- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-27
- Bylos Nr.
- 1A-845-166-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-3-00041-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Virginija Švedienė, Jūratė Damanskienė
- Kaltinamasis
- R. K.
- Civilinis ieškovas
- V. V., G. G.
- Nukentėjusysis
- V. V., G. G.
- Pareiškėjas
- V. V., G. G.
- Advokatai
- Romualdas Drakšas, Viktorija Laučiškytė
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-845-166/2012
Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr.1-02-3-00041-2011-5
2012 m. rugsėjo 27 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. V. ir G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. K. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. pareiškėjų V. V. ir G. G. 46 000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V., G. G. privataus kaltinimo skundu R. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis tyčia, sąmoningai paskleidė apie V. V. ir G. G. tikrovės neatitinkančią informaciją piktnaudžiavimu tarnyba, taip pat šmeiždamas apkaltino juos padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, o būtent:
2010 metų birželio mėnesio 14 dieną naujienų portale Alfa.lt pasirodžiusiame straipsnyje „Milijardinė miškų vertė- masalas medienos magnatams“, buvo rašoma: „Vienas tokių dosniųjų - buvęs Ignalinos miškų urėdas V. V.. Jis su S. P. kūmai, bičiulystę sutvirtina ir gretimos vilos Labanoro girioje. Tad V. V. jam irgi tiktų į bendražygius. Jau dabar V. V. giriasi, kad S. P. padarė bajorišką gestą - padovanojo jam dešimt žirgų. Matyt už nuopelnus".
Be to buvo rašoma: „Ypač privatus biznis valstybiniuose miškuose klestėjo kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.. G. G. - ir vienas iš Vilniaus apskrityje veikusios UAB „B." steigėjų. G. G., kuris giriasi, kad greitu laiku taps generaliniu miškų urėdu, siūlo valstybinėms urėdijoms užsiimti miško atkūrimu ir priežiūra, o kirtimu- privatiems medienos ruošėjams. Kas gali paneigti, kad generalinio miškų urėdo pareigybė šio veikėjo (G. G.) vėl nevilioja? Ypač kai tokį savą į ją stumia esą dėl aukštų medienos kainų ir nedėkingų urėdijų kelias įmones į bankrotą jau nuvaręs S. P.“. Šiuose keliuose sakiniuose nurodyta aiškiai melaginga informacija: G. G. nėra ir nebuvo S. P. proteguojamas, nėra UAB „B.“ steigėjas, niekuomet nesigyrė, kad greitu laiku taps generaliniu miškų urėdu ir į jokią pareigybę G. G. S. P. „nestumia“.
Šiais savo veiksmais R. K. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str.2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusieji V. V. ir G. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendį ir pripažinti R. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 154 str. 2 d.; patenkinti civilinius ieškinius bei priteisti iš R. K. V. V. naudai 6000 (šešis tūkstančius) litų kaip išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Apeliantai mano, kad šis nuosprendis priimtas klaidingai taikant materialinės teisės normas, pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus ir todėl yra neteisingas bei neteisėtas. Skunde nurodoma, kad yra BPK 20 str. 5 d. pažeidimų, kadangi teismas turi įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir įrodymai negali buti vertinami atskirai vienas nuo kito, o pasak apeliantų, šioje byloje tai nebuvo daroma.
Taip pat skunde nurodoma, jog teismas neanalizavo ir nevertino įrodymų, įrodančių, kad 2010 metų birželio mėnesio 14 dieną naujienų portale Alfa.lt pasirodžiusiame straipsnyje „Milijardinė miškų vertė- masalas medienos magnatams" pateiktos tikrovės neatitinkančios žinios apie abu pareiškėjus, nebuvo vertinami liudytojų parodymai; teismas neaptarė ir nevertino dokumentų, kurie įrodė, kad kelis turimus žirgus V. V. nusipirko pats, o jam būnant Ignalinos miškų urėdu, mediena buvo parduodama laikantis visų reikalavimų. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas, užsiminęs apie kitus, anksčiau nepaneigtus straipsnius, kuriuose minimi G. G. ir V. V., nenurodė, kurie tų straipsnių teiginiai atkartoti straipsnyje „Milijardinė miškų vertė- masalas medienos magnatams".
Pasak apeliantų liudininkų parodymai ir kitos objektyviai byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad teiginiai apie V. V., apie G. G. yra melagingi ir neatitinka tikrovės. Kaip teigiama skunde, teismas šiais byloje nustatytais faktais nesirėmė, bet rėmėsi byloje nesančiomis aplinkybėmis. Apeliantų manymu, nepagrįstas teiginys, kad R. K. straipsnyje rėmėsi ankstesnių straipsnių medžiaga.
Skunde pažymima, kad tam tikri teiginiai neturi lingvistinių bruožų, leidžiančių sakyti, kad tai tėra autoriaus nuomonė, o ne skleidžiama žinia.
Apeliantai skunde pasisako dėl žurnalisto teisės straipsnyje naudotis nepatikrintais gandais bei atkreipia dėmesį, kad kuriamas pavojingas teisminis precedentas, kad žurnalistai, savo straipsniuose gali remtis nepatikrintais gandais ir juos pateikti kaip tikrą, esamą faktą.
Skunde taip pat teigiama, kad šioje byloje nėra nei vieno straipsnio, kuriame būtų rašoma apie tai, kad G. G. yra proteguojamas S. P. ir jo stumiamas į generalinio urėdo pareigybę ar, kad V. V. už dosnumą gavo iš S. P. dešimt žirgų. Pasak apeliantų visi nurodyti teiginiai yra sugalvoti paties R. K., žinant, kad skleidžiama informacija nėra tikra. Taip pat atkreipiamas apeliantų dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai bei jų atstovas advokatas prašė skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. V. ir G. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas. Aukštesnės instancijos teismas šį skundo argumentą vertina kritiškai ir jis yra atmestinas. Kolegija susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliaciniu skundu daro išvadą, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, tinkamai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog R. K. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių.
Apeliantų teigimu, išteisintasis R. K. portale Alfa.lt pasirodžiusiame straipsnyje tyčia, sąmoningai paskleidė apie juos tikrovės neatitinkančią informacija piktnaudžiavimu tarnyba, taip pat šmeiždamas apkaltino juos padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, todėl apeliantų manymu tokia R. K. veika atitinka BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo – šmeižimo – požymius. Tačiau aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliantų nuomone.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. BK 154 straipsnyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.
Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Pirmos instancijos teismas, išteisindamas R. K. nesant nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad išteisintasis R. K. paskelbdamas straipsnį „Milijardinė miškų vertė-masalas medienos magnatams“ neturėjo tikslo pažeisti nukentėjusiųjų V. V. ir G. G. garbės ir orumo, sąmoningai nesiekė ir neturėjo ketinimo jiems pakenkti. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu.
Skunde nurodoma, jog teismas neanalizavo ir nevertino įrodymų, įrodančių, kad 2010 m. birželio 14 d. naujienų portale Alfa.lt pasirodžiusiame straipsnyje „Milijardinė miškų vertė – masalas medienos magnatams“ pateiktos tikrovės neatitinkančios žinios apie abu pareiškėjus, nebuvo vertinami liudytojų parodymai. Kolegija šiuos skundo argumentus vertina kritiškai ir jie yra atmestini.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos pirmos instancijos teismas įvertino paties kaltinamojo R. K., nukentėjusiųjų V. V., G. G., liudytojų V. R., A. V., A. K., A. A., E. G., A. V., S. P. parodymus, R. K. publikuotą Alfa.lt straipsnį „Milijardinė miškų vertė – masalas medienos magnatams“, kitus byloje esančius rašytinius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. K. paskelbdamas minėtą straipsnį neturėjo tikslo pažeisti nukentėjusiųjų garbę ir orumą. Todėl apeliacinio skundas argumentas, jog pirmos instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų yra nepagrįstas ir atmestinas.
Vertinant ar minėtame straipsnyje apie nukentėjusiuosius išteisintasis R. K. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą ir jų formuluotes.
Pirmos instancijos teismas išaiškino pavartotų žodžių, frazių, tokių kaip „tad V. V. jam irgi tiktų į bendražygius“, „matyt už nuopelnus“, „kas gali paneigti, kad generalinio miškų urėdo pareigybė šio veikėjo nevilioja?“ reikšmes, pagrįstai atsižvelgė į kontekstą ir padarė išvadas, kad šios frazės yra subjektyvaus požiūrio, kadangi buvo vartojami su sąlyginiais žodeliais „matyt“, „tiktų“, todėl jiems negali būti taikomas tiesos kriterijus, kuris taikomas faktams ir duomenims. Su šia teismo išvada kolegija sutinka.
Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.
Pasak apeliantų, nėra byloje straipsnio, kuriame būtų rašoma, jog V. V. už dosnumą iš S. P. gavo dešimt žirgų bei teismas neaptarė ir nevertino dokumentų, kad kelis turimus žirgus V. V. nusipirko pats. Kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad informaciją apie tai, kad žirgus sūnui padovanojo krikšto tėvas, žurnalistei A. K. pateikė pats V. V.. Šios aplinkybės nepaneigė ir nukentėjusysis V. V.. Tad teiginys „Vienas tokių dosniųjų - buvęs Ignalinos miškų urėdas V. V.. Jis su S. P. kūmai, bičiulystę sutvirtina ir gretimos vilos Labanoro girioje. Tad V. V. jam irgi tiktų į bendražygius. Jau dabar V. V. giriasi, kad S. P. padarė bajorišką gestą - padovanojo jam dešimt žirgų. Matyt už nuopelnus" negali būti vertinamas kaip melagingo pobūdžio, kadangi jis jau buvo paskelbtas kituose visuomenės informavimo priemonėse ir nebuvo paneigtas. Be to, žodžių junginiai tokie kaip apie „kūmas“, „gretimos vilos“ išplaukia iš R. K. A. A. suteiktos informacijos apie tai, kad V. V. turi nekilnojamojo turto Labanoro girioje. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad išteisintojo pasisakymas tėra vertinamojo pobūdžio, t. y. nuomonė apie faktus. Minėta, kad skleidžiamai informacijai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, todėl vertinamieji teiginiai yra subjektyvūs, tačiau šiuo atveju pagrįsti faktais.
Pirmos instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatyta, kokiais objektyviai egzistuojančiais faktais remdamasis R. K. pateikė apie V. V. ir G. G. savo požiūrį, komentarus, tai yra: 2010 n. balandžio 29 d. interneto portale www.kaunmu.lt publikuotas straipsnis „Valstybės kontrolės ataskaitą pateikė, tačiau neatsižvelgė į miškininkų pateiktus paaiškinimus“, www.xxiamziu.lt 2009 m. balandžio 1 d. interneto svetainėje www.xxiamzius.lt publikuotas straipsnis „Pilietinio proveržio ženklai“, 2010 m. birželio 11 d. interneto svetainėje www.ignalinietis.lt skelbta publikacija „Kodėl iš pareigų atleistas Ignalinos miškų urėdas?“, 2010 m. birželio 13 d. interneto portale www.gmu.lt skelbtas straipsnis „Vidaus kontrolės funkcionavimas valstybės įmonėse miškų urėdijose“; „Ypač privatus verslas valstybiniuose miškuose klestėjo, kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. P. proteguojamas veikėjas G. G.“ vertinamas kaip išplaukiantis iš bendro straipsnio konteksto. Straipsnio ištraukoje esanti informacija skelbta, remiantis 1998 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjo G. G. (jam einant Generalinio miškų urėdo pavaduotojo pareigas) miškų urėdijoms skirtu raštu, interneto portale www.balsas.lt skelbtoje publikacijoje „Medienos banginių priedanga – politikai“ pateikta informacija (b.l. 96; 98-102). Informacija, susijusi su Pareiškėjo G. G. ir S. P. ryšiais, skelbta remiantis visuomenės informavimo priemonėse anksčiau skelbta ir nepaneigta informacija (b.l. 98-102). Tai, kad nukentėjusysis G. G. dirbo S. P. vadovaujamoje bendrovėje „K. m.“, patvirtina viešai skelbiama LR Vyriausiosios rinkimų komisijos informacija (b.l. 109). Be to, kaip jau buvo minėta, R. K. publikuodamas savo straipsnį rėmėsi informaciją, kurią sužinojo iš žurnalistės A. K., Ignalinos miesto urėdo A. A., mirusio generalinio urėdo pavaduotojo Z. T.. Taigi išteisintasis R. K. rėmėsi ne tik ankstesnėmis publikacijomis, tačiau ir oficialiais dokumentais (Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys), kitų asmenų suteikta informacija. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog R. K. turėjo daug informacijos, kuria rėmėsi publikuodamas straipsnį ir pats jos neprasimanė. Pirmos instancijos teismas įvertino visų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. K. neturėjo spręsti, kad skelbia melagingą informaciją. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka. Būtent šių faktų, o ne prasimanymų pagrindu R. K. pasisakė apie V. V., G. G. veiksmus. Informacija, kuria disponavo išteisintasis, buvo pakankamas pagrindas pateikti savo požiūrį į faktus bei duomenis. Pažymėtina ir tai, kad priešingai, nei teigia apeliantai, R. K. nukentėjusiųjų nešmeižė. Byloje nėra objektyvių duomenų ar nustatytų faktinių aplinkybių apie priežastis, dėl kurių R. K. turėjo interesą ar asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą informaciją apie V. V. ir G. G..
Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro. Bylos duomenimis neįrodyta, kad R. K. aiškiai žinojo, kad informacija neatitinka tikrovės ir tai žinodamas paskelbė tą informaciją su tikslu pažeminti, paniekinti pareiškėjų garbę ir orumą, nenustatyta, kad straipsnis buvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti apeliantams, todėl išteisintojo R. K. veikoje nėra ir subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti nukentėjusiuosius požymių.
R. K. būdamas žurnalistas, interpretavo turimą informaciją, kuria laikė patikima, išsakė savo mintis. Abejoti informacijos patikimumu išteisintasis neturėjo pagrindo, kadangi informacija jau buvo publikuota ankstesniuose straipsniuose. Išteisintasis R. K. parodė, kad straipsnyje buvo analizuojamos problemos, iškilusios veikiančiose urėdijose ir straipsnyje išdėstė savo, kaip žurnalisto, nuomonę. Taigi, išteisintasis savo straipsnyje išdėstė negatyvų jo manymu požiūrį į tuometines aktualijas, o jo keliamos problemos savo esme yra viešojo intereso, teisėtų visuomenės lūkesčių gynimas. Būtent šių faktų, o ne prasimanymų pagrindu R. K. pasisakė apie apeliantų veiksmus. Informacija, kuria disponavo išteisintasis buvo pakankamas pagrindas pateikti savo požiūrį į faktus bei duomenis. Pažymėtina, kad ankstesnėse publikacijoje atitinkama informacija neturi būti pateikta pažodžiui. Šiuo atveju R. K. turimą informaciją apibendrino, vertino, darė savo išvadas ir tam tikrais atvejais išreiškė savo nuomonę. Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino R. K. turimą informaciją, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog išteisintasis savo straipsnyje rėmėsi nepatikimais gandais yra nepagrįstas ir atmestinas.
Nors apeliaciniame skunde pažymima, jog tam tikri teiginiai neturi lingvistinių bruožų, leidžiančių sakyti, kad tai tėra autoriaus nuomonė, o ne skleidžiama žinia, tačiau tai nėra pakankamas argumentas priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas klaidingai taikant materialines teises normas, pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kolegija šį skundo argumentą vertina kritiškai ir jis taip pat yra atmestinas.
Pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.
Šiuo atveju be deklaratyvaus apeliantų teiginio, kad pirmos instancijos teismas padarė BPK 20 str. pažeidimus, kolegija ištyrusi bylos medžiagą, tokių pažeidimų nenustatė. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neįvertino visų įrodymų, vertino juos atskirai vieną nuo kito vertintini tik kaip subjektyvi apeliantų nuomonė kuri neatitiko pastarųjų lūkesčių. Pirmos instancijos teismas kruopščiai išanalizavo kiekvieną iš įrodymų, detaliai apklausė visus liudytojus ir analizavo parodymus bendrame įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, pirmos instancijos teismo išvadomis pagrįstomis tiek tiesioginiais byloje esančiais įrodymais, tiek vidiniu įsitikinimu, kuris buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien apeliantų nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nuosprendyje nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso pažeidimams.
Pažymėtina ir tai, kad ginčijamame pirmos instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje BK 154 straipsnio taikymo aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausio teismo praktiką šmeižimo bylose, teismas tinkamai atsižvelgė ir rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad savo teises dėl apeliaciniame skunde nurodyto galimai jų atžvilgiu panaudoto šmeižto, asmens garbės, orumo, reputacijos pažeidimų, kurie nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribos, apeliantai gali ginti civiline tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė yra pati griežčiausia priemonė ir taikoma tais atvejais, kai pareiškėjai negali apginti savo teisių kitomis atsakomybės formomis.
Kadangi apeliacinis skundas yra atmestinas ir paliekamas išteisinamasis nuosprendis, nėra pagrindo nagrinėti civilinio ieškinio pagrįstumą bei priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl šie klausimai paliekami nenagrinėtini.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo sprendimas išteisinti R. K. nesant jo veikoje BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nepadarė esminių BPK normų pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nukentėjusiųjų V. V. ir G. G. apeliacinį skundą atmesti.