Vilniaus apygardos teismo nutartis

Bylos Nr. 2A-1808-656/2016 Proceso Nr. 2-68-3-16381-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.1.; 121.21.

2016 m. rugpjūčio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė ir Alma Urbanavičienė rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdami ieškovo (apelianto) AB SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovui L. J. dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys UAB „Baltijos inkaso", UAB „Skuba",

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Teismo sprendimo argumentai

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kurio prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai.Apeliantas nurodė, kad atsakovas tik 2015-06-17, tai yra praėjus daugiau nei trims metams nuo sprendimo už akių priėmimo dienos kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-01 sprendimo už akių peržiūrėjimo ir termino atnaujinimo.Pirmosios instancijos teismas panaikindamas 2012-02-01 sprendimą už akių ir atnaujindamas bylos nagrinėjimą iš esmės, pažeidė CPK 287 str., kuris numato, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (toliau - pareiškimas). Šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos.Atsakovo nurodyti sveikatos sutrikimai nebuvo tokie, kad jis negalėtų nepasinaudoti galimybe kreiptis dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atsakovas žinojo apie vykdomą išieškojimą, nes pats perdavė automobilį ieškovui.Teismas po atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo teismui neįvykdė pareigos apie tokio procesinio dokumento gavimą informuoti ieškovą.Šalių Finansinio lizingo sutartyje (3.1., 3.3., 8.1.3. punktuose) nurodyta, kad Klientas (t.y. L. J.) privalo laikantis sutarties sąlygų mokėti eilinius mokėjimus pagal finansinio lizingo sutarties mokėjimų grafiką - sąskaitą. Sutartyje taip pat nurodyta (3.5. punktas), kad Klientas už kiekvieną pradelstą dieną įsipareigoja mokėti SEB lizingui 0,1 proc. delspinigių, skaičiuojamų nuo neapmokėtos sumos.Kaip matyti iš ieškovo pateikto Išrašo bei Pažymos L. J. įsiskolinimą pagal Lizingo sutartį sudaro 7.663,90 Lt pradelstų mokėjimų, iš kurių 3.182,30 Lt nesumokėtų palūkanų pagal iki Lizingo sutarties nutraukimo dienos išrašytas, tačiau neapmokėtas sąskaitas, 4.481,60 Lt pagal pateiktas sąskaitas nekompensuotos AB „SEB lizingas" turėtos draudimo išlaidos, bei 1.379,50 Lt delspinigių.Išraše nurodyta delspinigių suma (8.234,30 Lt) yra susidariusi skaičiuojant netesybas pagal Lizingo sutarties 3.5. punkte nurodytą dydžio koeficientą - 0,1 proc. nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir baigiami skaičiuoti Klientui sumokėjus skolą, t.y. iki visiško atsiskaitymo, vadovaujantis CK 1.125 str. įtvirtintu sutrumpintu 6 mėn. senaties terminu ieškiniams dėl netesybų, AB „SEB lizingas" pateiktoje Pažymoje nurodyti delspinigiai, susikaupę už pusę metų, kurie sudaro 1.379,50 LtPirmos instancijos teismas pateikdamas savus skaičiavimus apie neva turėtas gauti sumas, bei neva ieškovo gautus mokėjimus, kurie padengia pagal lizingo sutart gautinas sumas nenurodo jokių įrodymus, kuriais remiantis tokie skaičiavimai pateikiami, dėl ko ieškovui pateikiami skaičiavimai yra nesuprantami atitinkamai teismui nepateikus jokių aiškių motyvų, bei teisinių argumentų, kodėl netenkinamas reikalavimas dėl delspinigių, palūkanų, numatytų pagal sąskaitas mokėjimų, draudimo kompensavimo išlaidų reikalavimo atmetimas.Realizavus susigrąžintą lizingo sutarties dalyku buvusį turtą ieškovas patyrė 6 965, 07 Eur / 24 048,99 Lt nuostolių. Kaip matyti iš 2011-10-10 pažymos apie ieškovo nuostolius 7 grafos „Buhalterinė vertė (B V)", likusi neišmokėta lizingos sutarties dalyku buvusio turto vertė be PVM buvo 20 686,16 Eur / 71 425,19 Lt. Tuo tarpu, kaip matyti iš tos pačios pažymos 9 grafos, „Realizavimo kaina be PVM (RK)" bei PVM sąskaitos faktūros Nr. 10070428, lizinguotas turtas buvo parduotas iš viso už 13 721,10 Eur / 47 376,20 Lt be PVM. Taigi, iš atsiimto turto pardavimo vertės (be PVM) atėmus šio turto likutinę vertę (be PVM), t.y. iš 13 721,10 Eur / 47 376,20 Lt atėmus 20 686,16 Eur / 71 425,19 Lt, matyti, kad iš turto pardavimo ieškovas patyrė 6 965,07 Eur / 24 048,99 Lt nuostolių (pažymos 10 grafa „Turto realizavimo rezultatas (RR=RK-BV)). Taip pat, kaip matyti iš pažymos apie nuostolius 11 grafos „Papildomos išlaidos (PI)" bei PVM sąskaitų faktūrų Nr. 3052714, Nr. 700566 ir Nr. 01512 ieškovas, susigrąžinęs lizingo sutarties dalyku buvusį turtą patyrė 795,35 Eur / 2 746,20 Lt (be PVM) papildomų išlaidų, susijusių su šio turto pardavimu. Taigi, ieškovo patirti nuostoliai pagal lizingo sutartį sudaro 6 965,07 Eur / 24 048,99 Lt nuostolių iš turto realizavimo ir 795,35 Eur / 2 746,20 Lt papildomų išlaidų, viso - 7 760,42 Eur / 26 795,19 Lt.Nors pirmos instancijos teismas nurodo, kad lengvasis automobilis buvo parduotas už 47 376,20 Lt sumą, tačiau kaip patvirtina byloje pateikiama 2010-04-30 turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. TPS 2007-040466, jos 2.1. punktas transporto priemonė buvo parduota už 57 325,20 Lt. Jei vadovautis teismo išvadomis, nors ir nepagrįstomis jokiomis objektyviomis įrodinėjimo priemonėmis, kad per analogišką laiką minėtą transporto priemonę buvo galima parduoti už 60 000 Lt, gautųsi, kad transporto priemonė buvo parduota tik už 2 675 Lt (774,73 Eur) mažesnę kainą, kas sudaro 1,35 proc. mažesnę kainą, nei teismo nurodoma rinkos kainą už kurią neva transporto priemonė turėjo būti parduota. Išeitų, kad reikalaujamų nuostolių lizingo bendrovės patirtų dėl turto pardavimo suma turėtų būti mažinama ne didesne nei 774, 73 Eur suma, t.y. ta suma, kuria anot teismo transporto priemonė turėjo būti parduota brangiau.Byloje keliamas klausimas ar transporto priemonė buvo parduota už rinkos kainą, dėl ko nepagrįstai pirmos instancijos teismas iš pardavimo kainos minusuoja PVM, kuris buvo gautas iš pirkėjo, nes tai taip pat kainos, kurią sumokėjo pirkėjas už įsigyjamą daiktą dalis. Nors PVM kainos dalis buvo nukreipta mokestinių įsipareigojimų vykdymui ir ja nebuvo mažinama atsakovo prievolė, tačiau šią kainos dalį pirkėjas sumokėjo, atitinkamai ji pridėtina vertinant pardavimo kainą.2010-02-10 ant priėmimo-perdavimo akto ieškovo darbuotojas nurodė, kad transporto priemonės rinkos vertė yra 67 000 Lt. Tai patvirtina išrašas iš VšĮ Emprekis iš kurios matyti, kad analogiškų automobilių rinkos vertė 2010 vasario mėnesiui nurodoma 67364 Lt. VšĮ Emprekis pateikiami duomenys yra suformuojami atsižvelgiant į rinkoje esančius transporto priemonių pardavimo skelbimus. Daugumoje atveju transporto priemonių pardavimo skelbimuose kainos nurodomos didesnės nei reali jų pardavimo kaina (minusuojama kainos dalis, kurią pardavėjas užsideda deryboms). Tai, kad ieškovas pradėjo pardavimą nuo 67000 Lt kainos tik patvirtina, kad buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad už transporto priemonę būtų gauta kuo didesnė kaina.2010-02-09 turto priėmimo-perdavimo aktas, kuriame 2010-02-10 įrašu fiksuotas pradinė pardavimo kaina, bei automobilis perduotas UAB Skuba (pardavimo tarpininkas) pardavimo procesų įgyvendinimui. Byloje pateiktas AB SEB bankas atliktas 2010 m. kovo mėnesio perkainavimas, kuriuo nepavykus parduoti transporto priemonės kaina sumažinta 7 proc. Iki 62 310 Lt. Nepavykus automobilio parduoti už sumažintą kainą, 2010-04-26 perkainavimu automobilio kaina buvo sumažinta iki 57325 Lt (perkainavimo lentelė byloje pateikta).Kaip patvirtina 2010-04-30 turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. TPS 2007-040466 automobilis buvo parduotas už 57325,20 Lt (kaina su PVM). Automobilį įsigijo fizinis asmuo, kas patvirtina, kad pardavimas buvo viešas, prieinamas tretiesiems asmenims. Pardavimo procesas truko beveik tris mėnesius, tai kaip lizingo davėjui, neprofesionaliam automobilių pardavėjui, kurio tikslas kuo efektyviau ir greičiau realizuoti lizinguotą transporto priemonę ir iš gautų piniginių lėšų dengti egzistuojantį įsiskolinimą yra ilgas laikas. Galiausiai, pirmos instancijos teismas visiškai byloje ignoravo aplinkybę, kad siekiu kuo efektyviau vykdyti pardavimą (lizingo davėjas nėra ir nebuvo profesionalus pardavėjas), pasitelkė pardavimo tarpininką.Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui neva nebuvo pasiūlyta pardavinėti turto. Atsakovas negalėjo įvardinti jokių veiksmų, kurių būtų ėmęsis siekdamas tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, nors tiek apie esamus pažeidimus, tiek ir apie egzistuojančius įsiskolinimus bei iš sutarties nutraukimo kylančias pareigas buvo informuotas.

Atsakovo atsiliepimo argumentai

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas panaikindamas sprendimą už akių tinkamai įvertino, jog terminas buvo praleistas, nes atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie vykstantį procesą. Atsakovas sirgo sunkia liga ir gydėsi.Nagrinėjamoje situacijoje, jei sutartis būtų tinkamai vykdoma, lizingo gavėjas būtų gavęs iš viso 163100 Lt (paskolos ir palūkanų suma atėmus draudimo įmokų kompensavimą). Apeliaciniu skundu papildomai reikalaujama grąžinti 35838,59 Lt, taip pat buvo perduota transporto priemonė, kurios rinkos vertė pagal VšĮ „Emprekis" 2015-08-03 pažymą buvo 60613,90 Lt. Tokiu atveju apeliantas iš atsakovo atgautų 203730 Lt sumą, o pagal atsakovo pateiktoje informacijoje apie nutrauktas sutartis nurodyta buhalterinė vertė 71425,19 Lt, tokiu būdu apeliantas iš atsakovo gautus net 214541,29 Lt.Apelianto veiksmai yra nesąžiningi, nes lizingo objekto vertė buvo didesnė nei esami įsipareigojimai.Salys pripažino, kad jog perėmimo metu transporto priemonės vertė buvo 67000 Lt, tačiau buvo realizuota už 13721,09 Eur (47376,20 Lt) be PVM dydžio sumą.Realizavus transporto priemonę buvo patirta 7760,42 Eur (26795,19 Lt nuostolių), iš kurių papildomų išlaidų siekiančių 795,35 Eur (2746,20 Lt) atsakovas neginčija, tačiau nesutinka su likusia nuostolių dalimi - 6965,07 eur (24048,99 Lt).Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką lizingo davėjas turi siekti parduoti susigrąžintą daiktą lizingo dalyką už didžiausią įmanomą kainą. Šis reikalavimas išpildomas tuo atveju jei lizingo dalykas parduodamas už tuo metu rinkoje esančią arba artimą kainą. Tiek sutarties nutraukimo metu, tiek transporto priemonės faktinio pardavimo metu jos pardavimo kaina buvo žymiai didesnė už faktinę pardavimo kainą - bent 4500 eur, imant kainų be PVM santykį.Automobilis buvo parduotas už neprotingai mažą kainą, nors atsakovas siūlė inicijuoti transporto priemonės pardavimą. Apeliantas nepateikė įrodymų apie maksimalias savo pastangas parduoti transporto priemonę, nepagrindė automobilio perkainojimo aktų pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad transporto priemonė buvo parduota už 47376,20 Lt, o apeliantas nepagrįstai teigia, kad lizingo objektas buvo realizuotas 57325,20 Lt. Kadangi apelianto nurodyta kaina pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta su PVM, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi realia turto realizavimo kaina be PVM nurodyta paties apelianto pateiktoje informacijoje.Apeliantas vienašališkai nutraukė šalių sutartį pateikdamas atsakovui reikalavimą įvykdyti visus reikalavimus per 7 dienas, nors Lizingo sutarties 18,9 punkte numatoma, kad pažeidimas privalo būti pašalintas per protingą terminą. Vadovaujantis praktika protingu laikomas 30 dienų terminas. Apeliantas neįrodė, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą (pranešimu įteiktu pasirašytinai).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir ieškinys tenkinamas visiškai.

Dėl procesinių pažeidimų

CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, tačiau prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos (CPK 287 straipsnio 1 dalis). Aptartas reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pareiškėjui, siekiančiam atnaujinti praleistą terminą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, keliami du pagrindiniai reikalavimai: 1) terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir 2) nuo sprendimo už akių priėmimo dienos nėra praėję trys mėnesiai. Įtvirtintas trijų mėnesių terminas yra naikinamasis. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra procesinė teisė ar procesinė pareiga; šis terminas negali būti atnaujinamas. Taigi, sprendimas už akių negali būti peržiūrėtas, jeigu nuo jo priėmimo dienos praėjo daugiau negu trys mėnesiai. Toks įstatyme nustatytas reglamentavimas grindžiamas civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, skatina bylos dalyvius aktyviai naudotis procesinėmis teisėmis ginant savo interesus teisme, tačiau nei CPK 287 straipsnyje, nei kitose CPK normose nėra tiesiogiai reglamentuota procesinė situacija, kai prašymą peržiūrėti sprendimą už akių paduoda šalis, kuri nebuvo tinkamai informuota apie procesą ir neturėjo galimybės ginčyti jai pateiktų ieškinio reikalavimų.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo už akių pagrįstumą sudaro faktinės aplinkybės, kurios nustatomos atlikus formalų byloje esančių įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Tokį įrodymų vertinimą teismas atlieka, jeigu turi procesinių prielaidų priimti teismo sprendimą už akių. Formalaus įrodymų tyrimo metu bylos aplinkybės nėra išsamiai tiriamos, nes neapklausiami teismo akivaizdoje liudytojai, neskelbiami įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teismas, priimdamas sprendimą už akių, atliko formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, iš esmės nenustatinėjo ir neanalizavo pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl galimai nesąžiningų ieškovo veiksmų parduodant automobilį už mažesnę kainą negu rinkos kaina.Pagal teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas) pagrindas naikinti teismo sprendimą už akių yra pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės ir argumentai, patvirtinantys sprendimo už akių neteisingumą ir asmens teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2005; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; kt.). Taigi šaliai neatvykus j teismo posėdį be svarbių priežasčių, tačiau pateikus įrodymus, patvirtinančius galimą sprendimo neteisingumą ir asmens teisių pažeidimą, teismas turi naikinti sprendimą už akių. Siekiant realiai užtikrinti Salių procesinio lygiateisiškumo ir teisės į teisingą teismą principų įgyvendinimą, kitai ginčo Saliai taip pat turi būti suteikta galimybė išdėstyti savo argumentus.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas po pranešimo atsakovui dėl atsiliepimo įteikimo viešo skelbimo būdu priimdamas sprendimą už akių atsakovo atžvilgiu procesinių normų nepažeidė, tačiau toks procesinių dokumentų įteikimo būdas neužtikrino neabejotino ir realaus procesinių dokumentų įteikimo atsakovui. Todėl nebuvo realizuota atsakovo teisė į teisingą teismą.Pats ieškovas iki 2015 metų elgėsi pasyviai ir nepradėjo įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-01 sprendimo už akių įgyvendinimo, nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigtas atsakovo teiginys, kad apie priimtą teismo sprendimą už akių jis sužinojo 2015-06-12. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad CPK 287 str. nustatyti terminai, ribojantys pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimą, nebuvo pažeisti.

Dėl pardavimo procedūros

Ginčo apeliacinės instancijos teisme sudaro faktinės automobilio pardavimo kainos atitikimas rinkos vertei. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Atsakovas, teigdami, kad atsiimtas turtas parduotas už pernelyg mažą kainą, privalėjo įrodyti, kad atitinkamas turtas realiai galėjo būti parduotas už didesnę kainą, t. y. galėjo teikti įrodymus apie panašaus turto pardavimo kainas, sudarytų panašių turto sandorių vertę, kad buvo asmenų, realiai ketinančių nurodytą turtą įsigyti už didesnę nei ieškovas pardavė kainą ir pan. Tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Apelianto argumentas, kad jam pačiam nebuvo pasiūlyta parduoti automobilį deklaratyvus, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovas pats siekė parduoti automobilį už didesnę kainą (kreipėsi į ieškovą).Teismo vertinimu, VšĮ „Emprekis" kainos neatspindi faktinių sudarant sandorius, kurių sąžiningumas preziumuojams, mokėtų kainų. VšĮ „Emprekis" nurodo, kad: „vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu. Taip pat vartotojas turi suprasti, kad vidutinė bet kokios transporto priemonės kaina yra lik orientacinė, turint omenyje, kad transporto priemonė yra normalios techninės būklės, neapgadinta transporto įvykiuose ir yra vidutiniškai nusidėvėjusi. Be to kainos gali svyruoti ir tarp atskirų pardavėjų dėl skirtingų garantijų ir skirtingo aptarnavimo, o taip pat dėl regioninės specifikos bei rinkos svyravimų ir kitų veiksnių, kuriuos turi įvertinti vartotojas, besinaudojantis šios internetinės svetainės duomenimis." Praėjus keliems metams po automobilio pardavimo ir nesant paties automobilio nėra galimybių atlikti patikimą automobilio rinkos vertės nustatymo ekspertizę.Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad vadovaujantis VšĮ „Emprekis" išvadomis turtas privalėjo būti parduotas už didesnę kainą, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto rinkos kainos nustatymas, net atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti parduotas už nustatytą kainą, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti. Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-44/2012).Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl materialinio reikalavimo pagrįstumo. Atsakovas įrodinėdamas aukštesnę lizingo dalyku buvusio automobilio kainą iš esmės remiasi tik byloje esančiomis VšĮ „Emprekis" pažymomis bei ieškovo apskaitos duomenimis apie buhalterinę likutinę automobilio kainą.Teismas taiko sandorio šalių sąžiningumo prezumpciją. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 10 punkte nurodyta: „Turto arba verslo rinkos vertė - apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų."Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal VšĮ „Emprekis" kainų nustatymo metodus labiau tikėtina, kad perdavimo ieškovui metu kaina galėjo būti nurodyta užaukštinta. Skirtumas tarp automobilio kainos 67 000 Lt, kuri buvo nurodyta 2010-02-10 ant priėmimo-perdavimo akto, ir pagal 2010-04-30 turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. TPS 2007-040466 gautos 57325,20 Lt (su PVM) kainos nėra esminis, leidžiantis preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumą. Byloje nėra konkrečių įrodymų, automobilis buvo parduotas nesąžiningai mažinant kainą. Byloje pateikti įrodymai, kad pardavimas vyko nuosekliai, viešai, profesionaliai, t.y. pasitelkiant pardavimo tarpininką UAB „Skuba“, automobilis buvo prieinamas tretiesiems asmenims, kainos mažinimas buvo atliekamas nedideliais intervalai, visa tai užtikrino, kad atsižvelgiant į lizingo davėjo kaip neprofesionalaus pardavėjo statusą, bei tikslus, turtas buvo realizuotas už sąžiningą kainą.Nors pirmos instancijos teismas nurodo, kad lengvasis automobilis buvo parduotas už 47 376,20 Lt sumą, tačiau kaip patvirtina byloje pateikiama 2010-04-30 turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. TPS 2007-040466, jos 2.1. punktas transporto priemonė buvo parduota už 57 325,20 Lt (su PVM). Vadovaujantis teismo išvadomis, kad per analogišką laiką minėtą transporto priemonę buvo galima parduoti už 60 000 Lt, gautusi, kad transporto priemonė buvo parduota tik už 2 675 Lt (774,73 Eur) mažesnę kainą, kas sudaro 1,35 proc. mažesnę kainą, nei teismo nurodoma rinkos kainą už kurią neva transporto priemonė turėjo būti parduota. Išeitų, kad reikalaujamų nuostolių lizingo bendrovės patirtų dėl turto pardavimo suma turėtų būti mažinama ne didesne nei 774, 73 Eur suma, t.y. ta suma, kuria anot teismo transporto priemonė turėjo būti parduota brangiau. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš pardavimo kainos minusuoja PVM, kuris buvo gautas iš pirkėjo, nes tai taip pat kainos, kurią sumokėjo pirkėjas už įsigyjamą daiktą dalis. Nors PVM kainos dalis buvo nukreipta mokestinių įsipareigojimų vykdymui ir ja nebuvo mažinama atsakovo prievolė, tačiau šią kainos dalį pirkėjas sumokėjo, atitinkamai ji pridėtina vertinant pardavimo kainą.Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pateiktais skaičiavimas – atsakovo skolos išklotine (t.1 b.l.8-9), kurios teisingumo atsakovas savo skaičiavimais nepaneigė.Ieškinį patenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovo priteisiamos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos: 311,34 eur žyminis mokestis paduodant ieškinį, 250 eur ir 589 eur atstovavimo išlaidos, 234 eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą – iš viso 1384,34 eur.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti:

Priteisti ieškovui iš atsakovo 921,66 Eur palūkanų, 1 297,96 Eur draudimo išlaidų, 399,53 Eur delspinigių, 7760,42 Eur nuostolių pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-040466, iš viso - 10379,57 Eur, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. spalio 21 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, bei 1384,34 eur bylinėjimosi išlaidų.