- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-123-491/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras
- Nuteistasis
- B. B.
- Nukentėjusysis
- V. Š.
- Advokatai
- Kristina Rutkauskienė, Lidija Blinkevičienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant jį per visą šios bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Iš jo buvo priteista: 1) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 111,16 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nukentėjusiajam V. Š. 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. B. B. buvo nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 18 d. apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo durų, nenustatytu daiktu tyčia vieną kartą sudavė nukentėjusiajam V. Š. į galvą, o pastarajam pargriuvus ant laiptų, rankomis dengiantis galvą, sudavė jam į krūtinę, rankas ir kojas ne mažiau kaip 13 smūgių, taip padarė V. Š. muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje, odos nubrozdinimus pakaušyje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais dešiniame dilbyje, poodines kraujosruvas kairio riešo srityje, kairėje plaštakoje, pilvo priekinėje sienoje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. Š. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis B. B. prašo jį išteisinti ir atmesti civilinius ieškinius. Apeliaciniame skunde nurodoma:
1.1. Teismas B. B. kaltę grindė išimtinai nukentėjusiojo V. Š. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Taip pat nukentėjusiojo parodymai nėra patikimi. Bylos įrodymai patvirtina, kad V. Š. nuolat kviečiasi policijos pareigūnus be jokio pagrindo. Po 2020 m. liepos 18 d. įvykio nukentėjusysis dar 2 kartus kvietėsi policijos pareigūnus, nurodydamas, jog buvo sumuštas B. B.. Tačiau B. B. prieš V. Š. smurtauti išvis negalėjo, nes tuo metu nebuvo namuose. Taigi, tokiu savo elgesiu nukentėjusysis vėlgi siekė nepagrįstai apkaltinti B. B. smurtu prieš jį.
1.2. Kad nukentėjusysis V. Š. yra linkęs meluoti, patvirtina ir tai, jog į 2021 m. vasario 15 d. teisiamąjį posėdį jis atvyko girtas (jam buvo nustatytas 1,72 promilių girtumas), nors jis teigė esąs blaivus. 2020 m. liepos 18 d. V. Š. buvo nustatytas 2,39 promilių girtumas. Taigi, negalima atmesti galimybės, jog dėl netinkamo gyvenimo būdo, piktnaudžiavimo alkoholiu, V. Š. galėjo nebesiorientuoti aplinkoje bei duoti neobjektyvius parodymus. Taip pat apie patirtą smurtą pranešęs V. Š. nesukonkretino, kokio kaimyno jis buvo sumuštas. Atvykusiems policijos pareigūnams jis pirmiausia nurodė, kad jam įspyrė arklys (liudytojo A. R. parodymai). Byloje nebuvo pašalinti ir prieštaravimai dėl įvykio laiko: V. Š. parodė, kad grįžo į namus apie 12 val., o liudytojas M. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog (duomenys neskelbtini) buvo tik maždaug nuo 16.30 val.
1.3. Nukentėjusiajam V. Š. nustatyti sužalojimai, esantys vienoje (kairėje) kūno pusėje, rodo, jog jis, būdamas girtas, galėjo susižaloti nugriūdamas nuo dviračio. Toje nukentėjusiojo kūno dalyje dominuoja trauminiai poveikiai, o kairiųjų riešo ir plaštakos trauminiai poveikiai patvirtina, kad kūnui krentant buvo atsiremta kaire ranka. Taip pat dėl agresyvaus V. Š. elgesio esant girtam jį galėjo sumušti ir kiti (duomenys neskelbtini) gyventojai. Įvykio vietoje policijos pareigūnai nesurado jokio daikto, kuriuo galėjo būti mušamas V. Š., nebuvo nustatyta jokių kraujo pėdsakų nei ant B. B., nei ant jo rūbų ar avalynės, nors dėl sužalojimo galvoje pobūdžio nukentėjusysis turėjo kraujuoti.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis, jo atstovė ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis B. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. Š. sveikatą. Skunde apeliantas nurodo tokius esminius argumentus: 1) apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo V. Š. parodymais; 2) vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė išskirtinai nukentėjusiojo parodymams, nesivadovavo nuteistojo B. B. ir liudytojo M. Z. neprieštaringais ir nuosekliais parodymais; 3) pirmosios instancijos teismas nepaneigė gynybos iškeltų versijų, kad nukentėjusysis V. Š. galėjo susižaloti pats arba jį galėjo sužaloti kiti asmenys dėl jo konfliktiško būdo. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. B. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nukentėjusiojo V. Š. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais, bet teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, visų liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka jų visumą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
8. Šioje byloje nustatyta, kad 2020 m. liepos 18 d. nukentėjusysis V. Š. girtavo kartu su V. V. pastarojo namuose ir po pietų grįžo į savo namus (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną jo kaimynai, t. y. nuteistasis B. B. ir jo žmona K. B., gyvenantys (duomenys neskelbtini), po pietų taip pat grįžo į namus. Po kurio laiko pas B. į svečius atvyko K. B. pusbrolis M. Z.. Tą pačią dieną apie 15.48 val. V. Š. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, jog jį sužalojo kaimynas ir jam reikalinga greitoji medicinos pagalba. Pagal šį pranešimą į V. Š. namus atvykę policijos pareigūnai Š. B. ir A. R. rado nukentėjusįjį kruviną gulintį lovoje. Po to nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę, kur jam buvo diagnozuoti šios nutarties 1 punkte nurodyti sužalojimai. Dėl šių sužalojimų V. Š. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Suteikus nukentėjusiajam V. Š. medicininę pagalbą, tą pačią dieną apie 22 val. policijos pareigūnai Ž. B. ir Ž. G. parvežė nukentėjusįjį į namus. Jiems išlipus iš tarnybinio automobilio, V. Š. policijos pareigūnams parodė į gatve einantį B. B., nurodydamas, kad tai asmuo, kuris jį tą dieną sumušė. B. B. buvo laikinai sulaikytas. Tokias aplinkybes patvirtina nuteistojo B. B., nukentėjusiojo V. Š., liudytojų Ž. B., Ž. G., V. V., K. B., M. Z., M. B., Š. B., A. R. parodymai, teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimai, specialisto išvada, vaizdo ir garso įrašai, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, policijoje registruojamų įvykių registro išrašai bei kiti rašytiniai bylos įrodymai.
9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad nuteistasis B. B. prieš nukentėjusįjį V. Š. naudojo fizinį smurtą, t. y. 2020 m. liepos 18 d. apie 15.30 val. prie nukentėjusiojo gyvenamojo namo durų nenustatytu daiktu sudavė jam į galvą, po to, jam nugriuvus, į krūtinę, rankas ir kojas, dėl ko padarė nukentėjusiajam pirmosios instancijos teismo nustatytus sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis B. B. viso proceso metu tai neigė. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą – pripažino, jog būtent B. B. smurtavo prieš nukentėjusįjį V. Š. pastarojo nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė byloje yra įrodyta ne tik nukentėjusiojo V. Š. parodymais, tačiau ir liudytojų Ž. B., Ž. G., V. V., M. B., Š. B., A. R. parodymais, teismo medicinos eksperto paaiškinimais, specialisto išvada bei kitais bylos įrodymais.
10. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo V. Š. parodymų nepatikimumas, visų pirma, grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis nuolat girtauja ir yra linkęs kviestis specialiąsias tarnybas, nesant tam reikalo. Iš tiesų, iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktos nukentėjusiojo V. Š. charakteristikos matyti, jog jis nuolat girtauja, tada būna priekabus, konfliktiškas ir neprognozuojamo elgesio, taip pat jis linkęs kviestis specialiąsias tarnybas, nesant tam jokio reikalo (2 t., b. l. 153). Liudytojų policijos pareigūnų Š. B. ir A. R. parodymai patvirtina, jog V. Š. jiems buvo žinomas kaip asmuo, linkęs melagingai kviesti specialiąsias tarnybas (dėl neva pavogtų traktoriaus, šieno, malkų). Kad nukentėjusysis linkęs girtauti rodo ir tai, jog į 2021 m. vasario 15 d. teismo posėdį V. Š. atvyko girtas, dėl ko buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės (2 t., b. l. 109-112). Iš policijoje registruojamų įvykių registro išrašo matyti, jog 2020 m. rugpjūčio 4 d. V. Š. skambino bendruoju pagalbos numeriu bei nurodė, jog turi pretenzijų dėl kaimyno, kuris prieš 2 savaites prieš jį smurtavo. Tada V. Š. buvo nurodyta išsiblaivyti bei, turint ikiteisminiam tyrimui vertingos informacijos, kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną (2 t., b. l. 154-156). Iš viso to spręsti, kad V. Š. išgėręs yra linkęs melagingai kviestis specialiąsias tarnybas, yra netinkamą gyvenimo būdą vedanti ir iš esmės neigiamai charakterizuojama asmenybė.
11. Kita vertus, neigiamai nukentėjusįjį charakterizuojantys bylos duomenys nesudaro pagrindo vienareikšmiai ir besąlygiškai teigti, jog ir 2020 m. liepos 18 d. nukentėjusysis V. Š. tiesiog melagingai apkaltino B. B. smurtu prieš jį. Juolab, kad nukentėjusiojo V. Š. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys B. B. kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą. Neigiama nukentėjusiojo charakteristika šios įrodymų visumos nepaneigia. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nukentėjusiojo V. Š. parodymai, nepaisant jo girtumo įvykio metu (jam buvo nustatytas 2,39 promilių girtumas), viso šio proceso metu buvo nuoseklūs ir esmingai nekito. Tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir skundžiamame nuosprendyje. Nukentėjusiojo V. Š. parodymų (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje) turinys išsamiai atskleistas bei aptartas skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija jų detaliau neanalizuoja ir nebekartoja. Nukentėjusysis V. Š. visų apklausų metu vienodai parodė, kad iš V. V. namų grįžo sveikas ir nesumuštas. Pro virtuvės langą kieme jis pamatė B. B. ir M. Z.. Jam išėjus į kiemą, iš karto B. B. sudavė jam į galvą daiktu, panašiu į lazdą, po ko jis pargriuvo. Jam pargriuvusiam B. B. tuo pačiu daiktu trenkė į kitas kūno vietas (1 t., b. l. 22-23, 26-27, 30, 38; 2 t., b. l. 95-96). Kad nukentėjusysis V. Š. išeidamas iš V. V. namų buvo sveikas ir nesumuštas patvirtino liudytoju apklaustas V. V.. Šis liudytojas taip pat parodė, jog vėliau V. Š. jam pasakojo, jog jį, grįžusį į namus, sumušė B. B.. Kad buvo sumuštas B. B., nukentėjusysis V. Š. nurodė ir Bendrojo pagalbos centro operatoriui (1 t., b. l. 149-153), jį apžiūrėjusiems greitosios medicinos pagalbos slaugytojai (tai užfiksuota greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje – 1 t., b. l. 73-75), taip pat į jo iškvietimą atvykusiems bei vėliau procesinius veiksmus šioje byloje atlikusiems policijos pareigūnams liudytojams Ž. B., Ž. G., M. B., Š. B., A. R.. Pasak šių liudytojų, nepaisant savo girtumo įvykio dieną V. Š. jiems aiškiai tvirtino, jog jį sumušė kaimynas B. B.. Įvertinęs visus šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė visiškai teisingą, įrodymais pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo V. Š. parodymai atitinka įrodymų visetą, jais abejoti pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. Š. parodymais, juos vertinti kitaip ar juos atmesti.
12. Vieninteliai neatitikimai, kuriuos galima įžvelgti nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojo A. R. parodymuose ir apie kuriuos nurodoma apeliaciniame skunde, yra tai, kad nukentėjusysis V. Š. nebuvo nuoseklus dėl to, kada jis grįžo į savo namus iš V. V., bei kad pagal liudytojo A. R. parodymus, V. Š. iš pradžių teigė, jog jam įspyrė ir sužalojo arklys. Apeliantas taip pat teigia, jog apklausų metu nukentėjusysis V. Š. buvo girtas, todėl galėjo duoti neobjektyvius parodymus. Visų pirma, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ir pripažino, jog nukentėjusiojo V. Š. parodymuose esama neatitikimų, t. y. pareiškime bei pirmųjų apklausų metu (2020 m. liepos 18 ir 24 dienomis – 1 t., b. l. 5, 22-23, 26-27) jis parodė, jog į savo namus iš V. V. grįžo 2020 m. liepos 18 d. apie 12 val. Tačiau vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje (1 t., b. l. 30, 38; 2 t., b. l. 95-96) nukentėjusysis V. Š. buvo nuoseklus dėl šios aplinkybės bei parodė, jog į savo namus iš V. V. grįžo apie 15 val. Tai patvirtina liudytojo V. V. parodymai, jog jis su V. Š. savo namuose gėrė maždaug nuo 12 val., po to nukentėjusysis išėjo į savo namus. Nukentėjusysis V. Š. greitąją medicinos pagalbą dėl sužalojimo išsikvietė apie 15.48 val. (1 t., b. l. 151-153). Kad nukentėjusysis V. Š. iš karto po fizinio smurto panaudojimo prieš jį išsikvietė greitąją medicinos pagalbą galima spręsti iš policijos pareigūno kūno kamera daryto vaizdo ir garso įrašo (1 t., b. l. 156-162). Iš jo matyti, jog V. Š. pakankamai gausiai kraujavo dėl galvos sužalojimo, todėl jam medicininė pagalba buvo būtina ir reikalinga. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pripažįsta, jog nurodyti neatitikimai nukentėjusiojo V. Š. parodymuose nedaro jo parodymų nepatikimų visa apimtimi, kadangi, kaip jau minėta, dėl kitų esminių aplinkybių jo parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, be to, juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Tad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl nukentėjusiojo parodymų prieštaravimo nėra pagrindas vertinti juos kaip nepatikimus visa apimtimi, nes sprendžiant dėl tokių duomenų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės, tačiau jų visuma. Dėl to, kad B. B. prieš nukentėjusįjį V. Š. naudojo fizinį smurtą – daiktu, panašiu į lazdą, sudavė į galvą, krūtinę, rankas ir kojas, nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aptarti nukentėjusiojo parodymų neatitikimai yra mažareikšmiai ir nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu bei objektyvumu. Teisėjų kolegija su tuo sutinka.
13. Aptariant liudytojo A. R. parodymus, jog atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis V. Š. iš pradžių teigė, jog jam įspyrė arklys, pažymėtina, kad tokių duomenų šis liudytojas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė (1 t., b. l. 131-132). Tokie jo parodymai atsirado tik teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 111-112). Tuo tarpu kartu su šiuo liudytoju į įvykio vietą pagal pranešimą taip pat vykęs policijos pareigūnas Š. B. parodė, jog nukentėjusysis V. Š. nurodė B. B. kaip jį sumušusį asmenį. Taigi, liudytojas Š. B. nepatvirtino liudytojo A. R. parodymų, jog V. Š. iš pradžių teigė, kad jam įspyrė arklys. Tokių liudytojo parodymų nepatvirtina policijos pareigūno kūno kamera darytas vaizdo bei garso įrašas, iš kurio matyti, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams Š. B. ir A. R. nukentėjusysis V. Š. iš karto nurodė, jog jis buvo sumuštas kaimyno B. B. (1 t., b. l. 156-162). Kad nukentėjusiajam V. Š. nustatyti sužalojimai nebuvo padaryti kokio nors gyvūno teisiamajame posėdyje patvirtino teismo medicinos ekspertas R. Ž., kuris paaiškino, jog gyvūnas nukentėjusiajam diagnozuotų sužalojimų padaryti negalėjo (2 t., b. l. 120). Taigi, liudytojo A. R. teisiamajame posėdyje nurodyta nauja aplinkybė apie V. Š. teiginius, jog jį sužalojo arklys, yra paneigta byloje surinktų įrodymų visuma bei vertinama kaip šio liudytojo sąžininga klaida atpasakojant jo matytas bei girdėtas įvykio aplinkybes. Tokie liudytojo A. R. parodymai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. Š. parodymais bei kitais anksčiau jau aptartais įrodymais dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių.
14. Atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo V. Š. girtumas įvykio metu turėjo esminės įtakos jo parodymų turiniui. Visų pirma, tai tik apelianto prielaida, kurios pagal teismų praktiką atskirai aptarinėti net nereikia. Kita vertus, kaip jau minėta, nukentėjusysis V. Š. viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklus. Apie jo sužalojimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas kelis kartus, t. y. ne tik 2020 liepos 18 d. (iškarto po įvykio, kai buvo girtas), tačiau ir vėliau – 2020 m. liepos 24 d., 2020 m. rugpjūčio 31 d., 2020 m. spalio 1 d., bei jis buvo apklaustas vieną kartą teisiamajame posėdyje 2021 m. vasario 9 d. (1 t., 22-23, 26-27, 30, 38; 2 t., b. l. 95-96). Byloje nėra jokių duomenų, kad, išskyrus 2020 m. liepos 18 d. apklausą, nukentėjusysis V. Š. buvo neblaivus šių apklausų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Taigi, galima teigti, jog nukentėjusiojo V. Š. girtumas įvykio metu, nors ir buvo pakankamai didelis, neturėjo įtakos jo gebėjimui nuosekliai viso proceso metu duoti bylai reikšmingus parodymus, kuriuos patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.
15. Apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam V. Š. nustatytus sužalojimus padarė ne nuteistasis B. B., bet galimai kiti asmenys arba nukentėjusysis pats susižalojo būdamas girtas. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti taip pat neturi pagrindo, nes tokių duomenų byloje nėra. Apeliantas ir dėl to tik spėlioja ir kelia nemotyvuotas versijas. Į teiginį „galimai galėjo sužaloti kiti asmenys arba galėjo susižaloti pats“ galima atsakyti tiesiog – jis taip galėjo ir nesusižaloti. Bet kuri versija turi turėti nors mažiausią pagrindą ją iškelti, ko šiuo atveju, kalbant apie galimybę pačiam nukentėjusiajam susižaloti ar aplinkybę, kad jį galėjo sužaloti bet kas kitas, akivaizdu nėra. Be to, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ir šias gynybos versijas pakankamai išsamiai aptarė bei jas motyvuotai atmetė. Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis V. Š. įvykio dieną buvo gerokai girtas nesudaro pagrindo teigti, kad jis tą dieną kažkur griuvo ir pats susižalojo. Tai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, kad V. Š. sužalojimai padaryti įvairiose ir skirtingose kūno vietose (galvoje, pilve, rankose, kojose). Nukentėjusysis V. Š. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog į savo namus iš V. V. grįžo apie 15 val. sveikas bei nesumuštas. Liudytojas V. V. patvirtino, kad V. Š. iš jo namų išėjo sveikas ir nesumuštas. Kad tuo laiku, kai nukentėjusysis V. Š. grįžo į savo namus iš V. V., nuteistasis B. B. buvo savo namuose, patvirtina tiek pastarojo, tiek liudytojų K. B. ir M. Z. parodymai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertino ir tai, kad pats nuteistasis B. B. patvirtino, jog matė V. Š. sveiką bei nesumuštą pastarojo namų kieme tos pačios dienos 10, 14 ir 15 valandomis. Atsižvelgiant į visa tai bei įvertinus, jog iš karto po įvykio nukentėjusysis V. Š. priekaištavo, kad jo nurodytomis aplinkybėmis jį sumušė būtent B. B., darytina išvada, jog nukentėjusysis V. Š. pats nugriuvęs nebuvo ir prieš jį nebuvo smurtaujama iki tol, kol į jo kiemą neatėjo nuteistasis B. B..
16. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tokią nuteistojo susižalojimo galimybę visiškai paneigia specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimai. Pagal specialisto išvadą bei teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimus V. Š. sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu, nes požymių, kad jie padaryti skirtingu laiku, nebuvo; vieni V. Š. sužalojimai būdingi sužalojimams, kurie padaromi pailgu kietu daiktu, t. y. lazda ar panašiai, nes kraujosruvos buvo pailgos; kai kurie nukentėjusiojo sužalojimai, pavyzdžiui, sužalojimas pakaušyje, kelio sužalojimas, galėjo atsirasti nukentėjusiajam nugriuvus, bet šiuo atveju pats savęs sužaloti nukentėjusysis negalėjo; pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs; sužalojimų dilbyje nukentėjusysis pasidaryti negalėjo, nes jie padaryti kietu buku daiktu ir panašu, jog padaryti, kai žmogus dengiasi nuo smūgių; V. Š. galvos sužalojimas taip pat neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms, kad smūgis į galvą jam buvo suduotas lazda (1 t., b. l. 52; 2 t., b. l. 120). Pirmosios instancijos teismas, jau aptartų įrodymų visumoje įvertinęs specialisto išvada nukentėjusiajam V. Š. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį bei padarymo aplinkybes, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad taip yra patvirtinami nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojų policijos pareigūnų, V. V. išvestiniai parodymai, jog V. Š. buvo sužalotas nuteistojo B. B. jo nurodytomis aplinkybėmis.
17. Šios išvados nepaneigia aplinkybės, kad nebuvo rastas daiktas, kuriuo buvo sumuštas nukentėjusysis V. Š., nebuvo nustatyta jokių kraujo pėdsakų nei ant B. B., nei ant jo rūbų ar avalynės. Visų pirma, kaip galima suprasti iš liudytojų Š. B. ir A. R. parodymų, įvykio vietoje nukentėjusiajam V. Š. nurodžius prieš jį smurtavusį asmenį – jo kaimyną B. B., jie nukentėjusiuoju iš pradžių nepatikėjo dėl jiems žinomo jo polinkio kviestis specialiąsias tarnybas nesant tam reikalo. Taigi, šioje byloje iš karto po įvykio nebuvo imtasi reikiamų ir savalaikių priemonių surasti bylai reikšmingus daiktus (atliekant kratas, poėmius, ieškant nusikaltimo įrankio, B. B. įvykio metu vilkėtų drabužių, juos apžiūrint bei panašiai). Kaip jau minėta, nuteistasis B. B. dėl nukentėjusiojo V. Š. sužalojimo buvo sulaikytas tą pačią dieną, tik jau gerokai vėliau, po nukentėjusiojo apklausos bei įsitikinus jo parodymų nuoseklumu, preliminariai įvertinus jam padarytų sužalojimų kiekį bei jų pobūdį. Pažymėtina, kad šių priemonių rasti bylai reikšmingus daiktus nebuvo imtasi ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Jų turi būti surinkta tiek, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo padaryta nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Byloje surinktų įrodymų visumos – tai nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, specialisto išvados, teismo medicinos eksperto paaiškinimų bei kitų, pakanka B. B. kaltei nustatyti. Taigi, įvertinus visa tai, darytina išvada, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad nukentėjusysis V. Š. jam nustatytus sužalojimus būtų pasidaręs pats ar būtų sužalotas kito asmens ar kitoje vietoje. Bylos įrodymų visuma paneigia gynybos versiją, kad pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusįjį sužalojo ne nuteistasis B. B.
18. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek nuteistojo B. B., tiek liudytojų K. B. ir M. Z. parodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo B. B. ir liudytojo M. Z. parodymus toje dalyje, kad B. B. nesmurtavo prieš nukentėjusįjį V. Š., kaip paneigtus kitais byloje surinktais įrodymais, nereiškia, jog į jų parodymus iš viso nebuvo atsižvelgta ar kad jie buvo neįvertinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojos K. B. parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina nuteistojo B. B. versijos, kadangi ši liudytoja su B. B. ir M. Z. visą laiką nebuvo, t. y. ji namuose vaikščiojo iš pirmo į antrą aukštą, ir nežino, kas vyko, kai ji buvo namo antrame aukšte. Akivaizdu, kad šios liudytojos parodymai nėra informatyvūs ir besąlygiškai nepatvirtina, kad nukentėjusysis V. Š. buvo sužalotas kaip nors kitaip, nei tai nustatė pirmosios instancijos teismas.
19. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, byloje pagrįstai nustatyta ir įrodyta, kad B. B. nenustatytu daiktu sudavė nukentėjusiajam V. Š. į galvą, krūtinę, rankas ir kojas, padarydamas jam sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai B. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
20. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti civilinius ieškinius. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, šioje dalyje skundas yra grindžiamas tik tuo, jog nuteistąjį B. B. išteisinus, civiliniai ieškiniai iš jo neturėtų būti priteisiami. Kitokių argumentų dėl civilinių ieškinių pagrįstumo ar jų dydžio skunde nėra. O pripažinus, jog B. B. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, nepriteisti iš jo civilinių ieškinių jo veiksmais padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti pagrindo nebelieka. Kolegijos vertinimu, abu pareikšti civiliniai ieškiniai yra įrodyti, realūs, nukentėjusiajam priteista 800 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka teismų praktikoje nustatytus tokios žalos dydžius. Teismo nuosprendis dėl ieškinių dydžio ir jų pagrįstumo motyvuotas, todėl jų netenkinti kolegija neturi pagrindo.
21. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti.
22. Apeliacinės instancijos teisme iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus buvo gautos dvi pažymos, kuriomis prašoma iš nuteistojo B. B. valstybei išieškoti iš viso 257,94 Eur išlaidų už advokatės, kuri dalyvavo kaip nukentėjusiojo V. Š. atstovė, paslaugoms apmokėti (2 t., b. l. 145-146, 150-151). Iš šių pažymų bei prie jų pridėtų pranešimų matyti, jog nukentėjusiojo atstovės advokatės išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro susipažinimas su byla bei nukentėjusiojo atstovavimas teismo posėdžiuose.
23. Dėl išlaidų nukentėjusiojo advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).
24. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik nuteistasis B. B. Nukentėjusysis V. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė. Taigi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas nukentėjusiajam buvo iš esmės nulemtas jo poreikiu ginti savo interesus dėl nuteistojo paduoto apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Nuteistasis dirba, taip pat jam skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtas įpareigojimas laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje. Byloje nėra duomenų apie sunkią nuteistojo turtinę padėtį. Taigi, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, atitinka jo atstovės advokatės suteiktas teisines paslaugas, todėl išieškomos iš nuteistojo B. B. visa apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo B. B. apeliacinį skundą.
Iš nuteistojo B. B. išieškoti valstybei 257,94 Eur išlaidas dėl nukentėjusiajam V. Š. suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apeliaciniame procese.