Kauno apygardos teismo nutartis, 2S-2014-343/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-09-18
Bylos Nr.: 2S-2014-343/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-11569-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rūta Palubinskaitė
Skolininkas: UAB „VIA BALTICA DVARAS“
Kreditorius: UAB „Langų stilius“

Kategorijos

110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2S-2014-343/2013Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11569-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 110.5; 122.4; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama skolininkės UAB „VIA BALTICA DVARAS“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-15418-877/2013 pagal kreditorės UAB „Langų stilius“ pareiškimą skolininkei UAB „VIA BALTICA DVARAS“ dėl teismo įsakymo išdavimo, kuria patenkinus kreditorės prašymą taikytos laikinosios apsaugos priemonės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Langų stilius“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo dėl 416841,56 Lt skolos, 7,75 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 2 042 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB „VIA BALTICA DVARAS“ išdavimo. Kreditorė pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, priklausančių skolininkei ir esančių pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, o jų nesant - piniginių lėšų ar turtinių teisių areštą 418 883,56 Lt sumai nurodydama, kad skolininkė neturi nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, reikalavimo suma yra didelė, kas sudaro pagrindą preziumuoti, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, skolininkė turi ir kitų teisminių ginčų, o skolininkės darbuotojai kreditorei yra prasitarę, kad skolininkė turi finansinių sunkumų, dėl ko planuoja nutraukti savo veiklą. Kreditorės manymu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimas teismo sprendimas dėl skolos priteisimo gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas vykdymo prasme, dėl ko būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino, kreditorės pareiškimo reikalavimų užtikrinimui 416 841,56Lt sumai areštavo skolininkės nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant skolininkei nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant skolininkei teisę nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus valdyti ir jais naudotis. Neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai pareiškimo sumai užtikrinti areštavo skolininkės pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti skolininkei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, turtinėmis teisėmis, tačiau leidžiant skolininkei iš piniginių lėšų atsiskaityti su kreditore, mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei. Teismas nurodė, kad kreditorės pareikštų reikalavimų suma – 416 841,56 Lt yra laikytina reikšminga šalims, o byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią skolininkės finansinę – turtinę būklę ir taip paneigtų pavojų, jog šioje byloje priimto teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, nustatęs, kad 2013 metų duomenimis skolininkei yra iškeltos ir kitų kreditorių bylos dėl skolos priteisimo, įvertinęs pareikšto reikalavimo dydį, pripažino, kad nesiėmus kreditorės reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nes skolininkė savo turimą turtą gali paslėpti, perleisti kitiems asmenims, dėl ko neliktų turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Teismas pažymėjo, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne kreditorės reikalavimo pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, jog galimas palankus kreditorei teismo sprendimas bus neįvykdytas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu skolininkė UAB „VIA BALTICA DVARAS“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditorės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti, leisti priimtą nutartį dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties panaikinimo vykdyti skubiai, netenkinus reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo įpareigoti kreditorę per 7 dienų terminą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 416 841,56 Lt dydžio sumą, kaip galimų skolininkės nuostolių užtikrinimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą skolininkė grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nepagrįstai motyvavo didele reikalavimo suma. Ar pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką. Skolininkei pareikšto reikalavimo suma, įvertinus skolininkės turimo turto ir įsipareigojimų santykį, nėra didelė, dėl ko nekyla pavojus teismo sprendimo įvykdymui. 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis skolininkė turėjo turto už 1 068 938 Lt sumą, o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė tik 664 348 Lt, todėl skolininkės turtinė padėtis vertintina kaip gera, todėl teismo sprendimo įvykdymas nesukeltų finansinių kliūčių skolininkei.Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neteisėtai, nes nesilaikė reikalavimo prima facie įvertinti kreditorės reikalavimo pagrįstumo. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo įvertinti, ar kreditorės prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrįstumą. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neatsižvelgęs ir neįvertinęs, kad kreditorės argumentai bei pateikti įrodymai nepatvirtina skolininkei reiškiamo finansinio reikalavimo pagrįstumo, kadangi kreditorė savo reikalavimui pagrįsti nepateikė nei vieno atliktų rangos darbų priėmimo – perdavimo akto, jokiais įrodymais nepatvirtino pareiškime deklaratyviai nurodytų aplinkybių apie tariamai skolininkės vengimą priimti darbus, kai šalių sudarytos sutarties pagrindu kreditorės teisės reikalauti, kad skolininkė atsiskaitytų už atliktus darbus, įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar statybos rangos darbai buvo atlikti ir perduoti skolininkei. Kreditorės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina atliktų darbų ir jų priėmimo fakto.Kreditorė suklaidino teismą nurodydama skolininkės kreditorės naudai pagal tarp šalių susiklosčiusius rangos santykius sumokėtą pinigų sumą ir galimos skolos dydį, kadangi pagal kreditorės pateiktas PVM sąskaitas faktūras mokėtina suma yra 863 641,56 Lt, o skolininkė per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. balandžio 17 d. yra sumokėjusi iš viso 580800Lt, todėl skolos dydis būtų ne 416 841,56 Lt, kaip kad nurodė kreditorė, bet ženkliai mažesnis ir sudarytų 282 841,56 Lt. Skolininkės turtui pritaikytas kreditorės pareikšto reikalavimo dydžio areštas yra neproporcingas galimai kreditoriaus pažeistų teisų mastui ir nepagrįstai suvaržo skolininkės teises.Bylos aplinkybės nepatvirtina, kad kyla grėsmė tinkamam teismo įsakymo įvykdymui. Kreditorė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skolininkės blogą finansinę padėtį ir realią grėsmę galimo teismo įsakymo įvykdymui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Kreditorė nenurodė ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių skolininkės nesą˛iningumą, bandymą perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip pabloginti savo finansinę padėtį, bei kitų aplinkybių, įrodančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymo galimybės sumažėtų. Galimą grėsmę teismo įsakymo įvykdymui teismas konstatavo formaliai įvertinęs, kad skolininkei teismuose yra pareikšta kitų reikalavimų dėl skolos priteisimo, kadangi realiai skolininkei kaip atsakovei yra pareikštas reikalavimas ne 3 kitose bylose, o tik Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-11588-773/2013. Teismas aplinkybę apie skolininkės atžvilgiu pareikštus kitus reikalavimus įvertino formaliai, neįsigilinęs kad dalis bylų jau yra baigtos, taip pat nevertino skolininkei reiškiamų kitų reikalavimų dydžių.Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nukentės viešasis interesas, todėl jos yra neproporcingos jų kreditorės atžvilgiu teikiamai naudai. Šalys buvo susitarę dėl Raudondvario dvaro sodybos oranžerijos kapitalinio remonto, pritaikant viešajam naudojimui, kuris finansuojamas Europos Sąjungos fondų lėšomis, todėl jei skolininkė nepabaigs darbų iki numatyto finansuojamo projekto įgyvendinimo termino pabaigos - 2013 m. rugpjūčio 16 d., kyla grėsmė, kad skolininkė bus laikoma pažeidusia sutartį, sudarytą su Nacionaline mokėjimo agentūra, ir jai gali būti sumažinta skiriama parama, parama visai neskirta ar skolininkė suteiktą paramą turės grąžinti. Kaip parama skolininkės gaunamos lėšos yra naudojamos atsiskaityti ne tik su kreditore, bet ir su kitais rangovais, todėl skolininkei negalint atsiskaityti su kitais rangovais projektas gali būti neužbaigtas, dėl ko visuomenė netektų galimybės naudotis projekto darbų rezultatais – sutvarkytomis viešai lankytino Raudondvario dvaro komplekso patalpomis. Areštavus skolininkės turtą sutriktų jos ūkinė veikla ir dėl kilsiančių finansinių problemų būsimo teismo sprendimo įvykdymo kreditorės atžvilgiu bei skolininkės galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais pasunkėtų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Langų stilius“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą, procesą pagal skolininkės prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo nutraukti, išaiškinant skolininkei teisę tokį prašymą pateikti pirmosios instancijos teisme. Nesutikimas su atskiruoju skundu grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Abejotina skolininkės pateiktų duomenų apie jos finansinę padėtį teisingumu, kadangi duomenys neatspindi realios skolininkės finansinės padėties šiai dienai. Nuo balanso sudarymo dienos yra praėję daugiau kaip 8 mėnesiai, todėl skolininkės finansinė padėtis gali būti iš esmės pasikeitusi. Jau 2012 metais įmonė patyrė 17 094 Lt nuostolių, neturėjo ilgalaikio turto, o trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 664 348 Lt. Skolininkė savo gerą finansinę padėtį grindžia tik trumpalaikiu turtu, tačiau trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nekils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Net ir labai gera skolininkės finansinė padėtis savaime negarantuotų, kad ji nepablogės vykdant kreditorei galimai palankų teismo įsiteisėjusį sprendimą. Skolininkė pateikė tik įmonės balansą už 2012 metus, tačiau nepateikė kitų duomenų, kurie parodytų realią įmonės padėtį.Nagrinėjamu atveju pareikštas turtinis reikalavimas yra didelis, todėl jau vien šis pagrindas leidžia teigti, jog sprendimo įvykdymas gali dėl to pasunkėti.Nepagrįstai teigiama, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neįvertinęs reiškiamo reikalavimo pagrįstumo, tarp šalių susiklosčiusių rangos santykių ir sumokėtų sumų bei galimos skolos dydžio, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami.Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebus pažeistas viešasis interesas, kadangi antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2013 m. liepos 24d. sudarė turto aprašą, iš kurio matyti, kad kreditorės reikalavimui užtikrinti buvo pritaikytas areštas skolininkei priklausančiam kilnojamajam turtui – baldams, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netrikdo įmonės veiklos bei nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtintų ir jos saugomų vertybių.Skolininkė, turėdama labai gerą finansinę padėtį, galėjo imtis kitų priemonių dėl jai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o siekdama įrodyti tai, kad neturi jokių ketinimų turtą slėpti ar iššvaistyti, kad reikalaujama priteisti suma nėra didelė, galėjo sumokėti reikiamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti laidavimą, tačiau jokių priemonių užtikrinti galimo sprendimo įvykdymą nesiėmė.Skolininkė nepagrįstai prašo įpareigoti kreditorę įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą arešto dydžio sumą, kaip galimą skolininkės nuotolių užtikrinimą. Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą turi būti vadovaujamasi tomis pačiomis nuostatoms, kuriomis vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones, todėl skolininkė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes remiantis CPK 337 straipsnio nuostatomis apeliacinės instancijos teismas tokių prašymų nenagrinėja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančio byloje asmens prašymu taiko laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009).

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1539/2010).

Nagrinėjamu atveju kreditorė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės atžvilgiu siekiant užtikrinti pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimą iš esmės grindė didele pareikšto reikalavimo suma papildomai nurodydama, kad skolininkė neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, kad skolininkei kitose bylose yra pareikšti reikalavimai bei kad skolininkė turi finansinių problemų, dėl ko planuoja visiškai nutraukti savo veiklą. Kreditorei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiant didele reikalavimo suma, teismas, spręsdamas klausimą, ar konkrečiu atveju yra pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, turėjo nustatyti ir įvertinti, ar pareikšto reikalavimo suma yra didelė skolininkei. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, teisinę reikšmę turi viso skolininkės turimo turto (trumpalaikio ir ilgalaikio turto, nuosavo kapitalo), pradelstų įsipareigojimų įmonės kreditoriams santykis su kreditorės pareikšto reikalavimo suma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybės ir individualiai sprendžiama dėl pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo, pažymi, kad tam tikros konkrečios pareikštų reikalavimų sumos nėra ir negali būti vertinamos kaip per se pagrindžiančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, konkrečiu atveju įvertinus pareikšto reikalavimo sumą su asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtine padėtimi, pareikšto reikalavimo suma vienu atveju gali būti pripažįstama didele ir sukeliančia objektyvią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kitu – ne. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad kreditorės pareikštų reikalavimų suma – 416 841,56 Lt – yra reikšminga šalims, o skolininkės kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys apie jos finansinę padėtį nurodytos aplinkybės nepaneigia. Kaip matyti iš skolininkės teismui pateikto balanso už 2012 metus, skolininkė ilgalaikio turto neturėjo, o trumpalaikio turto turėjo už 1 068 938 Lt sumą. Nurodyta turimo trumpalaikio turto vertė, atsižvelgiant į tai, kad skolininkės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 664 348 Lt, negali būti laikoma patvirtinančia skolininkės gerą finansinę padėtį. Pažymėtina, kad įvertinus kreditorės pareikšto reikalavimo sumą bei skolininkės per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus, jie viršytų skolininkės turimo trumpalaikio turto vertę 12251,56 Lt, todėl negalima sutikti, kad kreditorei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju skolininkės turtinė padėtis būtų tiek gera, kad skolininkė teismo įsakymą įvykdytų be didesnių sunkumų. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su kreditorės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, sprendžia, kad trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nekils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad skolininkė jokių kitų duomenų apie savo finansinę padėtį nepateikė, o pateikti duomenys apie jos finansinę būklę 2012 metų duomenimis negali būti laikomi teisingais ir klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo metu, kadangi yra praėję daugiau kaip pusę metų nuo duomenų pateikimo. Taip pat pažymėtina, kad skolininkė 2012 metais veikė nuostolingai, kas taip pat sudaro pagrindą abejoti skolininkės finansine padėtimi ir galimybėmis tinkamai įvykdyti teismo įsakymą. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skolininkė nepaneigė skundžiamoje teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės, jog kreditorės pareikštų reikalavimų suma skolininkei yra reikšminga, o kartu ir nepaneigė prezumpcijos, jog didelė pareikšto reikalavimo suma savaime preziumuoja būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atskirojo skundo argumentu, jog teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neįvertinęs pareikšto reikalavimo pagrįstumo, o kartu ir prašomos priteisti skolos dydžio, kadangi kreditorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pagal tarp šalių sudarytą rangos sutartį darbai yra atlikti ir skolininkės priimti bei nurodė klaidingą skolos sumą. Remiantis pirmiau nurodyta CPK nuostata laikinųjų apsaugos priemonių viena iš taikymo sąlygų yra ne ieškinio reikalavimų įrodymas, bet tik tikėtinas jų pagrindimas. Konkrečiu atveju dėl to, ar pareikšti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, o taip pat ar prašomos priteisti sumos yra apskaičiuotos teisingai, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Pažymėtina, kad kreditorė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, o remiantis CPK 433 straipsnio 3 dalimi prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo vertinti kreditorės pareikšto pareiškimo pagrįstumą vien tik remdamasis jos nurodytomis aplinkybėmis ir vertindamas, ar pareikštas reikalavimas gali būti tenkinamas remiantis egzistuojančiu teisiniu reglamentavimu. Reikalauti, kad kreditorė kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo pateiktų visus įrodymus, kurie patvirtintų jos pareikštų reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgiant į tai, kad ji kreipėsi į teimą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka ir kai teisės aktai nereikalauja pateikti jokių įrodymų, pagrindžiančių pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nėra jokio teisinio pagrindo. Ir nors kreditorė turėjo teisę nepateikti teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jos pareikštus reikalavimus, ji teismui pateikė įrodymus apie tarp šalių sudarytą statybos rango sutartį, PVM sąskaitas faktūras, kas teismui leido pagrįstai spręsti kreditorės pareikštą reikalavimą esant tikėtinai pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinio priėmimo stadijoje reikalauti, kad pareikšti reikalavimai visa apimtimi būtų įrodyti, nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovas įrodymus gali teikti iki bylos iš esmės išnagrinėjimo, dėl ko pradinėje proceso stadijoje, neištyrus ir neįvertinus į bylą pateiktų įrodymų, negalima daryti vienareikšmiškų išvadų dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Įprastai tik išnagrinėjus bylą iš esmės yra daromos galutinės išvados dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o neatlikęs įrodymų tyrimo ir vertinimo spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, teismas gali tik tuo atveju, jeigu reikalavimai neturi jokio teisinio pagrindo, t. y. jeigu net ir pasitvirtinus ieškinyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas dėl jo nesuderinamumo su egzistuojančiu teisiniu reglamentavimu, arba, jeigu ieškinio priėmimo stadijoje teismui nėra pateikti jokie ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismui nekonstatavus, jog kreditorės pareikštas reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas, teismas turėjo teisę spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo manydamas, kad kreditorės pareikšti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Pažymėtina, kad teismas išdavė teismo įsakymą pagal kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, o skolininkė dėl jo pareiškė prieštaravimus, todėl kreditorei pareiškus ieškinį, dėl jos pareikštų reikalavimų pagrįstumo teismas pasisakys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, suteikiant šalims galimybę tolimesnėje proceso eigoje pateikti visus turimus įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus ir atsikirtimus.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog bylos aplinkybės nepatvirtina, jog kyla grėsmė tinkamam teismo įsakymo įvykdymui. Kaip jau buvo nurodyta, vien tik didelė pareikšto reikalavimo suma preziumuoja grėsmę tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, todėl skolininkei nepaneigus pirmosios instancijos teismo išvados dėl didelės pareikštų reikalavimų sumos, preziumuojama, jog nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė dėl teismo įsakymo įvykdymo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad pareikštų reikalavimų suma skolininkei yra didelė, daugiau jokių kitų aplinkybių, kurios turėtų patvirtinti teismo įsakymo neįvykdymo riziką galėjo nebūti nurodyta, tačiau priešingai, teismas įvertino ir kitas kreditorės papildomai nurodytas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą spręsti, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti. Kreditorės nurodyti duomenys apie skolininkės vengimą įvykdyti savo prievoles, kitų bylų, kuriose skolininkė yra nurodoma atsakove, nagrinėjimas teisme, sudaro pagrindą abejoti skolininkės sąžiningumu ir jos galimybėmis tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, o kartu ir teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju konkretus bylų, kuriose skolininkei kaip atsakovei pareikšti turtiniai reikalavimai, skaičius neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi nurodyti duomenys leidžia spręsti apie skolininkę kaip civilinių teisinių santykių dalyvę ir esant kitoms aplinkybėms sudarė pagrindą teismui spręsti, kad skolininkė netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir siekdama išvengti teismo įsakymo vykdymo gali savo turimą turtą paslėpti ar perleisti kitiems asmenims.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kreditorės atsiliepime pateiktus duomenis apie tai, koks turtas buvo aprašytas taikant laikinąsias apsaugos priemones, į tai, kad vieno kreditoriaus interesai negali būti paneigiami kitų kreditorių interesų naudai, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentas dėl viešojo intereso pažeidimo taip pat yra nepagrįstas. Proporcingumo principas reikalauja, jog būtų taikomi tik tie suvaržymai, kurių taikymas sukurs didesnę naudą, nei žala, kuri galėtų atsirasti suvaržymų nepritaikius. Tokiu būdu užtikrinama šalių interesų pusiausvyra. Atskirajame skunde yra nurodyta, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones gali būti pažeistas viešasis interesas, nes areštavus skolininkei priklausančias lėšas ji negalės atsiskaityti su kitais rangovais, dėl ko gali būti nepabaigtas Raudondvario dvaro oranžerijos kapitalinio remonto projektas, dėl ko asmenys netektų galimybės naudotis minėtu objektu. Tačiau, kaip nurodė kreditorė, antstolis, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo kilnojamąjį skolininkei priklausantį turtą, todėl skolininkės galimybės atsiskaityti su kitais rangovais nėra apribotos, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad skolininkė negalės tinkamai įvykdyti Raudondvario dvaro oranžerijos kapitalinio remonto darbų, o kartu nebus ir pažeistas viešasis interesas.

Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti - grėsmę, jog suvaržymų nepritaikius bus sunku įvykdyti teismo įsakymo įvykdymą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti priimtos teismo nutarties teisėtumu ir pagrįstumu, dėl ko atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Skolininkė netenkinus reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo prašė įpareigoti kreditorę per 7 dienų terminą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 416 841,56 Lt dydžio sumą, kaip galimų skolininkės nuostolių užtikrinimą, tačiau šis prašymas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas. Remiantis CPK 147 straipsnio 2 dalimi dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nagrinėja skolininkės atskirojo skundo pagrįstumo klausimą, tačiau nenagrinėja bylos iš esmės, todėl jis neturi teisės spręsti skolininkės pareikšto prašymo. Atsižvelgiant į tai, skolininkei išaiškintina, kad ji turi teisę su prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo kreiptis į teismą, kurio žinioje yra byla dėl ginčo esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Palubinskaitė