Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „Aktiva Finance Group OU“ ieškinį atsakovei I. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžiuose atsakovė nedalyvavo.

Teismo posėdžiuose atsakovės atstovė advokatė Inga Abramavičiūtė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad ir pati atsakovė turi domėtis savo interesais, kontaktuoti su atstove. Advokatė tvirtinimu, su atsakove kontaktavo prieš rengiant tripliką. Advokatė bandė su atsakovė susisiekti įvairiais būdais, tačiau nesėkmingai. Atsakovės atstovės vertinimu, ieškovės pateiktoje nuotraukoje, padarytoje identifikuojant kredito gavėją, užfiksuota ne atsakovė. Po sutarties nutraukimo ieškovė galėtų siekti ne palūkanų, bet negautų pajamų, todėl atsakovė su šia reikalavimo dalimi nesutinka dar ir šiuo pagrindu.

Trečiasis asmuo M. G. atsiliepimo nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo, nedalyvavimo priežastys nežinomos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. birželio 30 d. sudaryta Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (I t. 27-33 e. b. l.)., kurios pagrindu pradinė kreditorė UAB „Moment credit“ (toliau – pradinė kreditorė) į atsakovės banko sąskaitą pervedė 800 Eur vartojimo kreditą (I t. 20 e. b. l.). Pagal sudarytos sutarties sąlygas, vartojimo kreditas suteiktas 36 mėnesių laikotarpiui (t. y. iki 2021 m. birželio 20 d.), mokant 49,17 proc. metines palūkanas (iš viso 723,88 Eur palūkanų). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė Kredito sutarties sąlygų nevykdė.

Atsakovei praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, 2019 m. gegužės 16 d. pranešimu nuo 2019 m. gegužės 16 d. vartojimo kredito sutartis vienašališkai nutraukta.

Pradinė kreditorė 2019 m. gegužės 8 d. ir ieškovė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį (I t. 48-58 e. b. l.), kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingų asmenų skolas, tarp kurių ir į atsakovės skolą (I t. 9 e. b. l.), o UAB „Julianus Inkaso“ pavedimo sutartimi įgaliojo organizuoti skolos išieškojimą (I t. 35 e. b. l.). Ieškovė 2019 m. birželio 6 d. informavo atsakovę apie reikalavimo teisių į jos skolą perleidimą (I t. 36 e. b. l).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Tai reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019).

Ieškovė pateikė 2019 m. birželio 6 d. atsakovei pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, kuriame nurodyta išsami informacija apie pradinės kreditorės turimą reikalavimą ir jo perleidimą naujajai kreditorei ieškovei. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ginčytų aplinkybes, susijusias su jos informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje laikomasis pozicijos, kad išsiuntus atsakovui ieškinio su priedais kopijas, tarp kurių yra ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties kopiją, laikytina, jog atsakovas tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011; CK 6.109 straipsnio 7 dalis).

Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Šiuolaikinėje visuomenėje visuotinai pripažįstama, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl tam tikrų objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku (pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame reguliavime sutarties laisvės principas ribojamas ir greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių įstatymo leidėjo nustatomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo tikslas suteikti prioritetą vartotojo teisių gynimui.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimi jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Remiantis CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Atsakovės tvirtinimu, sutartį sudarė ne ji, o jos vardu trečiasis asmuo M. G.. Ieškovė pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, kad pradinė kreditorė ėmėsi priemonių tinkamai autentifikuoti kredito gavėją. Pažymėtina, kad prieš suteikiant kreditą, pirminiam kreditoriui buvo pateikta atsakovės paso nuotrauka, taip pat jauno amžiaus moters portretinė nuotrauka, iš atsakovės banko sąskaitos pervesta 0,01 Eur suma tapatybei autentifikuoti (II t. 10-13 e. b. l.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovės banko sąskaita kredito suteikimo laikotarpiu galėjo naudotis tik pati atsakovė. Būtent į šią atsakovės banko sąskaitą buvo pervesta vartojimo kredito suma. Pažymėtina, kad pati atsakovė teismo posėdžiuose nedalyvavo, su valstybės paskirta atstove nebendradarbiavo, priešieškinio dėl sutarties nuginčijimo (ar pripažinimo nesudaryta) neteikė, ikiteisminio tyrimo dėl galimo pasinaudojimo jos duomenimis neinicijavo. Pažymėtina, kad nesant pareikšto reikalavimo dėl sandorio nuginčijimo, teismas gali sandorį pripažinti negaliojančiu tik išimtiniais atvejais, kai sandorio negaliojimas yra akivaizdus. Šiuo atveju turėjo būti ne tik pareikštas savarankiškas reikalavimas sandorio negaliojimo, bet ir įrodinėjamas tokio reikalavimo pagrįstumas. Kaip minėta, atsakovė teismo procesą iš esmės ignoravo, teismo procesu nesidomėjo, nei į atstovės, nei į teismo siunčiamus pranešimus nereagavo. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kredito suma buvo pervesta į atsakovės banko sąskaitą ir nėra jokių įrodymų, kad kredito suteikimo metu atsakovė buvo praradusi sąskaitos kontrolę.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė vartojimo kredito sutarties nevykdė, suteikto kredito negrąžino. Nors atsakovė nurodė, kad sutarties nesudarė, tačiau, kaip minėta, reikalavimo dėl sandorio ginčijimo (ar sutarties pripažinimo nesudarytą) neteikė, taip pat neginčijo vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad vartojimo kreditas pervestas į atsakovės banko sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 792 Eur dydžio dalį negrąžinto vartojimo kredito tenkintinas (CK 6.870 straipsnis).

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas, VKĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą (Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytos dvi esminės ikisutartinės vartojimo kredito davėjo pareigos – vartojimo kredito gavėjo informavimo pareiga ir vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareiga (VKĮ 4-9 straipsniai). VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Tinkamo kreditingumo vertinimo pareigos įvykdymo kriterijai nustatyti ne tik VKĮ, bet ir VKĮ 8 straipsnio 5 dalies pagrindu priimtuose Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintuose Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatuose.

VKĮ normomis įgyvendinama 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Atsižvelgiant į tai, aiškinant ir taikant VKĮ normas svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką dėl Direktyvos 2008/48/EB nuostatų aiškinimo. ESTT ne kartą yra akcentavęs vartojimo kredito davėjui tenkančios kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareigos tinkamo įvykdymo svarbą ir reikšmę. Vienoje iš bylų ESTT pasisakė, kad veiksminga vartotojo apsauga negalėtų būti užtikrinta, jei nacionalinis teismas nebūtų įpareigotas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) nagrinėti, ar laikytasi Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių 8 straipsnyje nustatytos pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, kai jam tampa žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Veiksminga vartotojo apsauga reikalauja, jog, esant tokiai situacijai, kai kreditorius pareiškia vartotojui kredito sutartimi pagrįstą ieškinį, nacionalinis teismas ex officio išnagrinėtų, ar kreditorius laikėsi minėtos Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnyje numatytos pareigos, ir, nustatęs šios pareigos pažeidimą, taikytų nacionalinėje teisėje numatytas jo pasekmes, nelaukdamas, kol vartotojas pateiks atitinkamą prašymą, su sąlyga, kad laikomasi rungimosi principo (ESTT 2020 m. kovo 5 d. sprendimo byloje OPR-Finance s. r. o., C-679/18, 23, 34 punktai).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog tais atvejais, kai ieškinio reikalavimai yra kilę iš vartojimo kredito sutarties (nepriklausomai nuo to, ar ieškovė yra vartojimo kredito davėjas, ar jo teisių perėmėjas), byloje privalo būti pateikti vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo duomenys, nes vartojimo kredito davėjo pareigos prieš suteikiant vartojimo kreditą įvertinti kredito gavėjo kreditingumą tinkamas įvykdymas patenka į tokių bylų įrodinėjimo dalyką.

Pažymėtina, kad kredito davėjui įstatymo nustatyta kreditingumo vertinimo pareiga yra imperatyvi, be to, jam tenka aplinkybių, patvirtinančių, kad jis vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareigą atliko tinkamai, įrodinėjimo našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 65 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo kredito davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas (pirmiau cituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 65 punktas). Taigi, kreditorius turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų ir tinkamai įvykdė vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareigą.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kaip pradinė kreditorė, kurios reikalavimo teises perėmė ieškovė, prieš suteikdama kreditą tinkamai įgyvendino pareigą įvertinti atsakovės kreditingumą.

Šioje byloje 2024 m. rugpjūčio 28 d. žodine nutartimi teismas nustatė ieškovei terminą pateikti įrodymus, kad pradinė kreditorė įgyvendino pareigą įvertinti atsakovės kreditingumą įstatymo nustatyta tvarka. 2024 m. rugsėjo 3 d. ieškovė pateikė paaiškinimą dėl atsakovo kreditingumo vertinimo ir pradinio kreditoriaus aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, jog atsakovės mokumas buvo įvertintas „vadovaujantis teisės aktais ir prielaidomis“, tačiau įrodymų (išrašų iš registrų, kuriuos pradinė kreditorė, prieš suteikiant kreditą, būtų rinkusi, gavusi ir vertinusi) apie atsakovės kreditingumo vertinimą nepridėjo.

Pradinės kreditorės ir atsakovo vartojimo kredito sutartis sudaryta 2018 m. birželio 30 d. Tuo metu jau galiojo VKĮ 8 straipsnio redakcija, įpareigojanti vartojimo kredito davėją, vadovaujantis atsakingojo skolinimo principu, įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą (įsigaliojo 2016 m. vasario 2 d.). Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta, minėta, tenka kredito davėjui (jo teisių perėmėjui). Ieškovei buvo suteikta galimybė šiuos įrodymus pateikti, tačiau ji įrodymų nepateikė. Pradinio kreditoriaus parengtas paaiškinimas, kuriame iš esmės pripažįstama, jog kreditingumas vertintas remiantis prielaidomis, negali būti prilyginamas tinkamų įrodymų pateikimu. Pažymėtina, kad ieškovė šioje byloje pasirinko nedalyvauti teismo posėdžiuose, todėl turi prisiimti ir riziką dėl bylos išnagrinėjimui reikšmingų įrodymų nepakankamumo.

Ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių tinkamą kreditingumo vertinimo pareigos įvykdymą, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog pradinė kreditorė tinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo (atsakovo) kreditingumą, todėl ieškovei, kaip pradinės kreditorės teisių perėmėjui, tenka visos šios pareigos neįvykdymo teisinės pasekmės, nes pradinė kreditorė negali perleisti naujajam kreditoriui daugiau teisių, negu turi pati, o reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).

VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Iš šios įstatymo normos išplaukia, kad kredito davėjas, tinkamai neįvykdęs pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir vartojimo kredito gavėjui pažeidus savo sutartinę prievolę nustatytais terminais grąžinti kreditą ir (ar) sumokėti kitas įmokas pagal sutartį, neturi teisės reikalauti iš vartojimo kredito gavėjo palūkanų, kitų mokesčių ir išlaidų, sudarančių vartojimo kredito kainą, taip pat netesybų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 300,89 Eur pelno palūkanas ir 99,08 Eur kompensuojamąsias palūkanas netenkintinas (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

Be kitų reikalavimų, ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kito. Tuo vadovaujantis iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (792 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Kiti šalių argumentai bylos išnagrinėjimui reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos skirstomos proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 67 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 27 Eur žyminis mokestis ir 40 Eur išlaidos už advokato teisines konsultacijas ir pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai yra patenkinti 66,44 procentais, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistina 44,51 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis).

Valstybė šioje byloje patyrė 17,02 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turėtų būti skirstomos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Šioje byloje atsakovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą mokėjimo, todėl iš atsakovės šių išlaidų dalis (11,30 Eur) nepriteistina (CPK 96 str. 2 d.). Ieškovei tenkanti šių išlaidų dalis (5,72 Eur) nesiekia minimalios į valstybės biudžetą išieškotinos sumos, todėl neišieškotinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės „Aktiva Finance Group OU“, juridinio asmens kodas 10746479, naudai 792 Eur (septyni šimtai devyniasdešimt du eurai) negrąžinto kredito, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (792 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 44,51 Eur (keturiasdešimt keturi eurai penkiasdešimt vienas centas) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.