Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 7 d.; b. l. 32). Atsakovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 14), byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas dalyje paliktinas nenagrinėtu, dalyje tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 26 d., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktą, teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3142-386/2019 pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš netinkamų gyvenimo sąlygos 1-ojo sektoriaus 16 kameroje, tarp jų: iš gyvenamojo ploto trūkumo, šaltos oro temperatūros. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas tarp tų pačių ginčo šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra išnagrinėtas, sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3142-386/2019 dar nėra įsiteisėjęs, skundas nagrinėjamoje byloje dėl neturtinės žalos priteisimo, kildinamos iš gyvenamojo ploto trūkumo ir šaltos oro temperatūros laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., paliktinas nenagrinėtu.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad dalį ploto užėmė baldai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN pareiškėjas buvo apgyvendintas: 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 13, kurios plotas 16,38 kv. m., kameroje buvo vienas, todėl jam teko 16,38 kv. m. gyvenamojo ploto; kamerų tipo patalpoje Nr. 16, kurios plotas 8,58 kv. m., kameroje buvo vienas, todėl jam teko 8,58 kv. m. gyvenamojo ploto; taip pat karantino kameroje, kurios plotas 36,73 kv. m., buvo apgyvendinti septyniese, todėl vienam asmeniui teko 5,25 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 21, 22).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad 16-os kameros plotas buvo 7,21 kv. m., sanitarinio mazgas užėmė 1,54 kv. m., todėl išskaičiavus sanitarinį mazgą kameros plotas buvo 5,41 kv. m., tačiau šios aplinkybės vertintinos kritiškai, nes iš 7,21 atėmus 1,54 yra 5,67, o ne 5,41, kaip nurodo pareiškėjas. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas neprieštaravo atsakovo atsiliepime nurodytai aplinkybei, kad bendras 16-os kameros plotas buvo 8,58 kv. m. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam tekusio kameros ploto nėra nuoseklios, yra prieštaringos, todėl nelaikytinos patikimomis. Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – 1-ojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialisto pasirašyta 2019 m. gegužės 27 d. pažyma (b. l. 21), Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 31 d. pažyma (b. l. 22) patvirtina atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo (teko atitinkamai 16,36 kv. m., 8,58 kv. m. ir 5,25 kv. m. gyvenamojo ploto). Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Pastebėtina, kad asmens laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodoma, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje paprastai aiškina, kad toks teisinis reguliavimas nereikalauja taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Taigi, pagal bylos duomenis, pareiškėjui atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą. Plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Pareiškėjui visada buvo užtikrinamas didesnis nei 3 kv. m. plotas, todėl nėra pagrindo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui.

Dėl sanitarinių mazgų įrengimo, ventiliacijos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš sanitariniame mazge nebuvusio unitazo (buvo tik sanitarinis įrenginys grindyse), nebuvo atskiros ventiliacijos. Nurodė LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A-196-756/2018, Nr. A-1348-502/2017, kuriose sanitarinis įrenginys grindyse, nesant įrengto sėdimo unitazo, buvo vertinamas neatitinkančiu higienos normų reikalavimų.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Normos), nurodoma, kad klozetas gali būti ir tupiamas.

Teismas pritaria atsakovo argumentui, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose gali būti įrengtas tupiamas klozetas (Normų 10.4 p.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-269/2011 pažymėjo, kad reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama. Todėl vertinant, kuriuo teismo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi (teismo sprendimo pagrindinė dalis, kurioje teisėjas išdėsto tas bylos teisines prielaidas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą ir kurias laikė esminėmis) sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai. Akcentuotina, kad teismas atsižvelgia į LVAT formuojamą praktiką, ir tik tada, kai bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant.

Pastebėtina, kad pareiškėjo nurodytose LVAT nutartyse buvo vertinama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas (yra tik sanitarinis įrenginys grindyse) nesuderinami su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – Higienos norma HN 76:2010) reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių. Tačiau vėlesnėse nutartyse (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 27 d. nutartis Nr. A-1330-624/2019 ir Nr. A-640-1062/2019) pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad kamerose įrengtas tvarkingas, tupiamas klozetas atitinka sanitarines higienos normas, nes teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, buvo pripažintas tinkamu vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytose LVAT nutartyse vertinta Higienos norma HN 76:2010 nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios. Atsižvelgdamas į Normų 10.4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, į naujausią LVAT praktiką, vertinant klozeto konstrukciją, į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl sanitarinio mazgo įrangos pareiškėjas turėjo konkrečių problemų, dėl kurių būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į jo prašymą nereagavo ar jo netenkino, teismas daro išvadą, kad dėl sanitarinio mazgo konstrukcijos galiojančių teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.). Apie tai, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, jog kameros tualete turi būti įrengta ventiliacija, pareiškėją informavo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas (toliau – ir Nacionalinis sveikatos centras) 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (2-12 4.80)2-18882 (b. l. 3-4). Tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis sveikatos centras) 2018 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akto (b. l. 24-25) duomenimis 2018 m. gruodžio 18 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 16 langas neturėjo lango atidarymo (uždarymo) rankenėlės, todėl nebuvo galimybės juos varstyti. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2018 m. gruodžio 21 d. raštu (b. l. 5-7). Minėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui ne visada buvo sudaryta galimybė išvėdinti kamerą Nr. 16 per atidaromus langus, todėl pripažintinas Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimas.

Dėl oro temperatūros, apšvietimo, neremontuojamų patalpų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo šalta, blogas apšvietimas.

Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 p.).

Pareiškėjui pateiktame atsakyme (b. l. 5-6) Nacionalinis sveikatos centras nurodė, kad kameroje Nr. 16 išmatavus oro temperatūrą, ji atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nustatytus reikalavimus ir tai konstatuota 2018 m. gruodžio 19 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių tyrimų poskyrio Šiluminės aplinkos tyrimo protokole Nr. F-M-669/2018. Pareiškėjui dėl netinkamos oro temperatūros į pataisos namų administraciją nesikreipus, tikrinančioms įstaigoms nenustačius, jog oro temperatūra buvo per žema, pareiškėjo teiginiai apie per šaltą orą patalpoje laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.

2019 m. balandžio 16 d. raštas (b. l. 3-4) patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 18 d. išmatavus kameros Nr. 16 dirbtinę apšvietą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių tyrimų poskyrio Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F-A-671/2018 nustatyta dirbtinės apšvietos vertė 72 lx (norma ne mažiau kaip 200 lx). Todėl teismas vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimas, t. y. neužtikrinta reikiama dirbtinė apšvieta.

Dėl patalynės išdavimo tik miego laikui.

Pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs ir dėl to, kad nuo 2019 m. sausio 4 d. dienos metu nuo 8 val. ryto iki 22 val. iš jo buvo paimama patalynė, pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalį.

BVK 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti arba žeminti jo orumą.

LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). BVK nuostatos imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-434/2013).

Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.), be kita ko, nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims - moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes Pravieniškių PN pareigūnų veiksmai, kai nuteistajam nuobaudos vykdymo laikotarpiu nebuvo leista visą dieną turėti patalynę (ir čiužinį) kamerų tipo patalpose, atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte įtvirtintą reglamentavimą. Pareigūnai vykdė teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra jokių prielaidų išvadai, kad neleidimas pareiškėjui (kaip ir kitiems nuteistiesiems) dienos metu kameroje turėti patalynę (čiužinį) buvo neteisėtas ar atliekamas piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Iš byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas, nuobaudos vykdymo laikotarpiu, kameroje, dėl dienos metu paimamos patalynės (ir čiužinio), būtų patyręs tokias kančias ir sunkumus, jog būtų galima pripažinti, kad buvo pažeistas humanizmo principas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti BVK 7 straipsnio pažeidimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl dienos metu kameroje paimamos patalynės (ir čiužinio) atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelis yra už 7 m. nuo valgyklos, todėl nuo valgyklos maisto atliekų konteinerio kiemelyje jaučiasi nemalonus kvapas. Taip pat nurodė, kad remontai nėra atliekami, kameroje iš grindų kyšojo metalinės konstrukcijos, kurios trukdė vaikščioti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl sklindančio kvapo nuo šiukšlių konteinerių, pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šiukšlių konteinerių perstatymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, nedetalizavo bei jokiomis teisės aktų nuostatomis nepagrindė savo teiginių dėl šiukšlių konteinerių įtakos jo teisėms. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl iš grindų kyšančių metalinių konstrukcijų ir į tokias pretenzijas pataisos namų administracija nereagavo, nedetalizavo tokių konstrukcijų vietos ir dydžio, todėl minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Pastebėtina, kad LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologinį stresą, negalėdavo užmigti, jam buvo skiriami raminamieji vaistai, tačiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovo į bylą pateiktame 2019 m. gegužės 29 d. Medicininiame pažymėjime (b. l. 19) nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 26 d. pareiškėjas dėl nerimo ir miego sutrikimo keturis kartus kreipėsi į psichiatrą, tačiau Asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog kreipėsi dėl sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Resocializacijos skyriaus pirmojo sektoriaus pažymoje (b. l. 20) pažymima, kad T. M. į psichologus kreipėsi vieną kartą dėl psichologinių sunkumų, kurių atsiradimui įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos. Teismas vertina, kad pareiškėjo nurodyti išgyvenimai, nepatogumai, miego sutrikimai pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems žmonėms, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jo sveikata ar emocinė būklė itin pablogėjo išimtinai tik dėl gyvenimo sąlygų Pravieniškių PN (ABTĮ 56 str.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 7 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nenustačius, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams - silpno kameros apšvietimo (Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas), nesudarytos galimybės išvėdinti kamerą Nr. 16 per atidaromus langus (Higienos normos HN 134:2015 17 punkto pažeidimas), pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo T. M. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 7 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kildinamos iš gyvenamojo ploto trūkumo, per šaltos oro temperatūros, palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.