Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Antanas VirbalasBaudžiamoji byla Nr. 1A-687-303/2012Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03006-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.; 2.4.6.3.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.(S)

2012 m. lapkričio 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

gynėjams advokatams Adolfui Remeikiui, Elenai Žilėnienei, Eleonorai Adai Unčiurienei, Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P., L. S., A. P. ir S. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 180 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu paskirtąsias bausmes subendrinus, taikant dalinį sudėjimo būdą, galutinė subendrinta bausmė M. P. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

L. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 1 punkto pagrindu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė S. J. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. F., M. P., L. S., A. P. ir S. J. solidariai priteista R. D. – 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, A. V. – 480 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistas ir R. F., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P., L. S., A. P., S. J. ir R. F. nuteisti už tai, kad jie panaudodami fizinį smurtą, įsibrovę į patalpą, pagrobė svetimą turtą, o S. J. ir sugadino svetimą turtą, t.y. turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2011-07-15, apie 01.00 val., R. F., M. P., A. P. ir L. S. atėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur A. P. liko koridoriuje stebėti aplinką, o R. F., M. P. ir L. S. įėjo į vidų. Bute R. F. sudavė kumščiu į veidą ten gyvenančiai, fizinę negalią turinčiai, R. D., padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame žande, bei iš buto pagrobė 500 Lt vertės LCD televizorių „TUNEX“, po ko visi iš buto pasišalino. Tęsdami nusikalstamą veiką R. F., M. P., L. S., A. P. sugrįžo ir vėl bandė patekti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o buto gyventojams jų neįleidus, S. J. išlaužė buto, priklausančio A. V., 480 Lt vertės durų staktą, A. P. vėl liko koridoriuje stebėti aplinką, o R. F., M. P. ir L. S., patekę į butą, sudavė nenustatytą skaičių smūgių bute gyvenančiam ir fizinę negalią turinčiam V. D., padarydami poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke ir dešiniame dilbyje, reikalavo atiduoti pagrobtojo televizoriaus pultą, o jo negavę, pagrobė ant stalo gulėjusį 600 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „SAMSUNG“ su SIM kortele, 30 Lt vertės moterišką rankinę su kosmetika, 55 Lt vertės elektroninį pravažiavimo bilietą, 4,99 Lt vertės aliejaus butelį, viso pagrobė turto už 1139,99 Lt, t.y. M. P., L. S., A. P., S. J. ir R. F. nuteisti už nusikaltimo numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, o S. J. nuteistas ir už nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Be to, M. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo elektroninę mokėjimo priemonę, t.y. jis, turėdamas tikslą apgaule, panaudojant tikrą mokėjimo instrumentą, užvaldyti svetimą turtą, 2011 m. birželio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, neteisėtai įgijo J. P. vardu išduotą „Swedbank“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. M. P. nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 214 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

M. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę, t.y. jis, 2011-06-08, 16.34 val., prekybos centre „Norfa“, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudojo J. P. vardu išduotą „Swedbank“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) finansinei operacijai inicijuoti, įsigyjant prekių 14,08 Lt sumai, t.y. M. P. nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 215 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Apeliantas pripažįsta, kad pavogė mobiliojo ryšio telefoną ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnyje. Nurodo, jog pilnai suvokia, kad įvykdė nusikaltimą, supranta, kad turi atsakyti už savo veiksmus bei atlyginti nukentėjusiems padarytą žalą, dėl tokių savo veiksmų labai gailisi. Pažymi, kad šiuo metu gyvena su motina, nutraukė ryšius su asmenimis, su kuriais vartojo alkoholinius gėrimus ir to pasėkoje padarė nusikaltimą, yra užsiregistravęs darbo biržoje, ieško pastovaus darbo, tuo pačiu metu uždarbiauja, atlikdamas laikinus darbus statybose. Kadangi motina yra bedarbė, jo uždirbamos lėšos yra svarus įnašas į šeimos biudžetą. Atkreipia dėmesį į tai, kad sąžiningai vykdo visus teismo nustatytus apribojimus, t.y. laikosi rašytinio pasižadėjimo neišvykti bei periodiškai registruojasi policijos įstaigoje.

Skunde teigiama, jog šiuo metu nuteistasis visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą, mokosi, siekia įgyti specialybę ir būti naudingas visuomenei.

Teismo posėdyje nuteistieji M. P., L. S., S. J. ir jų gynėjai, nuteistojo A. P. gynėja prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas. Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtų bausmių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. S. ir S. J. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų M. P., L. S., A. P. ir S. J. kaltės, padarius jiems nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinkti ir ištirti duomenys.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje

Pagal BK 180 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Fiziniu smurtu BK 180 straipsnio prasme laikomas bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Jei prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo metu nukentėjusysis rankomis ar kūnu pastumiamas, tokie veiksmai taip pat gali atitikti plėšimo požymius.

Vienas iš veiką pagal minėto straipsnio 2 dalį kvalifikuojančių požymių yra įsibrovimas į patalpą. Įsibrovimas BK 180 straipsnio 2 dalies prasme pasireiškia tuo, kad į patalpą, tame tarpe ir gyvenamąją, patenkama neteisėtai, t.y. nesant tam savininko leidimo. Kokiu būdu įsibraunama į patalpą, t.y. atvirai ar slapta, teisinės reikšmės veikos kvalifikacijai pagal BK 180 straipsnio 2 dalį neturi.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, į butą, es. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame gyvena nukentėjusieji R. D. ir V. D., nuteistieji pateko 2011-07-15, apie 01.00 val., t.y. nakties metu. Pirmąjį kartą, neįtardamas pastarųjų ketinimų, duris jiems atidarė V. D. Tačiau nežiūrint to, į buto vidų apeliantai pateko prieš bute gyvenančių abiejų nukentėjusiųjų valią, ir nepaisydami pastarųjų protesto, kurį jie, būdami kurčnebyliai, išreiškė savo elgesiu, gestais, mimikomis ir pan., pagrobė šiems priklausantį turtą, kurio bendra vertė 1139,99 Lt. Tęsdami nusikalstamą sumanymą, pakartotinai į butą pastarieji pateko dar agresyviau, t.y., sugadinus minėto buto durų spyną ir galiausiai išlaužus duris su stakta. Nustatytos aplinkybės pagrįstai buvo įvertintos kaip įsibrovimas į patalpą tikslu pagrobti svetimą turtą, bei leido teismui atmesti apeliantų versiją, neva tai į butą jie siekė patekti, norėdami gauti rūkalų.

Tai, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos metu nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas ir fizinis smurtas, ką savo skunduose apeliantai neigia, patvirtina byloje surinkti įrodymai, ir visų pirma, nukentėjusiųjų parodymai, kuriais teismui abejoti nebuvo pagrindo, juolab, kad nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. D. parodė, kad plėšimo metu jai buvo suduotas vienas smūgis į veidą, tuo tarpu jos sugyventinį, du iš įsibrovusių asmenų, kojomis ir rankomis daužė į įvairias kūno vietas (1 t. b.l. 30, 31). Liudytoju apklaustas V. D. taipogi teigė, jog tuo metu, kai R. F. po butą ieškojo televizoriaus, kurį nuteistieji pagrobė prieš tai, pulto, kiti du į butą įsiveržę vaikinai jį mušė (1 t. b.l. 33). Fizinio smurto panaudojimo jų atžvilgiu fakto nukentėjusieji neneigė ir apklausti bylą nagrinėjant teisme (4 t. b.l. 152). Kita vertus, pastarųjų parodymus dėl jų sumušimo patvirtina ir specialisto išvados, kuriose nustatyti sužalojimai atitinka nukentėjusiųjų nurodytas sužalojimų atsiradimo aplinkybes, kai pastarieji buvo apklausti netrukus po nagrinėjamo įvykio (1 t. b.l. 49-50, 52-53). Apie tai, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų kilo smurtinio pobūdžio konfliktas, liudija ir pačių nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t. b.l. 62, 3 t. b.l. 39-42, 74-75, 77). Todėl tai, kad nuteistieji fizinio smurto panaudojimo faktą teisminio nagrinėjimo metu pradėjo neigti, pagrįstai įvertinta kaip pastarųjų gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent ją sušvelninti.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog 2011-07-15 apie 01.00 val. bute, es. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nukentėjusiųjų R. D. bei V. D. atžvilgiu buvo įvykdytas plėšimas, įsibraunant į patalpą.

Dėl M. P. apeliacinio skundo

Kaip matyti iš nuteistojo M. P. apeliacinio skundo turinio, pastarasis prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios R. D. bei kitų nuteistųjų parodymus, kurie, neva tai, nuosekliai papildo vieni kitus ir patvirtina, jog plėšime jis nedalyvavo, bei nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir melagingais V. D. parodymais. Tokie nuteistojo M. P. argumentai nepagrįsti ir atmetami.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teisėjas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Analizuojant nukentėjusiosios R. D. ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus parodymus, matyti, jog pastaroji nuosekliai nurodė, jog į butą 2011-07-15 padaryti plėšimo metu abu kartus buvo įėję tie patys trys vaikinai. Vienas iš jų, t.y. mažo ūgio vaikinas, sudavė jai vieną smūgį į veidą, kiti du mušė jos sugyventinį. Taigi, vienas iš į butą patekusių nuteistųjų buvo R. F., kitas – M. P., kurį ji atpažino asmens parodymo atpažinti metu, o trečias, tai vaikinas, kuris dažnai lankosi jų name esančiame bute Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 3, 24, 30, 31). Aplinkybę, kad į butą abu kartus įsibrovė trys vaikinai, patvirtino ir R. D. sugyventinis V. D., kuris taip pat nurodė, kad jį mušė du vaikinai (1 t. b.l. 32). Asmens parodymo atpažinti metu R. D. atpažino M. P., kaip asmenį, kuris plėšimo metu buvo bute, naudojo fizinę prievartą ir pagrobė jai bei jos sugyventiniui priklausančius daiktus. Kaip plėšimo dalyvius, kurie įsibrovė į butą, nukentėjusioji atpažino ir R. F. bei L. S. (1 t. b.l. 69-74, 112-116, 117-121). Be to, M. P., kaip vieną iš plėšikų, kuris nusikaltimo metu prieš jį naudojo smurtą, atpažino ir V. D. (1 t. b.l. 74-78). Pastarasis savo parodymus, kad į butą su kitais asmenimis buvo atėjęs ir M. P. patvirtino ir bylą nagrinėjant teisme (1 t. b.l. 153). Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, V. D. duotus parodymus vertinti nenuosekliais nėra jokio pagrindo, juolab, kad juos pagrindžia, kaip minėta, ir nukentėjusiosios R. D. apklausų protokoluose užfiksuoti parodymai.

Kita vertus, M. P. dalyvavimą, darant nagrinėjamą nusikalstamą veiką, patvirtina ir su juo buvę bendravykdytojai. Nors ir savaip interpretuodamas įvykį, 2011-07-22 atliktos apklausos metu R. F. nurodė, kad muštynėse su kurčnebyliu dalyvavo M., kuris nagrinėjamo įvykio metu gyveno pas jį, bei L. (2 t. b.l. 62). Pagal nuteistojo A. P. parodymus, jis, R. F., L. S. ir M. P., baigę vartoti alkoholinius gėrimus, pakilo į dvyliktą aukštą, kur nukentėjusiųjų atžvilgiu ir buvo padaryta nusikalstama veika. Antrąjį kartą, į tą patį aukštą, R. F., L. S. ir prie jų prisijungęs S. J. užlipo pirmieji, o jis su M. P. ėjo jiems įkandin. Atėjęs į aukštą, kur buvo nukentėjusiųjų butas, matė, kad buto durys išlaužtos. A. P. teigimu, jis su M. P. buvo koridoriuje (ne lauke, kaip teigia M. P.). Konflikto, kuris iš buto persikėlė į koridorių, metu kurčnebylių atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Konfliktui pasibaigus, visi grįžo į R. F. butą, kur svarstė, ką daryti su pagrobtais daiktais (3 t. b.l. 74-75, 77). Papildomai įtariamuoju apklaustas L. S. nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu visi buvo pastate (jei ne bute, tai koridoriuje) ir žinojo apie tai, kas vyko. Plėšimo metu pagrobtą telefoną jis važiavo parduoti su M. P. (3 t. b.l. 44).

Nustatytos aplinkybės, įvertinus jas byloje objektyviai nustatytų faktinių duomenų visumoje, nuteistųjų parodymų analizė, atkreipiant dėmesį į jų nenuoseklumą, keliant vis naujas versijas, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido nuteistųjų parodymus, kurie, be kita ko, yra senai pažįstami draugai, vertinti kaip gynybos poziciją, siekiant išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti, ir atmesti.

Pažymėtina, kad objektyviosios tikrovės reiškiniai žmogaus atmintyje fiksuojami per sąmonės psichinius procesus, todėl kiekvienu atveju individo padarytos išvados yra nulemtos ne tik individualių tikrovės suvokimo psichologinių veiksnių, bet ir konkrečių aplinkybių, kuriomis buvo padarytas nusikaltimas, tame tarpe ir sugebėjimo fiksuoti atskiras įvykio detales. Nagrinėjamu atveju, nakties metu įvykdyti netikėti ir agresyvūs nuteistųjų veiksmai nukentėjusiesiems, kurie yra kurčnebyliai, sukėlė tam tikrą emocinį sukrėtimą, kas, be jokių abejonių, turėjo įtakos pastarųjų subjektyviajam aspektui suvokiant, o vėliau ir žodžiu perteikiant nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kaip objektyvią tikrovę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio aplinkybių vaizdas laikui bėgant žmogaus atmintyje kinta priklausomai nuo naujos informacijos gavimo ir apdorojimo, kitų aplinkybių. Todėl vieni ar kiti nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų parodymuose esantys netikslumai nemenkina jų, kaip įrodymų šaltinio patikimumo, juolab, kad dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių jie yra analogiški ir papildo vieni kitus. Reikia pažymėti ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji R. D. neneigė fakto, jog jai buvo suduota, bei, kaip kad teigia apeliantas, kategoriškai netvirtino, jog M. P. nedalyvavo plėšime (4 t. b.l. 152).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai nustatė, jog M. P. dalyvavo kartu su kitais bendrininkais R. D. ir V. D. atžvilgiu 2011-07-15 padarytame plėšime, ir pastarojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Baudžiamosios bylos dokumentų analizė neleidžia konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjas būtų M. P. atžvilgiu suinteresuotas bylos baigtimi ar šališkas. Visi baudžiamojo proceso numatyti veiksmai atlikti nepažeidžiant nei BPK nuostatų, nei nuteistojo M. P. teisių, tame tarpe užduoti V. D. klausimus, įgyvendinant BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą. O tai, kad byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą teismas išnagrinėjo šališkai ar paviršutiniškai.

Nuteistojo M. P. apeliacinio skundo argumentai, susiję su bausmės paskyrimu jam už nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, padarymą, taipogi nepagrįsti ir atmestini.

Pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra tada, kai kaltininkas laisva valia, o ne verčiamas surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-317/2012, 2K-106/2011, 2K-514/2010).

Iš bylos duomenų matyti, kad J. P. vardu išduota mokėjimo priemonė, t.y. “Swedbank“ mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), pas M. P. buvo rasta, pastarąjį sulaikius policijos pareigūnams, kai šis su R. F. pasirodė viešoje vietoje, neblaivūs. Iki mokėjimo kortelės iš jo paėmimo, M. P. jau buvo ja pasinaudojęs (2 t. b.l. 7-9, 11-13, 15-17). Todėl ikiteisminio tyrimo institucijų surinktų įrodymų nulemtas nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Dėl nuteistojo S. J. apeliacinio skundo

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis neginčija fakto, jog jis išlaužė buto, es. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, duris, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Mano, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino plėšimo bendravykdytoju, kadangi lauždamas duris nežinojo, nenumanė ir negalėjo numanyti, kad buto gyventojų atžvilgiu gali būti įvykdytas plėšimas.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visų nuteistųjų veiksmuose nustatė bendrininkavimo, padarant BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, požymį, ir S. J. veiką teisingai kvalifikavo kaip idealiąją nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, sutaptį.

Pagal BK nuostatas būtinu bendrininkavimo požymiu yra bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Susitarimas tarp bendrininkų gali būti išankstinis, tačiau jis gali būti realizuotas ir veikos darymo metu, t.y. bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų gali susitarti pradėti daryti, tęsti ar užbaigti jau pradėtą nusikalstamą veiką. Susitarimas daryti nusikalstamą veiką bendrai gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, gestais, mimika ir pan. Bendrininkavimo atveju esminę reikšmę turi tai, kad nusikalstamiems tikslams pasiekti suvienijamos dviejų ar daugiau asmenų pastangos, todėl dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams.

Pažymėtina, kad bendrininkavimo atveju konkretūs asmenys gali ir neatlikti bendros veikos sudėtyje numatytų veiksmų, pavyzdžiui, fizinio smurto panaudojimo ar turto pagrobimo, tačiau jie gali būti pripažinti nusikaltimo bendravykdytojais, jei jie tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą, pavyzdžiui, pašalindamas kliūtis besibraunantiems į patalpas ir pan.

Kaip matyti, iš nuteistojo R. F. parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, jis, L. S., A. P. ir S. J. į dvyliktą aukštą pakilo antrą kartą, siekdami gauti televizoriaus, kurį prieš tai pagrobė iš nukentėjusiųjų, pultą. Atėję prie nukentėjusiųjų durų, pabandė jas atidaryti, tačiau kai jam su L. S. tai padaryti nepavyko, S. J. išlaužė duris su visa stakta (2 t. b.l. 80-82). Nuteistojo A. P. teigimu, iš R. F. buto, pastarajam pasakius, kad reikalingas televizoriaus pultas, visi vėl pakilo į dvyliktą aukštą, prie jų prisidėjo ir S.. R. F., L. S. ir S. J. užlipo pirmieji. Kai jis su M. P. atėjo, pamatė, kad durys jau buvo išlaužtos. Konfliktas su buto gyventojais, kurio metu pastarųjų atžvilgiu buvo naudotas smurtas, persikėlė į koridorių, o jam pasibaigus, visi grįžo į R. F. butą, ten svarstė, ką daryti su pagrobtais daiktais (3 t. b.l. 74-75). Iš S. J. parodymų matyti, jog jis iš pradžių taipogi buvo pakilęs į dešimtąjį namo aukštą, t.y. į R. F. butą, kur buvo R. F., M. P., L. S. ir A., pravarde „karate“, o po to, su pastaraisiais ir į dvyliktą. Iš pradžių, pasak šio, buto duris bandė išlaužti kiti, tačiau jiems nepavykus, išlaužė duris jis su visa stakta. Vėliau, t.y. po konflikto, vėl visi kartu leidosi iki dešimtojo aukšto, kuriame yra R. F. butas, nors jis po to pas pastarąjį ir neužėjo (3 t. b.l. 118-119). Akivaizdu, kad S. J., bendraudamas su kitais nuo seno gerai pažįstamais nuteistaisiais bute, į kurį pastarieji nusinešė iš nukentėjusiųjų pagrobtą televizorių bei kitus daiktus, kartu su jais pakilęs į dvyliktą aukštą, kur išlaužė buto duris, bei kartu su jais nusileidęs atgal iki R. F. buto, žinojo, kokiu tikslu jie visi atėjo iki nukentėjusiųjų buto ir brutaliai veržėsi į jo vidų. Tai patvirtino, kaip jau aukščiau minėta, ir nuteistasis L. S., kuris nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu visi žinojo apie tai, kas vyko (3 t. b.l. 44).

Todėl, nuteistojo S. J. argumentas, kad jis negali atsakyti už kitų nuteistųjų atliktus veiksmus, nes nusikaltimo vietoje atsirado atsitiktinai, prieš nukentėjusiuosius smurto nenaudojo ir jų daiktų neėmė, taip pat nematė, kas tai padarė, atmestinas.

Pažymėtina, kad tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kaip kad nagrinėjamu atveju, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, ir bendravykdytoju pripažįstamas ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja jų dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-468/2012).

Dėl nuteistojo L. S. apeliacinio skundo

Kaip minėta aukščiau, bendro nusikalstamo tikslo atsiradimo ir jo realizavimo pradžios momentas teisinės reikšmės, nusikalstamą veiką padariusių asmenų veiksmus kvalifikuojant pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, neturi. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, jog staiga kilusi jo tyčia pagrobti nukentėjusiajai priklausantį telefoną, turi būti vertinama kaip vienas iš požymių, apibūdinančių BK 178 straipsnyje numatytą nusikaltimą, t.y. vagystę.

Atmestinas ir apeliacinio skundo teiginys, jog L. S. jokio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, kadangi konflikto metu, kai nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudota fizinė jėga, jo bute nebuvo. Šias apelianto nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinktų objektyvių faktinių duomenų visuma. Kaip minėta, nukentėjusioji R. D., ne kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai tvirtino, jog į butą abu kartus įsiveržė tie patys trys vaikinai, kurių vienas dažnai lankosi jų name esančiame bute Nr. (duomenys neskelbtini). Būtent jis kartu su dar vienu vaikinu plėšimo metu mušė jos sugyventinį (1 t. b.l. 3, 24, 30, 31). Taip pat L. S. nukentėjusioji apibūdino ir jį atpažinusi asmens parodymo atpažinti metu (1 t. b.l. 117-121). Apklausta bylą nagrinėjant teisme, R. D. patvirtino, jog pažįsta L. S., kadangi pastarasis dažnai lankosi kaimynų bute. Jis gi kartu su dar dviem vaikinais ir buvo užėjęs į butą (4 t. b.l. 152). Aplinkybę, jog L. S. dalyvavo abiejuose plėšimo epizoduose, patvirtino ir įtariamuoju apklaustas R. F. Teisminio nagrinėjimo metu pastarasis taip pat nurodė, kad L. S. buvo užėjęs į butą, bei kad jis pardavė iš nukentėjusiųjų pagrobtus daiktus, t.y. televizorių bei mobilaus ryšio telefoną (2 t. b.l. 64-66, 80-82; 4 t. b.l. 148). Apie tai, kad plėšime dalyvavo visi prieš tai R. F. bute vartoję alkoholiniu gėrimus asmenys, tame tarpe ir L. S., patvirtino ir nuteistasis A. P. (3 t. b.l. 72-75; 4 t. b.l. 151). Liudytoju apklaustas L. Š., kaip ir nuteistasis R. F., tvirtino, kad pirkti televizorių jam pasiūlė L. S. (1 t. b.l. 82-83; 4 t. b.l. 154).

Išdėstyti įrodymai, priešingai nei mano apeliantas, neginčijamai patvirtina, kad L. S., veikdamas bendrininkų grupėje, atliko jam inkriminuojamus veiksmus, kurie sudaro BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto plėšimo sudėtį, ir leidžia paneigti jo argumentus, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė liudytojų ar nusikalstamos veikos bendravykdytojų parodymus, bei kad netinkamai juos įvertino.

Dėl apeliantams skirtų bausmių už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei nuteistųjų asmenybes, už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pagrįstai apeliantams paskyrė šio įstatymo sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimo bausmę.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kiekvienam iš apeliantų skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, nepakankamai įvertino nuteistųjų A. P. bei M. P. vaidmenį šio nusikaltimo padaryme, jų asmenybes charakterizuojančius duomenis, ko pasėkoje paskyrė jiems neteisingą savo dydžiu bausmę.

Vienas iš nuteistojo A. P. apeliacinio skundo, kuriuo šis prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, argumentų yra tas, kad nukentėjusiųjų neįgalumas dėl kurtumo nepagrįstai buvo pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šis nuteistojo A. P. apeliacinio skundo teiginys pagrįstas.

Pagal BK 69 straipsnio 1 dalies 6 punktą kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas gali pripažinti tai, kad nusikalstama veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo. Bejėgiška būkle teismų praktikoje pripažįstama tokia asmens būsena, kai dėl savo fizinės ar psichinės būklės jis negali suprasti savo ar kaltininko daromų veiksmų pobūdžio ir reikšmės arba negali pasipriešinti kaltininkui.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusieji R. D. bei jos sugyventinis V. D. yra kurčnebyliai, dėl ko pastariesiems nustatytas neįgalumas. Tačiau nustatyta ir tai, kad nagrinėjamo įvykio metu jie abu suprato, kad daroma nusikalstama veika, buvo gana aktyvūs gindamiesi: gestais, mimika bei tam tikrais garsais bandė įtikinti nuteistuosius liautis smurtauti, pasišalinti iš jų gyvenamojo būsto, po jų pasišalinimo, užsirakino duris ir, kai sugrįžę į nusikaltimo darymo vietą tie patys asmenys vėl ėmė duris daužyti, jų neatidarė.

Todėl vien tai, kad, kaip pagrįstai skunde nurodo nuteistasis A. P., nukentėjusieji yra kurčnebyliai, negali būti pripažinta aplinkybe, sunkinančia kaltininkų atsakomybę BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Dėl pasakyto ši aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios dalies turi būti pašalinta, ne tik apeliantui A. P., bet ir kitiems nuteistiesiems (BPK 320 straipsnio 5 dalis).

Skirdamas nuteistajam A. P. bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, kad jis yra jauno amžiaus, tačiau jau kartą teistas, nusikaltimas, už kurio padarymą pastarasis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra sunkus, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), tuo tarpu A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatė. Tačiau tai kad apeliantas yra Vilniaus technologijų ir verslo centro antro kurso moksleivis, teismas neįvertino, kaip ir to, kad jo vaidmuo inkriminuojamos veikos padaryme buvo tik antraeilis. To pasėkoje, neindividualizavęs A. P. bausmės, pastarajam paskyrė per griežtą savo dydžiu bausmę. Dėl pasakyto nuteistajam A. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti sumažinta.

Nuteistajam M. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, taipogi turi būti sumažintas. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas šiam nuteistajam bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkių, o viena sunkių nusikaltimų kategorijai, be to, jis buvo teistas, nors ir už baudžiamojo nusižengimo padarymą, veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, pastarasis padarė veikdamas bendrininkų grupe, kas sunkina jo atsakomybę (BK 60 str. 1 d. 1 p.). M. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas šiam nuteistajam bausmę, neįvertino to, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes jo vaidmuo plėšimo padaryme, nebuvo didesnis ar labiau išskirtinis, kas pasakytina ir apie pastarojo asmenį, nei nuteistojo L. S. Tuo tarpu šiam nuteistajam paskirtos už plėšimą bausmės dydis, yra kur kas didesnis nei bausmė, iš esmės už analogiškus veiksmus, panašią savo pavojingumu asmenybę, paskirta L. S. Nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas, tokio savo sprendimo nuosprendyje neargumentavo. Todėl, kolegijos nuomone, nuteistajam L. P. už plėšimo padarymą paskirta bausmė, savo dydžiu negali būti pripažinta teisinga ir turi būti sumažinta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. S. bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos duomenų, L. S. praeityje ne kartą teistas už nusikaltimų padarymą, nedirbo, nesimokė, naują nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, padarė neišnykus teistumui. L. S. atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą šis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatyta.

Apelianto teiginys, jog jis savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos iš dalies pripažino ir dėl padaryto nusikaltimo savo noru davė parodymus, yra deklaratyvus. Iš bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų matyti, kad L. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duodamas parodymus apie jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, juos stengėsi derinti prie jau surinktų jo kaltės įrodymų, kiek įmanoma mažindamas padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Todėl ikiteisminio tyrimo institucijų surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų nulemtas nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir tai tik iš dalies, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistajam L. S. skundžiamu teismo nuosprendžiu už jo padarytą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nesiekia straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, vertinti kaip aiškiai per griežtą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo S. J. apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, neteisingai kvalifikavęs jo veiksmus, paskyrė jam per griežtą bausmę, taip pat nepagrįstas ir atmestinas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visetą, pagrįstai S. J. pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, bei už šių veikų padarymą paskyrė sankcijoje numatytas bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam S. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad plėšimą pastarasis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, kas buvo įvertinta kaip aplinkybė, sunkinanti jo atsakomybę (BK 60 str. 1 d. 1 p.), kad aplinkybių, lengvinančių jo atsakomybę byloje nėra. Taipogi buvo įvertinta ir tai, kad S. J. praeityje neteistas, dirba ir, nesant kitų, jo padarytų veikų bei asmenybės pavojingumą mažinančių aplinkybių, pagrįstai paskyrė jam subendrintą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima minimaliai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistųjų M. P., L. S., A. P., S. J. ir R. F. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintą aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte, jog veika padaryta asmenims, kurie dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės.

A. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, paskirtą bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo vieneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

M. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, paskirtą bausmę sumažinti iki dvejų metų ir šešių mėnesių.

BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausmėmis, paskirtomis skundžiamu nuosprendžiu už nusikaltimų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, padarymą, galutinę subendrintą bausmę M. P. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinių skundų ribose, palikti nepakeistą.

Nuteistųjų L. S. ir S. J. apeliacinius skundus atmesti.