- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- 1A-139-255/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08502-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- R. P.
- Nukentėjusysis
- G. P.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-255/2019
Teisėjas E. Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08502-2018-9
2019 m. birželio 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų R. Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi ir 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018-02-19 iki 2018-02-20 (1 diena) ir stacionarioje psichiatrijos ekspertizės įstaigoje išbūtas laikas nuo 2018-10-16 iki 2018-11-07, prilyginant vienos dienos laikinojo sulaikymo ir stacionarinėje ekspertizės įstaigoje išbūtą laiką dviem laisvės apribojimo dienoms. Nuosprendžiu kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium su nukentėjusiąją, adresu (duomenys neskelbtini), nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja bei nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje – iki bausmės pradėjimo vykdyti, panaikinta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. P. nuteista už tai, kad 2018 m. vasario 19 d., apie 08.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, virtuvėje, kilusio buitinio konflikto metu, tyčia vieną kartą delnu trenkė mamai G. P. per veidą, pargriovė ją ant žemės, rankomis sugriebusi už megztinio pradėjo ją purtyti ir vieną kartą ranka trenkė mamai per dešiniąją ausį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai G. P. sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. P. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. vasario 15 d. nuosprendį ir ją išteisinti, kadangi ji šio nusikaltimo nepadarė ir savo mamos nemušė, o tą dieną pati buvo nukentėjusioji.
2.1. Apeliantė nurodo, jog 2018 m. vasario 19 d., iki atvykstant policijos pareigūnams, t. y. 16 val., ji savo mamos nematė, kadangi ilgai miegojo, atsikėlė tik po 12 val., namuose nieko nebuvo. Nurodo, jog tuomet nuėjo atsinešti malkų ir ruošėsi kurti ugnį. Už sienos pas kaimynų girdėjo mamos balsą. Vėliau, kažkur po valandos grįžo brolis ir ji jam pasakė pastabą, jog taupytų šilumą, kadangi jis paliko praviras duris. Tuomet brolis trenkė jai durimis į galvą, į kaktos sritį, o ji smukdama žemyn į prieangyje esančią vinį susibraižė nugarą. Po kurio laiko į namus atvyko socialinė darbuotoja ir seniūnas, kurį ji matė pirmą kartą, o su jais kartu atėjo ir mama bei kaimynės prižiūrėtoja B. Ž., kurią taip pat matė pirmą kartą gyvenime. Apeliantės tvirtinimu, būtent B. Ž. ir paskatino mamą parašyti policijai pareiškimą dėl sumušimo. Pažymi, jog B. Ž. ją nuolat šmeižia. Apeliantė taip pat nurodo, jog buvo užsikabinusi iš vidaus durų kabliuką dėl brolio, tačiau mamai tereikėjo pabelsti į langą ir ji būtų duris jai atvėrusi. Apeliantė nurodo, jog seniūnas iškvietė policiją ir greitąją pagalbą, tačiau ne nukentėjusiajai, t. y. jos mamai G. P., o jai, R. P., kadangi jai svaigo galva ir skaudėjo nugarą, o mamai nebuvo nustatyti jokie sužalojimai. Skunde nurodo, jog tris dienas iki minėto įvykio – 2018 m. vasario 16 d., vakare, jos brolis, mamai pasiskundus, jog ji, R. P., neduoda jai blynų, ją sumušė, t. y. sudavė kumščiu jai į veidą, išmušė priekinį dantį, kiti dantys irgi pradėjo klibėti, sutino viršutinė lūpa, iš nosies bėgo kraujas. Apeliantės teigimu, po šio įvykio ji tris dienas nesikėlė iš lovos. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, jog brolis ją ne kartą mušė ir žalojo. Pažymi, jog brolis buvo pažadėjęs prisipažinti teisme, ką jai padarė 2018 m. vasario 19 d., tačiau savo žodžio nesilaikė ir to nepadarė. Apeliantės nuomone, jos mamos žodžiais tikėti negalima, kadangi ji serga senatvine demensija, praeityje yra patyrusi galvos traumą, buvo operuota.
2.2. Apeliantė pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje parašyta, jog ji Utenos ekspertinio skyriaus socialinei darbuotojai prasitarė, jog sudavė mamai. Nurodo, jog šis sakinys yra ištrauktas iš konteksto, kadangi minėtai darbuotojai ji tik papasakojo apie bylą, dėl kurios yra atvežta į skyrių ekspertizei, t. y. pasakė, kuo ją kaltina mama. Apeliantės nuomone, liudytojos B. Ž. parodymai melagingi, ji ją šmeižia, nes gyvenime viena kitos nėra mačiusios. Mano, jog liudytojas negali tik girdėti, turi ir matyti, jog galėtų liudyti tam tikras aplinkybes. Be to, mano, jog trūksta logikos kaltinime, jog ji motinai sudavė į dešinę ausį, kadangi dešiniarankis žmogus suduotų ne į dešinę, o į kairę ausį. Dar kartą pažymi, jog mamos nemušė, kadangi jos pačios silpna sveikata (nustatyta stipri mažakraujystė, yra neįgali po 2 stuburo operacijų, paralyžiuota dešinė koja). Todėl ji negalėtų nieko nuskriausti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąją išteisinti, nukentėjusioji išreiškė norą, kad R. P. nebūtų nuteista, kadangi ji ją karšina, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą šeimos nariui atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Nors apeliaciniame skunde nukentėjusioji tvirtina, jog savo mamos, G. P., nemušė, todėl ir nesukėlė jai fizinio skausmo, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, jog R. P., suduodama delnu vieną kartą savo mamai į veidą, pargriaudama ant žemės, rankomis sugriebdama už megztinio ir purtydama bei vieną kartą ranka trenkdama jai per dešiniąją ausį, neabejotinai nukentėjusiajai G. P. sukėlė fizinį skausmą. Pagal nagrinėjamoje byloje teismo nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino į bylą surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei nusikalstamos veikos sudėties požymius.
8. Baudžiamajame procese įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Kaip ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje, įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-295/2013). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, būtų nesilaikęs įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) ar padaręs išvadas, neatitinkančias nustatytų aplinkybių. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai ar neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, ir padarė išvadas, atitinkančias nustatytas aplinkybes.
9. Apeliantė skunde tvirtina, jog mamos įvykio dieną nemušė, jos iki pat policijos pareigūnų atvykimo į namus nematė, pati tą dieną buvo nukentėjusioji, kadangi buvo sumušta brolio, o liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais negalima tikėti. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo, kadangi juos paneigia šioje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada, jog pirminiai kaltinamosios R. P. parodymai duoti iškart po įvykio ikiteisminio tyrimo metu neatitinka parodymų, kuriuos ji davė teisme. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu R. P. savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog motinos nemušė, su ja tą dieną nebuvo susitikusi, motina buvo savo kambaryje, o ji savo, o apie 15.40 val. ji pamatė, kad pas mamą atėjo socialinė darbuotoja su kažkokiu vyriškiu, kuris vėliau prisistatė kaip seniūnas (b. l. 44-47, t. 1). Tuo tarpu apklausiama teisme R. P. nurodė, jog prieš tris dienas, t. y. 2018 m. vasario 16 d., ir pačią įvykio dieną, t. y. 2018 m. vasario 19 d., buvo sumušta brolio, kad įvykio dieną mama buvo išėjusi pas kaimynę, nes girdėjo jos balsą už sienos, kad socialinė darbuotoja kartu su mama, B. Ž. ir seniūnu atėjo į namus ir apkaltino ją mamos sumušimu (b. l. 179-180, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog kaltinamosios R. P. parodymų nenuoseklumas verčia abejoti jų nuoširdumu, o jos iškelta versija, jog konfliktas tarp jos ir motinos įvyko prieš tris dienas iki įvykio, tačiau jo metu motina taip pat nenukentėjo, o buvo sumušta pati R. P., laikytina kaip siekis išvengti jai gresiančios atsakomybės. Pažymėtina, jog nukentėjusioji, R. P. motina G. P., savo parodymus teisme taip pat pakeitė, kaip ir R. P. brolis S. P.. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgus į tai, kad nuteistoji R. P. yra vienintelis asmuo, kuris rūpinasi nukentėjusiąja G. P., ją prižiūri, gamina jai valgyti, perka vaistus, parneša malkų ir kūrena krosnį, toks nukentėjusiosios, kuri yra socialiai priklausoma nuo nuteistosios ir jos brolio parodymų pakeitimas tikėtinas ir paaiškinamas. Susiklosčius tokiai situacijai, svarbiausia įrodomoji reikšmė tenka pirminiams įvykio vietoje ar įvykio tyrimo pradžioje surinktiems duomenims, šiuo konkrečiu atveju, ikiteisminio tyrimo metu surinktiems nukentėjusiosios G. P., liudytojo S. P. ir liudytojos B. Ž. parodymams, kurie buvo nuoseklūs, papildantys vienas kitą, sudarė nuoseklią ir aiškią loginę tos dienos įvykių seką, kuri patvirtina, jog nuteistoji R. P. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
10. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. P. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, visų pirma, patvirtina nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios parodymai. Pažymėtina, jog tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (b. l. 7-11, t. 1), tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji G. P. nurodė iš esmės vienodas aplinkybes apie įvykį, t. y. parodė, jog 2018 m. vasario 19 d., apie 8 val. ryte, būnant virtuvėje, dukra R. P., supykusi dėl blynų, vieną kartą delnu trenkė jai per veidą, o nuėjus į kambarį pastūmė, dėl ko ji parvirto ant grindų, tuomet sugriebusi už megztinio keletą kartų ją supurtė, dėl to ji patyrė fizinį skausmą (b. l. 22-24, t. 1). Papildydama pirminę apklausą nukentėjusioji nurodė, jog R. P., po to kai pargriovė ją ant grindų ir purtė suėmusi už megztinio, dar kartą sudavė jai ranka į dešinę ausį (b. l. 23, t. 1). Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš esmės patvirtino pirminiai, t. y. ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo S. P. parodymai apie tai, kad įvykio dieną, išgirdęs triukšmą, pamatė sesers, R. P., ir motinos G. P., konfliktą dėl blynų, matė, kaip sesuo stumdė mamą, sudavė jai delnu per veidą, mamai išėjus iš virtuvės į kambarį, nusekė iš paskos ir ją stumdydama pagriovė ant grindų. Vėliau motiną išvarė lauk iš namo, o jis pats taip pat išėjo į lauką (b. l. 30-32, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. P. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo taip pat patvirtina liudytojos B. Ž. parodymai, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo teisme buvo išsamūs ir nuoseklūs, todėl jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu B. Ž. nurodė, jog įvykio dieną atvyko pas O. P. (P. kaimynę) apie 11 val. ir pamatė lauke šąlančią G. P., kuri pasakė, kad dukra ją išvarė iš namų ir neįleidžia į vidų, tuomet ji paskambino į seniūniją ir pranešė, kas vyksta (b. l. 35-37, t. 1). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja apklausta B. Ž. parodė, jog nuolat per sieną girdėdavo pas kaimynus triukšmą, G. P. šaukdavosi pagalbos, prašydavo, kad R. P. jos nemuštų. Tą dieną G. P. buvo išvaryta iš namų, sakė, kad ją mušė dukra, o vėliau atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji paaiškino, jog dukra ją sumušė suduodama ranka (b. l. 180, t. 1). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi paminėti – pirminiai nukentėjusiosios G. P. ir liudytojo S. P. bei liudytojos B. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai patvirtina nuteistosios R. P. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo.
11. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokius prieštaravimus šioje baudžiamojoje byloje, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoja socialinę darbuotoją V. K., kuri teismo posėdžio metu nurodė, jog paties įvykio nematė, tačiau minėta liudytoja patvirtino, jog įvykio dieną lankėsi įvykio vietoje. Liudytoja parodė, jog jai paskambino B. Ž., kuri nurodė, jog G. P. nuo ryto būna pas kaimynę, dukra R. P. ją muša ir jai grasina, išvarė iš namų ir neįsileidžia. Tuomet ji kartu su seniūnu ten nuvyko ir rado G. P. pas kaimynę, o R. P. buvo užsirakinusi duris namuose. Pabeldus ji atidarė duris ir iškart pradėjo šaukti, su ja nebuvo galima susikalbėti, todėl buvo iškviesti policijos pareigūnai (b. l. 32-33, t. 2). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors liudytoja V. K. tiesiogiai paties įvykio nematė, tačiau jos parodymai apie įvykio aplinkybes po nusikaltimo padarymo iš esmės patvirtino ir sustiprino liudytojos B. Ž. parodymus, pirminius nukentėjusiosios G. P. ir liudytojo S. P. parodymus.
12. Apeliaciniame skunde R. P. tvirtina, jog įvykio dieną ji pati buvo nukentėjusioji, tuo tarpu mamai, t. y. nukentėjusiajai nebuvo nustatyti jokie sužalojimai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėta aplinkybė nepaneigia R. P. kaltės, kadangi nuteistoji buvo pripažinta kalta ir nuteista už fizinio skausmo sukėlimą šeimos nariui, todėl sužalojimo požymių ant nukentėjusiosios kūno galėjo ir nelikti. Šiuo atveju svarbu tai, R. P. atlikti veiksmai – sudavimas delnu nukentėjusiajai į veidą, pargriovimas ant grindų, purtymas suėmus už megztinio ir sudavimas ranka į dešiniąją ausį – neabejotinai G. P. sukėlė fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde R. P. taip pat nurodo, jog nelogiška, kad ji, dešiniarankė, kaltinama tuo, kad sudavė ranka į dešiniąją G. P. ausį. Pažymėtina, jog pati nuteistoji ne kartą tvirtino, jog jos mama serga senatvine demensija, maišo dienas ir įvykius. Todėl natūralu, jog nukentėjusioji, duodama parodymus apie įvykio aplinkybes, galėjo ir suklysti, nurodydama, į kurią ausį dukra jai sudavė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, svarbu tai, kad byloje esančių duomenų pakanka išvadai, jog nuteistoji R. P. smurtavo prieš savo motiną, nepriklausomai nuo to, į kurią ausį jai sudavė ranka, tuo neabejotinai sukeldama jai fizinį skausmą.
13. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl R. P. apkalbėjimo, t. y. apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, jog liudytoja B. Ž. ją apkalbėjo ir apšmeižė. Tačiau apeliacinio teismo vertinimu, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog B. Ž. apkalbėjo R. P., kadangi asmeniškai jos viena kitos nepažinojo, B. Ž., būdama kaimynės prižiūrėtoja, tik girdėdavo R. P. per sieną, kai ši namuose triukšmaudavo. Tiek R. P., tiek B. Ž. patvirtino, jog B. Ž. iki įvykio nėra buvusi R. P. namuose, viena kitos iki įvykio net nebuvo mačiusios. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad B. Ž. norėjo apšmeižti R. P., todėl tai tėra R. P. niekuo nepagrįsta gynybinė versija, kuria nuteistoji siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios R. P. apeliacinį skundą atmesti.