- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-14
- Bylos Nr.
- 2A-822-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00677-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- UAB „Ogrita“
- Trečiasis asmuo
- G. Č., A. P., AB DNB bankas
- Ieškovas
- BUAB „Granvalda“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės, sekretoriaujant Eglei Berželionytei, dalyvaujant atsakovo UAB „Ogrita“ atstovui adv. D. P., tretiesiems asmenims G. Č., A. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Granvalda“ administratoriaus UAB „Bankroto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutuojančios UAB „Granvalda“ ieškinį atsakovui UAB „Ogrita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys AB DNB bankas, A. P., G. Č..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Granvalda“ kreipėsi su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia tarp UAB „Granvalda“ ir UAB „Ogrita“ 2011-03-22 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento, pritaikyti restituciją įpareigojant UAB „Ogrita“ grąžinti UAB „Granvalda“ patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), o UAB „Ogrita“ įtraukti į kreditorių sąrašą. Nurodė, kad 2006-07-01 UAB „Granvalda“, atstovaujama direktorės G. Č., su UAB „Žirmūnų vizija“ sudarė statybos sutartį, kuria UAB „Žirmūnų vizija“ įsipareigojo pastatyti patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini), o UAB „Granvalda“ – už šias komercines patalpas sumokėti 238 390,06 Lt. Patalpas UAB „Granvalda“ įsigijo ir nuosavybės teise įregistravo Nekilnojamojo turto registre. 2011-03-22 UAB ,,Granvalda“ su UAB ,,Ogrita“ sudarė patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB ,,Granvalda“ šias patalpas pardavė UAB ,,Ogrita“ už 121 530,56 Lt. Pažymėjo, kad šis sandoris pažeidė kreditorių interesus, nes sandorio sudarymo metu įmonė buvo nemoki - jos finansiniai įsipareigojimai buvo didesni nei įmonės turtas. 2011-03-22 UAB ,,Granvalda“ kreditoriniai įsiskolinimai pagal įmonės finansinius dokumentus buvo 369 362 Lt. Patalpos buvo parduotos už nepagrįstai žemą kainą ir iš šios sumos atsiskaityta tik su vienu kreditoriumi – AB „DNB bankas“, nors įmonės pradelstų įmokų suma buvo tik apie 30 000 Lt. Atsakovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos, iš kurių matyti, kad sandorio sudarymo metu maksimali turto rinkos vertė – 139 000 Lt, todėl sudaryto sandorio vertė mažesnė nei turto vertė, be to, tretysis asmuo pateikė duomenis apie tai, kad turto rinkos vertė - 194 000 Lt. Ieškovės atstovė nurodė, kad UAB „Granvalda“ neprivalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Be to, UAB ,,Granvalda“ ir UAB ,,Ogrita“ tarpusavyje susijusios įmonės, nes abi įmonės vykdo tą pačią veiklą ir valdomos tų pačių asmenų - UAB ,,Granvalda“ ilgai buvo valdoma G. Č., kuri buvo pirkėjo UAB ,,Ogrita“ įgaliotas asmuo. Todėl pirkėjai buvo žinoma UAB „Granvalda“ finansinė padėtis, abi sutarties šalys veikė nesąžiningai, patalpos buvo parduotos paskubomis, nesant tam priežasčių, už žymiai mažesnę sumą, negu rinkos vertė, dėl to kreditoriai prarado galimybę atgauti bent dalį savo skolos. Atstovė nurodė, kad įmonės balansą 2010-12-31 sudarė 240 000 Lt, visi įsiskolinimai - 140 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovės UAB „Ogrita“ atstovas adv. D. P. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi nėra nei vienos sąlygos, būtinos kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius įgyvendinimui. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad UAB „Granvalda“, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nemoki. Iš pateikto balanso matyti, kad UAB „Granvalda“, vykdydama veiklą, turėjo kreditorių, jos kreditorinių įsiskolinimų suma – 140 000 Lt, bendrovės įsiskolinimai buvo padengti turtu. Ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kiek buvo likvidaus ir nelikvidaus turto, kiek gerų ir kiek blogų paskolų, todėl nėra pagrindo teigti, kad UAB „Granvalda“ buvo nemoki. Byloje negauta įrodymų, kad ginčijamo sandorio sudarymas įtakojo kitų kreditorių interesus. Įmonės kreditorinis įsiskolinimas bankui sudarė beveik devyniasdešimt procentų visų kreditorinių įsiskolinimų, todėl, perleidus ne tik turtą, bet ir įsiskolinimą, sumažėjo UAB „Granvalda“ kreditoriniai įsiskolinimai ir tuo pačiu pagerėjo jos finansinė padėtis. Ieškovė taip pat neįrodė, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. UAB „Granvalda“ patalpas pardavė už paskolos likučio sumą – 121 500 Lt, tuo pačiu neliko įsiskolinimo bankui, patalpų išlaikymo išlaidų. Turto rinkos vertė ginčo sandorio sudarymo metu pagal VĮ Registrų centro duomenis buvo 111 000 Lt, pagal UAB „Ogrita“ pateiktas turto vertinimo ataskaitas - 127 000 Lt, 120 000 Lt, 118 000 Lt. Sandorio sudarymas nepažeidė civilinių santykių stabilumo, nes patalpos parduotos brangiau nei jų vidutinė rinkos vertė. CK 6.67 str. nustato, kokiais atvejais preziumuojamas sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas, šis sąrašas yra baigtinis. Ieškovė, teigdama, kad sandorio šalys nesąžiningos, nenurodė įstatyme numatytų pagrindų. Tretysis asmuo G. Č. UAB „Granvalda“ buvo dirbusi prieš pusę metų iki sandorio sudarymo, ji įmonės akcijas pardavusi A. P., todėl nėra pagrindo teigti, jog sandorio sudarymo metu G. Č. buvo žinoma įmonės finansinė padėtis ar sandorio šalys tarpusavyje yra susijusios. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad bankroto administratorius turi ginti kreditorių interesus bei teises ir gali veikti tik gavęs kreditorių sutikimą, įgaliojimus ir pritarimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kreditoriams žinoma apie šio ieškinio pareiškimą ir kad kreditoriai įgalioję bankroto administratorių jį pareikšti. Ieškovė prašo taikyti restituciją, tačiau tokiu atveju, pagal turto vertinimo ataskaitą, turtas galėtų būti parduotas už 97 000 Lt, atsirastų papildomas kreditorius – bankas. Atstovas nurodė, kad ieškinio patenkinimas neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, prašė ieškinį atmesti.
Tretysis asmuo A. P. su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Granvalda“ patalpų nenaudojo, bendrovė norėjo patalpas parduoti, nes jų išlaikymas brangiai kainavo. Apie patalpų pardavimą skelbė beveik metus laiko, iš pradžių patalpas norėjo parduoti už 160 000 Lt, 140 000 Lt, tačiau nepavykus parduoti už tokias sumas, buvo parduota už tokią sumą, kokią bendrovė buvo skolinga bankui. Nurodė, kad kartu su G. Č. dirbo nuo įmonės įkūrimo, vėliau G. Č. dėl sveikatos būklės negalėjo dirbti, jis ją pavadavo, todėl pasiūlė nupirkti iš jos įmonės akcijas. Akcijas įsigijo 2010 m. rugsėjo mėn. Po akcijų pardavimo G. Č. su bendrove neturėjo jokių ryšių.
Tretysis asmuo G. Č. paaiškino, kad dėl sveikatos būklės negalėdama dirbti UAB „Granvalda“, akcijas pardavė A. P. ir po to šioje įmonėje nedirbo ir nepalaikė jokių ryšių. Parduodant akcijas įmonės finansinė padėtis buvo gera. Sudarant patalpų pirkimo sandorį, ji atstovavo UAB „Ogrita“, kurioje dirba jos dukra. Apie UAB „Granvalda“ priklausančių patalpų pardavimą buvo viešai skelbiama. Susitarus su banku dėl paskolos, UAB „Ogrita“ įsigijo patalpas, kurias įkeitė prievolių įvykdymo užtikrinimui. Su banku buvo sudaryta trišalė sutartis, kurioje ji (G. Č.) yra laiduotoja. Prašė ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas BUAB „Granvalda“ ieškinį atmetė, nutarė išieškoti iš ieškovės 1500 Lt dydžio išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą UAB „Ogrita“. Teismas konstatavo, kad UAB „Granvalda“ 2011-03-22 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavus patalpas UAB „Ogrita“, nebuvo pažeisti kreditorių interesai, todėl šią sutartį pripažinti negaliojančia nebuvo pagrindo. Teismas nustatė, kad ginčijamu sandoriu parduotos UAB „Granvalda“ priklausančios administracinės patalpos įkeistos sutartinių įsipareigojimų AB DNB bankas pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui. Parduodant šias patalpas, atsakovė UAB „Ogrita“ prisiėmė UAB „Granvalda“ įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, todėl, perleidus dalį turto, buvo sumažinti ir UAB „Granvalda“ kreditoriniai įsipareigojimai. Pažymėjo, kad kitų kreditorių interesai nebuvo pažeisti ir dėl to, kad, esant priverstiniam išieškojimui, banko, kaip įkaito turėtojo, reikalavimai iš įkeisto turto turėtų būti patenkinami be eilės. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad UAB „Granvalda“ suteikė pirmenybę vienam kreditoriui atsiskaitydama tik su juo, juo labiau, kad byloje negauta įrodymų, jog dėl ginčijamo sandorio sudarymo užtruko atsiskaitymas su kitais kreditoriais. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad UAB „Granvalda“ dėl sudaryto pirkimo- pardavimo sandorio tapo nemoki. Iš pateiktų bendrovės balansų 2011 m. pradžiai ir bankroto iškėlimo metu matyti, jog po ginčo sandorio sudarymo bendrovės mokumas nekito, ji vykdė veiklą ir atsiskaitymus su kreditoriais. Teismas konstatavo, kad UAB „Granvalda“ priklausančio turto pardavimo kaina atitiko vidutinę rinkos vertę, todėl nebuvo pagrindo sandorį vertinti kaip nesąžiningą, sudarytą UAB „Granvalda“ nepalankiomis sąlygomis ir dėl to pažeidžiantį kreditorių interesus. Vien ta aplinkybė, kad G. Č. buvo vienasmenė UAB „Granvalda“ akcininkė, nesuteikė pagrindo konstatuoti, jog ginčijamo sandorio šalys žinojo ar turtėjo žinoti, kad sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditorių teises. UAB „Ogrita“ nebuvo UAB „Granvalda“ kreditorė, todėl jai neturėjo būti žinoma finansinė UAB „Granvalda“ padėtis. Todėl teismas darė išvadą, kad pagrindo konstatuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą nebuvo, juo labiau, kad nenustatyta, jog sandoriu galėjo būti pažeistos kreditorių teisės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovo BUAB „Granvalda“ administratorius UAB „Bankroto valdymas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad teismas neteisingai nustatė, kad nebuvo pažeistos ieškovo ir jo kreditorių teisės. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje nurodyta, jog nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesuskėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios turto vertės neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Be to, turto pardavimas mažesne nei rinkos kaina vertintinas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 str. 1 d. prasme. Pažymėjo, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sudaro grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Taip pat sandorį galima pripažinti kaip pažeidžiantį kreditoriaus teises, jei dėl tokio sandorio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Nurodė, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas (nors BUAB „Granvalda“ sandorio sudarymo metu buvo nemoki) dėl jo sudaryto sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Pažymėjo, kad skola AB DNB bankui nebuvo pradelsta, kad nebuvo jokio pagrindo skubinti turto pardavimo už nepagrįstai mažą kainą. Pardavimo kaina buvo nustatyta remiantis išimtinai AB DNB bankui likusios bendros mokėtinos sumos likučiui. Todėl visos lėšos už parduotas patalpas buvo tiesiogiai pervestos bankui ir už tas lėšas nebuvo atsiskaitoma su kitais kreditoriais. Apeliantas pažymi, kad turto vertinimas, kuriame nurodyta reali turto vertė 194 000 Lt, buvo atliktas sandorio sudarymo artimesnei datai, tačiau teismas atmetė šiuos įrodymus ir vadovavosi tik atsakovo pateiktais turto vertinimais. Nurodė, kad jeigu turtas būtų parduotas už didesnę (realią rinkos) kainą nei įsiskolinimas įkaito turėtojui, lėšų dalis, likusi po atsiskaitymo su juo, būtų skiriama dengti likusius įsiskolinimus įmonės kreditoriams. Apeliantas tvirtina, kad atsakovė UAB „Ogrinta“ buvo nesąžininga sudarydama ginčijamą sandorį, nes G. Č. ilgą laiką, t. y. nuo 2005-10-19 iki 2010-10-20 buvo apelianto BUAB „Granvalda“ akcininkė ir vadovė, o sudarant patalpų pirkimo-paradavimo sutartį ji buvo įgaliota atstovauti atsakovą. Pažymėjo, jog G. Č. žinojo, kad turtas buvo įsigytas už 238 390,06 Lt sumą, kad AB DNB bankui likusi negrąžinta suma buvo 121 530,56 Lt, taip pat žinojo, kad turto vertė pagal tuo metu atliktą turto vertinimą buvo 194 000 Lt. Todėl atsakovas, žinodamas tokias aplinkybes, privalėjo suvokti, kad sandorio sudarymas nėra naudingas ieškovui ir kad tokiu sandoriu yra pažeidžiamos tiek apelianto, tiek jo kreditorių teisės ir teisėti interesai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas. Pastebėjo, kad apeliantas skunde tik nurodė gausią teismų praktiką, tačiau jos niekaip nesiejo su skundžiamu sprendimu ir su savo reikalavimais. Nurodė, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti buvusių kreditorių interesai. Pažymėjo, kad ginčo sandoriu buvo perleistas įkeistas turtas, už kurį ieškovas turėjo įsipareigojimą bankui ir perleidus turtą ieškovas neteko ne tik jo, bet ir adekvataus dydžio piniginio įsipareigojimo, kuris tenkintinas be eilės. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl ginčijamo sandorio užtruko atsiskaitymas su kitais kreditoriais. Nurodė, kad apeliantas nuolat teigė, jog turtas parduotas pernelyg maža kaina lyginant su turto rinkos verte, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu byloje yra net penkios turto vertintojų ataskaitos, kuriose ginčo turto vertė sandorio sudarymo dieną nustatyta 118 000 Lt, 120 000 Lt, 127 000 Lt, 111 000 Lt. Pažymėjo, kad ieškovė visų tų ataskaitų neginčijo, nieko dėl jų nepasisakė, nepateikė jokių kontraargumentų, o priešingai, ieškovės atstovė posėdžio metu pasakė, kad byloje pakanka įrodymų ieškovo reikalavimams pagrįsti. Nurodė, kad minėtuose turto vertinimo aktuose ginčo turto rinkos vertė nurodyta mažesnė arba artima ginčo sandorio kainai, todėl vadovaujantis įrodymų pakankamumo ir proporcingumo principais teismas pagrįstai nepaminėjo trečiojo asmens pateikto turto rinkos vertės nustatymo, kuriame nurodyta turto vertė 194 000 Lt. Nėra jokio pagrindo teigti, kad kitos keturios ataskaitos yra netinkamos. Pažymėjo, kad ginčo šalys nebuvo nesąžiningos, ieškovas neįrodė ne vieno iš CK 6.67 str. preziumuojamų nesąžiningumo atvejų. Nurodė, kad G. Č. savo akcijas perleido dar prieš pusę metų iki ginčo sandorio sudarymo, todėl nėra pagrindo manyti, kad šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis ieškovo ir/ar jo interesus. Tarp šalių nebuvo jokių sąsajų, ji negalėjo žinoti apie apelianto finansinę būklę, jos kreditorius bei jų interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo BUAB „Granvalda“ administratoriaus UAB „Bankroto valdymas“ apeliacinio skundo ribose.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendime padarytos išvados yra neteisingos, neatitinkančios byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus, nustatė reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti negaliojančiu tarp šalių 2011-03-22 sudarytą sandorį ir taikyti restituciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas nurodė, kad teismas neteisingai nustatė, jog nebuvo pažeistos ieškovo ir jo kreditorių teisės bei kad atsakovas buvo nesąžiningas sudarydamas ginčijamą sandorį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Granvalda“ pagal 2006-07-01 su UAB „Žirmūnų vizija“ sudarytą Statybos sutartį (b. l. 9-15) už 238 390,06 Lt įgijo patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini) (b. l. 69-70). 2007-06-26 Kreditavimo sutartimi (b. l. 16-17) UAB „Granvalda“ minėtas patalpas įkeitė sutartinių įsipareigojimų AB DNB bankas įvykdymo užtikrinimui. 2011-03-22 pirkimo-pardavimo sutartimi (b. l. 25-32) UAB „Granvalda“, kreditoriui sutinkant, jai priklausančias administracines patalpas, esančias Kareivių g. 19 Vilniaus m., pardavė UAB „Ogrita“ už 121 530,56 Lt (b. l. 25-32). Vilniaus apygardos teismo 2011-10-10 nutartimi (b. l. 33) UAB „Granvalda“ iškelta bankroto byla, todėl BUAB „Granvalda“ administratorius ginčijo 2011-03-22 tarp UAB „Granvalda“ ir atsakovės UAB „Ogrita“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kaip sandorį pažeidžiantį kreditorių interesus ir teises.
Bylą nagrinėjantis teismas pažymi, kad ieškinį dėl 2011-03-22 sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo šioje byloje pareiškė bankrutuojančios (šiuo metu bankrutavusios ir likviduojamos) UAB ,,Granvalda“ administratorius, teisiniu sandorio negaliojimo pagrindu nurodydamas LR CK 6.66 str., t. y. pareiškė actio Pauliana ieškinį. Teisę ir pareigą reikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais administratoriui nustato LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. ir 14 p. nuostatos.
Vadovaujantis LR CK 6.66 str. 1 d. kreditoriai turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nustačius, kad yra šios sąlygos, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo būtinų sąlygų actio Pauliana ieškinio taikymui.
Iš minėtų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl pažeistų kreditoriaus teisių bei atsakovo nesąžiningumo. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog patalpos parduotos už nepagrįstai mažą kainą, kad kaina nustatyta išimtinai AB DNB bakui likusios bendros mokėtinos sumos, pagal sudarytą kredito sutartį, likučiui, o ne atsižvelgiant pagal byloje esantį turto vertinimą, kuriame atsispindi reali tuometinė turto vertė 194 000 Lt. Byloje nustatyta, kad ginčijamu sandoriu UAB „Granvalda“ priklausantis nekilnojamasis turtas parduotas už 121 530,56 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto pardavimo kaina nėra per maža, kaip teigia apeliantas, turto įsigijimo kaina pagrįsta, atitinka tuometinę rinkos kainą, ką patvirtina byloje esančios turto vertinimo ataskaitos: 1) UAB „Verslavita“ turto vertinimo ataskaita, pagal kurią nustatyta turto rinko vertė 139 000 Lt, priverstinio pardavimo vertė 97 000 Lt, vertės nustatymo data 2013-02-25 (b. l. 116); 2) UAB „Verslavita“ turto vertinimo ataskaita, pagal kurią nustatyta turto rinko vertė 120 00 Lt, priverstinio pardavimo vertė 84 000 Lt, vertės nustatymo data 2011-03 (b. l. 116); 3) UAB korporacijos „Matininkai“ turto vertinimo ataskaita, pagal kurią nustatyta turto rinkos vertė 118 000 Lt, vertės nustatymo data 2011-03-20 (b. l. 116); 4) UAB „Centro klubas“ turto vertinimo ataskaita, pagal kurią nustatyta turto rinkos vertė 127 000 Lt, vertės nustatymo data 2011-03-22 (b. l. 116). Taip pat byloje pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 69), kuriame nurodyta vidutinė rinkos vertė 111 000 Lt, vertės nustatymo data 2011-02-25. Atkreiptinas dėmesys, kad turto vertinimas atliktas retrospektyviai ir pateiktos trys turto vertinimo ataskaitos nustačius turto vertę 2011-03, 2011-03-20 ir 2011-03-22 dienomis. Pažymėtina, kad vienas iš UAB „Verslavita“ turto vertinimų atliktas vertinant turtą 2013-02-25 dienai. Teismas atkreipia dėmesį, kad tik šioje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta didesnė turto vertinimo kaina (t. y. 139 000 Lt) negu turtas buvo parduotas. Kaip minėta ginčijamas sandoris sudarytas 2011-03-22, taigi konstatuotina, kad trys turto vertinimo ataskaitos atliktos tai pačiai ar artimai pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo dienai, o nustatytos turto vertės yra mažesnės nei turtas buvo parduotas atsakovui. Pažymėtina, kad įrodymų apie tai, kad turtas galėjo būti parduotas už žymiai didesnę kainą byloje nėra. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino trečiojo asmens pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos, kuris buvo atliktas sandorio sudarymo artimesnei datai, kurioje reali turto vertė nurodyta 194 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepagrįstas apelianto argumentas, jog UAB „LiTurta“ atliktas turto vertės nustatymas, ( b. l. 77) atliktas artimesnei ginčijamo sandorio sudarymo datai, nes joje turto vertinimo data yra nurodyta 2010-10-06, o ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2011-03-22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 „Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 50-2502) 55 p., turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Teismas atkreipia dėmesį, kad pateiktoje UAB „LiTurta“ turto vertės nustatymo pažymoje nėra aptartas nei vieno turto vertinimo metodas, taip pat nėra nurodyta turto vertinimą reglamentuojanti įstatyminė bazė, detalus vertinimo aprašymas, vertinimo turto vertės nustatymo pagrindimas bei nepateikti kiti priedai. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė UAB „LiTurta“ atliktu turto vertinimu, o atsižvelgiant į kitas byloje esančias turto vertimo ataskaitas, turto pardavimo kaina 121 530,56 Lt pagrįstai laikytina atitinkanti tuometinę vidutinės rinkos kainą, todėl nėra pagrindo sandorį vertinti, sudarytą UAB „Granvalda“ nepalankiomis sąlygomis ir dėl to pažeidžiantį kreditorių interesus.
Taip pat nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos – nesąžiningumo, t. y. kad atsakovas, sudaręs pirkimo-pardavimo sandorį, buvo nesąžiningas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumo, su kuo apeliantas nesutinka. Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 str. 1 d.). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, kt.). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.67 str. išvardintas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet gali būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tretysis asmuo G. Č. iki 2010-10-20 buvo vienasmenė UAB „Granvalda“ akcininkė, tačiau įrodymų, kad nuo to laiko iki sandorio sudarymo G. Č. buvo susijusi su UAB „Granvalda“ nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vien ta aplinkybė, kad G. Č. buvo vienasmenė akcininkė, neduoda pagrindo konstatuoti, kad ginčijamo sandorio šalys žinojo ar turtėjo žinoti, kad sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditorių teises. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Ogrita“ nebuvo UAB „Granvalda“ kreditorė, todėl jai neturėjo būti žinoma finansinė UAB „Granvalda“ padėtis. Jokių sąsajų ginčo sudarymo metu tarp asmenų nebuvo, todėl įvertinus įmonės informacijos konfidencialumą, komercinių paslapčių apsaugą ir verslo etiką, atsakovas neturėjo galimybės žinoti apie ieškovo finansinę būklę ir kreditorių interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas nei vienas CK 6.67 str. nurodytas atvejis, kai preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Įvertinusi bylos duomenis daryti išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą, nes ieškovas neįrodė, kad atsakovas sudarydamas ginčijamą sandorį buvo nesąžiningas.
Teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikoma, kad tuo atveju jei sandorius ginčija bankroto administratorius, tai nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, pvz., kai perleidžiamas tiesiogiai įmonės veikloje nenaudojamas ir taip pajamų nesukuriantis skolininko nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010.) Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo sandoriu buvo perleistas įkeistas turtas, už kurį ieškovas turėjo įsipareigojimą bankui ir perleidus turtą ieškovas neteko ne tik jo, bet ir adekvataus dydžio piniginio įsipareigojimo, kuris tenkintinas be eilės. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl ginčijamo sandorio užtruko atsiskaitymas su kitais kreditoriais, todėl ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti kitų kreditorių interesai.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atsakovas prašė priteisti 1000 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl atmetus apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto atsakovo naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo BUAB „Granvalda“ (į. k. 300500784) atsakovo UAB „Orgita“ (į. k. 302476392) naudai 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme.