Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas Andrius Verikas, rašytinio proceso tvarka susipažinęs su kreditoriaus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pareiškimu dėl skolos priteisimo iš solidarių skolininkų D. G. ir S. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, prašydamas priteisti solidariai iš skolininkų D. G. ir S. B., gyvenančių (duomenys neskelbtini), 4 636,08 Lt skolos, 5 722,39 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimą atsisakytina priimti

Kaip matyti, skolininkų D. G. ir S. B. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau ieškinys Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktas vadovaujantis su skolininku D. G. sudarytos lizingo sutarties Nr. 2071084 13.2 punktu nustatančiu, kad šalims nesusitarus, ginčas sprendžiamas teisme pagal UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ buveinės vietą. Kaip matyti, lizingo sutartimi kreditorius įsipareigojo perduoti valdyti ir naudotis klientui turtą, kurį lizingo davėjas įsigijo iš pardavėjo su sąlyga, kad įvykdžius sutarties sąlygas, turtas pereis kliento nuosavybėn (lizingo sutarties 2.1. punktas), taigi vertinant šią sutartį, jos dalyką, konstatuotina, jog tai yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis (LR CK 6.716 str.). Pagal LR CK 6.716 str. 4 d. kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos LR CK 6.188 str., 6.350-6.370 str., reglamentuojančių vartojimo sutarčių nuostatas, taisyklės. LR CK 6.188 str. 2 d. nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Pagal LR CK 6.188 str. 3 d. teismas gali pripažinti nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka minėto straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus kriterijus. Iš teismui pateiktos Sutarties formos matyti, kad Sutarties sąlygos, nesusijusios su lizingo gavėjo duomenimis, yra kreditoriaus iš anksto, nederinant su skolininku, nevienkartiniam naudojimui parengtos nuostatos – standartinės sutarčių sąlygos (LR CK 6.185 str.). Standartine sąlyga pripažintina ir minėta Sutarties nuostata, įtvirtinanti sutartinį teismingumą. Duomenų apie tai, kad ši sutarties sąlyga buvo aptarta su skolininku individualiai, byloje nėra pateikta. Vertindamas Sutartį bei jos sąlygą dėl ginčų teismingumo teismas konstatuoja, kad vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su iš sutarties kylančių ginčų teismingumu, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Sudarydamas sutartį vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines, su sutarties dalyku, susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu LR CPK 32 str. 1 d. nuostata reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. Vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Nesant sąmoningo vartotojo, t.y. šiuo atveju atsakovo, sutikimo, kad ginčas būtų sprendžiamas išimtinai pagal UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ buveinę, ši sąlyga nelaikytina šalių susitarimu dėl teismingumo LR CPK 32 str. prasme. Be to, ji neatitinka skolininko, kaip vartotojo, interesų. Pirmiausia dėl to, kad toks ginčo sprendimas kainuoja daugiau lėšų ir laiko, nei jo sprendimas jo gyvenamosios vietos teisme. Vartotojas, įvertinęs šias laiko ir lėšų sąnaudas, gali apskritai nuspręsti neginti savo teisių nuo kreditoriaus – verslininko pareikštų reikalavimų, net jei tokie reikalavimai, vartotojo nuomone, ir yra visiškai nepagrįsti. Tai ypač pasakytina tuo atveju, kai verslininko reikalavimas pinigine išraiška nėra sąlyginai didelis ir galimos vartotojo bylinėjimosi sąnaudos būtų nedaug mažesnės ar net didesnės nei verslininko pareikštas reikalavimas. Darytina išvada, jog įtvirtinus šią sąlygą verslininkui suteikiamas nepagrįstas pranašumas vartotojo atžvilgiu, o tai iš esmės prieštarauja konstituciniams vartotojų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisminės gynybos principams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 5 d. nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis konstatavo, kad teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas turi būti taikomas ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus (plačiąja prasme), bet ir sprendžiant verslininko vartotojui pareikšto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo. Vartotojas, kaip labai dažnai ekonomiškai silpnesnė vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų atžvilgiu. Todėl neatsitiktinai įstatymų leidėjas suteikia vartotojui teisę ieškinius (pareiškimus) verslininkui pareikšti teisme savo nuožiūra: arba pagal vartotojo gyvenamąją vietą, arba pagal verslininko gyvenamąją ar buveinės vietą (LR CPK 29 str., 30 str. 11-12 p.p.). Analogiškas alternatyvaus teismingumo taisykles iš vartojimo sutarčių kylantiems ginčams spręsti nustato ir 2000-12-22 Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 16 str. 1 d. Dėl išdėstyto yra pagrindas pripažinti šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtintą standartinę sąlygą dėl ginčų sutartinio teismingumo nesąžininga. Pagal LR CK 6.188 str. 6 d. tokia sąlyga yra negaliojanti nuo sutarties sudarymo.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta kreditoriaus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pareiškimą atsisakytina priimti kaip neteismingą Vilniaus 2 apylinkės teismui

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 435 str. 2 d. 3 p., CPK 137 str. 2 d. 2 p.

nutaria:

Atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pareiškimą solidariems skolininkams D. G. ir S. B. dėl skolos, delspinigių, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Išaiškinti kreditoriui, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba ieškinį teisme pagal teismingumą – Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.