Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. S. ir E. S. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. S. ir E. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai bei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių įgijimą įgyjamosios senaties būdu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios konkrečiai iš CK 4.68–4.71 str. nustatytų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį taikymo sąlygų nagrinėjamu atveju nėra. Su šiuo apeliantų motyvu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius objektus – poilsio namelius su lauko tualetu, esančius Jūros g. 7, Palangos m. sav. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį instituto taikymo. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį nustatomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2003-12-09 pareiškėja J. S. ir UAB „Marijampolės statyba“ sudarė paprastos rašytinės formos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėja įsigijo poilsio namelius su lauko tualetu, esančius Jūros g. 7, Palangos m. sav. Pareiškėjai nurodo, jog pagal CK 6.33 str. 1 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Kadangi sudarant poilsio namelių pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo laikytasi įstatyme nustatytos formos, tai sandorį daro negaliojantį, todėl jie nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Pareiškėjų nuomone, tai sudaro jiems galimybę įgyti nuosavybę į ginčo objektus įgyjamosios senaties būdu. Su šiuo apeliantų nurodytu motyvu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pareiškėjai nurodydami, kad poilsio nameliai yra nekilnojamieji daiktai ir todėl sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra negaliojanti ir nepatvirtina poilsio namelių įsigijimo fakto, nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo objektai yra teisiškai sukurti ir įteisinti nuosavybės teisės objektai – nekilnojamieji daiktai. Pagal CK 4.253 straipsnį nekilnojamieji daiktai privalomai turi būti registruoti viešame registre. Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, daiktinės teisės (t. y. ir nuosavybės teisė) į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas. Vadinasi, tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektus įgyjamosios senaties būdu, nekilnojamojo turto objektai – statiniai turi būti suformuoti įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Civilinės bylos medžiaga yra nustatyta, kad statiniai, į kuriuos yra prašoma nustatyti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti ir jiems nėra suteikti atskiri unikalūs numeriai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurtų ir įteisintų nuosavybės teisės objektų – nekilnojamųjų daiktų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjų pareiškimą atmesti.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendė, kad nėra visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Viena iš būtinųjų sąlygų yra CK 4.69 str. 1 d., kuri numato, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad, jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos tik tada, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Kaip nustatyta nutarties 17 p., pareiškėjai nepateikė duomenų apie ginčo namelių kaip nekilnojamųjų objektų teisinę registraciją. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, sprendė, kad nėra visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, taip pat nurodė, jog šiuo atveju nėra teisiškai sukurtų ir įteisintų nuosavybės teisės objektų – nekilnojamųjų daiktų, kas, kaip pažymėta šios nutarties 17 p., yra ir atskiras bei savarankiškas pagrindas pareiškėjų pareiškimą atmesti. Teisėjų kolegija šiuo atveju mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė, kad ginčo poilsio nameliai nėra įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, todėl nebuvo nustatytos ir būtinos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjų prašymui tenkinti nėra visų būtinųjų CK 4.67–4.71 str. numatytų sąlygų. Taip pat pažymėtina, jog iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjai siekė įregistruoti poilsio namelius Nekilnojamojo turto registre. Iš byloje esančio 2015-10-12 VĮ Registro centro sprendimo Nr. (4.6.10)RS-1679 nustatyta, kad pareiškėjų prašymas dėl namelių kaip nekilnojamųjų daiktų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre buvo netenkintas, nustačius, jog pareiškėjų prašomi įregistruoti nameliai laikytini nesudėtingais statiniais, kurie nėra įrašomi į Nekilnojamo turto kadastrą. Pareiškėjams buvo nurodyta, jog tokie statiniai gali būti registruojami kaip žemės sklypo ar kito pagrindinio daikto priklausiniai (t. 1, b. l. 23–24). Aplinkybes, jog poilsio nameliai yra nesudėtingi I grupės statiniai, byloje taip pat patvirtina pareiškėjų pateiktoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, 2015-11-30 Palangos miesto savivaldybės rašte užfiksuoti duomenys. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas, teismas nenurodė, kodėl atmetė pareiškėjų argumentus ir rašytinius įrodymus. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Kaip nustatyta, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjai pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo poilsio namelius. Nesant duomenų apie ginčo namelių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, netenkino pareiškėjų prašymo dėl juridinio fakto nustatymo įgyjamosios senaties būdu. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamo turto registro įstatymais, kurie reikšmingi sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties būdu į statybos būdu sukurtus nekilnojamuosius daiktus. Kadangi teismas priimdamas procesinį sprendimą įrodymus vertina pagal jų pakankamo taisyklę, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos detaliai atsakyti dėl kiekvieno pareiškėjų nurodyto motyvo. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (t. y. sprendimas yra be motyvų) yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, jame išdėstytus motyvus, teisinį argumentavimą, faktinių aplinkybių analizę apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų nurodytais motyvais, jog teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Taip pat pažymėtina, jog sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pareiškėjų prašymui dėl juridinio fakto nustatymo įgyjamosios senaties būdu į ginčo objektus – poilsio namelius tenkinti nebuvo pagrindinės įstatyme numatytos sąlygos, pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, kad ginčo objektai poilsio nameliai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir pagal įstatymus yra pripažįstami nekilnojamaisiais daiktais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kitus apeliacinio skundo argumentus kaip neturinčius reikšmės teisingam ginčo sprendimui. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, numatytas CK 4.68–4.69 straipsniuose, priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, pareiškėjų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.