Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje

R. K., a/k (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, dirbantis, (duomenys neskelbtini) , gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, administracine tvarka nebaustas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 154 straipsnio 2 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V., G. G. privataus kaltinimo skundu R. K. kaltinamas, kad jis tyčia, sąmoningai paskleidė apie juos (V. V., G. G.) tikrovės neatitinkančią informaciją piktnaudžiavimu tarnyba, taip pat šmeiždamas apkaltino juos padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, o būtent:

2010 metų birželio mėnesio 14 dieną naujienų portale (duomenys neskelbtini) pasirodžiusiame straipsnyje „Milijardinė miškų vertė- masalas medienos magnatams“, buvo rašoma: „Vienas tokių dosniųjų - buvęs(duomenys neskelbtini) V. V.. Jis su S. P. kūmai, bičiulystę sutvirtina ir gretimos vilos Labanoro girioje. Tad V. V. jam irgi tiktų į bendražygius. Jau dabar V. V. giriasi, kad S. P. padarė bajorišką gestą - padovanojo jam dešimt žirgų. Matyt už nuopelnus".

Be to buvo rašoma: „Ypač privatus biznis valstybiniuose miškuose klestėjo kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.. G. G. - ir vienas iš Vilniaus apskrityje veikusios (duomenys neskelbtini) steigėjų. G. G., kuris giriasi, kad greitu laiku taps generaliniu miškų urėdu, siūlo valstybinėms urėdijoms užsiimti miško atkūrimu ir priežiūra, o kirtimu- privatiems medienos ruošėjams. Kas gali paneigti, kad generalinio miškų urėdo pareigybė šio veikėjo (G. G.) vėl nevilioja? Ypač kai tokį savą į ją stumia esą dėl aukštų medienos kainų ir nedėkingų urėdijų kelias įmones į bankrotą jau nuvaręs S. P.“. Šiuose keliuose sakiniuose nurodyta aiškiai melaginga informacija: G. G. nėra ir nebuvo S. P. proteguojamas, nėra (duomenys neskelbtini) steigėjas, niekuomet nesigyrė, kad greitu laiku taps generaliniu miškų urėdu ir į jokią pareigybę G. G. S. P. „nestumia“.

Apklaustas kaltinamasis R. K. teismo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad yra(duomenys neskelbtini), užima ir tuo metu užėmė vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Pripažįsta, kad P. I. slapyvardžiu parašė šitą straipsnį. P. I. yra slapyvardis, tai yra bendrinis slapyvardis, juo pasirašė ne jis vienas, bet duotu atveju, jis parašė straipsnį. Pripažįsta, kad yra šio straipsnio autorius. Šiuo atveju vienintelis autorius ir jo iniciatyva buvo parašytas straipsnis. Parašytas straipsnis pereina kalbos redaktoriaus filtrą, paprastai jis pereina korektoriaus filtrą ir, kadangi tai yra vienas iš jo 3-5

autorinių darbų, jis buvo perskaitytas kažkurio iš suprantančių žurnalistų, kurio, negali įvardinti. Kalbos specialistas taiso gramatines klaidas, jis gali padėti kablelį. Korektoriaus veiksmai neįtakojo straipsnio turinio, pavidalą įtakoja, turinio - ne. Straipsnio pavadinimą sugalvojo jis, nuotrauka, tikėtina, yra nupirkta iš kokios nors fotoagentūros. Tikėtina, kad ją įdėjo dienos redaktorius. Internetinis dienraštis turi pasiskirstymą pagal sritis. Sritys yra pakankamai formalizuotai įvardijamos redakcijos: „Aktualijos“ ir „Lietuva“, kur pakliūtų ir šis straipsnis. Dar „Užsienis“, Gyvenimo redakcija, Sporto redakcija. Sprendimas buvo priimtas ne dėl temos aktualumo, tiesiog internetiniame dienraštyje prieš tai 4-5 straipsniuose buvo nagrinėta labiau dabartinių veikiančių urėdijų veikla remiantis iš dalies kaltinamųjų teikiama informacija, po to nusprendė pasidomėti, kaip sakoma, kita puse. Be abejonės, jam teko rinkti informaciją. Sunku pasakyti, kiek užtruko. Pridėtus straipsnius Google'as ištraukia per tris minutes. Išsitraukti informaciją ir ją perskaityti gali užimti daugiausia valandą. Šiaip turi pomėgį rinkti informaciją pagal savo užsiėmimo būdą, nes dešimt metų žiniasklaidoje dirba. Kai kuriuos dalykus turėjo iš anksčiau, be to, susitiko su kai kuriais žmonėmis pasiklausti kai kurios informacijos. Gavo kai kurią informaciją, kuri buvo įdėta į straipsnį. Konkrečiu atveju buvo susitikęs su generalinio urėdo pavaduoju Z. T., kuris yra miręs, kuris davė šifruotę gerbiamo V. V. interviu A. K., kur kaip tik kalbama apie dovanotus žirgus. Tikslinausi dėl kaimynystės, iš dabartinio Ignalinos urėdo A. A. ir sužinojo, kad tiek V. V., tiek S. P. disponuoja turtu Labanoro girioje šalia Šiekščio ežero. Porą savaičių užtruko, kol surinko informaciją. Per savaitę būna 600-700 autorinių straipsnių Alfa.LT, apie gerą pusę straipsnių perskaito, todėl detalių neprisimena. Paprastai autoriai renka patys informaciją, turi savo šaltinius, renka iš pažįstamų, prašo kolegų pagalbos, archyvais naudojasi, naudojasi internetiniais archyvais. A. V. bendrovėje nedirbo, jis girdėtas, jį pažįsta. Jis dirbo Generalinėje urėdijoje. Vancevičių pažįsta apie 10 metų. Tokio pobūdžio informacija arba informacija, susijusi su miškais, pakliūna į dvigubą akiratį: 1. faktologija, tai yra verslo dalis. Mes turime verslo redakciją, kuri susideda iš 1-2 žmonių. 2. „Lietuvos“ redakcijos žmonės, kurie daro analitiką, žiniasklaidos žargonu vadinami tyrėjai. Tokio pobūdžio informacijos labiau yra tyrėjų kompetencija. Gerbiamas teisme, pabrėžiu, paprastai kiekvienas autorius renka pagrindinę medžiagą pats. Medžiaga gali būti pasiūlyta, atnešta. Gauna generalinio direktoriaus atlyginimą, už šį straipsnį konkrečiai atlygio negavo. Tikėtina, kad jo sprendimu buvo tas straipsnis patalpintas būtent tą dieną. Turi įgaliojimus priimti sprendimus redakcijoje ir jais naudojasi. Straipsnis yra autorinis. Dauguma teiginių turi tam tikra pagrindimą iš kitų šaltinių. Sąvoka „vienas dosniųjų“ buvo pavartota - šitas sakinys yra ištrauktas iš straipsnio konteksto, šalia pirmo teiginio yra toks sakinys: „Su keturiasdešimčia milijonų litų skolų už valstybinę medieną bankrutavo(duomenys neskelbtini), - tikrai bankrutavo, kažkada mes buvome jos akcininkais -„Rietavo baldai ir kitos Vakarų medienos grupės įmonės, dauguma jų medieną gavo skolon, jau stovėdamos ant bankroto slenksčio ir žinodamos, jog pinigų jiems negrąžins. Vienas tokių dosniųjų, kurie pardavinėjo medieną skolon buvo Ignalinos miškų urėdas V. V.“. Daroma prielaida, kad Labanoro girioje V. V. turi nuosavybę. Šiuo atveju rėmėsi A. A. teiginiu. Jis yra Ignalinos generalinis urėdas. Jis turėjo tokią informaciją, kad yra Paulausko ir Valiuko kaimynystė. Jis pasakė, kad Labanoro girioje, šalia Šiekščio ežero Paulauskas turi sodybą, netoliese sodybą turi ir gyvena Valiukas. Jam nėra žinoma, kad sodybos nuosavybės teise priklauso Paulauskui ir Valiukui. Nėra būtina tikrinti ir neturi pagrindo netikėti žmogumi, einančiu pareigas toje srityje. Krašte, iš kurio kilęs, žodis „kūmai“ reiškia krikštatėvį. Yra girdėjęs iš Valiuko, kad Paulauskas yra jo sūnaus krikštatėvis. Nematė reikalo tikrinti pirminės informacijos. Dėl medienos pardavimo skolon, tai vienas iš akcininkų yra S. P., jis yra ir Vakarų medienos grupės stambiausias akcininkas, tai yra tiesiog sąsajos, kodėl dalykai, kurie lyg ir neturėtų vykti, bet vyksta. Kazlų rūdos „Eglė“ tikrai yra bankrutavusi, kaip ir kitos įmonės. Dosnus - turi galvoje tai, kad pardavinėjo skolon. Pardavinėjo V. V. kaip urėdas. Kalbėdamas apie dosnumą, tikėtina, turėjo omenyje, tai, kad urėdija, kuriai vadovavo pareiškėjas, skolon pardavinėjo medieną įmonėms, kurios jau buvo prasiskolinusios. Rėmėsi 2010-03-29 Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimu Generalinei prokuratūrai dėl galimai didelio valstybės turto iššvaistymo. Koks procesinis sprendimas priimtas, nežino. Šitas raštas yra vienas iš raštų, nes kitose publikacijose yra taip pat paminėtų faktų, kurie, kurie būtų paneigti. Savo straipsnyje neteigė, kad V. yra kaltas. Cituoja V. V. interviu žurnalistei A. K.. Į žurnalistės klausimą „Tai, kas dedasi į kišenę - generalinis ar urėdai?“ atsakyme nuskamba tokio turinio frazė „turiu žirgyną, mano sūnui padovanojo dešimt žirgų jo krikšto tėvas, tai žirgynėlį pasistatysiu, ne kažin kiek tai kainuoja, turiu savo mišką“. Kad jis (V. V.) užsiima kaimo turizmo verslu, yra žinoma visuotinai, tai nėra jokia paslaptis ir jis to paties greičiausiai nepaneigs, ar įmonė registruota jo ar žmonos, ar vaikų vardu, sunku tą pasakyti, bet nematė reikalo tuo domėtis. Yra gavęs tam tikrą informaciją iš buvusio generalinio urėdo Z. T., gavau šifruotę, tai iššifruotas interviu, tai yra garso įrašas perkeltas į popierių. Žurnalistei A. K. buvo duotas interviu. „Miškuose klestėjo proteguojamos“, „buvo bendrovės (duomenys neskelbtini) steigėjas" pats buvimas steigėju neneša jokios informacijos, šiuo atveju pats suklydo, jis nėra steigėjas. Nemano, kad pavadinimas „steigėju“ būtų įžeidžiamas. Jei jį (R. K.) pavadintų direktoriumi, tai nebūtų nieko įžeidžiančio. Sąvoka „klestintis“ - sunku pasakyti. Cituojant atsiliepimą apie šitą punktą, kalbame apie teiginį Nr.2. „ypač privatus verslas valstybiniuose miškuose klestėjo, kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.“. Šitas sakinys skunde pateikiamas ištraukus iš konteksto. Teiginį Nr.2 paaiškina prieš jį ir po jo skelbiami sakiniai. Straipsnyje paskelbta: „Generalinė miškų urėdija ir jai pavaldžios miškų urėdijos iš pelno besivaikančių medienos perdirbėjų patiria nuolatinį spaudimą kirsti daugiau, medieną jiems parduoti pigiau arba tiekti skolon, tokia praktika buvo įprasta, kai miškų ūkiui per savo statytinius dirigavo anksčiau ypač galingo koncerno (duomenys neskelbtini) vadovas S. P.. Didieji medienos perdirbėjai, pirkdami skolon, urėdijoms liko skolingi daugiau nei penkiasdešimt milijonų litų, ypač privatus verslas valstybiniuose miškuose klestėjo, kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.. Jis leido Vakarų medienos įmonės grupėms parduoti medieną net ir tuomet, kai koncerno skolos siekė per dešimt milijonų litų“. Šioje ištraukoje esanti informacija yra skelbta remiantis 2008 metų rugsėjo 3 pareiškėjo G. G. jam einant generalinio urėdo pavaduotojo pareigas miškų urėdijoms skirtu raštu Nr. 03-5-1125, kuris yra pridėtas, kuriame be visos kitos informacijos rašoma, kad „prašome vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir esant galimybei didinti medienos fanerai apimtis, šio straipsnio ištraukoje skelbta informacija remiantis i(duomenys neskelbtini) nterneto portale (duomenys neskelbtini) skelbtoje publikacijoje „Medienos banginių priedanga politikai“, taip pat pateikta informacija apie tuos pačius atvejus rašoma ir rašte Generalinei prokuratūrai dėl galimai didelės vertės turto iššvaistymo. Esanti informacija, susijusi su pareiškėjo Gibo ryšiais su Paulausku, skelbta remiantis visuomeninės informavimo priemonėse skelbta ir nepaneigta informacija, pabrėžiu: nepaneigta, t.y. straipsnis Balsas.LT „Medienos banginių priedanga politikai“, kuriame rašoma (duomenys neskelbtini) S. P., kelias partijas ir nemažai darboviečių pakeitęs miškininkas, žinomas kaip įtakingų medienos supirkimų ir perdirbimo pramonės verslininkų užnugarį turintis žmogus, Miškų ūkio ministerijoje, vėliau Generalinėje miškų urėdijoje dirbęs G. G. spėdavo pasirūpinti ir Vakarų medienos grupės interesais“. Cituojamas straipsnį, kuris, jo žiniomis, nebuvo paneigta ir šitas konkretus sakinys nebuvo ginčytas ir paneigtas. Pacitavau kitą šaltinį ir neturi pagrindo juo abejoti, nes jis nebuvo paneigtas. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, jam neprivaloma tikrinti informaciją, jo žiniomis, šitas straipsnis nebuvo paneigtas. Autorius šito straipsnio yra F. Ž.. Pareiškėjai skundžia sakinį, kuris skamba „privatus biznis valstybiniuose miškuose ypač klestėjo, kai urėdijai vadovavo G. G.“. Ne G. klestėjo, o verslas klestėjo. Jis neprivalo turėti nuosavybės norėdamas daryti tą verslą, jis gali nupirkti iš miško savininkų, iš valstybės, t.y. už valstybinius miškus administruoja urėdijos. Norint nupirkti reikia turėti pinigų, šiuo atveju, kalbama apie kirstą mišką, apie medieną, ne apie hektare bei apie privataus verslo bendroves, kurios gaudavo didelius kiekius medienos skolon nemokėdamos ir turėdamos didelių skolų. Klestėjimas - yra gauti prekių nuolat ir už jas nemokiem. Gibas yra ėjęs generalinio urėdo pareigas, todėl negali pasakyti, iš kur yra girdėjęs, bet yra girdėjęs, kad jis norėtų jas užimti. Norėjimas užimti tas pareigas nei kažkas blogo, nei nusikaltimas, kalbėjimas apie tai, kad kažkas nori užimti pareigas nėra šmeižimas. Noras užimti pareigas pagal profesiją, yra normalu, nėra nieko įžeidžiančio, tai yra noras, galimybė.

Į papildomus teismo klausimus R. K. atsakė, jog neturėjo tokio tikslo, kad skaitytojui susidarytų toks įspūdis, kaip rašoma skunde. Taip pat neturėjo tikslo parašyti kažko taip, kad vienas ar kitas asmuo dėl to parašymo būtų apšmeižtas. Kiekvienas skaitytojas supranta paprastai, supranta individualiai, dėl to verdiktas vienam ar kitam pareiškėjui nebuvo paskelbtas, be to, informacija nenauja, informacija vienaip ar kitaip buvo matyta. Pasitikėdavo pirmine informacija. Pasirodė, kad informacija buvo aktuali, bet laiko straipsniui surašyti buvo pakankamai. Jei duomenų surinkimas užtruktų, informacija būtų buvusi aktuali ir rudenį. Mano, kad ir dabar būtų aktuali.

Pagarsinamas civilinis ieškinys (bylos lapai 65-66).

Liudytojas A. V. paaiškino dėl pastraipos apie valstybės turto patrauklumą paskutiniame sakinyje: „Didieji medienos perdirbėjai, gaudami medieną skolon, urėdijoms liko skolingi daugiau nei 50 mln. litų.“ Gali pasakyti, kad šitos didžiosios skolos prasidėjo nuo 1994-1995 m., kuomet dar buvo ministru. Miškų urėdijose buvo masinis eglynų džiuvimas, buvo kertama triguba kirtimo norma ir natūralu, kad urėdijos jiems neprieštaraujant leido kirsti medieną, todėl kad pasirinkimo nebuvo. Tačiau neteisybė yra visai kita, o būtent tai, kad 50 mln. Lt skola atsirado dirbant G., tai jau antra parašyta netiesa. Kitas sakinys „Ypač privatus verslas valstybiniuose miškuose klestėjo, kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.“. Pirmas dalykas, G. G. generalinei urėdijai vadovavo tik 3 mėnesius. Buvo paskirtas generaliniu urėdu lapkričio mėn., o turbūt sausio mėn., buvo atkviestas Sakalauskas iš Dūsėtų girininkijos į tą pareigą ir mano, kad čia G. G. yra ne prie ko. Dėl skolų, kurios susidarė jau iš ministerijos laikų, jokiu būdu nebuvo virš 50 mln., kaip rašoma, gal 44 mln. Ir tik 2002 m., kuomet dirbo aplinkos viceministru, kartu su Kundrotu privertė generalinį miškų urėdą galų gale prispausti urėdus, kad šitos skolos sumažėtų iki 10-15 mln. Taigi G.toje prekyboje ne prie ko. Dėl kitos pastraipos: „G. G. – ir vienas iš Vilniaus apskrityje veikusios (duomenys neskelbtini) steigėjų“, tai pati juodžiausia neteisybė, nes dabar visai atsitiktinai tvarkomi visi archyvai. 1993 m. buvo leidžiamas žurnalas „mūsų girios“, tada buvo Lietuvos miškų instituto direktoriumi ir tuometinio ministro G. K. kolegijos nariu. Su prekybos reikalais nebuvo susijęs, net kaip kolegijos narys tada išreiškė pasipiktinimą, kodėl prekyba su šiais popieriais yra vykdoma per privačias firmas – „(duomenys neskelbtini) o ne per valstybinę instituciją. Tada išreiškė didelį nepasitenkinimą, į kurį niekas nesurizikavo, kadangi tuometinis (duomenys neskelbtini) pats buvo susijęs su viena privačių įmonių(duomenys neskelbtini) Dėl to jis vėliau ir buvo atstatydintas. Tačiau visai atsitiktinai jam tapus ministru ir grįžus prie šios idėjos, agituodamas visus urėdus, kad betarpiškai prekiautu su užsieniu. Tada tą idėją suinteresavo buvęs, (duomenys neskelbtini) jis atrado kažkokį (duomenys neskelbtini) kurį atėjęs man referuoja. Jis, būdamas ministru, nesigilino ar įmon(duomenys neskelbtini) ė“ buvo įtraukta į įmonių registrą. Jam patiko pats faktas, kad urėdijoms atsirado kelias betarpiškai prekiauti. Tada (duomenys neskelbtini) pradėjo agituoti urėdus, kad jie jungtųsi prie jo organizuoto laivų pakrovimo ir t.t. Kiek jam žinoma, urėdijos ne su dideliu entuziazmu ėmėsi šito dalyko. Ir įtaria, kad tai buvo dėl to, kad kai kurios jos buvo jau susijusios su privačiom firmom ir matyt j turėjo kažkokią naudą ir su nedideliu entuziazmu žiūrėjo į (duomenys neskelbtini) suorganizuotą. Tam, kad šią jo nuomonę reikėtų pagrįsti, tektų kelti archyvus. Bet būtent tokią nuomonę tvirtina. Negalėtų pagrįsti, kad P. galimai propaguojamas G. G.. P. irgi pažįsta, netiki, kad taip galėjo būti. Apie (duomenys neskelbtini) menkai yra žinoma. Žino tik faktą, kad organizavo buvęs Vilniaus miškų urėdas ir turi pasakyti, kad patiko, kad jis tokio darbo ėmėsi. Atsirado betarpiškas kelias. Pradžia buvo gana sėkminga. Po to jau jis įklimpo ir prasidėjo betvarkė, bet tos istorijos detalių nežino. Kai grįžo į aplinkos ministeriją, D. jau nebedirbo miškų urėdu. Jam yra naujiena, kad tokia(duomenys neskelbtini)“ bendrovė neegzistuoja. Nežino, kaip taip galėtų būti. O tai, kad G. yra (duomenys neskelbtini) steigėju, norėtų neigti. Jo žiniomis steigėju jeigu ir galėjo būti, tai tik B.. Dėl ryšio tarp P. ir G., tai P. čia turbūt niekuo nėra dėtas. Tai B. S., kuris šiuo metu yra generalinės miškų urėdijos generalinis urėdas prie aplinkos ministerijos. G. buvo nušalintas atėjusios naujos valdžios, atkviestas . (duomenys neskelbtini) B. S.. Kompetencija buvusio . (duomenys neskelbtini) ne ta pati. G. buvo paliktas pavaduotoju ir natūralu, kad šalia savęs matyti galvą aukštesnį pavaldinį S. nepatiko ir tada visą laiką buvo keliamos intrigos, komplikuojama situacija ir galų gale ministrui Kundrotui nuolaidžiaujant, G. neapsikentęs išėjo iš generalinio urėdo užimamų pareigų. S.ą iki šiol persekioja mintis, kad pasikeis valdžia ir jam pasiūlys sugrįžti atgal į Dusėtas, o ims ir pastatys G.. Suprantu, kad čia reikėjo įmaišyti S. P. pavardę, kuris kaip verslininkas yra garsus ir apgailestauja, kad per valdžios neapsižiūrėjimą jis buvo išstumtas iš valdžios, visą savo verslą perkėlė į Baltarusiją ir ten sėkmingai dirba. Tai taip G. ir P. santykis yra artimesnis S. ir G.santykiui. P. yra tik viena stiklinė purvo, užmesta ant G. galvos.

Į papildomus klausimus liudytojas A. V. atsakė, kad G. G. . (duomenys neskelbtini) buvo tik 2-3 mėnesius. Jie generalinę urėdiją įsteigė lapkričio 19 d., tuomet Gibas ir buvo paskirtas, o vasario mėn. nušalintas. Per tuos du mėnesius jokio klestėjimo, kaip nurodyta straipsnyje, tikrai nebuvo. Ir kaip čia rašoma, 50 mln. Lt skolų padaryti neįmanoma. G., būdamas generaliniu urėdu, neprotegavo privačių verslininkų, dėl jų nesistengė, nedarė kažkokių veiksmų, kurie prasilenktų su etika ir kurie būtų naudingi privatiems verslininkams. Per tuos 2-3 jo vadovavimo mėnesius jis nieko net ir norėdamas negalėtų padaryti todėl, kad tokie svarbūs dalykai, esminiai sprendimai nėra taip lengvai daromi. Pirmas dalykas, vis tiek buvo likviduota miškų ūkio ministerija, tuo metu, dar iki gruodžio 15 ar 14 d. jis dar buvo ministru, tai jis negalėjo nei krustelt be jo (A. V.) žinios, dabar nuo to laiko, kai visa miškų ministerijos struktūra perėjo į žemės ir miškų ūkio ministeriją, tuo vadinamu viceministru ir kuratoriumi miškų žinybos, atėjo kitas buvęs pavaduotojas, A. B.. Tai visuomenės pripažintas miškininkas, pripažintas žmogus ir jeigu G. tuo momentu būtų norėjęs ką nors padaryti, prie B. jokiu būdu jis negalėtų parašyti kokį nors raštą, ar ką nors išleisti, nes jeigu jis būtų ką nors tokio daręs, iš karto būtų taip pat išlėkęs, kaip ir prie jo (A. V.). Todėl jokiu būdu, netiki, kad jis galėjo taip padaryti. Tai neįmanomi dalykai. Kai aš išėjo iš ministro pareigų, G. dar porą mėnesių buvo generaliniu urėdu. Medžioklėje dar porą kartų su juo buvo susitikę. Po straipsnio publikacijos su Gibu nebuvome susitikę. Pasitarimuose gal kur ir buvo susitikę, bet tikrai ne kokiais nors rimtais reikalais. Alfa.lt straipsnyje neparašyta nieko naujo, apie tai, kad Gibui anksčiau priklausė (duomenys neskelbtini) akcijos, skaičiau labai seniai, dar kažkoks žurnalistas buvo užsiminęs apie(duomenys neskelbtini) ir miškininkus, kurie esame į jį sukišę rankas.

Pagarsinama ištrauką iš atsiliepimo į civilinį ieškinį (78 lapas paskutinė pastraipa).

Liudytojas A. V. į teismo klausimus atsakė, kad Ignalinos straipsnio jis nematė. Nežino kas ten buvo rašoma. Mano, kad straipsniuose tiesos nėra nei vieno gramo. Juodžiausia neteisybė, tai, kad G. siūlė mišką paversti kitomis naudmenomis. Siūlyti gali kas ką nori, tačiau žino jo, kaip atsakingo darbuotojo, pareigas. Dirbant savo pareigose G. negalėjo kažko pagerinti, sujungti urėdijas į vieną. Tam, kad urėdijas sujungti į vieną, per vieną dieną, to net ministras negali padaryti. Tai yra ilgas kelias, tam turi būti praeitas ilgas kelias. G.veiksmai to tikrai negalėjo įtakoti. Visą tai vertina kaip didžiulį pamazgų pylimą ant visiškai nepriklausančio žmogaus.

Į papildomus teismo klausimus nukentėjusysis V. V. atsakė, kad Labanoro girioje yra jo gyvenamoji, oficialiai deklaruota, vieta. Kito nekilnojamojo turto neturi. Ten yra jo tėviškė, senelių žemė, ir jo vaikai ten užaugo. Su šeima ten gyvena ir žmona užsiiminėja kaimo turizmu. Seniūnija jokio registruoto gyvenamojo namo Paulausko vardu neoficialiai negali pateikti, o oficialiai jis negali. Žirgus laiko tik metus laiko. Žirgai yra nedeklaruoti. Laikom tik 4 žirgus, iš kurių tik vienas yra jų. Trys žirgus pasiėmė iš Vilniaus žirgyno panaudos sutartimi. Vienas nuosavas žirgas praeitais metais tapo čempionas, tas žirgas priklauso dukrai.

Pagarsinamas VĮ Registrų centras išrašas, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje įmonė (duomenys neskelbtini) nebuvo įregistruota.

Liudytojas S. P. paaiškino, kad minėtos įmonės susijusios su medienos perdirbimu, baldų pramone. Šios įmonės matomai turėjo verslų reikalų su Ignalinos miškų urėdija, nes visos jos yra didelės pirkėjos, jos perka žaliavą iš visos Lietuvos, ne tik iš valstybinių įmonių, bet ir iš privačių. Visos tos įmonės, kurios teismo buvo paminėtos, jos yra pirkėjai visų, vadinasi visi tų miškų įmonių vadovai proteguoja Lietuvos nacionalinę pramonę. O proteguoti Lietuvos pramonę nėra blogai, nes pramonė perdirba, padidina pridėtinę vertę, išeksportuoja. Jų sektorius turi taip vadinamą teigiamą eksporto balansą lyginant su kitais sektoriais. Jis nėra tų minėtų įmonių nei vadas, nei vadovas, nei administracijos vadovas. Kitas dalykas, jis investuoja ir kituose sektoriuose. Tą sektorių puikiai žino, nes tame sektoriuje veikia nuo 1993 metų ir yra buvęs dvi kadencijas asociacijos Lietuvos mediena vadovas ir visus urėdus, poną S. pažįsta asmeniškai. Tai yra pažįstu visus 42. Jei jie jį (S. P.) protegavo, tai teigtina, kad protegavo. Yra surandamas tam tikrą objektas, jei jis rentabilus, perspektyvus, jis (S. P.) investuoja tam tikrą sumą pinigų. Sakykim tos minėtos įmonės, kurios net nėra susijusios su investicijom, kaip „Rietavo baldai“ - tai susiję tiek, kad Klaipėdos mediena po bankroto perėmė jų dalį turto, buvo kaip tiekėja, tiekdavo tam tikrus komponentus kai . (duomenys neskelbtini) subankrutavo. O „Interflex“ steigėjai buvo užsieniečiai- anglas M. S. ir E. O.. Versle yra ne tik sėkmingos kompanijos, bet ir nesėkmingos. Jos galėjo subankrutuoti. 2008- 2009 metais teko bendraut su žiniasklaida apie medieną ir dažnai. Iki 2010 metų, kai buvo asociacijos Lietuvos mediena vadovas, rikiuodavo viso sektoriaus tikslus, kokios kompanijos ką veikia, kur investuoja, taip pat dalyvavo darant šio sektoriaus 2008 m. įžvalgą iki 2020 metų. Be abejo yra šio sektoriaus vienas iš aktyviausių investuotojų ir dalyvių. Dėl to, kad G. G. norėjo užimti generalinio urėdo vietą, tai 1996 metais atėjus valdžion konservatoriams, buvo panaikinta Aplinkos ministerija, miškai buvo prijungti prie Žemės ūkio ministerijos. To departamento direktorius ponas B.s paprašė, kaip atstovaujančio visus perdirbėjus pakalbinti tuometinį generalinį urėdą G. G., kuris ten buvo 2 mėnesius, kadangi pasikeitė politinė situacija ir tą vietą reikia užimti kitam, kad būtų geriau, jog jis pereitų į kitas pareigas, tai yra iš Generalinio urėdo į pavaduotojus. Toks pokalbis su juo buvo. Su pareiškėjais neturi verslo reikalų ar kažkokių įsipareigojimų. - A. A. negirdėtas. Žurnalistė A. K. nežinoma ir negirdėta. Z. T. žinomas, jis buvo pavaduotojas ekonomikai, bendraudavo dažnai, buvo savo srities specialistas. Dėl minėto straipsnio paruošimo, iš kur gauti duomenys, kas per duomenys, nežinoma, nei vienai, nei kitai pusei pretenzijų jis neturiu. Jo šeimos nariai neturi jokio nekilnojamojo turto. Nėra joks krikšto tėvas. Yra viešas žmogus ir daugelį žmonių pažįsta ir bendrauja. G. G. nebuvo įmonių akcininkas ar darbuotojas, kurių jis (S. P.) yra investuotojas ir akcininkas. Nedarė nieko, kad kažką įtakoti. „Klaipėdos mediena“ ir „Girių bizonas“ – tai pačios didžiausios kompanijos. Jos nuperka medienos kiekvienais metais už milijonines sumas, „Girių bizonas“ perka per mėnesį žaliavos gal už kokius 10 milijonų litų, „Klaipėdos mediena“ irgi, tai puikiai dirbančios kompanijos ir besiplečiančios.

Nukentėjusysis V. V. teismui paaiškino, kad iki 2010-06-14 pasirodžiusio straipsnio jam teko kalbėti su žurnaliste A. K. telefonu, bet tai nebuvo interviu. Tikslaus pokalbio laiko neatsimena, tačiau tai buvo žymiai vėliau nei pasirodė straipsnis 2010-06-14. Sulaukė telefono skambučio iš K.. Šnekėjo daug, pokalbio turinio neprisimena. Ji nepasakė kokiu tikslu skambina. Žurnalistė K. atstovauja Generalinę miškų urėdiją, todėl jis suprato, kad už jos straipsnius Generalinė miškų urėdija jai apmoka. Mano, kad buvo provokuojamas, nes buvo padarytas tam tikras įrašas. Ji nesakė kad pokalbis įrašinėjamas. Pokalbis buvo provokuojantis. Kadangi su Generaline miškų urėdija tebesitesia konfliktas, tas pokalbis buvo kaip tam tikros informacijos išgavimas, norint ją (informaciją) perduoti Generalinei miškų urėdijai. Kvedarienė sakė, kad tas įrašas pakliuvo pas Z. T. . Iš tikrųjų tas įrašas nepakliuvo pas Z. T., dabar tik manipuliuojama tuo žmogum, kuris yra miręs. Tas įrašas pakliuvo pas V.. V. yra labai geri pažįstamas su R. K.. R. K. patvirtino, kad daug metų jie yra pažįstami ir tas įrašas taip ir pakliuvo. Kai Sakalauskas jau prisipažino kaltu, tada prasidėjo manipuliavimas Z. T. pavarde. Su žurnaliste K. pokalbio metu neteko kalbėti apie Ignalinos miškų urėdiją. Su ja apie darbą Ignalinos miškų urėdijos nešnekėjo, nesakė, kokie urėdijoje reikalai. Skunde nurodė, kad padaryta žala. Straipsnio pasirodymas viešoje erdvėje pakenkė reputacijai, nes sulaukė porą skambučių iš pažįstamų su klausimais: „kur dėjai pinigus, kur užkasei pinigus?“ Kai kurie suabejojo ir net jo pažįstamus klausinėjo taip gali būti, ar taip buvo, kad jis (nukentėjusysis) ėmė kyšius ir panašiai. Suabejojo jo reputacija, kad jis ėmė kyšius. Straipsnyje buvo parašyta, kad “...vienas iš dosniųjų buvęs Ignalinos miškų urėdas V. V. toms bankrutavusioms įmonėms.... Jau dabar V. V. giriasi, kad S. P. padarė bajorišką gestą – padovanojo 10 žirgų. Matyt už nuopelnus...“ Tai viskas labai aišku. Be skambučių šios informacijos paskleidimas pakenkė kaip piliečiui, darbo paieškoje tai atsiliepė, jaučiasi, kaip žmonės reaguoja į tokius dalykus, sulaukė tam tikrų pastabų ieškant darbo. Po šio straipsnio pasirodymo, tam, kad paneigti tą informaciją duodant kitą interviu, reikia turėti pinigų, juk niekas nesiims ir niekas nerašys straipsnio, jei nemokėsi pinigų. Žurnalistai parašo, o po to pakliūna į teisiamųjų suolą ir teisme aiškinamasis. K. galėjo kreiptis į jį ir iš jo paimti interviu, paklausiant kokie ten žirgai, kodėl Paulausko žirgai ir panašiai.

Nukentėjusysis V. V. teismui paaiškino, kad jam susidarė įspūdis, kad straipsnyje kryptingai pateikta ir išdėliota informacija ir teiginiai apie jį ir jo kolegą G. G.. Straipsnyje buvo parašyta taip, kad jis dosnus buvo, nors visi žinojo, kad mediena perkama teisėtu konkurso būdu. Parašoma, kad tiekiama mediena, kad konkursą laimėjo Paulauskas, galbūt galimai nusikalstamai, tvirtinama, kad galbūt galimai mediena tiekiama be jokių konkursų. Kaip gali parašyti tokį straipsnį K., žinodamas, kad yra konkursai. Ir ne Paulauskas dalyvauja tuose konkursuose, o dalyvauja įmonės, kur Paulauskas net nežino, kur tos įmonės dalyvauja, kokiomis kainom ir panašiai. Taigi pagal straipsnį galima pagalvoti, kad jis tiekė medieną ir už tai gavo žirgus. Reikia nepamiršti, kad yra konkursai, jei rašai tokį straipsnį. Pažinojau Z. T., tačiau su juo neteko kalbėti. Šmeižimas – „..vienas tokių dosniųjų, matyt už nuopelnus..“. Čia ne UAB, kad būtų dosnus. Atstovavo valstybinę įmonę Ignalinos miškų urėdiją ir mediena paruduodama viešų konkursų būdu. Čia apie jokį dosnumą negali būti kalbų. Šio straipsnio apsirodymas viešoje erdvėje specialiai, kryptingai buvo atspausdintas tam tikru laiku. Kodėl matomas kryptingumas, nes G. G. nedirbo sistemoje jau daugiau nei 15 metų. Jis (nukentėjusysis) nebedirba nuo balandžio mėnesio valstybinėje įmonėje ir kažkodėl pasirodo straipsnis, kuriame rašoma apie Valiuką ir Gibą. Už tą straipsnį be abejo kažkas sumoka. Šiaip sau šis straipsnis neatsirado ir šiaip sau nebuvo sumokėti pinigai. K. viename iš raštų parašė, kad užsakovas Generalinė miškų urėdija ir mokėtojas Generalinė miškų urėdija. Tų straipsnių krūvos po to pasipylė. Šiai dienai irgi parašo, bet jis (nukentėjusysis) valstybiniuose miškuose nebedirba ir nenori su jais turėti nieko bendro. Mano, kad tai buvo susiję su jo darbo byla. O tokio pobūdžio straipsniai neigiamai veikia. Mano, kad neatsitiktinai parinktas toks laikotarpis, kai jau nebedirbo urėdijoje ir maždaug po dviejų mėnesių atsirado šis straipsnis. Tas laikotarpis parinktas dėl to, kad prasidėjo darbo byla, buvo televizijoje laidos. Mano, kad visa tai susiję su darbo byla ir tokie straipsniai sudaro tam tikrą nuomonę.

V. V. prašo, kad visa tai būtų paneigta viešai, prašo pripažinti K. kaltu padarius nusikaltimą ir priteisti iš jo išlaidas atstovo pagalbai 6000 Lt ir civilinį ieškinį po 20000 Lt. kiekvienam.

Kaltinamojo gynėja adv. V. Laučiškytė papildė, kad jų turimais duomenimis garso įrašas – interviu buvo padarytas ne vėliau, o anksčiau, 2010-05-05 perkeltas į elektroninę laikmeną, todėl įrašas galimai buvo dar anksčiau padarytas. Aišku pareiškėjas gali tiksliai to neatsiminti, tačiau nori, kad teismas atkreiptų į tai dėmesį, kad ta informacija, kurią pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės, įrašas buvo darytas anksčiau.

Nukentėjusysis V. V. į kaltinamojo gynėjos klausimus atsakė, jog negali pasakyti kokie konkretūs asmenys išreiškė abejones dėl jo reputacijos, jo darbo ir būtent dėl šio straipsnio. Tai nebuvo interviu, tai buvo pokalbis. Kadangi tai buvo privatus pokalbis, jis neturėjo būti kažkam perduotas. Iš to pokalbio, kadangi buvo kalbama apie Generalinę miškų urėdiją, kažkodėl Generalinė miškų urėdija neišdrįso jo į teismą paduoti ir pati Kvedarienė neišdrįso taip vadinamo „interviu“ spausdinti jokiam laikraštyje, nes ji žinojo, kad tai bus tiesa, kas yra pasakyta tam tikruose epizoduose. Su K. nėra pažįstami. Ji ir jos vyras K. yra Generalinės miškų urėdijos atstovai. Iš principo jų darbdavys yra Generalinė miškų urėdija, nes jie gauna iš Generalinės miškų urėdijos honorarus už visus parašytus straipsnius. Nors Kvedarienė pokalbio pradžioje prisistatė, kad ji yra žurnalistė, tačiau mano, kad pokalbis buvo privatus. Teiginiai „..vienas iš tokių dosniųjų..“, „..už nuopelnus ...“, „..gavo 10 žirgų iš S. P....“, nors tas P.visiškai ne prie ko. R. K. turėjo pasidomėti ir įrodyt, kad pirkimai ar konkursas buvo neskaidrūs, turėjo išrodyti, kad tos įmonės bankrutavo. Nei vienai bankrutavusiai įmonei nebuvo tiekiama mediena. Vieną kartą yra buvęs (duomenys neskelbtini) patalpose. Tada dar dirbo urėdijoje ir buvo pokalbis su žurnaliste E. G. apie pavasarinį atkūrimą, ji dar pasiklausinėjo informacijos, bet jokio interviu G nedavė.

Nukentėjusysis G. G. teismui paaiškino, kad žinojo, jog V. V. sodyba yra Labanoro girioje, o Paulauskas sodybos Labanoro girioje jau nebeturi. Pakankamai ilgą laiką buvo miškų žinybos vienas iš aukščiausių vadovų. Apie jo ūkinę-gamybinę veiklą paskleisti tokį niekingą melą, tai iš tikrųjų labai pakenkė jo autoritetui. Jam aiškintis apie tai, kokie mano draugai skambino ar neskambino, ar jie klausė apie tai, ar jiems atrodė tai humoras, mano, kad nereikia. Jo veikla kaip vieno iš pagrindinių miškų žinybos vadovų ir teigiant, kad kažkam tai pardavinėjo medieną skolon, kad buvo (duomenys neskelbtini) steigėjas ir taip toliau. Visi žmonės supranta, kad jo visa ūkinė veikla buvo garbinga. Negali susirasti darbo dėl pablogėjusios reputacijos. Pablogėjusi reputacija yra moralinis dalykas. Iki minėto straipsnio 2010-06-14 d. teko bendrauti su žurnalistais ir pateikti tam tikrą informaciją. Pažįsta K., G. mažiau. K. daugiau, nes ji prieš kokius15 metų pradėjo rašinėti apie miškus. Būtent taip sudėliota straipsnyje, kad jis kažkodėl kažkam tai turėjau proteguoti Paulausko įmones. Visiškai neatitinka informacijos, tiesos teiginys, kad Paulauskas „subankrotino“ kažkokias įmones, kad jos subankrutavo. Niekas nesubankrutavo, nei viena Paulausko įmonė nesubankrutavo. Paulauskas yra investuotojas , nėra tų įmonių vadovas , kiekviena įmonė turi savo administraciją, savo vadovus. Ir su Paulausku, nors ir bendraujant su tom įmonėm, Valiukas ar kitas urėdas su Paulausku dėl tų įmonių kontraktų tikrai neturėjo. Ir toks pateikimas, kad Paulauskas protegavo, tai visiška nesąmonė. Negalėjo bet koks žmogus , verslininkas ar kas nors kitas, proteguoti žmogų, valstybinę tarnybą. T. Z. puikiai pažinojo, jis buvo kolega, kartu dirbo. Visi bendravo su žiniasklaida. Turėjo tai daryti dėl užimamų pareigų. Bet Z. T. tikrai nebūtų pateikinėjęs tokios medžiagos žurnalistams. Šmeižimą įžvelgia teiginiuose „..Ypač privatus biznis valstybiniuose miškuose klestėjo“. Prie ko privatus biznis ir G. G.? Jis visą laiką pasisako ir pasisakė už valstybinius miškus ir valstybinį verslą miškuose. Kitas teiginys „Tuomet, kai medienos skolos siekė 10 mln. litų ir šiandien tos skolos yra ir vis tiek mediena tiekiama“. Tai absoliutus ūkinis reikalas, yra įmonių, kurios daro vieną kartą per mėnesį pavedimą , susidaro milijoninės skolos. Kitas teiginys dėl (duomenys neskelbtini) steigėjo, visiška nesąmonė, aš nieko bendro su (duomenys neskelbtini) neturi. Teiginys „Šiai bendrovei ieškojo medienos užsienyje“. Ta pati (duomenys neskelbtini) yra užsienio kapitalo įmonė. Teiginys „Proteguojamas“ – kokiu būdu galima proteguoti? Mano, kad kitos publikacijos apie mane ir tai, kad mano pavardė yra minima Darbo partijos byloje, neturi įtakos ir nekenkia įsidarbinimui.

Įvertinus kaltinamojo R. K., nukentėjusiųjų V. V., G. G., liudytojų V. R., A. V., A. K., A. A., E. G., A. V., S. P., paaiškinimus, R. K. publikuotą s(duomenys neskelbtini) traipsnį „Milijardinė miškų vertė-masalas medienos magnatams“, darytina išvada, kad R. K. paskelbdamas minėtą straipsnį neturėjo tikslo pažeisti nukentėjusiųjų garbę ir orumą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 2 d. atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą yra šmeižimas, kvalifikuojantis šios veikos požymis: tas, kas šmeižė asmenį, neva, šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Nusikaltimo sudėčiai yra būtini šios veiklos tikslai – skleidžiama tikrovės neatitinkančia informacija (žinomai melagingi prasimanymai) apie kitą žmogų yra siekiama paniekinti ar pažeminti tą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, šio nusikaltimo objektas garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, vieną vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį, informacija – tai žmogų diskredituojančios, prasimanytos ar klaidingos žinios. Kadangi šis nusikaltimas tyčinis, todėl paskleisdamas informaciją kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomone nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomonė nepaskleidžiama nauja informacija.

Kaip paaiškino R. K., ruošdamas šį straipsnį apie dabartinių veikiančių urėdijų veiklą, rėmėsi informacija gauta iš mirusio generalinio urėdo pavaduotojo Z. T., žurnalistės A. K., Ignalinos miesto urėdo A. A.. Be to, straipsnyje analizuojamos problemos, iškilusios veikiančiose urėdijose ir straipsnyje išdėstė savo, kaip žurnalisto, nuomonę. Be to, internetiniame dienraštyje Alfa.lt ir anksčiau buvo nagrinėtos temos, susijusios su urėdijų veikla, todėl dauguma teiginių, kurie minimi straipsnyje „Milijardinė miškų vertė-masalas medienos magnatams“ turi pagrindimą iš kitų šaltinių, kurių kaltinamasis neįvardijo. Todėl darytina išvada, kad R. K. publikuodamas straipsnį, su jame nurodytais teiginiais neturėjo tikslo padaryti neigiamą įtaką nukentėjusiųjų garbei ir orumui, sąmoningai nesiekė ir neturėjo ketinimo jiems pakenkti.

Nustatant paties šmeižimo turinį sudarančius požymius turi būti atribojama informacija nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė (LAT baudžiamoji byla Nr. 2A-1/2009).

Motyvuojamoji dalis

Teismas vertina, kad sakiniai „tad V. V. jam irgi tiktų į bendražygius“, „matyt už nuopelnus“, „kas gali paneigti, kad generalinio miškų urėdo pareigybė šio veikėjo vėl nevilioja ?“ yra subjektyvaus požiūrio, nes vartojami su žodžiais „matyt“, „tiktų“. Todėl jiems negali būti taikomas tiesos kriterijus, kuris taikomas faktams ir duomenims, kurių egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra subjektyvi ir jai nėra taikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Be to paskelbta informacija „yra kūmai“, „gretimos vilos“ buvo pateikta informacija apie nukentėjusiųjų ryšius, kuri netraktuojama kaip šmeižianti nukentėjusiųjų garbę ir orumą. Informacija apie tai, kad V. V. turi nekilnojamojo turto Labonoro girioje suteikė liudytojas A. A. ją sužinojęs iš nuogirdų, žiniasklaidos perteikė R. K..

Darytina išvada, kad teiginys „Vienas tokių dosniųjų - buvęs Ignalinos miškų urėdas V. V.. Jis su S. P. kūmai, bičiulystę sutvirtina ir gretimos vilos Labanoro girioje. Tad V. V. jam irgi tiktų į bendražygius. Jau dabar V. V. giriasi, kad S. P. padarė bajorišką gestą - padovanojo jam dešimt žirgų. Matyt už nuopelnus“ negali būti vertinamas kaip melagingo pobūdžio informacija, nes jis buvo skelbtas remiantis kitose visuomenės informavimo priemonėse anksčiau skelbta informacija, kuri nebuvo paneigta (b.l. 104-105).

Taip pat R. K. straipsnyje paskelbtas teiginys „Ypač privatus verslas valstybiniuose miškuose klestėjo, kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.“ vertinamas kaip išplaukiantis iš bendro straipsnio konteksto. Straipsnio ištraukoje esanti informacija skelbta, remiantis 1998 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjo G. G. (jam einant Generalinio miškų urėdo pavaduotojo pareigas) miškų urėdijoms skirtu raštu, interneto portale www.balsas.lt skelbtoje publikacijoje „Medienos banginių priedanga – politikai“ pateikta informacija (b.l. 96; 98-102). Informacija, susijusi su Pareiškėjo G. G. ir S. P. ryšiais, skelbta remiantis visuomenės informavimo priemonėse anksčiau skelbta ir nepaneigta informacija (b.l. 98-102). Tai, kad nukentėjusysis G. G. dirbo S. P. vadovaujamoje bendrovėje „Klaipėdos mediena“, patvirtina viešai skelbiama LR Vyriausiosios rinkimų komisijos informacija (b.l. 109).

Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. 1 p. 3 d. numato, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.

Vadovaujantis išdėstytomis aukščiau aplinkybėmis darytina išvada, kad teiginiai „Ypač privatus verslas valstybiniuose miškuose klestėjo, kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.“ ir „Ypač kai tokį savą į ją stumia esą dėl aukštų medienos kainų ir nedėkingų urėdijų kelias įmones į bankrotą jau nuvaręs S. P.“ nevertinami kaip neatitinkantys tikrovės, kadangi ji buvo paskelbta per kitas visuomenė informavimo priemones ir nebuvo visuomenės informavimo priemonėmis paneigta.

R. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog suklydo įvardinęs straipsnyje nukentėjusįjį G. G. kaip vieną iš UAB „Balogenas“ steigėjų. Be to, straipsnio teiginys „G. G., kuris giriasi, kad greitu laiku taps generaliniu miškų urėdu, siūlo valstybinėms urėdijoms užsiimti miškų atkūrimu ir priežiūra, o kirtimu-privatiems medienos ruošėjams“ nevertinamas kaip tikslas apšmeižti nukentėjusįjį G. G.. Tiek LAT, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika patvirtina, kad net ir tuo atveju, jei informacija paskelbta ne visiškai tiksliai ar klystant, turi būti vertinamas informacijos paskleidimo tikslas. Todėl darytina išvada, kad R. K. tokiais teiginiais nepaniekino, nepažemino nukentėjusiojo G. G. ir negali būti traktuojama kaip neigiamo pobūdžio.

Be to, taip R. K. interpretuodamas turimą informaciją, kurią laikė patikima, išsakė savo mintis, kurių negalima laikyti žiniomis. Be to, straipsnio teiginiai, kuriais grindžiamas kaltinimas, vertintini bendrai visame straipsnio kontekste, o ne atskirai. Be to, šiame straipsnyje nėra pareikšta kategoriška informacija, kad V. V., G. G. padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ar piktnaudžiavo tarnyba, t.y. nėra pagrindo straipsnyje išsakytas mintis apie įmonių protegavimą darant žalą valstybei ar valdomų įmonių interesų atstovavimą vertinti kaip kategorišką ir konkrečią informaciją, kad V. V., G. G. padarė sunkius, labai sunkius ar korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas tai dialektiška sąvoka, kuri galės būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija ne tik užtikrina žmogaus teisę skleisti teisingą informaciją apie fizinį ar juridinį asmenį, bet ir gina asmenį, kuris paskleidė kad ir ne visai tikslias žinias, tačiau tai padarė sąžiningai klysdamas, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir laisvių (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 10 str. 2 d.), R. K. savo straipsnyje analizuodamas ir vertindamas kaip žurnalistas ir įgyvendindamas šio įstatymo suteiktą teisę, neperžengė jos realizavimo ribų, tai yra rašant straipsnį jis neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti nukentėjusiuosius V. V. ir G. G., pakirsti pasitikėjimą jais, pažeminti jų garbę ir orumą bei apkaltinti pastaruosius padarius sunkius, labai sunkius ar korupcinio pobūdžio nusikaltimus.

Nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 2 d. požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.) R. K. išteisintinas.

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. pareiškėjų V. V. ir G. G. 46 000 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

išteisintiR. K., a/k (duomenys neskelbtini) jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. pareiškėjų V. V. ir G. G. 46 000 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.