- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-24
- Bylos Nr.
- AN2-296-1035/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01079-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. gegužės 23 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-8409-2024.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) 2024 m. gegužės 23 d. nutarimu K. N. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas.
K. N. nubausta už tai, kad ji 2024 m. kovo 20 d. 18.55 val. (duomenys neskelbtini), vairuodama transporto priemonę sustojo ir stovėjo ant šaligatvio, nesant tokį stovėjimo būdą nurodytiems kelio ženklams. Šiais veiksmais K. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 150.5 punktą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutarimu, patenkinus K. N. skundą, Institucijos 2024 m. gegužės 23 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutarimą ir palikti galioti Institucijos 2024 m. gegužės 23 d. nutarimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Neturi reikšmės aplinkybė, kokioje konkrečiai neleistinoje vietoje stovėjo automobilis. Svarbiausia tai, kad jis stovėjo transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Draudimą stovėti tam tikrose vietose įtvirtina ne tik draudžiamieji ženklai, tačiau ir daugybė kitų Kelių eismo taisyklių nuostatų. KET 150 punktas nurodo draudimą stovėti skiriamojoje, greitėjimo ir lėtėjimo juostose, ant tiltų, viadukų, estakadų, pėsčiųjų perėjose, ant vejos, šaligatvių, o taip pat ir transporto priemonių eismui neskirtoje teritorijoje. Teismas nepagrįstai nurodė, kad automobilis buvo paliktas stovėti klaidingai nurodytu adresu, t. y. ne Vilniuje, Rūdninkų g. 18, o Visų Šventųjų g. 1. Institucija naudoja programėlę https://tvarkaumiesta.lt/, kuri administracinio nusižengimo vietą (adresą) nustato automatiniu būdu, susiedama ją su artimiausiai esančio objekto adresu, todėl nurodyta aplinkybė, jog automobilis paliktas stovėti galimai neteisingai nurodant nusižengimo adresą, nėra teisiškai reikšminga tinkamam jo nusižengimo kvalifikavimui, t. y. neturi įtakos padaryto nusižengimo vertinimui ir jo kvalifikavimui.
1.2. Teismas neteisingai traktavo kelio, šaligatvio ir pėsčiojo sąvokas. Kelias – tai eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Pėsčiasis – asmuo, esantis kelyje ne transporto priemonėje, taip pat važiuojantis neįgaliųjų vežimėliu, riedučiais, riedlente be variklio, paspirtuku be variklio, vedantis dviratį, motorinį dviratį, mopedą, motociklą, ridenantis ar besinešantis elektrinę mikrojudumo priemonę, traukiantis (stumiantis) rogutes, vaikišką ar kitokį vežimėlį. Iš nurodytų sąvokų išplaukia išvada, kad nagrinėjamu atveju nusižengimo vieta pagrįstai priskirtina šaligatviui, nes skirta pėstiesiems. Kadangi kelio sąvoka apima ir šaligatvius, todėl nepriklausomai nuo nuosavybės teisių į kelią (šaligatvį), jame galioja Lietuvos Respublikoje nustatyta keliais eismo tvarka. Vieta, kurioje stovėjo automobilis, nepriklausomai nuo jos nuosavybės formos, atlieka šaligatvio funkciją, t. y. ja vaikšto žmonės. Šis šaligatvis akivaizdžiai nėra skirtas ir pritaikytas automobilių eismui ir stovėjimui ant pėstiesiems skirtos infrastruktūros. Be to, iš byloje pateiktų fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, kad transporto priemonė „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastatyta prie pastato (Visų Šventųjų bažnyčios), t. y. tokioje vietoje, kuri bendrąja prasme vadinama šaligatviu ir nėra skirta automobilio stovėjimui. Tai, kad ši vieta tiksliai neatitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 67 punkte nurodytos „šaligatvio“ sąvokos, nešalina K. N. atsakomybės, nes minėta vieta yra akivaizdžiai transporto priemonių stovėjimui neskirta teritorija.
1.3. Teismas vienpusiškai vertino liudytojo parodymus, neatsižvelgė į viešąjį interesą ir aplinkybę, kad Visų Šventųjų bažnyčios šventorius yra viešoji erdvė, skirta ne tik bažnytinėms apeigoms, bet yra ir kultūros paveldo objekto vieta, kurioje turi teisę lankytis visi norintys, t. y. ne tik maldininkai, bet ir turistai, miesto svečiai, tarp kurių ir asmenys, besinaudojantys pagalbinėmis judėjimo priemonėmis. Bažnyčios šventoriuje, kuris neskirtas automobilių stovėjimui, lankytojams negali kilti pavojus ar kitokia grėsmė, šiuo atveju dėl padidinto pavojaus šaltinio – automobilio, kuris įvažiuodamas ir išvažiuodamas iš bažnyčios teritorijos manevruoja, kerta Rūdininkų gatvėje esantį pėsčiųjų šaligatvį, kuriuo nuolat eina pėstieji. Bažnyčios šventoriuje ar religinių pamaldų metu susirinkus dideliam kiekiui maldininkų ar kitu metu lankantis visiems lankytojams, turi būti galimybė nekliudomai ir saugiai prieiti prie kultūrinio objekto, netrukdomai jį apžiūrėti, kitaip dalyvauti apeigose ir pan., todėl bažnyčios teritorija, skirta pėstiesiems, negali būti automobilių stovėjimo vieta. Teismas pasisakė, kad Visų Šventųjų bažnyčios šventorius nėra kelio ribose, todėl šventoriaus teritorijoje esantys asmenys negali būti laikomi pėsčiaisiais, nes nedalyvauja eisme. Taigi, pats teismas padarė išvadą, kad šioje teritorijoje negali stovėti ir transporto priemonės.
1.4. Visų Šventųjų bažnyčios kunigas nėra įgaliotas oficialiai aiškinti teisės aktų nuostatas ir jas interpretuoti savaip. Tokie veiksmai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsakytai pozicijai, kad siekiant išvengti galimos grėsmės eismo dalyviams, būtina laikytis tam tikrų taisyklių, įskaitant ir KET. Jos yra taikomos ir privačioje teritorijoje, jei tai susiję su transporto priemonių ir pėsčiųjų eismu. Šalia Visų Šventųjų bažnyčios įrengtos viešos (mokamos) automobilių stovėjimo vietos, kuriomis gali naudotis visi vairuotojai. Liudytojo nurodyta aplinkybė, kad tai yra brangu ir nepatogu vertintina kritiškai. Vilniaus mieste yra numatyta alternatyva juridiniams asmenims – ilgalaikis vietų rezervavimas mieste. Rezervuotos automobilių stovėjimo vietos – yra vietos, kuriose automobiliams leidžiama stovėti tik su specialiais SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išduotais leidimais. Tokius leidimus gali gauti įmonės, įstaigos ir organizacijos, valstybės biudžetinės įstaigos ir t. t., tokią galimybę ir teisę turi ir Visų Šventųjų bažnyčia. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad vairuotoja turėjo suprasti, kad automobilį palieka stovėti tam neskirtoje vietoje, tačiau vadovavosi kunigo leidimu. Tokiu būdu sudaromos prielaidos vairuotojams piktnaudžiauti savo teisėmis ir įgalina eismo dalyvius atsainiai vertinti KET nustatytus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą K. N. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1.5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad nėra svarbu, kokioje konkrečiai neleistinoje vietoje stovėjo automobilis. Vadovaujantis ANK 609 straipsniu, administracinio nusižengimo protokolas, kurio turiniui keliami reikalavimai formuluojamas kaltinimas administracinio nusižengimo padarymu, ir būtent šiuo kaltinimu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos. Administracinio nusižengimo protokole ir Institucijos nutarime neteisingai nurodyta vieta (adresas), kurioje stovėjo automobilis. Institucija teisinasi, kad naudoja programėlę, kuri parenka nusižengimo vietą (adresą) automatiniu būdu, susiedama nusižengimo vietą su artimiausiai esančio objekto adresu, tačiau teisės aktai neatleidžia Institucijos pareigūnų nuo ANK 609 straipsnyje nustatytų pareigų protokole tiksliai nurodyti visus įstatyme nustatytų faktinių aplinkybių duomenis. Bet kokie šių duomenų iškraipymai yra neteisėti, nes pažeidžia traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens teises, numatytas ANK 577 straipsnyje, ir apriboja šio asmens teises žinoti apie jam pareikštą kaltinimą bei nuo jo gintis.
Atsiliepimas
1.6. K. N. Institucijai ir papildomai teismui pateikė nuotraukas, kuriose matyti vieta, kurioje stovėjo jos transporto priemonė. Šiose nuotraukose matyti už Visų Šventųjų g. važiuojamosios dalies tolumoje esanti Vilniuje, Rūdninkų g. 20/Visų Šventųjų g. 1. Visų Šventųjų bažnyčios šventoriaus teritorija atskirta nuo pėsčiųjų šaligatvio nepertraukiama aukšta metaline tvora, už kurios esančiame bažnyčios vidiniame kieme ir stovėjo transporto priemonė. Institucija neįvertino šios svarbios aplinkybės, t. y. kad K. N. transporto priemonė stovėjo ne ant šaligatvio, o nepertraukiama aukšta metaline tvora ir medžiais atskirtame nuo pėsčiųjų šaligatvio bažnyčios šventoriaus kieme, kuris neatitinka KET nurodytos šaligatvio sampratos. Institucija apeliaciniame skunde nepateikė aiškių skirtumų tarp jos ir teismo atskleistų sąvokų turinio. Ji iš esmės nesutinka su teismo išvada, kad bažnyčios vidinis kiemas (šventorius) nėra kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies, tačiau neginčija, kad ši šventoriaus teritorija nuo šaligatvio ir važiuojamosios kelio dalies atskirta metaline aukšta tvora. Tad būtina atkreipti dėmesį į tai, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta ne tik KET sąvokų išaiškinimu, bet ir šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Institucija nepateikė įrodymų, kurie paneigtų, kad Visų Šventųjų bažnyčiai priskirtoje šventoriaus vidinio kiemo teritorijoje pastatyti automobiliai nesudaro kliūčių praeiti bažnyčios lankytojams. Taip pat įrodymų, kad šios bažnyčios šventoriaus kiemo teritorijos negalima praeiti, nes ji visa aptverta tvora ir yra tik vienintelis įėjimas/išėjimas iš Rūdininkų g. pusės, o plytelėmis grįsta vidinio kiemo dalis užsibaigia akligatviu prie kaimyninio pastato sienos. Taigi, Institucija nepaneigė, kad Visų Šventųjų bažnyčiai priskirto šventoriaus vidinio kiemo teritorija nėra kelyje ar jo ribose, jo teritorijoje esantys asmenys nedalyvauja eisme, nes dalyvauja tik religinėse apeigose.
1.7. Teismas išsamiai ir nešališkai įvertino liudytojo (klebono) parodymus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl ginčas dėl vieno iš įrodymų įvertinimo neturi reikšmės, jei Institucija neneigia kitų teismo įvertintų byloje surinktų įrodymų. Institucija skunde nenurodė, kaip reikėjo įvertinti liudytojo parodymus.
1.8. Institucija nepagrįstai nurodė, kad Visų Šventųjų bažnyčios šventorius yra viešoji erdvė, skirta ne tik bažnytinėms apeigoms, kultūros paveldo objekto vieta, kurioje turi teisę lankytis visi norintys. Institucija neteikė įrodymų apie šią aplinkybę ir jos teisme neįrodinėjo. Institucija neturi nei kompetencijos, nei įgaliojimų aiškinti, kad Visų Šventųjų bažnyčios šventorius yra viešoji erdvė, taip pat kas ir kokiomis sąlygomis turi teisę lankytis bažnyčios šventoriuje. Šiuo atveju akivaizdu, kad Visų Šventųjų bažnyčios klebonas pagal teismui pateiktus dokumentus yra teisėtas šios teritorijos valdytojas ir jis, o ne Institucija, turi teisę nurodyti, kas ir kokiomis sąlygomis gali naudotis šio šventoriaus teritorija.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad Institucija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vieta, kurioje K. N. paliko stovėti savo automobilį, nėra laikytina šaligatviu, todėl ji nepažeidė KET 150.5 punkto reikalavimų ir nepadarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo. Institucija savo nesutikimą grindžia iš esmės tuo, kad, visų pirma, K. N. automobilis stovėjo transporto eismui neskirtoje teritorijoje, t. y. Visų Šventųjų bažnyčios šventoriuje. Antra, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino šaligatvio sąvoką, vienpusiškai įvertino liudytojo (klebono) parodymus ir neatsižvelgė į viešąjį interesą bei aplinkybę, kad šventorius yra viešoji erdvė.
Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn būtina nustatyti konkretaus administracinio nusižengimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnai) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės ir įrodymų šaltinių patikimumas.
ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už kelias alternatyvias veikas: 1) sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti; 2) sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų; 3) važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Nagrinėjamu atveju aktuali pirma iš minėtų alternatyvių veikų, nes Institucijos nutarimu K. N. nubausta už tai, kad vairuodama automobilį sustojo ir stovėjo ant šaligatvio, nesant tokį stovėjimo būdą nurodytiems kelio ženklams, t. y. vietoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti. Skundžiamame nutarime teisingai nurodyta, kad aptariama teisės norma yra blanketinė, todėl, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kokie konkretūs KET reikalavimai buvo pažeisti. Institucijos surašytame administracinio nusižengimo protokole ir vėliau priimtame nutarime nustatyta, kad K. N. minėtais veiksmais pažeidė KET 150.5 papunkčio reikalavimus.
Transporto priemonių sustojimas ir stovėjimas reglamentuojamas KET XVII skyriuje. Šio skyriaus KET 150 punkte (150.1–150.16 papunkčiuose) nurodytos vietos, kuriose draudžiama sustoti ir stovėti. Šiai bylai aktualus draudimas numatytas KET 150.5 papunktyje, pagal kurį sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Nagrinėjamu atveju K. N. inkriminuotas sustojimas ir stovėjimas ant šaligatvio, nesant tokį stovėjimo būdą nurodantiems kelio ženklams, todėl apylinkės teismas teisingai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymu (toliau – ir SEAKĮ), pirmiausia išaiškino šaligatvio sąvoką, pagal kurią tai yra kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies, atskirta arba neatskirta nuo jos.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad K. N. automobilį pastatė vidinėje tvora aptvertoje Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios (toliau – ir Bažnyčia) teritorijoje – šventoriuje, kuris negali būti laikomas šaligatviu, kadangi neatitinka SEAKĮ įtvirtintos šaligatvio sąvokos – nėra kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies. Iš byloje esančių nuotraukų, ištraukos iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano (b. l. 54, 56, 62) ir internetinės žemėlapio svetainės „Google Maps“ duomenų (nuoroda pateikta skundžiamame nutarime) matyti, kad šalia Bažnyčios šventoriaus (vidinio kiemo) esančiose Rūdninkų ir Visų Šventųjų gatvėse iš tikrųjų yra šaligatvis, tačiau jis nuo šventoriaus atskirtas metaline tvora ir augalais. Minėta, kad K. N. automobilis paliktas stovėti vidinėje šio šventoriaus teritorijoje (b. l. 14–16). Aplinkybė, kad šventorius (vidinė tvora aptverta Bažnyčios teritorija) yra išklotas plytelėmis, savaime nereiškia, jog tai yra šaligatvis SEAKĮ prasme. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Institucijos apeliacinio skundo argumentus, kad, vadovaujantis teismų praktika, jei nėra automobilių stovėjimą ar sustojimą draudžiančio kelio ženklo, tai dar nereiškia, jog automobilio statymas atitinkamoje teritorijoje yra leidžiamas. Be to, Institucijos teigimu, nėra svarbu, kokioje konkrečiai neleistinoje vietoje stovėjo automobilis, svarbiausia tai, kad jis stovėjo transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Atsakydamas į šiuos Institucijos argumentus apygardos teismas pirmiausia pažymi, kad vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika (žr. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-522-282/2015) šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi minimos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos (minimoje byloje automobilis nebuvo paliktas vidinėje aptvertoje teritorijoje). Antra, nagrinėjamu atveju K. N. inkriminuotas automobilio pastatymas būtent ant šaligatvio, nesant tokį stovėjimo būdą nurodantiems kelio ženklams, o ne automobilio pastatymas tiesiog neleistinoje vietoje.
Atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą teisingai atkreiptas dėmesys į administracinio nusižengimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuoti ANK 609 straipsnyje. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad administracinio nusižengimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio nusižengimo padarymu, fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Administracinio nusižengimo protokolu apibrėžiamos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribos. Nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio nusižengimo bylos baigtis, administracinio nusižengimo protokolas turi lemiamą reikšmę nustatant asmens kaltę. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, tai yra nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis nusižengimas. Protokolas surašomas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo, o gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma tik tada, kai iš administracinio nusižengimo protokolo galima suvokti, už kokią veiką norima taikyti administracinę atsakomybę. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, nes veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-84-942/2016, 2AT-97-942/2017, 2AT-53-788/2017, 2AT-10-693/2018, 2AT-6-628/2019). Taigi, Institucijos apeliacinio skundo argumentas, kad draudimą stovėti tam tikrose vietose įtvirtina ne tik draudžiamieji ženklai, bet ir daugybė kitų KET nuostatų, pavyzdžiui KET 150 punkte nurodyti draudimai dėl sustojimo ir stovėjimo, nors bendrąja prasme iš esmės yra teisingas, tačiau nagrinėjamu atveju netinkamas, kadangi K. N. surašytu administracinio nusižengimo protokolu jai pareikštas kaltinimas dėl konkretaus KET reikalavimo, numatyto 150.5 papunktyje, pažeidimo, todėl Institucija turi pareigą įrodyti būtent šį pažeidimą, t. y. kad K. N. paliko automobilį ant šaligatvio, o ne įrodinėti, jog vairuotoja pastatė automobilį tiesiog transporto priemonių eismui neskirtoje (t. y. neleistinoje) vietoje. Jeigu Institucija mano, kad K. N. veiksmuose yra kitų KET pažeidimų, jie turėjo būti nurodyti administracinio nusižengimo protokole. Kadangi jie nėra nurodyti, apygardos teismas plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjama, kad Bažnyčios šventorius yra viešoji erdvė, kurioje turi teisę lankytis visi norintys ir jiems negali kilti pavojus dėl didesnio pavojaus šaltinio – automobilio, kuris įvažiuodamas ar išvažiuodamas iš Bažnyčios vidinės teritorijos manevruoja, kerta Rūdininkų g. šaligatvį, kuriuo nuolat eina pėstieji. Kaip matyti, Institucija apeliaciniame skunde jau kelia iš esmės kitą klausimą, t. y. ar Bažnyčios vidinė teritorija gali būti naudojama transporto priemonių eismui. Nepaisant to, kad šis klausimas iš dalies išeina už K. N. šioje byloje pareikšto kaltinimo ribų, apygardos teismas atkreipia dėmesį į pačios K. N. ir liudytojo G. Č. (klebono) parodymus, iš kurių matyti, kad šventoriumi (transporto priemonių judėjimo prasme) naudojasi išimtinai tik Bažnyčios atstovai, personalas ir paties klebono leidimu bei sutikimu tam tikri lankytojai ar patarnaujantys asmenys, toks leidimas suteiktas ir K. N., kai ji atvyksta savanoriauti Bažnyčioje.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas K. N. skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, nepažeisdamas proceso reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pripažino, kad Institucijos nutarimu K. N. yra nubausta nepagrįstai. Institucijos apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas, todėl skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutarimą nepakeistą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.