Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dianos Labokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-16154-528/2017 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms Č. M. ir R. G. dėl nuomos mokesčio priteisimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta iškeldinti atsakoves iš ginčo patalpos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad viena iš atsakovių – Č. M. – po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo mirė. Teisėjų kolegija 2018 m. kovo 8 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė iki paaiškės (duomenys neskelbtini) mirusios atsakovės Č. M. teisių perėmėjai ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko. Iš Testamentų registro matyti, kad po Č. M. mirties per CK 5.50 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą dėl palikimo priėmimo į notarų biurą niekas nesikreipė. Šis terminas baigėsi 2018 m. balandžio 24 d. Tai reiškia, kad teisinis mirusiosios teisių ir pareigų perėmimas neįvyko (CPK 48 straipsnio 1 dalis).Fizinio asmens iškeldinimas yra materialusis teisinis reikalavimas, kuris neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, šiuo atveju atsakove Č. M., todėl negalimas ir atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimas (CPK 48 straipsnio 1 dalis, CK 6.612 straipsnis). Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad netenka teisinės prasmės skundžiamo teismo sprendimo dalies, liečiančios atsakovės Č. M. iškeldinimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nes šio klausimo išsprendimas nesukels byloje dalyvaujantiems asmenims teisinių pasekmių. Todėl apeliacinis procesas dėl atsakovės Č. M., mirusios (duomenys neskelbtini), iškeldinimo nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis).

Dėl atsakovės R. G. iškeldinimo

Šioje byloje ieškovė Kauno miesto savivaldybė prašė iškeldinti atsakovę R. G. iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio būsto, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos. Reikalavimą grindė tuo, kad atsakovė, mirus pagrindiniam nuomininkui, su ieškove nesudarė nuomos sutarties pakeitimo pagal CK6.602 straipsnį, be to, atsakovė ne tik nemoka buto nuomos ir komunalinių patarnavimo mokesčių, bet gyvena bute be teisinio pagrindo tiek ji pati, tiek pašaliniai asmenys.Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S.V., M.V., bylos Nr. 3K-3-267/2011 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Iš to seka, kad teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (CK 6.611 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012. Teismų praktika. 2012, 36, p. 45-58).Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Taigi, nuomos sutartis yra atlygintinė, turinti aiškią paskirtį – joje turi būti gyvenama. Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Šios nuomos sutartys turi būti sudaromos rašytine forma. Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų, už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šie pagrindai ir teisiniai padariniai nustatyti CK 6.611 straipsnyje.Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (b. l. 43–44). Minėtas butas suteiktas nuomininkui vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu, taikant valstybės garantiją. 2009 m. kovo 31 d. nuomos sutartimi butas išnuomotas bei perduotas S. M. (atsakovės Č. M. sutuoktiniui). Nuomos sutarties 2 punkte nurodyta, kad kartu su pagrindiniu nuomininku savivaldybės gyvenamojoje patalpoje turi teisę gyventi nuomininko žmona Č. M. ir nuomininko sūnus A. M.. Nuomininko šeimos narys – sūnus A. M. mirė (duomenys neskelbtini), pagrindinis nuomininkas St. M. mirė (duomenys neskelbtini), nuomininko sutuoktinė Č. M. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 1, 23, 135). Ginčo bute nuo 2012 m. spalio 25 d. gyvenamąją vietą yra deklaravusi atsakovė R. G., kuri yra pagrindinio buto nuomininko S. M. ir jos sutuoktinės Č. M. anūkė (b. l. 42). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendime konstatavo, kad pagrindinio buto nuomininko šeimos nariai, toliau faktiškai likę gyventi ginčo bute, privalo vykdyti visas nuomininko pareigas, tarp jų pareigą mokėti nuomos mokestį (CK 6.589, 6.590 straipsniai). Šios pareigos atsakovės Č. M. ir R. G. nevykdė, todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo ir ši teismo sprendimo dalis yra įsiteisėjusi. Tai reiškia, kad ginčo, jog atsakovė nemoka savivaldybei nuomos mokesčio, byloje nėra. Minėta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos buvo suteiktos pagrindiniam nuomininkui ir jo šeimos nariams, išsikėlusiems iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos. Nuomos sutartimi savivaldybė įsipareigojo padengti nuomos mokestį iš lėšų, skirtų valstybės garantijos nuomininkams vykdyti, iki bus išskaičiuota visa nuomininko ir jo šeimos narių nuomotų savininkui grąžintų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 19 043,48 Lt, nurodyta 2004 m. liepos 20 d. valstybės garantiniame dokumente. Apeliantė nurodo, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį valstybės garantija buvo pilnai įvykdyta. 2009 m. kovo 21 d. nuomos sutartimi ginčo bute buvo leista gyventi tik S. M., A. M. ir Č. M.. Nuomos sutarties 7.2 p. nustatyta, jog nuomininkui be nuomotojo rašytinio sutikimo draudžiama subnuomoti savivaldybės gyvenamąją patalpą. Apeliantė nurodo, jog jokiems kitiems asmenims, išskyrus nuomos sutartyje nurodytiems, rašytinio sutikimo leisti gyventi nebuvo davusi. Pagrindinio nuomininko mirties įtaka gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai apibrėžta CK 6.602 straipsnio 2 dalyje: nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Tokiu atveju nuomos sutarties šalimi pripažįstamas mirusio nuomininko šeimos narys. Pažymėtina, kad mirusio nuomininko teises perimti (tapti nuomos sutarties šalimi) gali kartu gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys, laikydamasis CK 6.602 straipsnyje nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. APŽVALGA BYLOSE DĖL PAVELDĖJIMO Nr. AC-47-1. Teismų praktika. 2018, 47, p. 666-727).Byloje nėra duomenų, kad atsakovė R. G. būtų sudariusi su savivaldybe ginčo patalpos nuomos sutarties pakeitimus, nors apie tokią pareigą jai buvo žinoma. Minėtą faktą patvirtina žemiau nurodytos bylos aplinkybės Atsakydama į Č. M. ir R. G. 2016 m. gegužės 17 d. prašymą dėl nuomos sutarties pratęsimo, ieškovė 2016 m. birželio 10 d. raštu Nr. 53-5-1287 informavo atsakovę, kad ji praleido CK 6.602 straipsnio 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą informuoti ieškovę apie pagrindinio nuomininko mirtį, todėl prašė kuo skubiau, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 7 d. atvykti į savivaldybę dėl nuomos sutarties pakeitimo (b. l. 36). 2016 m. rugpjūčio 31 d. įspėjimu Nr. 53-5-1734 ieškovė informavo atsakovę Č. M., kad ši praleido terminą pakeisti nuomos sutartį po pagrindinio nuomininko mirties ir pakartotinai prašė atvykti į savivaldybės Būsto valdymo skyrių dėl nuomos sutarties pakeitimo. Be to, ieškovė įspėjo atsakovę dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo, ragino jį sumokėti, taip pat dėl iškeldinimo teismine tvarka. Registruota siunta su įspėjimu įteikta asmeniškai Č. M. (b. l. 29–31). 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 53-5-1759 ieškovė dar kartą įspėjo atsakovę Č. M. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo bei pakartotinai informavo apie būtinumą pakeisti nuomos sutartį bei sumokėti nuomos mokesčio skolą. Įspėjimas, siųstas atsakovei Č. M. registruota pašto siunta, įteiktas jai asmeniškai (b. l. 24–26).2016 m. spalio 12 d. atsakovė Č. M. pateikė ieškovei prašymą pakeisti nuomos sutartį jos vardu ir pasižadėjo mokėti nuomos mokestį bei nuomos mokesčio skolą (b. l. 62). Ieškovė 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 53-5-2538 dėl buto nuomos sutarties pakeitimo, kuris atsakovei Č. M. įteiktas asmeniškai, priminė atsakovėms, kad prie prašymo pakeisti nuomos sutartį Č. M. vardu nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai ir nurodė, kokie dokumentai turi būti pateikti (b. l. 60, 61). 2017 m. vasario 1 d. raštu Nr. 53-5-164 dėl buto nuomos sutarties pakeitimo ieškovė dar kartą priminė atsakovėms Č. M. ir R. G. pateikti trūkstamus dokumentus, reikalingus nuomos sutarčiai pakeisti po pagrindinio nuomininko S. M. mirties. Atsakovės taipogi įspėtos apie iškeldinimą iš ginčo patalpos, jeigu jos nevykdys ieškovės reikalavimų ir neiškeldins iš buto laikinų gyventojų, kurie apsigyveno be nuomotojo (ieškovės) sutikimo (b. l. 52–54). Atsakovė R. G. teismui adresuotu 2017 m. spalio 17 d. prašymu patvirtino, jog jai yra žinoma apie teisme iškeltą bylą dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo, pasižadėjo gera valia padengti įsiskolinimą (b. l. 91). Šios nutarties 23–25 pastraipose aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsakovei R. G. apie pareigą pakeisti nuomos sutartį buvo žinoma, tačiau sutarties pakeitimui būtinų veiksmų nei viena iš atsakovių neatliko. Aptariamam kontekste pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė R. G. būtų bendrai tvarkiusi su pagrindiniu buto nuomininku namų ūkį, t. y. nenustatyta įstatyminė sąlyga, leidžianti laikyti R. G. nuomininko šeimos nariu, nagrinėjant bylą teisme tokio reikalavimo atsakovė taipogi nebuvo pareiškusi, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, kad minėta atsakovė ginčo patalpose gyveno be teisinio pagrindo (CK 6.588 straipsnio 2 dalis, 6.602 straipsnio 2 ir 3 dalys). Nuomininko, taip pat ir jo šeimos narių ar buvusių šeimos narių pagrindinės pareigos yra naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi jomis periodiškai mokėti nuomos mokestį (CK 6.583–6.584 straipsniai). CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Šios teisės normos taikymui būtina nustatyti jos dispozicijoje įtvirtintas sąlygas: pirma, aplinkybę, kad yra sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, antra, šios sutarties sąlygų pažeidimo faktą (mokesčių nemokėjimą, gyvenamosios patalpos ardymą, gadinimą, naudojimą ne pagal paskirtį, netinkamą elgesį, dėl kurio kitiems kartu ar greta gyvenantiems asmenims trukdoma normaliai gyventi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-701/2018).Iš byloje esančios Kauno miesto savivaldybės 2017 m. rugsėjo 12 d. mokesčių suvestinės matyti, kad 2016 metais nuomos mokestis buvo mokamas 3 mėnesius, o 2017 metais – tik vieną kartą (b. l. 19). Tai reiškia, kad atsakovės tinkamai šios pareigos nevykdė ir iki šiol ginčo buto nuomos sutartis nesudaryta. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai – atsakovių kaimynai I. K., V. T. Š., R. V., E. M., V. L. patvirtino, kad pas atsakoves lankosi daug pašalinių asmenų, nuolat atsikrausto 5–6 šeimos, atsineša savo čiužinius, patalynę ir gyvena bute. Dėl netinkamo jų elgesio niokojamas namo fasadas, bendra laiptinė ir aplinka (išrautos pasodintos prie namo pušaitės, mėtomos šiukšlės, per langus pilamos paplavos, kt.), trankomos durys, nuolat triukšmaujama, rūkoma bendrose patalpose, tuo sudarant neįmanomas sąlygas greta gyventiems asmenims (2017 m. spalio 26 d. posėdžio garso įrašas 34 min. – 1 val. 28 min.).Taigi, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas atsakovės R. G. iškeldinimui iš ginčo gyvenamosios patalpos (CK 6.610–6.611 straipsniai). Pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė apie atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą ginčo bute savaime nėra pakankama tam, kad būtų galima konstatuoti atsakovės teisę į minėtą butą. Kvalifikuodamas gyvenamosios vietos deklaravimo reikšmę sprendžiant dėl asmens gyvenamosios vietos, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog nustatant asmens gyvenamąją vietą svarbu atsižvelgti ne tik į formalų deklaruotos gyvenamosios vietos faktą. Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-646/2013; kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovių iškeldinimas iš buto sukeltų joms neigiamus padarinius, kadangi tokiai išvadai daryti nėra surinkta objektyvių duomenų (atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į posėdžius neatvyko, įrodymų apie turtinę padėtį ir turimą nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą neteikė, atsiliepimo į apeliacinį skundą taip pat nepadavė). Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovė R. G. ginčo bute gyvena be teisėto pagrindo, nemoka buto nuompinigių ir kitų mokesčių už komunalines paslaugas, netinkamu elgesiu (leisdama ginčo bute apsigyventi kitiems pašaliniams asmenims) sudaro neįmanomas sąlygas greta gyvenantiems kaimynams normaliai gyventi, todėl yra pagrindas iškeldinti atsakovę iš ginčo buto nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.610 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios konkrečios bylos atveju toks atsakovės teisių ribojimas nepažeidžia žmogaus būsto neliečiamybės gerbimo principo ir yra objektyviai reikalingas siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino šį ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, dėl ko yra pagrindas minėtoje dalyje teismo sprendimą panaikinti, ieškovės ieškinį tenkinti ir iškeldinti atsakovę R. G. iš Kauno miesto savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visa manta, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kauno apylinkės teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė priteisti iš atsakovės R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)) ir V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini)) 13,50 Eur žyminio mokesčio valstybei (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pastebėjimu, kad teismo sprendime galimai padaryta rašymo apsirikimo klaida, kadangi V. K. nėra byloje dalyvaujantis asmuo. Todėl ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teismo iš rezoliucinės dalies pašalinant teiginį, kad iš V. K. priteisiama 13,50 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 276, 302 straipsniai).Pakeitus Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį dėl iškeldinimo, keistinas šioje sprendimo dalyje ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškovė nuo žyminio mokesčio atleista įstatymu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl ieškinį tenkinus ir iškeldinus atsakovę R. G. iš ginčo buto, jai tenka pareiga atlyginti valstybei 75 Eur dydžio žyminio mokesčio išlaidas, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį procesą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl atsakovės Č. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nutraukti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl atsakovės R. G. iškeldinimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – iškeldinti atsakovę R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Kauno miesto savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), su visa manta, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos.

Priteisti valstybei iš atsakovės R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) žyminį mokestį, mokėtiną Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660.

Pašalinti iš Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies teiginius dėl žyminio mokesčio priteisimo valstybei iš V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini).

Kitą Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.