Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, E. N. gynėjo advokato Dariaus Pociaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. birželio 29 d. nutarties, kuria E. N. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, būdamas ribotai pakaltinamas. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, E. N. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nutartimi L. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. N. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą, t. y., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu (kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas), tyčia apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent 2018 metų sausio mėnesį tiksliai nenustatytu laiku E. N., susirašinėdamas programėlėje „Messenger“ su E. B., įtikino jį leisti pasinaudoti jo banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė šį sąskaitos numerį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui (kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas), po to šis nenustatytas asmuo 2018 m. sausio 25 d., 16.13 val., iš internetinės prieigos, kurios (duomenys neskelbtini), veikdamas (duomenys neskelbtini), interneto puslapyje (duomenys neskelbtini) įdėjo skelbimą apie tariamai parduodamą butą, adresu (duomenys neskelbtini), o, 2018 m. sausio 28 d. skelbime nurodytu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus skelbimu susidomėjusiai L. A., patvirtino jai, kad butas parduodamas, ir nurodė pervesti 2000 Eur avansą į apie daromą nusikalstamą veiką nežinančio E. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios numerį gavo iš E. N., po to L. A. pervedė 2000 Eur į nurodytą sąskaitą, o E. N. programėlėje „Messenger“ bendraudamas su E. B. paprašė pinigus išgryninti. E. B. iš savo banko sąskaitos 2018 m. sausio 29 d. pervedė 1000 eurų į apie daromą nusikalstamą veiką nežinančio T. P. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), po to 2018 m. sausio 29 d., apie 10.20 val., bankomate (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), T. P. ir E. B. išgrynino po 900 Eur ir nuvykęs į prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), E. B. perdavė 1800 Eur E. N.. Taip E. N. veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu savo ir bendrininko naudai įgijo 1800 Eur ir padarė nukentėjusiajai L. A. 2000 Eur žalą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Apeliaciniame skunde asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, E. N. gynėjas tvirtina, jog jo ginamasis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, kadangi dėl savo psichikos būklės to nebūtų sugebėjęs, ir byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė minėtą nusikaltimą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog E. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

8. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog E. N. sukčiavo, iš esmės vadovavosi vienintelio liudytojo – E. B. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kadangi, be liudytojo E. B. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 82–84, t. 2), tiek teisme, kuriuose jis nurodė, jog E. N. susirašinėjo su juo per programėlę ,,Messenger“ ir paprašė leisti pasinaudoti jo banko sąskaita, o vėliau išgryninti ten pervestus pinigus ir juos perduoti E. N. (b. l. 7–8, t. 5), N. N. kaltė grindžiama liudytojos E. M. parodymais apie tai, kad E. N. naudojosi socialiniu tinklu ,,Facebook“ (b. l. 18, t. 5), nukentėjusiosios L. A. (b. l. 69–70, t. 1), liudytojo T. P. parodymais (b. l. 58–61, 72–75, t. 2), E. B. telefono ,,iPhone6“ apžiūros protokolu (b. l. 95–112, t. 2), E. B. ir T. P. banko sąskaitų išrašais (b. l. 172–177, 185–187, t. 1), Klaipėdos apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad iš E. N. paimto kompiuterio kietajame diske esantys duomenys patvirtina, jog nusikaltimo darymo metu E. N. aktyviai naudojosi kompiuteriu (b. l. 62–63, t. 3), ir kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina vieni kitus, yra sujungti į vieną loginę grandinę, todėl jų pakanka E. N. kaltei dėl sukčiavimo pagrįsti.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog E. N. parodymus, jog jis nepadarė nusikalstamos veikos, patvirtina jo mamos A. N. parodymai apie tai, kad jos sūnus kompiuteriu naudojosi tik žaidimams, o internetu naudotis nesugeba, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, mano, jog ši tiek atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens E. N., tiek jo mamos pateikiama versija yra gynybinė, ja siekiama tik išvengti priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, be to, šią gynybinę versiją paneigia jau minėti byloje esantys įrodymai.

10. Taigi, įvertinus visas anksčiau paminėtas aplinkybes matyti, jog atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens E. N. gynėjo tvirtinimas, jog jo ginamasis nesukčiavo ir byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie aptvirtintų, jog jis padarė šį nusikaltimą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo paneigtas, o visi byloje surinkti įrodymai patvirtino vieni kitus, todėl darytina išvada, jog E. N. kaltė dėl sukčiavimo įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais.

11. Apeliaciniame skunde atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas tvirtina, jog E. N. psichikos būklė bei padaryto nusikaltimo pobūdis rodo, jog E. N. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra per griežta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiais apeliacinio skundo argumentais, kadangi E. N. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka jam diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

12. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas jas taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

13. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad E. N. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, būdamas ribotai pakaltinamas. Apelianto gynėjo nuomone, padaryto nusikaltimo nesmurtinis pobūdis rodo, jog E. N. gali būti gydomas ne izoliuotas gydymo įstaigoje, o ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pagrindo E. N. taikyti kitos rūšies priverčiamąją medicinos priemonę, negu taikė pirmosios instancijos teismas. Taikyta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka E. N. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

14. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje E. N. taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams ir ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų – išvados ir rekomendacijos (kasacinė byla Nr. 2K-343-648/2015).

15. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai, darydami išvadą, kad E. N. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamas, ir paskirdami jam stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, vadovavosi ekspertizės aktu. 2019 m. rugpjūčio 1 d.–rugpjūčio 6 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini)2019 nustatyta, kad E. N. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos. Jam nustatyta lengvo protinio atsilikimo (įgimtos silpnaprotystės) diagnozė; E. N. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu) ir lengvu protiniu atsilikimu be elgesio sutrikimo arba jis yra minimalus, dėl to jis šiuo metu negali adekvačiai suprasti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie tai parodymų ir su juo šiuo metu negali būti atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, jis negali būti apklausiamas teisme ir teisiamas; E. N. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (b. l. 44–49, t. 4). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. TPK-197/2019 atitinka BPK 88 straipsnyje keliamus reikalavimus, todėl akto išvadomis netikėti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis ir pateiktų išvadų teisingumu.

16. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog E. N. padarytas nusikaltimas nesmurtinis, o jis pats dėl savo psichikos būklės nėra socialiai pavojingas nei sau, nei kitiems asmenims, nesudaro pagrindo teismui abejoti teismo psichiatrų ekspertų teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis. Pažymėtina, kad būtent atitinkamos srities specialistai, nagrinėjamu atveju – teismo psichiatrai ekspertai, geriausiai gali spręsti apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, t. y. gydymo būtinumą, kadangi tokiam sprendimui priimti reikalingos specialiosios žinios ir įgūdžiai. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šios nutarties priėmimo metu nėra pagrindo E. N. taikyti kitos rūšies priverčiamąją medicinos priemonę, negu taikė pirmosios instancijos teismas. Taikyta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka E. N. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

17. Kaip nepagrįsti atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi E. N. yra pritaikyta kraštutinė priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėjęs visus į bylą pateiktus duomenis: ištyręs ekspertizės aktą, išnagrinėjęs kitus įrodymus ir įvertinęs juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie buvo įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Taip pat ir pati sveikatos priežiūros įstaiga, esant pagrindui, gali kreiptis į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Teismas, kaip jau minėta, pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą vertindamas pateiktą sveikatos priežiūros įstaigos išvadą apie asmens sveikatos būklę ir kitus reikšmingus duomenis, nusprendžia, ar būtinas tolesnis šios priemonės pratęsimas, taip pat ar yra pagrindas ją pakeisti ar panaikinti.

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. birželio 29 d. nutartis, kuria teismas pripažino, jog E. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, būdamas ribotai pakaltinamas, ir atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės bei paskyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėta ir pagrįsta, keisti jos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens E. N. gynėjo advokato Dariaus Pociaus apeliacinį skundą atmesti.