Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

8. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl blogų kalinimo sąlygų nesikreipė. Administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai. Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsakovo nuomone, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas, joje negalėtų atsirasti parazitai. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nusiskundimų, kurie būtų susiję su įkalinimo sąlygomis ir kreipimosi dėl blogų gyvenimo sąlygų, nepažymėta. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II.

13. Teismas, atsižvelgęs į bylos faktinę medžiagą ir ieškinio senaties terminą reglamentuojančius teisės aktus konstatavo, jog pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 20 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Dėl pareiškėjui tenkančios ploto normos teismas pažymėjo, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“(toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktą, kuris nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, ir 11¹.2 punktą, kuris nustatė ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, taip pat išnagrinėjęs, į bylą pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, kuriais teismas neturėjo pagrindo netikėti, teismas sprendė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Teismas akcentavo, jog Taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

16. Dėl pareiškėjo argumento dėl gyvenamojoje aplinkoje buvusio asbesto, teisėjų kolegija nurodė, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Teismas pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo teismas nekonstatavo.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su inventoriaus trūkumu, teismas pažymėjo, jog laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi (klozetais ir pisuarais).

18. Dėl pareiškėjo argumentų apie netinkamą dušų būklę, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo įrenginių (ragelių, vandens įjungimo mygtukų ir kt.) konstrukcinių ypatumų, taip pat nėra reglamentuotas dušų patalpų plotas bei maksimalus skaičius asmenų, kuriems vienu metu leidžiama naudotis dušais. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, neteisėtų atsakovų veiksmų šiuo atveju teismas nekonstatavo.

19. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl šilto vandens nesuteikimo tinkamai asmeninei higienai palaikyti, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje ar kamerose, jog nuteistieji galėtų praustis kiekvieną dieną. Pareiškėjas nepaneigė, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kas yra numatyta Taisyklių 258 punkte. Atsižvelgęs į tai, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo atveju teismas nekonstatavo.

20. Dėl pareiškėjo argumento, jog tualetas yra tik tupimas ir tai sukėlė pareiškėjui nepatogumų, teismas konstatavo, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad dėl sanitarinio mazgo įrangos pareiškėjui keliamų problemų jis kreipėsi į atsakovą, o šis į jo prašymą nereagavo ar jo netenkino, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo atveju teismas nekonstatavo.

21. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl netinkamo vėdinimo, avarinės patalpų būklės, buitinių parazitų veisimosi, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galimai netinkamo vėdinimo, avarinės patalpų būklės, pelėsių ir buitinių parazitų veisimosi nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas, rėmėsi Pravieniškių PN pateiktais paaiškinimais (Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymos, tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis). Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Atsižvelgęs į tai, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN-AK administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė.

22. Teismas, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

III.

29. Dėl nuteistųjų skaičiaus 15-ame ir 16-ame būriuose ir tualetų bei pisuarų skaičiaus pareiškėjas akcentuoja, jog Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų apie minėtose būriuose buvusių nuteistųjų skaičių, todėl teismas turėjo remtis pareiškėjo pateikta informacija apie nuteistųjų skaičių.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. J. kildina iš neteisėtų PN-AK kolonijos veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

36. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam už netinkamas laikymo sąlygas būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. mėnesius buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neatitiko higienos normų reikalavimų, trūko inventoriaus, 15 ir 16 būriuose trūko klozetų, praustuvių, asbestas, esantis stogo dangoje, kenkė pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas buvo sukandžiotas blakių, duše nebuvo karšto vandens, buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą. Dėl to patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko sveikata. Neturtinę žalą įvertino 6 162 Eur suma.

37. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis, konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir duomenis.

39. Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.)

42. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2014 m. liepos 20 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2014 m. liepos 20 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, aplinkybes apie jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas, dėl kurių pareiškėjas kentėjo, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo sąlygomis Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. liepos 20 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.

44. Dėl pareiškėjo argumento, kad gyvenamąjį plotą taip pat užėmė baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros (gyvenamosios patalpos) ploto turėtų būti atimtas tik sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros (gyvenamosios patalpos) plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, kad apskaičiuojant jam tekusį plotą būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, vertina kaip nepagrįstą.

45. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su asbestu, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Kita vertus, tai turi būti pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų dėl kilusios grėsmės jo sveikatai, savo reikalavimą grindžia deklaratyviais teiginiais, todėl šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

46. Dėl nuteistųjų ir jiems tenkančio tualetų ir pisuarų skaičiaus 15-ame ir 16-ame būriuose, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo prašymas vertinti duomenų apie nuteistųjų skaičių minėtuose būriuose pareiškėjo naudai pirmosios instancijos teismo ir buvo vertinamas pareiškėjo naudai, t. y. šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pažeidimą, nes atsakovas nepateikė duomenų apie nuteistųjų skaičių, todėl nėra įmanoma nustatyti ar tualetų ir pisuarų skaičius atitinka nuteistųjų skaičių pagal Normas.

47. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl higienos sąlygų pažeidimo poveikio pareiškėjo sveikatai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi į bylą pateiktais įrodymais (Medicinos pažyma (b. l. 22; Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 24); Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažyma (b. l. 25); sutartimis su UAB „Dezinfa“ ir jų vykdymu(b. l. 43–46; b. l. 87–99); Patikrinimo aktu (b. l. 47–48), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

48. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

49. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi (klozetais ir pisuarais). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ar kitus neigiamus išgyvenimus.

50. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs nepatogumus, moralinio ir psichologinio pobūdžio kančias bei kt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, atvirkščiai, pagal pateiktą pažymą pareiškėjas dėl jokių nusiskundimų, susijusių su kalinimo sąlygomis nesikreipė (b. l. 24). Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, į tai pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas.

51. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija nurodo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu laikyti teisinga ir pagrįsta satisfakcija pareiškėjui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui jo prašomos neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

52. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.