Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko ir Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. V. apeliacinį skundą ir nukentėjusiojo A. V. įgalioto atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalimis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą, netaikant užstato, D. Ž. perduodant D. Ž. atsakomybei. D. Ž. laiduotoja paskirta D. Ž.. Laidavimo terminas nustatatytas vieneriems metams. Nuosprendžiu iš D. Ž. nukentėjusiajai N. V. priteista 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai N. V. priteista 2103,80 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Nukentėjusiosios N. V. ir nukentėjusiojo A. V. įgalioto atstovo advokato R. Jurkos apeliaciniuose skunduose ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, t. y. tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo D. Ž. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, kadangi nukentėjusiajai N. V. eismo įvykio metu sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, todėl jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis – teismo medicinos specialistų išvadas ir ekspertizės aktus, todėl neteisingai nustatė nukentėjusiosios N. V. sveikatos sutrikdymo mastą. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, patikrinęs ir įvertinęs byloje jau esančių įrodymų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė D. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo ją pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pripažino D. Ž. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, t. y. kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2013-10-04, apie 10.25 val., kelyje Klaipėda–Kretinga, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) keturių eismo juostų kelyje su skiriamąja juosta, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, važiuodamas antra eismo juosta Kretingos miesto kryptimi, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, matydamas, jog pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiavęs automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją, nesustojo, neįsitikino, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų, ir partrenkė per pėsčiųjų perėją jam iš dešinės ėjusią pėsčiąją N. V.. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų (nenustačius liekamųjų padarinių), dėl kurių nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, N. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo veiksmais D. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 38 p. (jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų) reikalavimą ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.BK 281 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Nusikalstamos veikos padariniai (nesunkus kito žmogaus sveikatos sutrikdymas) yra BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, kuris nustatomas pasitelkus kompetentingus tos srities specialistus ir jų pateiktomis išvadomis dėl sveikatos sutrikdymo masto. Nagrinėjamoje byloje buvo atliktos trys specialistų išvados ir trys ekspertizės aktai, kuriais buvo nustatinėjamas nukentėjusiosios N. V. sveikatos sutrikdymo mastas. Iš 2013-11-15 specialisto išvados, kurią atliko Klaipėdos skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. P., Nr. G2497/13(03) nustatyta, kad N. V. padarytas galvos sumušimas su muštine galvos žaizda, ūmaus periodo vidutinio sunkumo traumine smegenų liga, trauminiu subarachnoidiniu pakraujavimu, galvos smegenų sukrėtimu, kairio stipinkaulio lūžimu tipinėje vietoje, kairio alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimu, kryžkaulio bei kairio gaktikaulio abiejų šakų lūžimais, kairės blauzdos kaulų segmentiniu skeveldriniu lūžimu, kairės vidinės kulkšnies lūžimu, t. y. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 45–46, t. 1). Iš papildomos 2014-07-11 teismo medicinos specialisto išvados Nr. pG 1397/14(03) nustatyta, kad N. V. sveikatos sutrikdymo mastas nesikeičia – jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 49–50, t. 1).Iš 2015-04-15 ekspertizės akto, kurią atliko Klaipėdos skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas D. V., Nr. EG 685/15(03) nustatyta, kad dėl 2013-10-04 eismo įvykio metu N. V. patyrė daugybinius kūno sužalojimus, taip pat – kairės blauzdos kaulų skeveldrinį segmentinį lūžį. Dėl kairės blauzdos kaulų lūžio Klaipėdos universitetinėje ligoninėje N. V. 2013-10-16 atlikta blauzdikaulio osteosintezė intrameduline vinimi, o 2013-10-24 nukentėjusioji operuota papildomai, tačiau blauzdos kaulų lūžis nesugijo, išsivystė pseudartrozė – netikras sąnarys. Dėl kairio blauzdikaulio pseudartrozės N. V. 2014-05-23 operuota pakartotinai Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, tačiau lūžis iki šiol nesugijo, be to, išsivystė kairio kelio sąnario kontraktūra bei išryškėjo šleivinio nervo pažeidimas. Dėl eismo įvykio metu patirto kairės blauzdos kaulų lūžio pasekmių NDNT Klaipėdos 1-asis teritorinis skyrius N. V. nustatė 40 procentų darbingumo lygį ir 60 procentų darbingumo netekimą, todėl sužalojimas, vertinant pagal pasekmes, sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.11. punktas). (b. l. 161–163, t. 2).Iš 2015-10-13 komisijos ekspertizės akto, kurią atliko Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė J. G. D., turinti kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, medicinos mokslų daktaro laipsnį, ekspertinio darbo stažą nuo 1996 metų; (duomenys neskelbtini) ligoninės Ortopedijos skyriaus gydytojas ortopedas traumatologas V. A.; Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. L., turintis kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę nuo 1992 metų, Nr. PEEG 26(150)/2016(01) nustatyta, kad N. V. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos nustatytas 60 proc. netektas darbingumas yra susijęs daliniu priežastiniu ryšiu tarp netekto darbingumo ir eismo įvykio, įvykusio 2013-10-04. Tačiau kvalifikuojant sveikatos sutrikdymo mastą teismo medicinos ekspertai vertina ne darbingumo (ar nedarbingumo) lygį, o prarastą bendrą darbingumą procentais ir remiasi visiškai kita apskaičiavimo lentele nei NDNT, t. y. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių priedu „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele“, pagal kurią N. V. prarasto bendrojo darbingumo požymių nenustatyta. Todėl sveikatos sutrikdymo mastas kvalifikuojamas nesunkiu tik dėl patirtų sužalojimų (nenustačius liekamųjų padarinių), dėl kurių nukentėjusiosios N. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (b. l. 52–60, t. 3).Iš 2016-09-20 teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0181/16, kurią atliko P. P., turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, medicinos mokslų daktaro laipsnį, medicinos praktikos licenciją Nr. (duomenys neskelbtini), verstis medicinos praktika pagal teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją, teismo medicinos gydytojo darbo stažas nuo 1998 metų, Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše, nustatyta, kad tarp N. V. netekto darbingumo ir eismo įvykio, įvykusio 2013-10-04, yra priežastinis ryšys, metu patirtų sužalojimų, nes dėl ribotų klubo ir kelio sąnario judesių ji neteko 35 proc. pastovaus bendrojo darbingumo, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.11. p. (sužalojimas ar susargdinimas, dėl kurio prarandama didelė dalis – 30 proc. – ir daugiau bendro darbingumo. Eismo įvykio, įvykusio 2013-10-04, N. V. patirti sužalojimai – kryžkaulio kairės pusės išilginis lūžis, kairio gaktikaulio abiejų šakų lūžiai (teismo medicinos ekspertės J. M. Č. konsultacijos metu pakartotinai išanalizavo visus N. V. atliktus radiologinių tyrimų (pateiktų komisijos teismo medicininiam tyrimui) vaizdus), atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, kaip jį nustato Sveikatos sutrikdymo masto nustatyto taisyklių 6.6.14. punktas, – dubens kaulų abipusiai lūžiai, suardę dubens žiedo vientisumą bei remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių „Komentaro“ 15 punktu – dubens žiedo vientisumas suardomas, kai vienu metu įvyksta kurie nors du iš žemiau išvardytų dubens kaulų lūžių ir sąnarių išnirimų – a) vieno gaktikaulio abiejų šakų lūžiai; d) kryžkaulio išilginis lūžis (b. l. 94–98, t. 3).Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog šioje byloje vadovaujasi 2015-10-13 komisijos ekspertizės išvadomis, kadangi šią ekspertizę atliko du teismo medicinos ekspertai, o pagal nukentėjusiajai padarytus sužalojimus buvo pasitelktas konkrečios srities specialistas, t. y. ortopedas-traumatologas, ekspertizė buvo atliekama ilgą laiką, pareikalauta daug papildomų duomenų, atliktas detalus medicininių dokumentų tyrimas bei pačios nukentėjusios apžiūra, buvo išspręsti prieštaravimai anksčiau pateiktose specialisto išvadose, todėl teismas neturi pagrindo netikėti komisijos išvadomis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog privatus ekspertas P. P., pateikęs 2016-09-20 konsultacinę teismo medicinos specialisto išvadą, neatliko didelės apimties medicininių dokumentų vertinimo, šis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, per vieną dieną, pati nukentėjusioji net nebuvo objektyviai apžiūrėta, išvados tiriamojoje dalyje išdėstyta tik ankstesnių specialisto išvadų ir ekspertizės aktų apžvalga, be to, tyrimas atliktas suinteresuoto asmens užsakymu, todėl visa tai leidžia daryti išvadą, kad konsultacinė išvada buvo pateikta neįvertinus visų duomenų, todėl pirmosios instancijos teismui šios išvados patikimumas, išsamumas ir objektyvumas kelia abejonių. Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu baudžiamosios bylos medžiaga buvo papildyta naujais duomenimis – teismo posėdžio metu apklausta ekspertė, dalyvavusi atliekant 2015-10-13 komisijos ekspertizę ir ekspertas, pateikęs 2016-09-20 teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, siekiant išsiaiškinti prieštaravimus, esančius specialisto išvadoje ir ekspertizės akte dėl nukentėjusiosios N. V. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, buvo apklaustas UAB (duomenys neskelbtini) ekspertas P. P., kuris nurodė, jog kaip eksperto tyrimo objektas buvo ne pati nukentėjusioji N. V., o medicininiai dokumentai ir kitos išvados, t. y. jis asmeniškai nukentėjusiosios neapžiūrėjo, o savo išvadą pateikė susipažinęs su jam pateiktais medicininiais dokumentais. Ekspertas paaiškino, jog įvertinęs nukentėjusiosios N. V. tiesioginius sužalojimus ir liekamuosius reiškinius jis savo išvadoje nustatė, jog nukentėjusiajai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Eksperto manymu, dubens žiedo vientisumo suardymas, kurį lėmė kryžkaulio kairės pusės išilginis lūžis bei kairiojo gaktikaulio lūžiai, atitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6. 14 punktą, t. y. kad tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertas taip pat nurodė, jog įvertinęs liekamuosius reiškinius jis nustatė, kad dėl kelio sąnario būklės nukentėjusioji neteko 20 procentų pastovaus bendrojo darbingumo, o dėl klubo sąnario būklės neteko 15 procentų pastovaus bendrojo darbingumo, o susumavus šiuos procentus jie taip pat atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą (b. l. 19–20, t. 4).Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat buvo apklausta Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė J. G. D., kuri buvo komisijos, atlikusios 2015-10-13 ekspertizės aktą, sudėtyje, ir nurodė, jog atliekant nukentėjusiosios N. V. sveikatos sutrikdymo masto įvertinimą nukentėjusiosios N. V. apžiūroje dalyvavo ortopedas traumatologas ir radiologė. Ekspertė, paneigdama eksperto P. P. išvadą, pažymėjo, jog nukentėjusiosios N. V. dubens kaulo vientisumas nebuvo suardytas, kadangi kairės pusės išilginis kryžkaulio lūžis ėjo tik iki kryžkaulio antro slankstelio angos, todėl tai nebuvo vientisas kryžkaulio kairės pusės lūžis. Ekspertė nurodė, jog atlikdami ekspertizę ekspertai nenustatė ir liekamųjų reiškinių, kadangi praėjus dvejiems metams po įvykio ir viso gydymo buvo nustatyti tik nežymūs funkcijos sutrikimai kelio sąnaryje bei blauzdos išlinkimas dėl sugijimo, tačiau žymių liekamųjų reiškinių, kurie sąlygotų bendrą darbingumo netekimą ir galėtų būti išreikšti procentais, ekspertai nenustatė. Ekspertė pažymėjo, jog nustatinėjant asmens neįgalumo ir nedarbingumo lygį yra įvertinamos visos ligos, kuriomis asmuo tuo metu serga, jo profesija, amžius ir daug kitų veiksnių, todėl neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos specialistai nustato darbingumo lygį arba netektą darbingumą kitaip nei teismo medicinos ekspertai vertina bendrą darbingumo netekimą (b. l. 20–21, t. 4).Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti visus prieštaravimus, kurie kilo byloje, nustatinėjant nukentėjusiosios N. V. sveikatos sutrikdymo mastą bei siekdamas atsakyti į visus apeliacinių skundų motyvus bei argumentus, nutarė skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę (b. l. 41, t. 4). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-11-07 ekspertizės akte Nr. PEKG 15(113)/2018(01) nurodoma, jog teismo medicinos ekspertai likusias pasekmes po padarytų sužalojimų vertina ne darbingumo (ar nedarbingumo) lygį, o prarastą bendrą darbingumą procentais ir remiasi visiškai kita apskaičiavimo lentele nei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, t. y. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių priedu ,,Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele“, todėl nukentėjusioji N. V. dėl likusių pasekmių po 2013-10-04 eismo įvykio metu padarytų sužalojimų, prarasto bendrojo darbingumo įvertinimui buvo pakviesta į komisijos posėdį apžiūrai, siekiant įvertinti liekamuosius padarinius. Remdamiesi N. V. apžiūros duomenimis, nustatytais komisijos metu bei pateiktomis rentgenogramomis, dėl bylos aplinkybėse nagrinėjamo eismo įvykio patirtų kūno sužalojimų liekamųjų reiškinių nenustatyta, todėl bendrojo darbingumo praradimo nekonstatuota ir tuo pagrindu sveikatos sutrikdymo mastas atitinka nesunkų. Ekspertizės akte nurodoma, jog ekspertų komisijos posėdžio metu buvo pakartotinai įvertinta N. V. 2013-10-04 dubens kompiuterinė tomograma bei 2013-12-03 ir 2013-12-27 dubens apžvalginės rentgenogramos. Matyti, kad yra kairės pusės gaktikaulio abiejų šakų lūžis bei kryžkaulio kairės pusės šoninių masių dalinis lūžis ties kryžkaulio pirmuoju ir antruoju slanksteliais (S₁-S₂), einantis nuo kryžkaulio viršutinio krašto išilgai kryžkaulio angų srityje ir nukrypstantis išorėn link kryžkaulio-klubakaulio jungties. Todėl konstatuojama, kad lūžis neina per visą kryžkaulio ilgį, o lokalizuojasi tik viršutinėje kairėje šio kaulo dalyje, vertinant anatomiškai, šis lūžis nepažeidžia dubens žiedo vientisumo. Nurodoma, jog pagal ,,Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 6.6.14 punktą tam, kad dubens kaulų lūžimus būtų galima įvertinti sunkiu sveikatos sutrikdymu, turi būti nustatomas pilnas dubens žiedo suardymas bent dviejose vietose. Šiuo atveju N. V. dubuo buvo visiškai suardytas tik vienoje vietoje, t. y. kairės pusės gaktikaulio šakų srityje. Kitoje dubens sužalotoje vietoje, t. y. kryžkaulio kairėje pusėje, nustatytas tik dalinis (nepilnas) kryžkaulio kūno lūžis. Todėl komisija laiko nepagrįstu ,,Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 6.6.14 punkto pritaikymą 2016-09-20 Teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0181/16, kvalifikuojant N. V. dubens sužalojimą sunkiu. Dėl anksčiau nurodytos priežasties nukentėjusiosios dubens trauma atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Be to, komisija pažymėjo, jog neturi duomenų, kad dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų N. V. išsivystytų žymesni liekamieji reiškiniai, kurie atitiktų 30 procentų ar daugiau bendro darbingumo netekimo ir tokiu būdu atitiktų sunkų sveikatos sutrikdymo mastą pagal sužalojimų pasekmes. Nurodoma, jog ekspertų komisija neturi pagrindo abejoti 2015-10-13 komisijos ekspertizės akto Nr. PEKG 269150020169010 išvada, kad 2016-04-26 apžiūrėjus N. V. kūną kartu su patyrusiu specialistu ortopedu-traumatologu, nukentėjusiajai nebuvo nustatyti žymesni liekamieji reiškiniai dėl eismo įvykio patirtų sužalojimų, kurie būtų buvę įvertinti bendro darbingumo netekimo procentais. Taip pat nepateikta medicinos duomenų, kad laikotarpiu nuo anksčiau minėto komisijos posėdžio (2016-04-26) iki šiol N. V. būtų užfiksuotas žymus judamojo aparato funkcijos pablogėjimas. Apibendrinant komisijos posėdį ir tiriamąją dalį nurodoma, jog 2016-09-20 teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. 0181/16 yra nepagrįsta, kadangi objektyviai nebuvo įvertinti N. V. dubens radiologiniai tyrimo duomenys kartu su specialistu radiologu, o nukentėjusiosios kūnas nebuvo objektyviai ištirtas su specialistu ortopedu-traumatologu. Teismo ekspertų komisija ekspertizės akto išvadoje vienareikšmiškai nurodė, jog N. V. nustatyti kūno sužalojimai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal savo pobūdį, nes dėl jų sveikata sutriko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui ir nėra nustatyta sužalojimų pasekmių, kurias būtų galima vertinti bendro darbingumo netekimo procentais pagal galiojantį priedą prie ,,Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių“. Pažymima, jog vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių komentaro 20 punktu, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos nustatytas darbingumo lygis taip pat neturi įtakos sveikatos sutrikdymo masto vertinimui (b. l. 64–74, t. 4).Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, sutinka su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-11-07 ekspertizės akto Nr. PEKG 15(113)/2018(01) išvada ir pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nukentėjusiosios N. V. dėl eismo įvykio patirti ir nustatyti kūno sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Apeliacinio proceso metu gauti nauji duomenys visiškai paneigia nukentėjusiosios N. V. ir nukentėjusiojo A. V. atstovo apeliacinių skundų argumentus, jog eismo įvykio metu nukentėjusiajai N. V. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, todėl D. Ž. padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino D. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką ir ją kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, kadangi buvo nustatyta, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus, t. y. nukentėjusiosios N. V. sveikata.

Dėl laidavimo instituto taikymo

Nukentėjusiosios N. V. apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad pripažinus D. Ž. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį jam buvo taikytas laidavimo institutas ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog D. Ž. savo iniciatyva atlygino tik mažą dalį neturtinės žalos, todėl šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje laidavimo instituto nuostatos jam negalėjo būti taikomos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nukentėjusiosios N. V. apeliacinio skundo argumentais ir mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino D. Ž. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir taikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Pažymėtina, jog pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamasis D. Ž. padarė neatsargų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis praeityje neteistas, t. y. jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) apygardos (duomenys neskelbtini) rinktinės transportavimo skyriaus vado charakterizuojamas išimtinai teigiamai (b. l. 13,14, 109, t. 3), iš dalies atlygino nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, jog kaltinamasis D. Ž. suvokė ir tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarytą žalą nukentėjusiesiems, valstybei ir visuomenei, todėl visuma šių aplinkybių leidžia teigti, jog D. Ž. ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau paminėtas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog D. Ž. yra vertas teismo pasitikėjimo, o esant BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų sąlygų visumai, jam pagrįstai taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką, viena iš laidavimo instituto taikymo sąlygų yra bent dalinis padarytos žalos atlyginimas, kuris turi rodyti, kad kaltininkas ateityje gebės ir sieks atlyginti neatlygintos žalos dalį nukentėjusiajam, o iš dalies atlyginta žala yra reikšminga dėl visų nukentėjusiojo pareikštų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog D. Ž. bylos nagrinėjimo teisme metu, t. y. 2015 m. rugsėjo 11 d., atlygino nukentėjusiajai N. V. 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 17, t. 3), rodo jo iniciatyvą ir siekį atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą žalą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikyti šią aplinkybę atitinkančią laidavimo instituto sąlygas yra pagrįstas ir neprieštarauja formuojamai Lietuvos teismų praktikai. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusioji N. V., tiek kaltinamasis D. Ž. žinojo, jog pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą nukentėjusiajai neturtinę žalą turi atlyginti (duomenys neskelbtini), kuris šią žalą ir atlygino (b. l. 129, t. 3), todėl tai, kad D. Ž. bylos teisminio nagrinėjimo metu savo nuožiūra atlygino nukentėjusiajai 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, turi būti laikomas daliniu padarytos žalos atlyginimu ir siekimu ateityje atlyginti neatlygintos žalos dalį nukentėjusiajai. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai N. V. iš D. Ž. buvo priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris, kaip apeliaciniame skunde patvirtino pati nukentėjusioji N. V., dar nuosprendžiui neįsiteisėjus, jau buvo jai atlygintas, o tai tik dar kartą patvirtina, jog laidavimo institutas D. Ž. taikytas visiškai pagrįstai.

Dėl nukentėjusiajai N. V. priteistos neturtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji N. V. prašo padidinti jai priteistos neturtinės žalos atlyginimą, kadangi eismo įvykio metu jos sveikata buvo sužalota sunkiai, o sveikatos sužalojimo padariniai jaučiami iki šiol. Mano, jog atsižvelgus į jos patirtus sužalojimus ir sveikatos sutrikdymo mastą, jai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka teismų praktikoje nustatytų neturtinės žalos atlyginimo dydžių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais nukentėjusiosios N. V. apeliacinio skundo argumentais, kadangi nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos metu buvo vienareikšmiškai patvirtinta, jog eismo įvykio metu jos patirti sužalojimai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, todėl atsižvelgus į jos patirtų sužalojimų pobūdį, gydymo trukmę, rimtų liekamųjų reiškinių po sužalojimo nebuvimą laikytina, jog jai pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra teisingas, pagrįstas ir atitinka formuojamą Lietuvos teismų praktiką.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusioji N. V. ikiteisminio bylos tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinių atsakovų priteisti 2740,83 Lt patirtai turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 55–59, t. 1). Vėliau Klaipėdos rajono apylinkės teismui nukentėjusioji N. V. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė iš civilinių atsakovų priteisti 3011,22 Lt turtinės žalos ir 140 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 81, t. 2). Klaipėdos rajono apylinkės teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, t. y. atsižvelgęs į tai, kad civilinė atsakovė (duomenys neskelbtini) jau išmokėjo nukentėjusiajai N. V. 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, 1393,85 Lt (403,67 Eur) gydymo išlaidų ir 495,24 Lt (143,43 Eur) kelionės išlaidų (b. l. 129, t. 3), o kaltinamasis D. Ž. 400 Eur (b. l. 17, t. 3) priteisė dar 2103,80 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš (duomenys neskelbtini) ir 600 Eur iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. Ž.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, priteistino iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. Ž. nukentėjusiajai N. V., atsižvelgtina į asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, tyčinę kaltės formą, padarytą nesunkų nusikaltimą, kuris nukentėjusiajai, žinoma, sukėlė padarinius, tačiau vis dėlto laikytina, jog jie neturi žymių liekamųjų reiškinių, kadangi teismo medicinos ekspertai, 2015-10-13 atlikę komisijos ekspertizę nurodė, jog praėjus 2 metams po eismo įvykio nukentėjusiajai N. V. nebuvo nustatyta žymesnių liekamųjų reiškinių dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, kurie būtų buvę įvertinti bendro nedarbingumo netekimo procentais (b. l. 52–60, t. 3). Nukentėjusioji N. V. dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą, jai nustatyti kūno sužalojimai, buvo atliktos kelios operacijos, taikytas ilgas gydymas ir reabilitacija, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad N. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė kokias nors ilgalaikes pasekmes, t. y. vis dėlto nukentėjusioji N. V. gali vaikščioti, judėti, vairuoti, dirbti. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, jog dėl šio įvykio ji prarado 60 proc. darbingumą, jos gyvenimo kokybė pablogėjo, ji neturi galimybių su sutuoktiniu užsiimti aktyviu poilsiu, pasikeitė jos intymus gyvenimas, taip pat neaiški visiško pasveikimo prognozė, nes praėjus trejiems metams po autoįvykio vis dar jaučiamos pasekmės, o ateityje laukia dar ne viena operacija. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai, visas šias aplinkybes jau įvertino, ir nustatydamas konkretų priteistiną neturtinės žalos dydį, į jas atsižvelgė.Nėra pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį pagal bylos aplinkybes, neatsižvelgė į jau suformuotą teismų praktiką, kadangi teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad įprastiniu atveju už sveikatos sutrikdymą asmenį partrenkus perėjoje ir padarius jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, neturtinės žalos dydis siekia nuo 579 Eur iki 2896 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-200/2010, 2K- 277/2010, 2K-644/2012, 2K-370/2013, 2K-372-942/2015). Tačiau yra atvejų, kai tokiose eismo įvykių bylose, nukrypstant nuo pastarosios minėtos praktikos, nustatomi didesni neturtinės žalos dydžiai: 4344 Eur (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K—141/2013), 4924 Eur (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551/2013). Esant tokioms aplinkybėms, Klaipėdos rajono apylinkės teismas, nukentėjusiajai N. V. nustatydamas 6000 Eur neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir susiklosčiusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos priteisiant neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio (eismo įvykis pėsčiųjų perėjoje, kai nukentėjusysis yra pėsčiasis, kurio nepraleidžia automobilis) eismo įvykio bylose esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui, tinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, civilinės ieškovės N. V. reikalavimas priteisti jai 40 546,80 Eur neturtinę žalą nėra adekvatus patirtam sveikatos sutrikdymui ir atsiradusiems padariniams, todėl negali būti tenkinamas.Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo priteistas iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. Ž. neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai – 6000 Eur – atitinka neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir neprieštarauja teismų praktikai, geriausiai atspindi nukentėjusiosios ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens interesų pusiausvyrą, nukentėjusiosios patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi CK 6.250 str., 6.251 str. normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė ir savo sprendimą tinkamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į visus reikšmingus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes. Todėl teismo nustatytas ir nukentėjusiajai N. V. iš civilinių atsakovų priteistas 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo analogiško pobūdžio bylose. Todėl didinti nukentėjusiajai šioje byloje priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris yra nustatytas neperžengiant analogiško pobūdžio bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, bei dėl to keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo A. V. civilinio ieškinio

Nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato R. Jurkos apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti nukentėjusiojo A. V. civilinį ieškinį ir nepriteisti jam dėl žmonos patirtų sužalojimų negautų pajamų bei neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis ir Lietuvoje formuojamą teismų praktiką, pritaria pirmosios instancijos nuomonei, jog nukentėjusiojo A. V. reikalavimas priteisti jam iš civilinių atsakovų jo negautas pajamas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusiosios N. V. sutuoktinis – A. V. – šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinių atsakovų priteisti 136 192 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 95–99, t. 1), vėliau pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame sumažino turtinės žalos atlyginimo dydį iki 131 314,73 (b. l. 77–80, t. 2). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį atmetė ir nurodė, jog civilinė atsakovė (duomenys neskelbtini) išmokėjo A. V. 5119,85 Lt (1482,81 Eur) draudimo išmoką už N. V. slaugą ir kelionės išlaidas, todėl ieškinys nukentėjusiajam yra visiškai atlygintas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog nukentėjusiojo A. V. reikalavimas atlyginti jam negautas pajamas negali būti tenkinamas, kadangi jis sąlygotas išskirtinai asmeninių preferencijų ir paties A. V. valinių veiksmų, kurie neatitinka ekonomiškumo ir protingumo kriterijų, kadangi tolimojo plaukiojimo kapitonas, galintis gauti itin didelį atlyginimą, jo atsisakė dėl faktinio slaugos darbo, todėl A. V. buvo išmokėta suma, nustatyta pagal Teritorinių ligonių kasų įkainius kainavusios nukentėjusiosios N. V. profesionalią priežiūrą slaugos laikotarpiui gydantis slaugos namuose, kur būtų įskaičiuotas maitinimas, apgyvendinimas, gydymas, slauga ir kitos reikiamos paslaugos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, civilinė atsakovė (duomenys neskelbtini) atlygino nukentėjusiajam A. V. dėl slaugos patirtą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiajam A. V. civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) atlygintos turtinės žalos ir mano, jog nukentėjusysis A. V. iš civilinio atsakovo gavo 5119,85 Lt (1482,81 Eur) išmoką už žmonos N. V. slaugą, todėl negautų pajamų reikalavimas šiuo atveju yra perteklinis ir pažeistų civilinių atsakovų ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nukentėjusysis A. V. dėl žmonos N. V., atsižvelgęs į sutuoktinės N. V. avarijos metu patirtus sužalojimus ir jos sveikatos būklę, pats nusprendė ir pasirinko namuose slaugyti sužalotą sutuoktinę, o per visą slaugos laikotarpį atsisakė jam pasiūlytų dviejų darbo kontraktų, susijusių su darbu jūroje laivo kapitonu. Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl negautų pajamų pagal darbo sutartis, teismas gali remtis tik objektyviais duomenimis, o ne numanomomis ar tikėtinomis aplinkybėmis. Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015). Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius sudaro negautos pajamos (netiesioginė žala), kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (tiesioginė žala). Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, Civilinio proceso kodekso 178 straipsnį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Iš paminėtų teisės normų analizės darytina išvada, jog teisė į nuostolių (negautų pajamų ir su sveikatos grąžinimu susijusių išlaidų) atlyginimą priklauso tik fiziniam asmeniui, kuris buvo suluošintas ar kitaip sužalota jo paties sveikata, o ne asmeniui, kurio artimasis giminaitis buvo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata. Todėl negautų pajamų priteisimas nukentėjusiajam prieštarautų ir šių anksčiau paminėtų Civilinio kodekso normų nuostatoms.Apeliaciniame nukentėjusiojo A. V. atstovo skunde taip pat tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jų reikalavimą dėl neturtinės žalos A. V. priteisimo, teigiama, jog nebuvo įvertintas A. V. ir N. V. kaip sutuoktinių tarpusavio santykių artumas, neįvertinti A. V. patirti dvasiniai išgyvenimai slaugant žmoną, neatsižvelgta į suformuotą teismų praktiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nukentėjusiojo A. V. atstovo apeliacinio skundo argumentais ir mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti iš civilinių atsakovų nukentėjusiajam A. V. neturtinės žalos atlyginimą.Pažymėtina, jog pagal Lietuvoje formuojamą teismų praktiką, teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo (CK 6.263 str. 2 d., CK 6.283 str. 1 d.). Asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė) Nustačius, kad nurodytų asmenų iki nukentėjusiojo mirties nesiejo glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai (pavyzdžiui, tėvų, nepalaikančių ryšių su vaikais, sukūrusiais savo šeimas ir gyvenančiais atskirai), ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmestas. Kaip minėta pirmiau, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra asmeninė nukentėjusiojo teisė, o kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais. Tokią išvadą patvirtina ir 1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos komiteto priimta rezoliucija Nr. (75) 7. Joje rekomenduota valstybėms narėms – Europos Tarybos narėms, savo įstatymuose numatyti teisę į neturinės žalos atlyginimą, sužalojus sveikatą. Rezoliucijoje numatytas bendrasis principas, kad kiti asmenys neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio asmens sužalojimu. Tėvai ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu (Rezoliucijos 13 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2007- 09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2007).Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad su sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti neigiamu poveikiu, ir nurodoma kasacinė nutartis Nr. 2K-225-895/2016, tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su minėtos nutarties turiniu, pažymi, jog nurodomos baudžiamosios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, kadangi nurodomoje byloje eismo įvykį sukėlė neblaivi vairuotoja (jos kraujyje rastos 2,70 promilės etilo alkoholio), be to, partrenkusi pėsčiųjų perėja ėjusią nukentėjusiąją, vairuotoja iš eismo įvykio vietos pasišalino ir nepasirūpino nukentėjusiąja, taip pat pažymėtina, jog eismo įvykį sukėlusios vairuotojos veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, kaip sukėlę nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą, o itin sunkūs negrįžtami padariniai nukentėjusiosios sveikatai (ilgalaikė vegetacinė būklė) iš esmės gali būti prilyginti jos mirčiai, t. y. BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytiems padariniams, kadangi nukentėjusioji būdama jauno amžiaus, t. y. 18 metų, trejus metus ir, tikėtina, negrįžtamai prarado sąmoningo gyvenimo galimybę, o jos tėvų dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas lankant ir slaugant sąmonės neturinčią dukrą laikui bėgant nesiliauja. Atsižvelgus į anksčiau paminėtus baudžiamųjų bylų esminių aplinkybių skirtumus, šiuo atveju negalima taikyti analogijos teismų sprendimuose dėl neturtinės žalos atlyginimo.Taigi, kaip minėta anksčiau, neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėtos veikos. Tokio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo jis bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi šio asmens gyvybės atėmimo atveju. Jei žmogaus amžius, socialinė branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo baudžiamo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, toks asmuo prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo sprendimu savo teises įgyvendina per atstovą pagal įstatymą (BPK 53 straipsnio 2–4 dalys). Visais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl senatvės, neįgalumo, ligos, kitos priežasties negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis) naudai. Iš bylos duomenų matyti, kad A. V. eismo įvykio metu tiesiogiai nenukentėjo, tačiau jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju (b. l. 92, t. 1) ir byloje pareiškė civilinį ieškinį (b. l. 86–90, t. 4). Įstatymas nedraudžia, tačiau ir neįpareigoja nukentėjusiaisiais pripažinti asmenis, kurių artimam asmeniui dėl nusikaltimo sutrikdoma sveikata. Taigi nors neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, kiti asmenys, kurie nėra tiesiogiai nukentėję nuo nusikaltimo ir nepatyrė turtinės žalos, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, tam tikrais ypatingais atvejais turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, jei įrodoma, kad jie patyrė nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykio metu buvo nesunkiai sužalota N. V., kuri, be abejo, patyrė tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos. Dėl nukentėjusiajai N. V. padarytų sveikatos sužalojimų pobūdžio – blauzdos ir gaktikaulių lūžių, jos vyras A. V. ėmėsi jos priežiūros ir slaugos. Nors jis asmeniškai nenukentėjo per eismo įvykį, tačiau mano, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, kadangi jis išgyveno dėl žmonos sveikatos būklės ir jos pasveikimo galimybių. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. V. išgyvenimai dėl minėto eismo įvykio ir žmonos N. V. sveikatos turi būti laikomi natūralia reakcija į artimam giminaičiui, šiuo atveju, sutuoktinei įvykusią nelaimę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad eismo įvykio metu nukentėjusioji N. V. nebuvo praradusi sąmonės, dėl įvykio metu patirtų sužalojimų neiškilo grėsmė jos gyvybei, jai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas, ir nors gydymas tęsėsi gana ilgai, tačiau teismo medikams atliekant 2015-10-13 ir 2017-11-07 komisijos ekspertizes ir nukentėjusiosios N. V. apžiūrą, nebuvo nustatyta jokių žymių liekamųjų reiškinių, nukentėjusioji galėjo judėti, jos kojos ir dubens kaulai buvo sugiję, o jai nustatytas darbingumo laipsnis rodo, jog ji, nors ir su apribojimais, tačiau gali vykdyti profesinę veiklą ir dirbti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiosios N. V. sutuoktinis A. V. neabejotinai patyrė išgyvenimus dėl žmonos eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, tačiau atsižvelgus į Lietuvoje formuojamą teismų praktiką šiuo konkrečiu atveju negalima jų laikyti nepaprastai dideliais.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas ir dėl procesinių palūkanų priteisimo, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2016 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje nepasisakė dėl nukentėjusiųjų ir jų atstovo prašomų priteisti procesinių palūkanų. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas atitinkamus klausimus, kurių nereglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas, taikyti civilinio proceso normas gali tik tuo atveju, kai jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Kolegijos įsitikinimu, procesinių palūkanų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 37 straipsnio 2 dalyje, priteisimas yra nesuderinimas su baudžiamojo įstatymo nuostatomis. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šios CK nuostatos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių. Teismų praktikoje nustatytos procesinės palūkanos yra priteisiamos ir civilinėse bylose, kai žala kyla iš delikto. Procesinės palūkanos yra skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų nagrinėjimo praktikoje pasisakyta, jog procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti yra būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-505/2010).Baudžiamajame procese civilinio ieškinio pareiškimo bei nagrinėjimo tvarka yra kitokia nei civiliniame procese. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas tik dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 str.). Turtinės žalos samprata apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos žalingi padariniai. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, kuris reiškia, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. D. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta N. V. sveikata. Būtent žala, atsiradusi dėl N. V. sveikatos sutrikdymo, yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su padaryta nusikalstama veika. Procesinės palūkanos šiuo atveju nėra nusikalstamos veikos pasekmė. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad procesinės palūkanos nėra nusikalstamos veikos pasekmė, todėl jos neturi būti priteisiamos (kasacinė nutartis Nr. 2K-99-648/2016 ).

Dėl atstovavimo išlaidų

Nukentėjusioji N. V. ir nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas R. Jurka apeliaciniuose skunduose prašė priteisti iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. Ž. visas jų patirtas atstovavimo išlaidas.Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-134-696/2016 ir kt.).Apeliaciniais skundais nukentėjusieji N. V. ir A. V. apeliacinės instancijos teisme prašė pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikaciją bei priteisti civiliniuose ieškiniuose prašomus turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus. Kadangi nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai buvo atmesti, todėl teisėjų kolegija nusprendžia nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidų iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens D. Ž. nepriteisti.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir teisingai išsprendė su civiliniais ieškiniais susijusius klausimus, todėl keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nukentėjusiosios N. V. ir nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato R. Jurkos apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiosios N. V. ir A. V. atstovo advokato Raimondo Jurkos apeliacinius skundus atmesti.