Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

2024 m. birželio 12 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pastebi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas susitarus su Bendrove dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su Bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui vieną kartą per mėnesį bus mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas bei komandiruotpinigiai. Pareiškėjas baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti bendrovėje. Tačiau atvykus į UAB „Manvesta“, jam buvo pareikšta, kad darbo nėra, todėl pareiškėjas ėmė ieškoti kito darbdavio ir jį susirado. Pareiškėjas, atvykęs į šalį tikslu dirbti UAB „Manvesta“, joje įdarbintas nebuvo, todėl ne dėl savo kaltės atlyginimo iš Bendrovės negavo. Tačiau jis savo banko sąskaitoje turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui.

Atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas turi neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes Sprendimui įsigaliojus, pareiškėjas turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys žalą.

Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Kadangi darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, pareiškėjas bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tai, kad pareiškėjas neatvyko įsidarbinti, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Pažymi, kad pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

Akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. pareiškėjas nuo to momento kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas privalėjo, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms Leidimo išdavimo pagrindą, kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau iki ginčijamo Sprendimo priėmimo šios pareigos neįvykdė. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88668, kuriuo pareiškėjui (užsieniečiui) panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Įstatymo 40 straipsnyje. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (t. y. nepateikė Migracijos departamentu prašymo leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 13 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) (toliau – ir Prašymas) uždarojoje akcinėje bendrovėje „Manvesta“, įm. k. 158297016. Tarpininkavimo rašte Nr. 20231010-195487 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) UAB „Manvesta“ nurodė, kad pareiškėjas bus įdarbintas Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, ekonominės veiklos rūšis – krovininis kelių transportas (4941), numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2024 m. vasario 19 d., mokamas ne mažesnis 1 386 Eur darbo užmokestis.

2023 m. spalio 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galiojantis iki 2025 m. lapkričio 25 d., leidimas pareiškėjui įteiktas 2023 m. lapkričio 20 d.

Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 5 punktu (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo Leidimą panaikino.

Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. lapkričio 7 d. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją). Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą. Teikdamas Prašymą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl Prašymo. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje nuo 2023 m. birželio 1 d., privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti bendrovėje, tokius teiginius vertina kaip deklaratyvius pareiškėjo samprotavimus, kurie negali niekaip paneigti nei Migracijos departamento, nei teismo padarytos išvados, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, todėl pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Vienas iš ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindų yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Iš byloje teikiamų duomenų nustatyta, kad UAB „Manvesta“, darbo sutarties su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nesudarė.

Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas teikė Prašymą išduoti Leidimą darbui Bendrovėje. Tarpininkavimo rašte nurodyta, kad jis ketina dirbti nuo 2024 m. vasario 19 d., gauti 1 386 Eur darbo (reguliarias) pajamas, tačiau faktiškai bendrovėje nebuvo įdarbintas, savo ketinimų neįvykdė, reguliarių pajamų negavo. Atitinkamai Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Taigi, Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtina ginčijamame Sprendime išdėstyti argumentai, t. y. VSDFV duomenys apie asmenį ir jo draudėjus. Todėl Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų. Pareiškėjas jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą nei atsakovui, nei teismui nepateikė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje teismų praktikoje yra aiškiai nurodyta, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje. byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovė nepateikė VSDFV duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą, darbo sutarties pareiškėjas su Bendrove nepasirašė, apie tai Migracijos departamentui nepranešė, todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tam, kad būtų panaikintas Leidimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, Migracijos departamentui pakanka nustatyti faktą, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra, kad pareiškėjas neįsidarbino ir negauna reguliarių pajamų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai ginčijamo Sprendimo motyvai yra aiškūs. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl ginčijamo Sprendimo panaikinimo netenkinamas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamame Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėjas prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. I. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjo P. I. H. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.