- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-26
- Bylos Nr.
- 2A-852-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00176-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- BTA Insurance Company SE
- Atsakovas
- T. Ž.
- Trečiasis asmuo
- A. Ž.
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BTA Insurance Company SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-14618-566/2014 pagal ieškovo BTA Insurance Company SE ieškinį atsakovei T. Ž. dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo A. Ž..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BTA Insurance Company SE ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės T. Ž. 1 124,59 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu su atsakove sudarė sutartį Nr. 12 3920688, kuria apdraudė transporto priemonės VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę už eismo įvykio metu tretiesiems asmenims padarytą žalą. 2012 m. gegužės 18 d. Konstitucijos pr. Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Citroen C1, v/n (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio kaltininkas – transporto priemonės VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojas, po eismo įvykio pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovas, vadovaudamasis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais įrodymais, nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 1 124,59 Lt draudimo išmoką, ir, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo apdraustos transporto priemonės valdytojas-kaltininkas pasišalino iš eismo įvykio vietos, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į eismo įvykio kaltininką. Atsakovė neatskleidė faktinio eismo įvykio metu transporto priemonę VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), vairavusio asmens tapatybės, todėl jai kaip transporto priemonės valdytojai atsirado pareiga grąžinti ieškovui jo išmokėtą draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 str. 1 d., atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Draudimo išmoką draudikas moka tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis (TPVCAPDĮ 19 str. 5 d.). Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas privalo dėti maksimalias pastangas aiškinantis tokio įvykio aplinkybes, aiškinantis aplinkybes bendradarbiauti tiek su draudėju, tiek su nukentėjusiuoju asmeniu, rinkti įrodymus ir pan., ir tik įsitikinęs apie draudžiamojo įvykio buvimo faktą bei žalos dydį, t. y. nustatęs visas draudėjo civilinės atsakomybės sąlygas, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad ieškovas įvykdęs už atsakovą prievolę (atlyginęs žalą) trečiajam (nukentėjusiam) asmeniui, nėra atleistas nuo pareigos įrodyti, jog atsakovės prievolė trečiajam asmeniui apskritai egzistavo, t. y. kaip nagrinėjamu atveju, jog buvo atsiradusi atsakovei civilinė atsakomybė, kurios pagrindu ieškovas išmokėjo nukentėjusiam asmeniui ir turto draudikui draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).
Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog eismo įvykį sukėlė transporto priemonės VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojas, ieškovas įrodinėja liudytojo D. K. M. paaiškinimais, kuris neva matė eismo įvykio aplinkybes, bei Vilniaus apskr. VPK KP VAV skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. AV2-2124/553 nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, kuriame nurodoma, jog eismo įvykį sukėlė transporto priemonės VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojas, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos. Pasisakydamas dėl minėtų įrodymų įrodomosios galios ir jų reikšmės įrodinėjamoms aplinkybėms, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra išsamių duomenų apie minėto liudytojo asmenį, iš kurių galima būtų jį tinkamai identifikuoti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, liudytoją policija apklausė tik telefonu. Duoti parodymus liudytojas į policiją neatvyko, taip pat nepateikė rašytinių paaiškinimų el. paštu. Be to, byloje nepateikta įrodymų, jog policijai apklausiant liudytoją telefonu buvo tinkamai nustatyta jo tapatybė. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog liudytojas, duodamas parodymus, buvo įspėtas apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187² str.). Be to, nėra jokių objektyvių duomenų, jog liudytojo parodymai yra tiksliai užfiksuoti ir atitinka nutarime nurodytas aplinkybes. Bylos nagrinėjimo metu šalys, atstovaujamos kvalifikuotų advokatų, apklausti minėtą liudytoją teismo posėdyje taip pat neprašė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad vien minėti liudytojo parodymai dėl eismo įvykio aplinkybių nėra pakankami konstatuoti, jog eismo įvykyje dalyvavo atsakovei priklausantis automobilis. Įvertinęs tai, jog Vilniaus apskr. VPK KP VAV skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. nutarimas Nr. AV2-2124/553 autoįvykio aplinkybių dalyje taip pat grindžiamas šio liudytojo parodymais, o administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta nenustačius konkretaus eismo įvykio kaltininko, teismas nurodė, kad paminėto nutarimo taip pat nelaiko pakankamu įrodymu, kurio pagrindu galima būtų konstatuoti, jog ginčo eismo įvykį sukėlė atsakovei priklausančios transporto priemonės valdytojas. Kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių šį faktą, byloje nepateikta (CPK 178 str.).
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nepateikta jokių įrodymų, jog buvo imtasi kokių nors veiksmų, siekiant apžiūrėti eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę, tikslu nustatyti, ar ji galėjo dalyvauti ginčo eismo įvykyje, byloje taip pat nėra duomenų, jog būtų atlikta apgadintos transporto priemonės techninė ar kita ekspertizė, iš kurios galima būtų daryti pagrįstą prielaidą (likę dažų likučiai ar kt.), kad ginčo eismo įvykį sukėlė atsakovei priklausanti transporto priemonė. Teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo eismo įvykį sukėlė transporto priemonės VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojas, taigi, neįrodė ir atsakovės, kaip transporto priemonės savininkės, neteisėtų veiksmų. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė atsakovei kilti negali. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo teisės TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta tvarka regreso tvarka išreikalauti iš atsakovės nukentėjusiajam asmeniui bei jo draudikui išmokėtą draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BTA Insurance Company SE apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus, logikos dėsnius ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, taip pat pažeidė CPK 4 straipsnį, numatantį, kad vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šiuo atveju tokia praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-228/2012. Atsakovė yra automobilio valdytoja, nes jai nuosavybės teise priklauso automobilis, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis; ji su ieškovu sudarė draudimo sutartį, o įvykus eismo įvykiui, nei ji, nei trečiasis asmuo, kuriam ji suteikė automobilį, nepranešė apie tai, kad būtų praradę galimybę valdyti transporto priemonę. Kadangi atsakovė neįrodė, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat fakto, kad būtų praradusi galimybę valdyti automobilį dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, ji už žalą atsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neskundė policijos nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, t. y. su nutarime nustatytomis aplinkybėmis sutiko. Nutarimas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir šis įrodymas yra nepaneigtas jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis; jame konstatuota, kad remiantis byloje surinktais objektyviais įrodymais nustatyta, kad automobilį Citroen, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadino automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nors įrodinėjimo pareiga civiliniame procese nustatyta ieškovui, teismų praktikoje taip pat pripažįstama contra spoliatorem prezumpcija. Nagrinėjamu atveju atsakovė nebendradarbiavo su policija administracinio teisės pažeidimo byloje, nebendradarbiavo ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Jei atsakovė būtų sąžininga, neabejotinai būtų pateikusi automobilį apžiūrai, būtų prašiusi atlikti ekspertizę dėl sugadinimų suderinamumo ir t. t. Atsakovė sistemingai slėpė informaciją apie automobilio vairuotoją, trečiąjį asmenį. Siekiant informuoti trečiąjį asmenį (atsakovės sūnų) apie teismo posėdį, atsakovė teismui nurodė, kad nežino, kur jis yra, nors vėliau išsidavė su juo bendraujanti. Teismas sprendė, kad nebendradarbiavimas yra pagrindas išvengti prievolės; tuo teismas pažeidė taisyklę, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas neįvardijo, koks įrodymų vertinimo principas buvo pažeistas. Civilinėje teisėje vyrauja ne vienas principas, o yra nustatyta jų visuma, jie tarpusavyje susiję bei papildo vienas kitą. Atsakovei pareikšti kaltinimai yra nepagrįsti bei jiems trūksta įrodymų pakankamumo, o tai yra vienas iš įrodymų vertinimo principų, į kurį teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, negalima apkaltinti asmens vadovaujantis vieno liudininko parodymais. Be to, administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, kaltininkas nenustatytas, liudininko parodymai neužfiksuoti. Atsakovė yra kaltinama nepagrįstai bei neteisingai ir pareigos pranešti policijai apie D. K. automobilio sugadinimus neturėjo, kadangi apie tokį įvykį net nežinojo. Autoįvykio dieną pati nukentėjusioji netinkamai įvykdė Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.2. sąlygas, t. y. nedelsdama nesikreipė į įvykio vietos policiją, kad ši užfiksuotų reikšmingus faktus, surinktų įrodymus bei turėtų galimybę imtis visų įmanomų priemonių kaltininkui nustatyti. Taigi autoįvykis nebuvo ištirtas ir užfiksuotas dėl pačios nukentėjusiosios kaltės. Ieškovo argumentai neva atsakovė buvo pasyvi ir nebendradarbiavo su policija bei teismu nagrinėjamoje civilinėje byloje yra neteisingi ir klaidinantys. Atsakovė nemato priežasties, kodėl turėtų skųsti nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, jeigu jis jokių tiesioginių pasekmių jos teisėms ir pareigoms nekėlė.
Trečiasis asmuo A. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad jam nėra žinomos jokios aplinkybės, susijusios su nagrinėjama byla, neturi jokios informacijos, kas apgadino nukentėjusiosios automobilį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės draudiko, atlyginusio nukentėjusio asmens patirtą žalą, teisės Ttransporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai žalą padaręs asmuo pasišalino iš įvykio vietos) išsireikalauti sumokėtas sumas iš draudėjo (už žalą atsakingo asmens). Pirmosios instancijos teismas ieškovo (draudiko) ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė atsakovės (draudėjos) neteisėtų veiksmų, konkrečiai – fakto, kad žalą lėmusį eismo įvykį sukėlė atsakovei priklausanti transporto priemonė.
Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, bylose, kuriose draudikai pareiškia regresinius reikalavimus už žalą atsakingiems asmenims, nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad liudytojo parodymai bei policijos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą yra nepakankami pripažinti įrodytu atsakovės transporto priemonės dalyvavimo eismo įvykyje faktą. Nors apeliantas tvirtina, kad minėtame nutarime yra konstatuota, jog remiantis byloje surinktais objektyviais įrodymais nustatyta, kad automobilį Citroen sugadino automobilis VW Golf (priklausantis atsakovei), iš nutarimo turinio matyti, kad jis yra paremtas tik anksčiau paminėto liudytojo parodymais, t. y. liudytojo parodymai yra vieninteliai įrodymai, kuriais nagrinėjamu atveju buvo įrodinėjami atsakovės neteisėti veiksmai, o įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teismui vertinant liudytojo parodymus, teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė. Kita apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovė neskundė nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, šiuo atveju yra teisiškai nereikšminga, nes, kaip teisingai nurodo atsakovė, priimtu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, nenustačius eismo įvykio kaltininko, taigi teisinio rezultato prasme nutarimas nebuvo nepalankus atsakovei, atitinkamai atsakovei nebuvo poreikio jį skųsti.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad byloje turėjo būti vadovaujamasi contra spoliatorem prezumpcija. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas, kuriam ir tenka įrodinėjimo pareiga, būtų prašęs skirti byloje automobilio ekspertizę ir (ar) prašęs pateikti automobilį apžiūrai, o atsakovė būtų atsisakiusi tai padaryti. Tuo tarpu atlikti nurodytus veiksmus savo iniciatyva atsakovė, vadovaujantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, neprivalėjo. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantui aiškinantis draudžiamojo įvykio aplinkybes apeliantas būtų siekęs bendradarbiauti su atsakove, o ši bendradarbiavimo būtų vengusi.
Teismui konstatavus, kad atsakovės automobilio dalyvavimo eismo įvykyje faktas nebuvo įrodytas, apelianto argumentai dėl CK 6.270 straipsnio nuostatų taikymo tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.