pareiga įrodyti, kad buvęs jos vadovas, atsakovas G. B. neišsaugojo ir neperdavė nemokumo administratorei jo dispozicijoje buvusio bendrovės turto, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius aptartas faktines aplinkybes.

17. Kaip jau buvo nurodyta nutarties 13 punkte, apeliantė savo reikalavimą grindė paskutiniu Juridinių asmenų registrui pateiktu BUAB „GLG Baltic“ 2012 metų balansu už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kuriame nurodyta, kad ieškovė turėjo 70 784,58 Eur turto: materialiojo, atsargų, išankstinių apmokėjimų ir nebaigtų vykdyti sutarčių, taip pat per vienerius metus gautinų sumų bei pinigų ir pinigų ekvivalentų.

18. Dėl įmonės balanso, kaip tinkamos ir leistinos įrodinėjimo priemonės žalos faktui bei dydžiui nustatyti, ne kartą yra pasisakęs kasacinis teismas, pažymėjęs, kad, vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

19. Atsakovo teigimu, bendrovės turto ir įsiskolinimų sumos kito vykdant pagrindinę veiklą – prekybą, todėl nustatyti priteistinos žalos dydį pagal 2012 metų balansą nėra pagrindo, t. y. realus žalos dydis ir faktas negali būti nustatinėjamas remiantis vien įmonės balanso, sudaryto prieš 7 metus iki bankroto bylos iškėlimo, duomenimis. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo įrodinėjama situacija, kad per 7 metus BUAB „GLG Baltic“ turto masė, jo sudėtis ir vertė galėjo pakisti, yra labiau tikėtina, nei netikėtina. Pažymėtina, kad bankroto byla UAB „GLG Baltic“ buvo iškelta tik 2019 m. gegužės 12 d. nutartimi, t. y. po beveik 7 metų nuo balanso, kurio duomenimis remiasi nemokumo administratorė, įrodinėdama žalos faktą bei dydį, sudarymo, todėl per tokį laikotarpį įmonės turto sudėtis ir vertė galėjo pakisti ir 2012 metų balanso duomenys apie bendrovės turtą galėjo visiškai neatitikti bankroto bylos iškėlimo dieną buvusios padėties. Pažymėtina ir tai, kad, pagal minėto balanso duomenis, didžiąją dalį įmonės turto – 69 839,55 Eur (241 142 Lt) – sudarė trumpalaikis turtas, iš kurio net 59 477,53 Eur (205 364 Lt) atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Iš BUAB „GLG Baltic“ bankroto bylos matyti, kad bendrovės kreditorės yra VMI bei VSDFV Vilniaus skyrius. Atitinkamai iš VMI finansinio reikalavimo matyti, kad įmonės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2015 m. lapkričio 16 d., o VSDFV Vilniaus skyriaus – nuo 2016 metų vasario mėn., tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad kaip nurodo atsakovas, bendrovė kurį laiką nuo aptariamo 2012 metų balanso pateikimo Juridinių asmenų registro tvarkytojui ūkinę–komercinę veiklą vykdė. Taigi apeliantės pozicija, kad žalos dydį sudaro 2012 metų balanse nurodyta turto vertė, stokoja pagrįstumo.

20. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą ar, priešingai, nebuvimą teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu (ar neįrodytu), jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (nebuvimu). Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

21. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Taigi teismo išvados gali būti grindžiamos ir didesnio tikėtinumo taisykle, o teismas gali nuspręsti, kad vieno ar kitokio fakto buvimas (nebuvimas) labiau tikėtinas, nei netikėtinas. Kitaip tariant, įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu).

22. Atsižvelgiant į minėtą tikimybių pusiausvyros principą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir nenustatęs, kokia konkreti dalis turto, nurodyto 2012 metų balanse buvo panaudota bendrovės ūkinėje–komercinėje veikloje, nes nei administratorei, nei teismui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, pagrįstai sprendė, kad atsakovo neteisėtus veiksmus ir ieškovei bei jos kreditoriams padarytą žalą tiesioginis teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys sieja tik su bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma.

23. Apibendrindama motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą iš esmės išsprendė teisingai, padaręs išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas padarė 70 784,58 Eur žalą, o atsakovo neteisėtus veiksmus ir ieškovei bei jos kreditoriams padarytą žalą tiesioginis teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys sieja tik su bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma. Tačiau BUAB „GLG Baltic“ bankroto bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi patikslino BUAB „GLG Baltic“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, padidindamas VMI reikalavimą 8 Eur suma, dėl to teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas patikslinti apeliantei priteistinos žalą dydį, ją padidinant nuo 8 183,79 Eur iki 8 191,79 Eur.

Dėl žalos atlyginimo, laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo

24. Apeliantė nurodo, kad bendrą ieškovei bei jos kreditoriams padarytą žalą sudaro ne tik bankroto byloje patvirtintų patikslintų kreditorių finansinių reikalavimų 8 191,79 Eur suma, bet ir 5 863,65 Eur administravimo išlaidų sąmatos suma, iš viso 14 055,44 Eur, teigdama, kad įmonės vadovo (atsakovo) pareiga atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą, bet ir administravimo išlaidas kyla pažeidus pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo.

25. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas, gali būti reiškiamas tik asmenims, kurie, pažeisdami įstatyme jiems nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami kreditorių bei įmonės turtinę padėtį ir apribodami galimybes tinkamai įvykdyti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019, 30-31 ir 34 punktai).

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atskirai nepasisakė klausimu dėl administravimo išlaidų kaip bankrutavusios bendrovės patirtos žalos, tačiau pažymėtina, jog CPK 135 straipsnis įpareigoja ieškinį pareiškiantį asmenį nurodyti tiek ieškinio dalyką, tiek ir jo pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Šiuo atveju ieškovė ieškiniu prašė priteisti 70 784,58 Eur žalos atlyginimo, savo reikalavimą grįsdama paskutinio Juridinių asmenų registrui pateikto UAB „GLG Baltic“ 2012 metų balanso duomenimis, kuriame nurodyta, kad ieškovė turėjo 70 784,58 Eur vertės turto, kurio, pasak apeliantės, neperdavė nemokumo administratorei. Apeliantė ieškinyje taip pat nurodė, kad atsakovas susipažinęs su bendrovės finansiniais dokumentais, būdamas rūpestingas ir veikdamas atidžiai, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nenurodė ir nedetalizavo, kad šiomis aplinkybėmis grindžia reikalavimą dėl administravimo išlaidų priteisimo kaip bankrutavusios bendrovės patirtą žalą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog reikalavimas priteisti žalą kildinamas iš ieškinyje įrodinėjamų neteisėtų atsakovo veiksmų, neperdavus nemokumo administratorei bendrovės turto ir dokumentų pagal paskutinį Juridinių asmenų registrui teiktą BUAB „GLG Baltic“ 2012 metų balansą.

27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė, teikdama skundą tuo pagrindu, kad atsakovo neteisėtus veiksmus ir ieškovei bei jos kreditoriams padarytą žalą tiesioginis teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys sieja ne tik su bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, bet ir su administravimo išlaidų sąmatos suma, iš esmės reiškia naują reikalavimą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija išaiškina apeliantei, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl tokie argumentai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 312 straipsnis).

28. Nepaisant nutarties 26-27 punktuose nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad administravimo išlaidos bankroto byloje yra patiriamos visada, nepaisant to, ar atsakingi asmenys dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi laiku, ar pavėluotai. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį gali būti atlyginamos tik tos administravimo išlaidos (tik tokia jų dalis), kurios kilo būtent dėl įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Iš ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies išplaukia įmonės vadovo ir (ar) kito asmens pagal kompetenciją pareiga atlyginti pavėluoto kreipimosi į teismą nulemtą administravimo išlaidų padidėjimą, t. y. skirtumą tarp bankroto byloje patirtų administravimo išlaidų ir administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020, 22 punktas).

30. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat išaiškinta, kad nors toks aiškinimas apsunkina priteistinų administravimo išlaidų įrodinėjimą (administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įrodinėjimo apimtimi), jis atspindi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies, kaip civilinę atsakomybę nustatančios teisės normos, esmę. Priešingas ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies aiškinimas, ją vertinant kaip nustatančią įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, pareigą atlyginti visas administravimo išlaidas, iš esmės reikštų baudos tokiam asmeniui taikymą, t. y. sankciją, kuri būtų nebūdinga civilinei teisei ir dažnu atveju nebūtinai proporcinga padaryto pažeidimo mastui (pavyzdžiui, net ir nedidelis termino kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo praleidimas, nenulėmęs bendro įmonės skolos dydžio ir (ar) administravimo išlaidų išaugimo, nulemtų pareigą atlyginti visas administravimo išlaidas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020, 23 punktas).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė tokio skirtumo (administravimo išlaidų padidėjimo dėl atsakovo pavėluoto kreipimosi į teismą, inicijuojant bankroto bylą) nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje neįrodinėjo. Apeliantės pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu neeliminuoja ir nurodyti apeliantės skundo argumentai, kad ieškinį ieškovė reiškė savo ir ieškovės kreditorių interesais. Apeliantė, kaip ieškinį pareiškęs asmuo, turėjo pareigą įrodyti jo pagrindą ir dalyką, tačiau šios pareigos aptariamu atveju tinkamai nevykdė.

32. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą iš esmės išsprendė teisingai ir pagrįstai ieškinį tenkino BUAB „GLG Baltic“ bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumos ribose, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, todėl paliekamas nepakeistas, patikslinant apeliantei priteistinos žalos dydį, jį padidinant nuo 8 183,79 Eur iki 8 191,79 Eur.

34. Kadangi šia nutartimi ieškovės apeliacinis skundas dėl ginčo esmės nėra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslinamas tik 8 Eur suma, nes Vilniaus apygardos teismas BUAB „GLG Baltic“ bankroto byloje 2020 m. birželio 25 d. nutartimi patikslino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, padidindamas VMI reikalavimą 8 Eur suma, skundžiamame teismo sprendime atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas. Atitinkamai, netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau atsakovui nepateikus tokių išlaidų pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį ir išdėstant ją taip:

„Patenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „GLG Baltic“ (juridinio asmens kodas 302805507) iš atsakovo G. B. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 8 191,79 Eur (aštuonis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt vieną eurą 79 ct) skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 8 191,79 Eur (aštuonių tūkstančių vieno šimto devyniasdešimt vieno euro 79 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo G. B. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 184 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis eurus) žyminį mokestį. Žyminis mokestis turi būti sumokėtas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188728721) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank“, įmokos kodas 5660.“