Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. P., R. P., J. G., L. N., N. G., D. Š., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, S. D., J. V. dėl administracinių aktų, sutarčių, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies panaikinimo, žemės sklypų valstybės nuosavybėn išreikalavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-01 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą V. K.; 2) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-21 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą V. K.; 3) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2001-05-21 sutartį, notarinio registro Nr.(duomenys neskelbtini), patvirtintą (duomenys neskelbtini) rajono notarų biuro notarės V. B., kuria V. K. perleido P. G. teisę į 5 ha išlikusio buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; 4) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2001-06-11 sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą (duomenys neskelbtini) rajono notarų biuro notarės V. B., kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą; 5) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-06-28 išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 6) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-06-28 išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 7) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002-10-22 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 4,20 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus, (duomenys neskelbtini); 8) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003-07-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. P., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini); 9) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004-05-26 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. G., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų V., O., J. D. nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), bei suteikiant neatlygintinai 0,60 ha žemės; 10) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-04-30 privačios žemės panaudos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), panaudos pagrindais; 11) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinto (duomenys neskelbtini) rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G., A. P., L. N., V. G. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 12) pripažinti ab initio (nuo sudarymo momento) negaliojančia 2013-07-24 paveldėto turto pasidalijimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą (duomenys neskelbtini) rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S., dalį, kuria J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 13) išreikalauti valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. G. – 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); iš atsakovės R. P. – 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)Ieškovas nurodė, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM (toliau – ŽŪM) (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) neteisėtai, pažeisdama imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punktų nuostatas, padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje (sukčiavimas), 228 straipsnyje (piktnaudžiavimas), 300 straipsnyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), pagrindu, atkūrė P. G. ir R. P. nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. valdytą 10,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Pažymima, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų valdytą 10,24 ha žemės plotą buvo pradėtas 2000-12-08 V. K. prašymo atkurti nuosavybės teises ir prie jo pateiktų giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančių dokumentų pagrindu. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyrius 2001-05-01 nepagrįstai parengė pažymą, kurioje nurodė, kad V. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. valdytą 10,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). V. K. 2001-05-21 nuosavybės teisių į žemę perleidimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), neatlygintinai perleido P. G. teisę atkurti nuosavybės teises į 5 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą į buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. valdytą žemės plotą (duomenys neskelbtini)., kuria remiantis Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001-06-28 parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2004-05-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)atkūrė P. G. nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., bei suteikė neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha žemės. Akcentuojama, jog Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyrius 2001-05-21 parengė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, jog V. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų V., O., J. D. valdytą 5,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Pabrėžiama, kad V. K. teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą 5,24 ha žemės plotą taip pat perleido – 2001-06-11 nuosavybės teisių į žemę perleidimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), R. P., kuriai Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001-06-28 parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2002-10-22 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)atkūrė nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų V., O., J. D. valdytą 4,20 ha žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 2,91 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) Paaiškinama, jog vėlesniu 2003-07-15 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)Šiaulių apskrities viršininko administracija atkūrė R. P. nuosavybės teises į likusį žemės plotą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Prokuroro pareiškime tvirtinama, kad išnagrinėjus buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius R. Š.. M. M. gimimo bažnyčios raštus, matyti, jog jie nepatenka į giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų sąrašą, todėl neįrodo V. K. giminystės ryšio su buvusiais žemės savininkais, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą pagal tokius dokumentus, pažeidė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM su ieškiniu sutiko. Atsakovės R. P., J. G., A. P., L. N., N. G. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nei Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-12 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014, nei Šiaulių apygardos teismo 2016-11-02 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 nėra nustatyta, kad valstybė neteko nuosavybės teisės į turtą dėl nusikalstamų S. D. ir J. V. veiksmų, nes faktą, jog buvo padarytas nusikaltimas nustato tik apkaltinamasis teismo nuosprendis, kai šiuo atveju baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus senaties terminui. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo tada, kai prokuroras surinko pakankamai duomenų, kurių pagrindu galėtų inicijuoti civilinę bylą. Nagrinėjamu atveju prokuroras praleido ieškinio senaties terminą ir prašė jį taikyti, nes jau 2004-10-11 pradėjus ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)ir vėliausiai iki 2005-01-12 buvo surinkta pakankamai duomenų pateikti civilinį ieškinį, t. y. apklausti V. K., R. P., P. G., paimtos P. G. ir R. P. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos, pritaikytas disponavimo apribojimas ginčo žemės sklypams. Pareiškime nepagrįstai prašoma taikyti restituciją, kadangi kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas Civilinio kodekso 4.95-4.97 straipsniuose. Už perleidžiamą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tiek P. G., tiek R. P. sumokėjo V. K. pinigus, ir jie neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad V. K. neturi Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-01 ir 2001-05-21 pažymose nurodytos teisės. P. G. ir R. P. turėjo teisėtą lūkestį, kad realizavus atlygintinu sandoriu įsigytą turtinę teisę ir įgijus nuosavybės teisę į turtą, galės neribotą laiką ir nevaržomai juo naudotis. Pati valstybė turėtų prisiimti valstybės institucijų padarytų klaidų riziką, o ne taisyti tas klaidas sąžiningų asmenų sąskaita.Trečiasis asmuo S. D. atsiliepime paaiškino, kad dirbdama (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkos tarnyboje žemėtvarkininke ir vyresniąja specialiste jokiose sandorių konsultacijose bei dalybose su piliečiais V. K. ir J. V. nedalyvavo, nėra prašiusi suklastoti kokius nors nuosavybės į žemę atkūrimo dokumentus, ar surasti pretendentus į svetimos žemės pardavimą ir pinigų pasidalinimą. Teigė, kad piliečių pateiktų giminystės dokumentų tikrumo bei teisėtumo neturėjo galimybės patikrinti. Akcentavo, jog jos darbą tikrindavo, pažymas bei išvadas pasirašydavo, sprendimus priimdavo (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus viršininkas, pavaduotoja bei aukštas pareigas užimantys specialistai. Pabrėžė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-12 nuosprendžiu baudžiamoji byla jos atžvilgiu buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, todėl teismas S. D. inkriminuojamų nusikalstamų veikų įrodymų netyrė ir kaltės klausimo nesprendė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos tarnybai 2000-12-08 buvo pateiktas prašymas, pasirašytas V. K. vardu, sugrąžinti savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. 10 ha žemės esančios (duomenys neskelbtini) Prie prašymo pateikta R. Š.. M. M. gimimo bažnyčios 1994-03-24 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad V. K., J. K. ir O. D. sun. (sūnus) gimęs (duomenys neskelbtini), yra pakrikštytas (duomenys neskelbtini) bažnyčioje. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad 2004-09-22 apklausos metu V. K. nurodė, jog prašymo dėl žemės nuosavybės atkūrimo nerašęs ir jo giminės (duomenys neskelbtini) rajone žemės, kurią jis galėtų paveldėti, neturėjo. 2006-03-31 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad 2000-12-08 V. K. vardu prašymą dėl žemės grąžinimo parašė ne V. K., o kitas asmuo. V. K., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai buvo ne J. K. ir O. D., o E. L. ir V. K.. Buvusių žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. ir V. K. nesiejo giminystės ryšiai.Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyrius išdavė 2001-05-01 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje neteisingai pažymėta, kad V. K. turi nuosavybės teisę į buvusių savininkų D. V., O., J., J.ir E.D. Š. apskrityje, (duomenys neskelbtini)nuosavybės teisėmis valdytą žemę (pradžioje 10,24 ha, vėliau dalį perleidus – 5,24 ha).Pripažintina, kad V. K. nepateko į asmenų (pretendentų) ratą, kuriems galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-01 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2001-05-21 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)yra neteisėta. Šių pažymų pagrindu, tarp V. K. ir R. P. 2001-06-11 buvo sudaryta teisės perleidimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą iš D. V., O. J. 10,24 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001-06-28 surašė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)ir priėmė 2002-10-22 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. P. atkūrė nuosavybės teises į 4,20 ha – žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 2,91 ha miško sklypą, Šiaulių apskr., (duomenys neskelbtini), ir 2003-07-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. P. atkūrė nuosavybės teises į 1,04 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,21 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini). 2001-05-21 teisės perleidimo sutartimi (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) likusi dalis iš buvusių savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. valdytos 10,24 ha žemės - 5 ha, V. K. buvo perleisti P. G..Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001-06-28 surašė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2004-05-26 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo P. G. atkūrė nuosavybės teises į 5,00 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,60 ha žemės sklypą, Šiaulių apskr., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., ir suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,60 ha žemės.Byloje nustatyta, kad R. P. 1,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,06 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,21 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo iki šiol. P. G. mirus, 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo J. G., A. P., L. N., V. G., joms išduotas 2013-07-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp žemės sklypo paveldėtojų pasirašyta 2013-07-24 paveldėto turto pasidalijimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), J. G. atiteko 5,2 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2013-04-30 privačios žemės panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), J. G. suteikė A. P. 5,2 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudoti panaudos pagrindais.Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-12 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-409/2014 ir Šiaulių apygardos teismo 2016-11-02 nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-282/2016 konstatuota, kad S. D., būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiąja žemėtvarkininke (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, siekdama asmeninės ir turtinės naudos, pasinaudodama tarnybos metu gauta informacija apie neteisėtai nusavintą (duomenys neskelbtini) rajone esantį nekilnojamąjį turtą – žemę bei buvusius tokio turto savininkus, neturinčius teisių perėmėjų, padedant J. V. ir kitiems bendrininkams (V. K.), kurių atžvilgiu byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (jiems mirus), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, be to, J. V. neteisėtai, apgaule įgijo turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį buvusių žemės savininkų V., O., J., Jono, J. D. ir E. D. valdytą 10,24 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Pripažinta, kad J. V., siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, padėjo valstybės tarnautojai S. D. – (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiajai žemėtvarkininkei (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, todėl jam pagrįstai pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas suklastotų dokumentų pagrindu, specialistams nustačius, jog V. K. vardu 2000-12-08 prašymą (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos tarnybai dėl žemės gražinimo bei 2001-05-01 prašymą išduoti pažymą parašė ne V. K., o nenustatytas kitas asmuo. Iš 1949-1955 m. (duomenys neskelbtini) RKb mirusiųjų metrikų knygos 45 puslapyje padaryto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai, kad (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini) kaime mirė O. D., netekėjusi, D. D. ir B. B. duktė, nustatyta, kad V. K. nėra buvusios savininkės O. D. giminaitis, V. K. tėvai buvo V. K. ir E. L..

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad institucija, kuriai įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovei tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. AN6-976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004). Analogiška pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“ įsigaliojimo, o taip pat priėmus 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir poįstatyminius aktus, skirtus šiems įstatymams įgyvendinti. Abu šie įstatymai nustatė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo tvarką ir sąlygas.Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 2 straipsnio 1 dalyje yra išvardinti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymo nuostatos detalizuoja Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje.

Dėl ginčijamų aktų teisėtumo

Byloje vyraujantis viešasis interesas suponuoja būtinybę taikyti prioritetą teisingam nuosavybės teisės atkūrimui, nes priešingu atveju likus galioti neteisėtiems aktams būtų įteisinta neteisėtu būdu įgyta nuosavybės teisė. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nagrinėjamu atveju valstybė prarado nuosavybės teises į ginčo sklypus ne tik dėl pažeistų imperatyviųjų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų, bet ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje (Sukčiavimas), 228 straipsnyje (Piktnaudžiavimas), 300 straipsnyje (Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Neteisėtai buvo įgyta turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvusių savininkų žemėje, kuri buvo realizuota atkuriant nuosavybės teises P. G. ir R. P.. Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo pripažinti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 149/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 252/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-J46-700/2014, Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2062-23/2017). Teisėti lūkesčiai - tai atitinkama teisėta veikimo priemonė, kurią taikant pagrįstai tikimasi teisėtos pasekmės. Teisėta pasekmė - teisės aktuose numatytas atitinkamo veikimo rezultato legalumo įvertinimas.Civilinio kodekso nuostatos nustato asmenų pareigą įgyvendinant savo teises laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, draudžiama piktnaudžiauti savo teise, jeigu asmuo piktnaudžiauja savo teise, teismas atsisako ją ginti (CK 1.137 straipsnis). Civilinio kodekso 4.48 straipsnis numato, kad perduodant nuosavybės teises, naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų D. V., O., J., J.ir E. D. valdytą žemės plotą buvo pradėtas neteisėtai, asmens, neturinčio teisės į buvusio minėtų žemės savininko nuosavybės teisių atkūrimą, suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-01 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2001-05-21 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) kuriose pažymėta, kad V. K. turi nuosavybės teisę į buvusių savininkų D. V., O., J., J.ir E.D. Š. apskrityje, (duomenys neskelbtini)nuosavybės teisėmis valdytą žemę (pradžioje 10,24 ha, vėliau dalį perleidus – 5,24 ha) turi būti panaikintos, kaip prieštaraujančios imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punktų nuostatoms (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalis redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.), nes parengtos suklastoto, tikrovės neatitinkančio dokumento pagrindu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, numato, kad nuosavybės teisę gali perleisti tik savininkas, V. K. neturėdamas teisių į buvusių žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimą negalėjo jų ir perleisti.Atsižvelgiant į tai, tarp V. K. ir R. P. 2001-06-11 sudaryta teisės perleidimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į D. V., O. J. 10,24 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). ir 2001-05-21 teisės perleidimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria 5 ha V. K. perleido P. G. yra niekinės ir negaliojančios ab initio sutartys, priimtos suklastotų, tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu, prieštaraujančios imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 10 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos sąlygoms. Neatitinka patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 2, 11, 14 punktų nuostatoms (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalis, redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.). Taip pat panaikintinos neteisėtai priimtų dokumentų pagrindu išduotos išvados - Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-06-28 išvada Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2001-06-28 išvada Nr. (duomenys neskelbtini)dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, kai į teismą (tiek administracinį, tiek bendrosios kompetencijos) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui (ieškiniui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas.Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-611/2015). Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-423-370/2017).Dėl nuosavybės teisių atkūrimo masto tiek privatiems asmenims, tiek viešąjį interesą ginantiems subjektams sudėtinga tiksliai ir operatyviai nustatyti asmenis, neteisėtai pasinaudojusius teise atkurti šias teises ir jų perėmėjus, o gavus tokių duomenų – kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą. Prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismą tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia viešąjį interesą. Prokuroras, nors ir nebūdamas nagrinėjamų santykių šalimi, pateikdamas teismui ieškinį privalo išsamiai atskleisti kilusio ginčo esmę, tai yra nurodyti ieškinio faktinį pagrindą - aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas kiekvienas ieškininis reikalavimas, o taip pat pateikti įrodymus, kurie, ieškovo įsitikinimu, pagrindžia išdėstytas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį.Byloje nustatyta, kad 2005-04-01 Šiaulių miesto apylinkės teismui pateiktas Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinys, pirminė informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą gauta 2004-09-22 apklausus V. K.. Po to buvo atlikti kiti procesiniai veiksmai, apklausti - P. G., R. P., V. B., išreikalauta nuosavybės teisės byla Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) RK bažnyčios mirusiųjų metrikų knyga 1949-1955 m., ir kt. dokumentai, paskutinis procesinis veiksmas – poėmis, atliktas 2005-03-09. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras ėmėsi veiksmų ginčyti nepagrįstus nuosavybės teisių atkūrimo aktus, todėl pripažintina, kad prokurorui apie įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus tapo akivaizdu 2005-03-09. Taigi, ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas nepraleidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino.

Dėl restitucijos taikymo

Kasacinio teismo pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) atsižvelgtina inter alia į precedento sukūrimo laiką, sprendimo argumentacijos įtikinamumą; tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; kt.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad, taikant restituciją, konkrečioje byloje, kurioje kyla jos taikymo klausimas, būtina įvertinti restituciją lemiančias aplinkybes, susiklosčiusių teisinių santykių bei restitucijos objekto specifiką. Restitucijos taikymo ypatumus lemia nuosavybės teisių atkūrimo proceso specifika.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškinta, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Ieškovas prašo pripažinti valstybės nuosavybės teisių pažeidimą, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamąjį turtą buvo pradėtas ir vykdytas suklastotų bei tikrovės neatitinkančių V. K. giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais įrodančių dokumentų pagrindu, ir taikyti vindikaciją, nustačius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo kvalifikuojantį požymį - nusikalstamos veikos padarymo faktą.Nurodo, kad atsakovės R. P. ir J. G. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypų įgijo ne tik pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, bet ir dėl padarytų kitų asmenų nusikalstamų veikų valstybei, t. y. savininkui, praradus ginčo žemės sklypų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad joms susiformavo teisėti lūkesčiai. Byloje nuo ieškinio pateikimo dienos buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios neleido formuotis atsakovų lūkesčiams, kad kuo ilgiau vyks teisminis procesas tuo daugiau teisių jie įgys į valdomą turtą. Tokių lūkesčių buvimu verčia abejoti ir byloje nustatytos aplinkybės, kad sandorius organizavo ne pats teisių perleidėjas, o tuometinės Šiaulių apskrities viršininko administracijos (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotoja, kurios prašymu, liudytojo J. V. parodymais, perleidėjas buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus patalpas, atsiskaitymai už perleidžiamą teisę vyko ne pas notarą, o (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus patalpose. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė R. P. tuo metu buvo Šiaulių apskrities viršininko administracijos Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja, todėl jai pagal užimamas pareigas puikiai buvo žinomi visi tiek teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, tiek su jais susijusių sandorių sudarymo reikalavimai. Iš byloje esančio 2004 m. spalio 11 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas N r. (duomenys neskelbtini)(dėl V. K.) buvo pradėtas kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)atliekamo dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos veiksmų, taigi šios aplinkybės verčia abejoti R. P. sąžiningumu. Tas pat pasakytina ir apie P. G. (jo 2005 m. sausio 12 d. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu), kuris kaip ūkininkas, buvo pirkęs ne vieną žemės sklypą, todėl jam turėjo būti žinomi sudaromų sandorių reikalavimai, todėl aplinkybės, kad tokius sandorius organizavo ne pats teisių perleidėjas, o (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, turėjo sukelti pagrįstas abejones dėl jo teisėtumo, taigi, minėtos aplinkybės verčia abejoti jo sąžiningumu. Nuosavybės teisę praradus dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, kitas asmuo negali teisėtai įgyti tą nuosavybės teisę, todėl atsižvelgiant į nustatytas byloje faktines ir teisines aplinkybes, yra teisinis pagrindas atsakoves R. P., J. G. laikyti neteisėtomis valdytojomis ir iš jų išreikalauti ginčo žemės sklypus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybė iš principo turi prisiimti valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, ar yra užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos. Be kita ko, teisėjų kolegija pritaria apelianto vertinimui, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje byloje valstybės institucijai tenka pareiga už jas atsakyti nėra teisiškai pagrįsta, nes valstybė taip pat yra nuosavybės teisės subjektas ir civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.36 straipsnis). Pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryti vien tik procedūriniai teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, pažeidimai. Nepagrįstai padaryta teismo išvada, dėl 2001 m. gegužės 21 d. sutarties, kuria V. K. perleido P. G. teisę į 5,0 ha išlikusio buvusių savininkų žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, bei 2001 m. birželio 11 d. sutarties, kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio buvusių savininkų žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, kaip atlygintinių sandorių, nes atmesdamas ieškinį teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė.2001 m. gegužės 21 d. Ir 2001 m. birželio 11 d. sutartyse nurodoma, kad teisė į žemę buvo ne parduota, bet perleista neatlygintinai. Aplinkybės, ar teisių perėmėjai R. P. ir P. G. mokėjo kokias nors pinigų sumas už jiems perleistas teises turi būti įrodinėjamos, byloje tuo atveju turi būti nustatoma sandorio kaina, žemės vertė bei restitucijos taikymo būdas. Teismas atmesdamas reikalavimą nenustatė ginčo esmės, neišsamiai išnagrinėjo minėtas aplinkybes, netinkamai jas įvertino.Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai ir tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas – restitucija, kurią reglamentuoja CK 6.145–6.153 straipsniai. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija) yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas, kurį reglamentuoja CK 4.95–4.97 straipsniai (LAT 2010 08 06 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 04 23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). CK 6.145 straipsnio 1 dalis numato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo, jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Vertindamas atsakovų sąžiningumą galimo turto išreikalavimo restitucijos būdu, teismas atžvelgia į sąžiningumo principą, kuris gali būti nuginčytas. Nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas tik tuomet, kai yra prarastas dėl padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.). Visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojusiame Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. lapkričio 15 d. paskelbtame sprendime byloje Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49426/09) buvo vertinama, ar nacionaliniai teismai siekė proporcingai paskirstyti atsakomybę tarp valstybės institucijos, pareiškėjams neteisėtai atkūrusios nuosavybės teises, ir asmenų, iš valstybės institucijos neteisėtai gavusių žemės sklypus. Teismas taip pat vertino, kad taikytos priemonės buvo būtinos siekiant ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytas klaidas bei užtikrinti, kad asmenims valstybės sąskaita nebūtų skirta daugiau turto, nei jiems priklauso, taigi, ar jos atitiko viešąjį interesą. Šioje byloje Teismui susirūpinimą kėlė tai, kad pareiškėjams paprašius nacionalinių teismų proporcingai paskirstyti civilinę atsakomybę jiems ir valdžios institucijai, nacionaliniai teismai šį prašymą atmetė nepateikę jokio paaiškinimo ir taip atleido valdžios instituciją nuo bet kokios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-364-690/2017) akcentavo, kad CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į EŽTT sprendimą, pažymėjo, kad Lietuvos valdžios institucijos, apskaičiuodamos kompensacijas asmenims už nacionalizuotą turtą, taip pat dažnai remiasi indeksuota turto verte ( 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (teisingas atlyginimas), peticijos Nr. 1471/05, par. 22; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Paukštis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17467/07, par. 34).Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog restitucijos netaikius, žemę teisėtai įgiję asmenys neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kadangi restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, tai, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, tai restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi, valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Dėl bylos procesinės baigties

LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.Nustačius nuosavybės teisių atkūrimo pažeidimą, ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti ir pagrįstai prašomi pripažinti negaliojančiais (1964 m. CK 40, 47, 96, 253 straipsniai). Todėl pripažinus, kad V. K. neturėjo teisės atkurti nuosavybę į buvusių savininkų D. V., O., J., J.ir E.D. Š. apskrityje, (duomenys neskelbtini)nuosavybės teisėmis valdytą žemę (10,24 ha), spręstina, jog jis negalėjo ir šios teisės perleisti R. P. bei P. G., o pastarieji negalėjo šia teise disponuoti, ją realizuoti, t. y. jiems negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiaiškino restitucijos taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pripažinus, kad aplinkybės dėl teisių perėmėjų bei žemės įgijėjų galimai patirtų išlaidų turi būti nustatomos ir nagrinėjamos siekiant teisingai nustatyti restitucijos būdą, R. P., P. G. bei jų teisių perėmėjų sąžiningumo faktą įgyjant turtą, bei atsakomybės paskirstymo tarp jų proporcingumą, prokuroro ieškinio reikalavimai dėl restitucijos taikymo bei ginčijamos žemės, kurios vertė nurodoma 18 748 Eur, grąžinimo valstybei, dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002-10-22 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-07-15 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-05-26 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 30 d. privačios žemės panaudos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2013 m. liepos 24 d. paveldėto turto pasidalijimo sutarties ( notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), atžvilgiu, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui išspręsti ginčui dėl restitucijos taikymo.Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, priimtinas naujas sprendimas, dėl dalies reikalavimų – restitucijos taikymo būdo byla perduotina nagrinėti iš naujo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 4 p., 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir reikalavimų dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.

1) Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-01 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą V. K.;

2) Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-21 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą V. K.;

3) Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2001-05-21 sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą (duomenys neskelbtini) rajono notarų biuro notarės V. B., kuria V. K. perleido P. G. teisę į 5 ha išlikusio buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą;

4) Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2001-06-11 sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą (duomenys neskelbtini) rajono notarų biuro notarės V. B., kuria V. K. perleido R. P. teisę į 5,24 ha išlikusio buvusių žemės savininkų V., O., J., J. D. ir E. D. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą;

5) Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-06-28 išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn;

6) Panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-06-28 išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn;

Kitoje ieškinio dalyje bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti reikalavimus dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises, paveldėjimo teisės liudijimo, panaudos sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo būdo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.