- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-349-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- M. S.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „DNB lizingas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB lizingas“ ieškinį atsakovams M. S. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Megadeta“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „DNB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Megadeta“ ir M. S. 450 443,10 Lt skolos, priteisti metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (6 proc. iš UAB „Megadeta“, 5 proc. iš M. S.), priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovų įsiskolinimas ieškovui susidarė pagal šalių sudarytas lizingo ir laidavimo sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovas M. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ex officio konstatuoti jo sudarytų 2010 m. spalio 28 d. laidavimo sandorių negaliojimą, nusprendus, kad šios sutartys yra galiojančios, pripažinti, kad jos pasibaigė suėjus CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui, o nusprendus, kad atsakovas M. S. turi vykdyti laidavimo sutartis, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, atleisti jį nuo atsakomybės ir sumažinti delspinigius iki 0,02 proc. Nurodė, kad ieškovas ieškinį atsakovui kaip laiduotojui pareiškė praleidęs CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio senaties terminui, todėl atsakovo laidavimas baigėsi. Laidavimo sutartys buvo sudarytos dėl psichinės prievartos ir ekonominio spaudimo, todėl jos negalioja (CK 1.81 str., 1.91 str.). Be to, ieškovas nevertino pagrindinio skolininko ir laiduotojo galimybių įvykdyti prievoles, todėl su laidavimo sutarčių vykdymu susijusi rizika tenka pačiam ieškovui, o atsakovas turi būti atleistas nuo atsakomybės. Ieškovo reikalaujami 0,1 proc. delspinigiai yra aiškiai per dideli ir turėtų būti sumažinti iki 0,02 proc.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškovo AB ,,DNB lizingas“ ieškinį tenkino iš dalies – priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Megadeta“ ir M. S. 426 443 Lt skolos, taip pat priteisė iš atsakovo UAB „Megadeta“ 6 proc., o iš atsakovo M. S. 5 proc. metines procesines palūkanas bei priteisė iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis 12 064 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Megadeta“ 2007–2009 metais sudarė trylika finansinio lizingo sutarčių, kurių pagrindu ieškovas perdavė atsakovui UAB „Megadeta“ valdyti ir naudoti lizingo sutarčių objektu esantį turtą, o šis įsipareigojo mokėti sutartines įmokas pagal lizingo sutarčių įmokų grafikus (toliau – Lizingo sutartys). Iš Lizingo sutarčių kylančių prievolių įvykdymui užtikrinti ieškovas ir atsakovas M. S. 2010 m. spalio 28 d. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias atsakovas M. S. įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas atsakyti ieškovui už UAB „Megadeta“ neįvykdytas prievoles ar jų dalį (toliau – Laidavimo sutartys). Atsakovui UAB „Megadeta“ nemokant įmokų pagal Lizingo sutartis, ieškovas kelis kartus įspėjo atsakovus apie susidariusį įsiskolinimą, kol galiausiai 2011 m. lapkričio 4 d. pranešimu vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis. Remdamasis ieškovo pateiktomis pažymomis, teismas nustatė, kad atsakovo UAB ,,Megadeta“ skolą ieškovui sudaro 203 910 Lt pradelstų įmokų, 210 532,1 Lt lizingo mokėjimų, susidariusių anksčiau termino ir 36 000,40 Lt delspinigių.
Atmesdamas atsakovo M. S. argumentus, teismas pažymėjo, kad Laidavimo sutartyse šalys susitarė dėl kitokio, nei nustato CK 6.88 straipsnis, laidavimo galiojimo termino – Laidavimo sutarčių 7.1 punktuose numatyta, kad jos galioja iki to momento, kol bus tinkamai įvykdytos Lizingo ir Laidavimo sutartyse numatytos sąlygos. Todėl teismas atsakovo M. S. laidavimą laikė galiojančiu ir nepasibaigusiu. Pasak teismo, CK 1.91 straipsnis numato nuginčijamus, o ne niekinius sandorius, todėl atsakovui nepareiškus savarankiško reikalavimo dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, teismas šio klausimo savo iniciatyva nenagrinėja – CK 1.78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ex officio teismas konstatuoja tik niekinio sandorio faktą. Teismas nenustatė, kad atsakovo sudarytos laidavimo sutartys prieštarautų viešajai tvarkai ar gerai moralei. Reikalavimas priteisti pradelstas įmokas ir lizingo mokėjimus anksčiau termino iš esmės reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovus įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 str. 1 d.). Kadangi reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatus reikalavimui taikyti civilinę atsakomybę, CK 6.253 straipsnio 5 dalis, nustatanti civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo jos atvejį, dėl tokio reikalavimo negali būti taikoma. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą M. S. nuo pareigos sumokėti delspinigius. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-119/2005, kurioje konstatuota, kad ieškovo (banko) veiklos rizikos prisiėmimas dar nereiškia ieškovo kaltės dėl žalos jam atsiradimo, taip pat negali būti vertinama kaip aplinkybė, atleidžianti padariusį žalą asmenį nuo civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo prisiimta rizika buvo neįprastai ir nepateisinamai didelė (CPK 178 str.).
Teismas konstatavo, kad atsakovai tinkamai ir laiku neįvykdė savo sutartinių prievolių, todėl ieškovo reikalavimai yra pagrįsti. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas UAB ,,Megadeta“ šiuo metu yra bankrutavęs, o laiduotojas M. S. yra fizinis asmuo, kurio finansinė padėtis šiuo metu nėra gera, teismas sumažino ieškovo priskaičiuotus delspinigius iki 6 procentų, t. y. iki 12 000 Lt, ir vietoj ieškovo prašomos priteisti bendros 450 443,10 Lt skolos priteisė 426 443 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas M. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo M. S. atžvilgiu atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškinys laiduotojui M. S. turėjo būti atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino (CK 1.131 str. 1 d.). Ieškovas 2011 m. lapkričio 4 d. nutraukė Lizingo sutartis. Nuo šio momento pasibaigė prievolių pagal Lizingo sutartis įvykdymo terminas. Nutraukus Lizingo sutartis jos nebegali būti vykdomos (CK 6.221 str. 1 d.). Ieškinys pareikštas jau suėjus trijų mėnesių terminui po prievolių pagal Laidavimo sutartis įvykdymo pabaigos, todėl atsakovo M. S. laidavimas pasibaigė (CK 6.88 str. 1 d.).
2. Ieškovo kaip finansų įstaigos veiksmai, kuriais jo kliento, lizingo gavėjo UAB „Megadeta“ vadovas verčiamas laiduoti už kelių metų senumo lizingo sutarčių vykdymą, kai akivaizdu, jog vadovas laisva valia to nedarytų, bei iš anksto įvertinus, kad lizingo gavėjas sutarčių nesugebės įvykdyti, ir tokiu būdu savo, kaip profesionalaus verslininko, riziką perkeliant fiziniam asmeniui, neatitinka sąžiningos ir geros verslo praktikos ir iš esmės prieštarauja gerai moralei. Ieškovas privertė apeliantą sudaryti Laidavimo sutartis, panaudodamas psichinę prievartą, žadėdamas ir toliau finansuoti UAB „Megadeta“ veiklą arba, atsisakius laiduoti, imtis visų įmanomų priemonių sutrukdyti UAB „Megadeta“ veiklai, taikyti areštą bendrovės piniginėms lėšoms (kas reiškia įmonės žlugimą). Tokie veiksmai atitinka BK 181 straipsnio dispoziciją. Todėl visos Laidavimo sutartys yra niekinės ir negalioja (CK 1.81 str. 1 d., 1.91 str. 1 d.).
3. Ieškovas pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus prieš priimant sprendimą dėl atitinkamo sandorio sudarymo, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, nes įvertino, kad UAB „Megadeta“ nesugebės tinkamai įvykdyti Lizingo sutarčių, ir žinojo, kad M. S. neturi pakankamai turto bei nėra ekonomiškai pajėgus laidavimu užtikrinti UAB „Megadeta“ įsipareigojimų vykdymą. Ieškovas neapdairiai pratęsė Lizingo sutartis su UAB „Megadeta“ ir pasirašė Laidavimo sutartis su M. S., todėl šių sutarčių neįvykdymo rizika tenka pačiam ieškovui, o atsakovas M. S. turi būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str. 5 d.).
Atsiliepimas
Ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šalys turi teisę susitarti dėl kitokio laidavimo prievolės galiojimo termino nei numato CK 6.88 straipsnis. Pagal Laidavimo sutarčių 7.1 punktą laidavimas galioja iki to momento, kol bus tinkamai įvykdytos Lizingo ir Laidavimo sutartyse numatytos sąlygos. Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, ignoruodamas to paties straipsnio 3 dalį, pagal kurią sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.
2. Apeliantas dar pačioje sutartinių santykių pradžioje laisva valia buvo sudaręs dvi laidavimo sutartis, kurių niekada neginčijo. 2010 m. spalio 28 d. sudarytomis Laidavimo sutartimis nebuvo sukurta nauja laidavimo prievolė, o tik nauja sutarties redakcija įtvirtinta jau galiojusi laidavimo prievolė. CK 1.91 straipsnis numato nuginčijamus, o ne niekinius sandorius. Apeliantas nėra pareiškęs savarankiško reikalavimo dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, todėl šioje byloje CK 1.91 straipsnis negali būti taikomas. Apeliantas taip pat nepagrindžia ir CK 1.81 str. taikymo šioje byloje, nes nenurodo jokių konkrečių įrodymų ir argumentų, kodėl Laidavimo sutartys prieštarauja gerai moralei.
3. Šioje byloje negali būti vertinama ieškovo kaip kreditoriaus kaltė, kadangi ieškovas reikalauja ne civilinės atsakomybės taikymo, o prievolės įvykdymo natūra. Be to, pats apeliantas, pasirašydamas Laidavimo sutartis, prognozavo sėkmingą UAB „Megadeta“ veiklą. Iš UAB „Megadeta“ pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė veikė pelningai. Ieškovas įvertino ir apelianto turtinę padėtį, t. y. kad jam nuosavybės teise priklauso keletas nekilnojamojo turto objektų. Pagal kasacinio teismo praktiką, laiduotojas nėra finansų įstaigos klientas. Finansų įstaigų įstatymo pažeidimai nesudaro pagrindo atleisti laiduotoją nuo civilinės atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Dėl laidavimo pabaigos
Įstatyme nustatytas bendrasis principas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant teisės normas dėl terminuotos laidavimo sutarties galiojimo, nurodyta, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai lizingo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, tai netaikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2014).
Nagrinėjamu atveju šalys Laidavimo sutartimis susitarė, kad šios sutartys galioja iki to momento, kol bus tinkamai įvykdytos Lizingo ir Laidavimo sutartyse numatytos sąlygos (Laidavimo sutarčių 7.1 p.). Byloje nustatyta, kad lizingo gavėjas BUAB „Megadeta“ neįvykdė sutartinių įsipareigojimų – nesumokėjo įmokų pagal Lizingo sutartis. Dėl to ieškovas vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis anksčiau termino. Tokiu atveju lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šalių sudarytų Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 10.6, 8.9 punktuose. Nutraukus Lizingo sutartis atsakovai turi prievolę sumokėti ieškovui susidariusią skolą. Kol atsakovai neįvykdė šios prievolės, laidavimas laikomas nepasibaigusiu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto laidavimo pabaigos termino.
Nesutiktina su apeliantu, kad šiuo atveju reikia vadovautis CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Tai yra bendroji nuostata. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Kaip minėta, po Lizingo sutarčių nutraukimo atsakovams išlieka prievolė atsiskaityti su ieškovu. Laidavimo sutartyse šalims susitarus, kad laiduotojo įsipareigojimai galioja iki visiško Lizingo sutarčių sąlygų įvykdymo, nutraukus Lizingo sutartis ir skolininkui neįvykdžius jomis prisiimtų įsipareigojimų, laiduotojas negali būti atleidžiamas nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
Dėl Laidavimo sutarčių negaliojimo
Apelianto teigimu, visos Laidavimo sutartys yra niekinės ir negalioja, nes prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.) ir buvo sudarytos dėl ekonominio spaudimo, panaudojant psichinę prievartą (CK 1.91 str. 1 d.).
Laidavimo sutarčių prieštaravimą gerai moralei apeliantas grindžia tuo, kad jis buvo verčiamas laiduoti už Lizingo sutarčių vykdymą iš anksto žinant, kad lizingo gavėjas sutarčių nesugebės įvykdyti. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atspindi apelianto verslo rizikos pasekmes, įtakotas pasirinkto verslo finansavimo būdo bei nepalankiai susiklosčiusios ekonominės situacijos. Laidavimo sandoris nėra draudžiamas ir yra įprastas verslo praktikoje. Pažymėtina, kad apeliantas, būdamas UAB „Megadeta“ vadovu ir vieninteliu akcininku, taip pat galėjo ir turėjo įvertinti lizingo gavėjo finansines galimybes įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Ta aplinkybė, kad apeliantas laidavo už savo įmonės prievoles tinkamai neįvertinęs galimybių jas įvykdyti, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad Laidavimo sutartys prieštarauja gerai moralei. Priešingu atveju visi nenusisekę sandoriai būtų laikomi negaliojančiais šiuo pagrindu.
Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (CK 1.78 str. 3 d.). Dėl ekonominio spaudimo sudaryti sandoriai gali būti nuginčijami pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 str. 1 d.). Minėta norma nenumato, kad tokie sandoriai yra niekiniai. Teismas ex officio konstatuoja tik niekinio sandorio faktą (CK 1.78 str. 5 d.). Apeliantas nepareiškė savarankiško reikalavimo dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis šiuo pagrindu, todėl teismas pagrįstai nenagrinėjo šio klausimo savo iniciatyva.
Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės
Apeliantas byloje įrodinėja, kad paties ieškovo veiksmai, t. y. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų nesilaikymas, lėmė tai, jog Lizingo sutartys buvo neįvykdytos, todėl šių sutarčių neįvykdymo rizika tenka pačiam ieškovui, o apeliantas turi būti atleistas nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
Visų pirma, tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad reikalavimas priteisti pradelstas įmokas ir lizingo mokėjimus anksčiau termino iš esmės reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovus įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 str. 1 d.). Reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatus reikalavimui taikyti civilinę atsakomybę, todėl CK 6.253 straipsnis, nustatantis civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo jos atvejus, dėl tokio reikalavimo negali būti taikomas. Teismas pagrįstai sprendė, kad civilinės atsakomybės sumažinimą (atleidimą) reglamentuojančios teisės normos taikytinos tik dėl pareikšto reikalavimo priteisti delspinigius.
Antra, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog laiduotojai už finansų įstaigos kliento (lizingo paslaugos gavėjo) prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos klientai), todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovo AB „DNB lizingas“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, tinkamai aiškino ir taikė aktualias civilinio proceso bei materialiosios teisės normas ir ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Ieškovas prašo priteisti iš apelianto 1 051,32 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (3 t., 12-13 b. l.). Šios išlaidos viršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytą užmokesčio dydį ir neatitinka bylos sudėtingumo, todėl mažintinos, ieškovui iš apelianto priteisiant 200 Eur (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui akcinei bendrovei „DNB lizingas“ (į. k. 124385737) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.