- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-03
- Bylos Nr.
- e2S-1575-852/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01419-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- R. N.
- Trečiasis asmuo
- Luminor Bank AS
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. N. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama: 1) Priteisti jai iš atsakovo A. S. (toliau – ir atsakovas) 2 297,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; 2) Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu ir papildomu 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-649-589/2017 nutraukė jos ir atsakovo santuoką, nustatė, kad ji ir atsakovas lieka bendraskoliais pagal kredito sutartį, sudarytą su Luminor Bank AS dėl 119 666,30 Eur paskolos gavimo, bei lygiomis dalimis padalino jiems bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą – (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad už atsakovą sumokėjo 2 147,40 Eur paskolos įmokų, 150 Eur mokestį už miesto kanalizacijos įvedimą sodų bendrijoje, kurioje yra jiems priklausiantis namas. Nurodė, kad atsakovas yra nesąžiningas, nes daugiau nei vienerius metus piktybiškai nemokėjo jų kreditoriui įmokų. Akcentavo, kad šiuo metu yra prasidėjęs priverstinis skolos išieškojimas, namas parduodamas. Tikėtina, kad namas bus parduotas artimiausiu metu ir, atsiskaičius su kreditoriumi, ji ir atsakovas gaus tam tikras likusias sumas. Kadangi atsakovas elgiasi nesąžiningai, yra galimybė, kad gavęs pinigines lėšas, jas nuims nuo savo sąskaitos ar perves tretiesiems asmenims, nes tai jau yra daręs anksčiau. Todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – nepranešus atsakovui, areštavo jo pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis (Lietuvos Respublikos bankų sąskaitose).
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovo nesąžiningumu, yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ji rėmėsi tik spėliojimais ir spekuliatyviais interpretavimais, kurie, neva, įrodo jo nesąžiningumą. Pažymėjo, kad ieškinyje nurodyti laikinųjų apsaugos priemonių motyvai yra pagrįsti emocijomis, tačiau jokių įrodymų nepateikta. Ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes nuslėpė jai nenaudingus faktus – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu ir papildomu 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-649-589/2017, be kita ko, priteisė jam iš ieškovės 5 641,43 Eur, kurių ji nėra sumokėjusi iki šios dienos. Todėl dėl šios skolos išieškojimo buvo kreiptasi į antstolį. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje, nenurodęs arešto masto, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio nuostatas.
6. Ieškovė atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
7. Ieškovė nurodė, kad nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog ji nepagrindė atsakovo nesąžiningumo. Prie ieškinio yra pridėti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas daugiau negu metus nemokėjo jam priklausančios paskolos dalies ir tą dalį už jį sumokėjo ieškovė. Be to, ieškovė, ne kartą pati tiesiogiai, o vėliau ir per advokatus, kreipėsi į atsakovą, kviesdama jį spręsti susidariusią problemą – ragino jį mokėti savo dalį arba dėti bendras pastangas ir parduoti namą, atsiskaityti su kreditoriumi ir likusias lėšas išsidalinti. Jokios konstruktyvios komunikacijos nebuvo – tą parodo šalių susirašinėjimas, kuris pridėtas bylos. Pažymėjo, kad nepagrįsti atskirojo skundo teiginiai apie tai, kad pati ieškovė yra nesąžininga. Ieškovės sąžiningumas turėtų būti vertinamas pirmiausia bendraskolių teisiniuose santykiuose, iš kurių ir kilo šis ginčas. Šiuose santykiuose ieškovė buvo sąžininga ir net atsakovas negali to nuneigti – ji viena, daugiau negu metus, mokėjo ne tik savo, bet ir atsakovui priklausančią paskolos dalį. Pažymėjo, kad kalbant apie atsakovo minimą bylą dėl santuokos nutraukimo, nors, jos nuomone, tai neturi ryšio su šia byla, pasakytina tai, kad ji ir tenai buvo sąžininga. Neturėdama finansinių galimybių pasisamdyti advokato ir matydama nesąžiningą atsakovo elgesį byloje, ji teisminiame procese nedalyvavo ir buvo priversta išvykti gyventi į užsienį. Šalių turtas buvo padalintas lygiomis dalimis, tačiau didžioji dalis skolų teko jai. Atsakovo nebendradarbiavimą, o tuo pačiu ir nesąžiningumą parodo ir tai, kad niekada gražiuoju nesikreipė į ieškovę dėl skunde minimų bylinėjimosi išlaidų – 5 641 Eur priteisimo (nors jos kontaktai atsakovui buvo žinomi), tačiau iš karto perdavė vykdomąjį raštą antstoliui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
12. Atsakovas nurodo, kad neegzistuoja grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ieškovė neįrodė jo nesąžiningumo.
13. Ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą iš esmės įrodinėja ta aplinkybe, jog atsakovas metus laiko nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų pagal su banku sudarytą kredito sutartį, todėl laiko, kad jis yra nesąžiningas.
14. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, yra nurodęs, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė. Tokių priemonių taikymo paskirtis ir tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018). Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prievolės mokėti paskolos ir palūkanų įmokas bankui nevykdymas nesuponuoja atsakovo nesąžiningumo, t. y. nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
16. Be to, šios bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad iš ieškovės atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-563-603/2018 buvo priteista 1998,45 Eur dydžio kompensacija už pagal minėtą kredito sutartį sumokėtą didesnę paskolos ir palūkanų dalį. Atsakovė neginčija, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos sumos atsakovui nėra grąžinusi.
17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, sprendžia, kad laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu taikymas neatitinka proporcingumo principo, ieškovei suteikia nepagrįstą prioritetą. Todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Atsakovo A. S. atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.