- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- 2S-767-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04425-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- Advokatų kontoros Bukauskas
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 94.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Advokatų kontoros Bukauskas ir partneriai atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties byloje pagal ieškovo Advokatų kontoros Bukauskas ir partneriai ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Advokatų tarybos 2015-01-08 sprendimo netenkinti advokatų kontoros Bukauskas ir partneriai prašymo pakeisti advokatų kontoros pavadinimą į advokatų kontorą „PricewaterhouseCoopers Legal Bukauskas ir partneriai“
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas advokatų kontora Bukauskas ir partneriai kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei Lietuvos advokatūrai, prašydamas panaikinti Advokatų tarybos 2015-01-08 sprendimą netenkinti advokatų kontoros Bukauskas ir partneriai prašymo pakeisti advokatų kontoros pavadinimą į advokatų kontorą „PricewaterhouseCoopers Legal Bukauskas ir partneriai“ bei įpareigoti atsakovę įregistruoti pakeistą ieškovo kontoros pavadinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 13 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą tam teismui CPK 137 str. 2 d. 2 p. pagrindu.
Šalies argumentai
Nutartyje nurodė, kad CPK 27 str. 9 p. pasakyta, jog apygardos tesimai, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos teismai. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovė 2015-01-08 sprendimu netenkino jo prašymo leisti advokatų kontoros pavadinime nurodyti užsienio advokatų įsteigtų subjektų naudojamą pavadinimą, todėl minėtą sprendimą prašė panaikinti. Atsakovė skundžiamą sprendimą grindė Advokato darbo vietos ir advokato veikloje naudojamų pavadinimų įregistravimo tvarkos 5.3 ir 5.3.2 punktais, teigdama, jog norimas naudoti prekių ženklas yra naudojamas ir visuomenėje žinomas kitoms paslaugoms žymėti. Taip atsakovė atsisakė tenkinti ieškovo prašymą leisti advokatų kontoros pavadinime nurodyti žodžius „PricewaterhouseCoopers Legal“. Ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, jog nėra duomenų (įrodymų), kokioms kitoms paslaugoms ženklas „PricewaterhouseCoopers Legal“ yra naudojamas ir žinomas visuomenėje. Pasak ieškovo, nurodytas ženklas yra naudojamas ir visuomenėje žinomas išimtinai kaip teisinių ir advokatų teikiamų pasaugų prekinis ženklas. Advokato darbo vietos ir advokato veikloje naudojamų pavadinimų įregistravimo tvarkos 5.3.2 punkte nurodyta, jog Advokatų taryba gali atsisakyti leisti naudoti advokato darbo vietos pavadinime tokį paslaugų ženklą, jeigu toks ženklas yra naudojamas ir visuomenėje žinomas kitoms (t.y. ne advokatų) paslaugoms žymėti. Pagal Prekių ženklų įst. 49 str. 2 d. 5 p., ginčus dėl prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. Todėl teismas padarė išvadą, jog ginčas yra kilęs dėl žodinio prekinio ženklo naudojimo kontoros pavadinime ir ieškovas ginčija ženklo „PricewaterhouseCoopers Legal“ naudojimą ir žinomumą visuomenėje. Kadangi Advokatų tarybos 2015-01-08 sprendimo teisėtumas bus vertinamas santykyje su Prekių ženklų įstatymo 9 str., reglamentuojančio plačiai žinomo ženklo apsaugą, nuostatomis, tokio pobūdžio ginčai pagal CPK 27 str. 9 p. turi būti nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme.
Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Nurodė, kad apylinkės teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, iš kurių kilo ginčas. Ieškovas, kreipdamasis į apylinkės teismą savo ieškinyje nurodė, kad Advokatūros įstatymo 26 str. 7 dalyje nurodoma, jog „advokatas, kuris veikia bendrai su užsienio advokatais ar jų įsteigtais subjektais, turi teisę pavadinime nurodyti visą ar dalį užsienio advokatų ar jų įsteigtų subjektų naudojamą pavadinimą.“ Būtent šia nuostata ieškovas ir grindžia savo reikalavimą, t. y. ši nuostata yra ieškinio pagrindas ir ji nėra susijusi nei su prekių ženklo žinomumu visuomenėje, nei jo naudojimu. Kaip minėta, ieškinys yra susijęs su advokato teise savo veikloje naudoti savo pasirinktą pavadinimą. Advokatūros įstatymo 26 str. 7 dalies nuostata yra kildinama iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnio. Vadovaujantis minėta nuostata yra uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnio pagrindu yra priimta 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/5/EB skirta padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija. Advokatūros įstatymo 26 str. 7 dalyje įgyvendinamas Direktyvos 12 straipsnis, numatantis, kad „nepriklausomai nuo to, kaip teisininkai verčiasi advokato praktika priimančiojoje valstybėje narėje pagal buveinės šalies profesinį vardą, jie gali naudotis bet kurios grupės, kuriai jie priklauso buveinės valstybėje narėje, pavadinimu“. Taigi, ginčas iš esmės yra kilęs dėl laisvo paslaugų judėjimo Europos Sąjungoje – atsakovo sprendimo, kuris galimai riboja šią, vieną pagrindinių Europos Sąjungos laisvių. Ieškinys yra išimtinai grindžiamas Advokatūros įstatymo 26 str. 7 dalyje įtvirtinta nuostata ir Pavadinimų registravimo tvarka yra apskritai netaikoma šios nuostatos įgyvendinimui. Dėl to galima daryti išvadą, kad atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimo, remdamasis Pavadinimų registravimo tvarka. Atsakovas nepateikė jokių oficialių paaiškinimų, susijusių su sprendimo priėmimu. Kaip matyti iš 2015 m. sausio 8 d. Advokatų tarybos posėdžio protokolo išrašo, Advokatūra ieškovui nepateikė jokių motyvų, susijusių su sprendimo priėmimu. Apylinkės teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog ieškovas apie sprendimo motyvus nebuvo oficialiai informuotas. Dėl šios priežasties nėra pakankamai įrodymų, kad būtų tinkamai įvertinti atsakovo motyvai dėl sprendimo priėmimo. Ieškovo argumentai, susiję su prekės ženklo naudojimu, šio ginčo kontekste yra laikytini tik kaip pagrindžiantys ieškovo teisę naudoti ieškinyje minimą žodinį prekės ženklą, bet ne kaip ieškinio dalykas. Nei ieškovas, nei atsakovas neginčija ieškovo teisės naudoti žodinį prekės ženklą „PricewaterhouseCoopers Legal“ bei neprašo pripažinti šį žodinį prekinį ženklą plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, t.y. tarp šalių nėra kilęs ginčas dėl prekės ženklo. Prekių ženklų įstatymo 9 str. 4 ir 5 dalyse, 38 straipsnyje yra įtvirtinamos prekės ženklo savininko teisės, susijusios su prekės ženklo savininko teise uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti prekės ženklą. Šios teisės yra visiškai nesusijusios su prekės ženklo naudojimu, kuomet yra gautas prekės ženklo savininko sutikimas. Šių nuostatų tikslas yra prekės ženklo savininko teisių, susijusių su turimu prekės ženklu, apsauga, o ne su prekės ženklo savininko teisių įgyvendinimu. Ieškiniu nėra siekiama nei pripažinti žodinį prekės ženklą „PricewaterhouseCoopers Legal“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, nei apriboti asmenų teises, susijusias su žodinio prekės ženklo „PricewaterhouseCoopers Legal“ naudojimu.
Atsiliepimas
Lietuvos advokatūra atsiliepimu į skundą su juo nesutiko ir paaiškimo, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 str. 7 d. įtvirtinta, jog advokatas, kuris veikia bendrai su užsienio advokatais ar jų įsteigtais subjektais, turi teisę pavadinime nurodyti visą ar dalį užsienio advokatų ar jų įsteigtų subjektų naudojamą pavadinimą. Tačiau Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2014-02-13 sprendimu patvirtintoje Advokato darbo vietos ir advokato darbo veikloje naudojamų pavadinimų registravimo tvarkoje numatyti tam tikri advokato veikloje naudojamiems pavadinimams keliami reikalavimai. Tvarkos 5.3.3 p. įtvirtinta, jog Advokatų taryba gali atsisakyti leisti naudoti advokato darbo vietos pavadinime tokį paslaugų ženklą, jeigu toks ženklas yra naudojamas ir visuomenėje žinomas kitoms (t.y. ne advokatų) paslaugoms žymėti. Atsakovė, vadovaudamasi būtent pastarąja Tvarkos nuostata, atsisakė tenkinti ieškovo prašymą pakeisti advokatų kontoros pavadinimą, pavadinant ją „PricewaterhouseCoopers Legal Bukauskas ir partneriai“, kadangi minėtas pavadinimas yra naudojamas ir visuomenėje žinomas kitoms paslaugoms žymėti. Tuo tarpu, kaip nurodyta teismo nutartyje, ieškovas ieškinyje tokios Advokatų tarybos išvados nepagrįstumą grindė aplinkybe, jog nėra duomenų, kokioms kitoms paslaugoms ženklas „PricewaterhouseCoopers Legal“ yra naudojamas ir žinomas visuomenėje. Anot ieškovo, nurodytas ženklas yra naudojamas ir visuomenėje žinomas išimtinai kaip teisinių ir advokatų teikiamų paslaugų prekinis ženklas. Atsižvelgiant į tai, jog Advokatų tarybos sprendimas netenkinti ieškovo prašymo buvo priimtas vadovaujantis Tvarkos 5.3.3 p. nuostata, kuri draudžia advokato darbo vietos pavadinime naudoti tokį paslaugų ženklą, kuris yra naudojamas ir visuomenėje žinomas kitoms (t.y. ne advokatų) paslaugoms žymėti, akivaizdu, jog Advokatų tarybos sprendimas galės būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu bus įrodyta, kad iš tiesų ginčijamas prekės/paslaugos ženklas nėra naudojamas ir plačiai žinomas visuomenėje kitoms prekėms žymėti. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo dalykas bus prekės ženklo žinomumas visuomenėje. Ieškovo argumentas, kad ieškinys yra susijęs su advokato teise savo veikloje naudoti savo pasirinktą pavadinimą, todėl ieškinio pagrindas yra AĮ 26 str. 7 d. nuostata, kuri nesusijusi su prekės ženklo žinomumu visuomenėje, nepagrįstas, kadangi AĮ 26 str. 7 d. numatyta teisė gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu pavadinimas atitinka Tvarkoje nurodytus advokato veikloje naudojamiems pavadinimams keliamus reikalavimus. Vadinasi ginčas yra kilęs dėl žodinio prekinio ženklo naudojimo kontoros pavadinime ir ieškovas ginčija ženklo „PricewaterhouseCoopers Legal“ naudojimą ir žinomumą visuomenėje, todėl, atsižvelgiant į teisinių santykių, iš kurių tarp šalių kilo ginčas, pobūdį, teisinį reglamentavimą bei į tai, jog Advokatų tarybos 2015-01-08 sprendimo teisėtumas bus vertinamas santykyje su Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 9 str., reglamentuojančio plačiai žinomo prekių ženklo apsaugą, nuostatomis, toks ginčas, vadovaujantis LR CPK 27 str. 9 p., turi būti nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje keliamas ieškinio teismingumo klausimas.
Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą tam teismui CPK 137 str. 2 d. 2 p. pagrindu, kadangi ginčas yra kilęs dėl žodinio prekinio ženklo naudojimo kontoros pavadinime ir ieškovas ginčija ženklo „PricewaterhouseCoopers Legal“ naudojimą ir žinomumą visuomenėje, o pagal Prekių ženklų įst. 49 str. 2 d. 5 p., ginčus dėl prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiu ginčo vertinimu nesutinka. Remiantis Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialia ginčų nagrinėjimo tvarka, Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ginčus dėl: 1) Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų; 2) ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia; 3) ženklo registracijos panaikinimo; 4) ženklo savininko teisių gynimo; 5) ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje; 6) Bendrijos prekių ženklų pagal Reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo. Prekės ženklo pripažinimas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje – intelektinės nuosavybės teisės institutas, susijęs su visuomenėje paplitusių, tačiau neregistruotų prekės ženklų, intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Prekių ženklų įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 38 straipsnyje yra įtvirtinamos prekės ženklo savininko teisės, susijusios su prekės ženklo savininko teise uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti prekės ženklą. Nagrinėjamu atveju Valstybinio patentų biuro Prekių ženklų registro išrašo matyti, kad žodiniam prekės ženklui PriceivaterhouseCoopers nuo 1998 m. rugpjūčio 5 d. taikoma apsauga PwC Business Trust naudai, o iš kartu su ieškiniu pateikto 2014-09-10 PwC Business Trust rašto matyti, kad jis sutinka dėl aptariamo ženklo naudojimo ieškovo. Iš to darytina išvada, kad tarp ieškovo ir ženklo savininko nėra jokio ginčo dėl ženklo naudojimo. Ieškiniu nėra ginčijamas ženklo žinomumas, taip pat nėra siekiama pripažinti žodinį prekės ženklą plačiai žinomu. Vadinasi byloje yra sprendžiamas tik ginčas tarp ieškovo ir Lietuvos advokatūros dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2015 m. sausio 8 d. sprendimo netenkinti advokatų kontoros Bukauskas ir partneriai prašymo pakeisti advokatų kontoros pavadinimą į advokatų kontora PricewaterhouseCoopers Legal Bukauskas ir partneriai. Kadangi Advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje yra pasakyta, kad visi Lietuvos advokatūros organų sprendimai, kuriems šis įstatymas nenustato specialios skundimo tvarkos, skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, darytina išvada, kad šis ginčas teismingas bendros kompetencijos teismui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio teismingumo klausimą reglamentuojančias teisės normas bei nepagrįstai ieškovo ieškinį atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui, todėl atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 337 str. 1 d. 3 p. apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti.
Ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.