Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Dalis Žilionis Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-55-1-00164-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.; 2.4.9.

2016 m. balandžio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Kostui Vinerskui, nuteistųjų K. K. ir P. K. gynėjui advokatui Stanislovui Raulušaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. K. (toliau – K. K.) ir P. K. (toliau – P. K.) bei Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Kosto Vinersko (toliau – prokuroras) apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas S. K.) ir nuteistas laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme, įpareigojant nuteistąjį neatlygintinai išdirbti iki 100 valandų per 6 (šešis) mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. K. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

K. K. dėl kaltinimų pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas 2012 m. balandžio 8 d. (duomenys neskelbtini)) ir pagal BK 138 str. 1 d. (S. O. nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio peties traumos) išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.);

P. K. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas S. O.) ir nuteistas laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme, įpareigojant nuteistąjį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. P. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

P. K. dėl kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas T. U.) ir BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas 2012 m. balandžio 8 d. (duomenys neskelbtini)) išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Civilinio ieškovo S. O. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš P. K. priteista: 105 eurai turtinės žalos, 1000 eurų neturtinės žalos bei 1000 eurų atstovavimo išlaidų atlyginimui.

Civilinio ieškovo S. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų P. K. ir K. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro K. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl P. K. veiksmų vertinimo pagal BK 138 str. 1 d..

Vertinant S. O. parodymų visumą, jų kontekste sprendžiant P. K. kaltės klausimą skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, svarbu paminėti ir tai, kad jo išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes, kiek jos susijusios su jo paties sužalojimu bei jo padarymo mechanizmu, neabejotinai patvirtina ir kitų teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymai bei rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga.

Dėl būtinosios ginties.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus kompleksiškai, sutikti su K. K. ir P. K. apeliacinio skundo motyvais, jog neteisėtus veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu jie atliko esant būtinosios ginties sąlygoms, teisinio pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir pagrįstai P. K. ir K. K. pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d..

Kaip matyti iš nuteistųjų apeliacinio skundo turinio, jų teigimu, S. O., S. K. ir T. U. veiksmai – prie parduotuvės „Aibė“ S. O. ir T. U. reikalavus P. K. pasakyti, kur yra E. K., taip leidžiant suprasti, kad už R. O. (S. O. sūnui) galimai sulaužytą nosį, jie reikalaus kokio nors atlygio, laikytini savavaldžiavimu BK 294 str. 2 d. pagrindu.

Vertinant tokius apeliantų teiginius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas tik P. K. ir K. K. baudžiamosios atsakomybės pagal jiems pareikštus kaltinimus klausimas, tuo tarpu S. K., S. O. ir T. U. kaltės klausimas dėl veiksmų prie parduotuvės, šioje byloje sprendžiamas nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, vertinti S. K., S. O. ir T. U. veiksmų atitikties BK 294 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, teisinio pagrindo neturi. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad kiekvienas asmuo, manydamas, kad jo teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami neteisėtais kitų asmenų veiksmais, gali kreiptis su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prašydami ištirti jų pareiškime išdėstytas aplinkybes ir, esant objektyviam pagrindui, spręsti minėtų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal atitinkamas BK nuostatas klausimą, tuo tarpu šioje baudžiamoje byloje S. K., S. O. ir T. U. veiksmų vertinimas pagal BK 294 str. 2 d. nuostatas, priešingai nei tai suvokia nuteistieji, nėra galimas.

Dėl S. O. civilinio ieškinio.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme patikrinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą P. K. ir K. K. veiksmų kvalifikacija nesikeičia, P. K. ir K. K. apeliacinio skundo teiginiai dėl nukentėjusiojo S. O. civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ar perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 str. 2 d.. Ši konstitucinė nuostata įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Pagal BPK atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys, o tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, padarytos kaltu pripažinto asmens, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Sutinkamai su BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

BPK 115 str. 1 d. nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o BPK 113 str. 2 d. numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 str. apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str. nuostatas, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas.

Remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl S. O. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas S. O. turtinės žalos atlyginimą priteisė neatsižvelgdamas į jo pateiktus kvitus, patvirtinančius patirtas išlaidas gydymui, tokiu būdu nukrypo nuo aukščiau aptartų teisės normų, dėl ko šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 4 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis S. O. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 301,02 eurų (1039,39 litų) turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro: 97,49 eurų (336,62 litų) už medikamentų įsigijimą, 175,28 eurų (605,21 litų) negautos pajamos ir 28,25 eurų (97,56 litų) turėtų proceso išlaidų bei neturtinės žalos, sudarančios 5792,40 eurų (20000 litų), ir advokato atstovavimo išlaidų, sudarančių 608,20 eurų (2100 litų), atlyginimo (b. t. 2, b. l. 80-82).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs civilinio ieškovo S. O. pateiktą civilinį ieškinį pagrindžiančius dokumentus, skundžiamu nuosprendžiu jo civilinį ieškinį tenkino iš dalies, iš P. K. jam priteisdamas 78 eurus už medikamentų įsigijimą, 18 eurų už medicinos specialisto išvadą, 9 eurus už išlaidas, susijusias su bylos dokumentų kopijų darymu, viso 105 eurus turtinės žalos atlyginimo, 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 eurų atstovavimo išlaidų, teikiant nukentėjusiajam - civiliniam ieškovui advokato, advokato padėjėjo teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad civilinis ieškovas nuosprendžio neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl civilinio ieškinio pasisako, tik apeliacinio skundo ribose.

Kaip teisingai savo apeliaciniame skunde pažymėjo P. K., S. O., pagrįsdamas pateiktą civilinį ieškinį dalyje dėl medikamentų įsigijimo, pateikė kvitų tik 59,84 eurų sumai, nors civiliniame ieškinyje S. O. nurodo 271,62 litus, kas atitinka 78,66 eurus. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo, pateikdamas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, sutinkamai su CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str. nuostatomis, turi tiksliai įrodyti patirtos žalos dydį, įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju teismui abejonių nekyla tik dėl 59,84 eurų, skirtų S. O. medikamentų įsigijimui bei paslaugoms apmokėti, todėl būtent tokia suma iš P. K. ir priteistina S. O., atitinkamai mažinant skundžiamu nuosprendžiu priteistą turtinės žalos dydį. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad dauguma pagal kvitus S. O. įsigytų vaistų yra susiję su kitu S. O. padarytu sužalojimu – dešinės peties sąnario pažeidimu (dėl ko K. K. buvo išteisintas, o apeliacinio skundo dėl šios kaltinimo dalies nėra), tačiau, įvertinus kvituose matomų medikamentų pavadinimus, akivaizdu, kad dauguma vaistų buvo skirti skausmui malšinti, kas neabejotinai galėjo būti vartojama ir dėl S. O. neteisėtais P. K. veiksmais padaryto nosies kaulų lūžio. Nors S. O. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo priteisti pinigai ir už medicinos specialisto išvadą bei išlaidas, susijusias su bylos dokumentų kopijų darymu, tačiau skundo dėl to nėra, todėl plačiau apie šią nuosprendžio dalį nepasisakytina. Tokiu būdu, nurodytą sumą, įvertinus kaip neprieštaraujančią protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų), dar labiau mažinti pagrindo nėra.

Nors apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu S. O. priteisti 1000 eurų neturtinės žalos, tačiau, abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Sutinkamai su CK 6.250 str. nuostatomis, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskrecijos teisę sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Akcentuotina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme įtvirtintus žalos atlyginimo kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad S. O. dėl P. K. neteisėtais veiksmais jam padaryto sužalojimo buvo praradęs darbingumą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo jis neabejotinai patyrė psichologinį stresą, jo teigimu, iki šiol jaučiasi pažemintas, po sumušimo negalėjo bendrauti su kitais žmonėmis, nes buvo labai nepatogu rodyti savo veidą. Tokiu būdu, pagrįstai manytina, jog S. O. priteistas 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju yra teisėtas ir pagrįstas. Šiame kontekste atmetant P. K. apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors S. O., pateikdamas civilinį ieškinį, savo patirtus dvasinius išgyvenimus grindė ir tuo, jog iki šiol jo judesiai yra riboti, jis iki šiol jaučia skausmą, tačiau šie išgyvenimai, remiantis pateikto civilinio ieškinio argumentacija, yra daugiau susiję su kitu jam nustatytu sužalojimu – dešinio peties trauma, dėl ko, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs K. K. kaltės dėl S. O. padaryto dešinio peties sužalojimo, S. O. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos dydį tenkino tik iš dalies, vietoje prašomų priteisti 20000 litų, priteisdamas tik 1000 eurų.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir dėl S. O. priteistos 1000 eurų sumos jo atstovavimo išlaidoms padengti, teigiant, kad pats S. O. civiliniu ieškiniu prašė tik 608,20 eurų, tačiau tenkinti P. K. apeliacinio skundo šioje dalyje, teisinio pagrindo taip pat nėra.

Remiantis analizuojamos baudžiamosios bylos duomenimis, S. O. civilinio ieškinio pateikimo dienai, t. y. 2013 m. birželio 19 d., S. O. pateikė du pinigų priėmimo perdavimo kvitus, patvirtinančius, jog iki tos dienos jis patyrė 1600 litų (b. t. 2, b. l. 92) ir 500 litų (b. t. 2, b. l. 93) atstovavimo išlaidų, kas sudaro 608,20 eurų sumą. Tačiau, analizuojamos baudžiamosios bylos nagrinėjimas apkaltinamuoju nuosprendžiu pirmosios instancijos teisme buvo baigtas tik 2015 m. gruodžio 18 d., iki to laiko S. O. teisiamuosiuose posėdžiuose atstovavo jo pasirinktas advokatas, todėl natūralu, kad iki nuosprendžio priėmimo dienos S. O. patyrė papildomų atstovavimo išlaidų, apie kurias pateikdamas civilinį ieškinį jis negalėjo žinoti. Tai patvirtina ir 2015 m. liepos 28 d. pinigų priėmimo perdavimo kvitas Nr. 787190, kurio duomenimis, S. O. už atstovavimą teisme advokatui sumokėjo dar 500 eurų (b. t. 5, b. l. 35), kas viso sudaro 1108,20 eurų.

Nors nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje S. O., pateikdamas civilinį ieškinį prašė jo patirtas atstovavimo išlaidas priteisti tiek iš P. K., tiek iš K. K., tačiau nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu atstovavimo išlaidas S. O. naudai priteisti tik iš P. K., teisinio pagrindo taip pat nėra.

Kaip minėta, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinimai dėl S. O. sužalojimo buvo pareikšti tiek P. K. (dėl spyrio koja S. O. į veidą), tiek K. K. (dėl smūgio S. O. į sprandą), tačiau, išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, įvertinus byloje esančius įrodymus, K. K. pareikšti kaltinimai dėl S. O. sužalojimo nepasitvirtino, tokiu būdu nepaliekant ir jokio pagrindo iš jo priteisti S. O. patirtas atstovavimo išlaidas. Tai, kad šioje baudžiamojoje byloje tas pats advokatas atstovavo tiek S. O., tiek ir T. U., pagrindo mažinti S. O. pirmosios instancijos teismo priteistas atstovavimo išlaidas, taip pat nesudaro. Nors nagrinėjamu atveju kaltinimai dėl T. U. sužalojimo buvo pareikšti P. K., o iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog šie kaltinimai nepasitvirtino, tačiau sutinkamai su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. O. priteistas 1000 eurų atstovavimo išlaidas sudaro tik S. O. sumokėti pinigai advokatui, ką patvirtina ir byloje esantys pinigų priėmimo - perdavimo kvitai (b. t. 2, b. l. 92, 93, b. t. 5, b. l. 35), tuo tarpu duomenų, kad šios išlaidos yra susijusios ir su T. U., kaip nukentėjusiojo, atstovavimu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje be BK 138 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos, K. K. buvo kaltinamas ir BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu už tai, kad jis viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), 2012 m. balandžio 8 d., apie 18.00-19.00 val., matant pašaliniams asmenims, būdamas neblaivus, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau vieną smūgį S. O. į sprandą ir ne mažiau vieną kartą spyrė koja S. K. į krūtinę, tuo demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

P. K. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d., už tai, kad jis 2012 m. balandžio 8 d., apie 18.00-19.00 val. (duomenys neskelbtini), tarp G. gatvėje, kilus ginčui, mediniu pagaliu tyčia sudavė vieną smūgį T. U. į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. U. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo kaktos - viršugalvio kairėje pusėje.

Be to, jis buvo kaltinamas ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymu už tai, kad jis viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), 2012 m. balandžio 8 d., apie 18.00-19.00 val., matant pašaliniams asmenims, tyčia ne mažiau vieną kartą spyrė koja S. O. į veidą, tuo demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu konstatavęs, kad šie P. K. ir K. K. pareikšti kaltinimai nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino, dėl minėtų veikų nuteistuosius išteisino. Nors prokuroras apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ir nesutinka, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, teisinio pagrindo neturi.

Dėl P. K. ir K. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d..

BK 284 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė.

Komentuojama veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-141/2015).

Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 str. 1 d. neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Taigi sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126/2006).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, atsižvelgiant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, vis tik konstatuotina, kad nagrinėjamo konflikto paskatos šiuo atveju buvo išimtinai asmeninės, nuteistųjų neteisėtas elgesys nebuvo nukreiptas į viešosios tvarkos pažeidimą, dėl ko P. K. ir K. K. veiksmai, sutinkamai su šiuo klausimu vieningai formuojama teismų praktika, analizuojamu atveju negali būti kvalifikuojami pagal BK 284 str. 1 d..

Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad nei vienas iš nagrinėjamame konflikte dalyvavusių asmenų neneigė tarp S. O. ir K. šeimos iki analizuojamo įvykio buvusių konfliktinių santykių. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, S. O. nurodė, kad jo sūnui 2011 m. vasarą ar rudenį buvo sulaužyta nosis, liudytojos (jaunos mergaitės) jam nurodė, kad tai padarė E. K., R. K. sakė, jog šitą įvykį išsiaiškins. Kiek vėliau, ji paskambino S. O. ir nurodė, jog jos sūnus E. K. tą dieną, kai jo sūnui buvo sulaužyta nosis, miegojo namuose. Po šio įvykio, visas kaimas skambėjo, kad O. šeima apšmeižė K.. S. O. teigimu, 2012 m. balandžio 8 d. prie kaimo parduotuvės „Aibė“ T. U. pasakė P. K., kad E. K. ateitų atsiprašyti S. O. sūnaus, tačiau P. K. nieko neatsakęs sėdo į mašiną ir išvažiavo. Iš esmės analogiškas analizuojamo įvykio aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir P. K. su K. K., nurodydami, kad O. šeima juos visam kaimui apšmeižė, nurodydami, kad E. K. S. O. sūnui sulaužė nosį. Esant tokiems konfliktiniams S. O. ir K. santykiams, S. O. priėjus prie K. namų ir pakalbinus K. K., neabejotina, kad konfliktas analizuojamu atveju buvo sąlygotas ne nuteistųjų siekio sutrikdyti visuomenės rimtį ir viešąją tvarką (kaip to reikalaujama asmens veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 str. nuostatas), bet siekio išsiaiškinti aukščiau aptartą tarp O. ir K. šeimų įvykusią konfliktinę situaciją. Tokiu būdu, P. K. ir K. K. veiksmų kvalifikacija pagal BK 284 str. 1 d. nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir prokuroro argumentai, jog neteisėti P. K. ir K. K. veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad K. namų valda nuo G. gatvės (viešos vietos) nėra atskirta ir nors analizuojamą konfliktą nagrinėjamu atveju matė ir stebėjo pašaliniai asmenys, tačiau vien šių duomenų nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 284 str. 1 d. nuostatas, nepakanka. Minėta, jog kvalifikuojant asmens veiksmus pagal komentuojamą straipsnį, būtina nustatyti ne tik įvykio vietą (kad neteisėti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje) bei kilusius padarinius, bet ir kaltininko tyčią, nukreiptą į viešosios tvarkos pažeidimą bei visuomenės rimties sutrikdymą.

Tokiu būdu, nepaisant to, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys ir patvirtina, jog aptariamas įvykis prasidėjo viešoje vietoje, tačiau, atsižvelgiant į įvykio situaciją, įvykio priežastį bei jo aplinkybes, daroma išvada, kad P. K. ir K. K. neturėjo tyčios pažeisti viešosios tvarkos, dėl ko iš esmės pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl BK 284 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimo jų veiksmuose.

Dėl P. K. veiksmų kvalifikacijos pagal BK 140 str. 1 d..

P. K. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d., už tai, kad jis 2012 m. balandžio 8 d., apie 18.00-19.00 val. (duomenys neskelbtini), kilus ginčui, mediniu pagaliu tyčia sudavė vieną smūgį T. U. į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. U. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo kaktos - viršugalvio kairėje pusėje. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, konstatavo, kad šios veikos P. K. nepadarė. Nors apeliaciniu skundu prokuroras su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ir nesutinka, tačiau, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sugretinusi juos su teisiamųjų posėdžių metu apklaustų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokuroro argumentais ir šioje dalyje.

Bylos nagrinėjimo metu P. K. prisipažino trenkęs pagaliu T. U., paaiškindamas, kad šiuos veiksmus atliko po to, kai pamatė, jog T. U. trenkė jo mamai R. K.. Vertinant tokius nuteistojo teiginius, pažymėtina, kad įtariamojo (kaltinamojo) prisipažinimas ar neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir jo parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes yra tik vienas iš duomenų, pagal kuriuos sprendžiama ar nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, ar pakanka kitų įrodymų, kurie leistų kaltinamąjį pripažinti kaltu. Taigi įtariamojo (kaltinamojo) vienokia ar kitokia pozicija pati savaime taip pat nereiškia, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra ar nėra aiškios, o asmuo yra kaltas. Įvertinus apylinkės teismo argumentus šioje dalyje, konstatuotina, kad nežiūrint į tai, jog nagrinėjamu atveju teisiamojo posėdžio metu apklaustas P. K. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, negalima teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės šiuo atveju yra aiškios ir dėl šios veikos padarymo kaltas yra būtent P. K..

Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiojo T. U. išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes. Jo teigimu, pagaliu į galvos sritį jam sudavė E. K.. Viso proceso metu, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, T. U. parodymai esminėse analizuojamo įvykio aplinkybėse buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Ir nors prokuroras nurodo, jog jo manymu, T. U. tokiu būdu siekia apkalbėti E. K. dėl to, kad, šis kiek ankščiau sužalojo S. O. sūnų, tačiau T. U. suinteresuotumo nepagrįstai apkalbėti E. K., aukštesnysis teismas neįžvelgia, tačiau suklydimo galimybė neatmestina.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir N. Z. M., R. K. ir K. A. išdėstytos aplinkybės, jog jie aiškiai matė, kaip P. K. T. U. sudavė smūgį pagaliu. Vertinant šių asmenų parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jie visi vienokiais ar kitokiais artimais santykiais yra susiję tiek su E. K., tiek su P. K., o įvertinus tai, kad E. K. iki analizuojamo įvykio jau buvo teistas už iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, o P. K. analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis (kas neabejotinai švelnina jo teisinę padėtį), neatmestina galimybė, kad tokius šių asmenų parodymus galėjo lemti siekis padėti E. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės arba vėlgi – jie sąžiningai klysta, kadangi konfliktas vyko intensyviai, jame dalyvavo nemažas ratas asmenų, todėl pastebėti ir teisingai įsidėmėti, kuris iš K. sudavė minimą smūgį, buvo sudėtinga. Pabrėžtina ir tai, kad K. A. parodymai savo esme prieštarauja nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Jo teigimu P. K. namuose buvo nuo pat konflikto pradžios, tačiau, kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis (ką patvirtino ir pats P. K.) į įvykio vietą jis atbėgo tik konfliktui įsibėgėjus. Vertinant R. K. išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes iš esmės, pastebėtina, jog ji apie analizuojamo įvykio aplinkybes buvo apklausta du kartus. Pirmojo teisiamojo posėdžio metu ji negalėjo konkrečiai įvardinti, kas sudavė T. U. pagaliu, teigdama, jog galimai tai buvo P. K.. Tuo tarpu apklausiama antrąjį kartą ji jau kategoriškai tvirtino, jog T. U. sudavė P. K.. Jos parodymai nesutapo ir dalyje dėl jai T. U. neva suduoto smūgio. Pirmojo teisiamojo posėdžio metu ji teigė, jog T. U. nežymiai brūkštelėjo jai ranką per veidą, o apklausiama antrąjį kartą ji jau teigė, kad T. U. ji buvo sužalota, nes jai „kirto“.

Esant tokiems prieštaringiems parodymams, kai liudytojai ir nukentėjusysis nurodo skirtingus asmenis, atlikusius tą patį veiksmą (smūgį mediniu pagaliu T. U. į galvą) remtis jais konstatuojant P. K. kaltę, teisinio pagrindo nėra.

Tokiu būdu, įvertinus tai, kad analizuojamu atveju nėra jokių patikimų duomenų, neginčijamai patvirtinančių P. K. kaltę sudavus smūgį pagaliu T. U., atsižvelgiant į tai, kad pagal vieningai formuojamą teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013, 2K-172-895/2015), tenkinti prokuroro apeliacinį skundą šioje dalyje ir pripažinti P. K. kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl nežymaus T. U. sveikatos sutrikdymo teisinio pagrindo nėra.

Kaip jau buvo nurodyta, dėl šios veikos P. K. buvo išteisintas BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Pažymėtina, kad išteisinant asmenį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu yra konstatuojama ne tai, kad nepadaryta nusikalstama veika, kuri yra nurodoma kaltinime, tačiau nepadaryta jokia nusikalstama veika. Teismas tokią išvadą prieina įvertinęs visus bylos duomenis, kuomet yra nustatoma, kad tam tikri veiksmai apskritai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad sužalojimai T. U. vis tik buvo nustatyti, P. K. skundžiamu nuosprendžiu turėjo būti išteisintas ne dėl to, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), bet dėl to, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog P. K. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Nors skundų dėl išteisinimo pagrindo ir nėra paduota, tačiau nurodytas pažeidimas laikytinas esminiu, tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl P. K. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. keistina, konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog P. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 320 str. 3 d., 303 str. 5 d. 2 p., 328 str. 3 p.). Įvertinus tai, kad analizuojamu atveju E. K. jokie kaltinimai pareikšti nebuvo, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis buvo apklaustas liudytoju, E. K. kaltės klausimas šioje byloje nesprendžiamas. Pažymėtina, kad nors P. K. išteisinamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu, baudžiamoji byla, dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, prokurorui neperduotina.

Kaip jau buvo minėta, K. K. kaltinimai buvo pareikšti dėl to, kad jis 2012 m. balandžio 8 d., apie 18.00-19.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kilus ginčui, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau vieną smūgį S. O. į sprandą ir ne mažiau vieną kartą spyrė koja S. K. į krūtinę, tuo padarydamas nukentėjusiesiems: S. O. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio peties traumos nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui ir S. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl krūtinės ląstos kairės pusės X šonkaulio lūžimo nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, t. y. jis buvo kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d..

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nors K. K. kaltinimas buvo pareikštas tik dėl vienos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., tačiau apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį dėl šios veikos, kaltinamąjį pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo S. K. ir tuo pačiu išteisino pagal BK 138 str. 1 d. dėl dešinio peties traumos - nesunkaus sveikatos sutrikdymo S. O.. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau aptartais duomenimis K. K. kaltė padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą S. K. atžvilgiu pasitvirtino visiškai, dėl S. O. nesunkaus sveikatos sutrikdymo K. K. pareikštiems kaltinimams nepasitvirtinus, nagrinėjamu atveju K. K. pareikšto kaltinimo dalis dėl S. O. sužalojimo turėjo būti tik pašalinta iš kaltinimo, ką teisingai padarė apylinkės teismas, tačiau ši aplinkybė sudarė tik dalį kaltinimo, todėl kaltinamojo veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip atskira nusikalstama veika, numatyta BK 138 str. 1 d., o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neturėjo būti priimamas sprendimas dėl P. K. išteisinimo pagal BK 138 str. 1 d. (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo S. O. dėl dešinio peties traumos), todėl nuosprendis (nors skundo dėl šios nuosprendžio dalies ir nėra) šioje dalyje keistinas, iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinant minėtą teismo sprendimą (BPK 320 str. 3 d., 328 str. 3, 4 p., 307 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bausmės

Nors prokuroras savo apeliaciniame skunde jokių motyvų dėl griežtesnių P. K. ir K. K. skirtinų bausmių nepateikia, tačiau, sutinkamai su apeliaciniame skunde jo išdėstytu prašymu, vietoje P. K. ir K. K. (už BK 138 str. 1 d. įtvirtintų nusikaltimų padarymą) skundžiamu nuosprendžiu paskirtų 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmių jis prašo paskirti 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių (P. K.) ir 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių (L. K.) laisvės apribojimo bausmes, tenkinti tokį prokuroro prašymą teisinio pagrindo nėra.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, matyti, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems įvertino jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, atsižvelgė į tai, jog tiek P. K., tiek K. K. praeityje teisti nebuvo, psichiatro ir priklausomybės ligų kabineto įskaitose neįrašyti (b. t. 1 b. l. 129), įvertino tai, kad K. K. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, o P. K. administracine tvarka baustas nebuvo (b. t. 1 b. l. 136,139), dėl ko nuteistiesiems paskyrė švelniausią, už padarytas nusikalstamas veikas numatytą bausmės rūšį - laisvės apribojimą, abiems nuteistiesiems nustatydamas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo terminą. Paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą, jų pobūdį ir padarymo aplinkybes, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvadomis dėl nuteistiesiems skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. K. analizuojamo įvykio metu, t. y. 2012 m. balandžio 8 d., buvo nepilnametis (gim. 1994 m. birželio 15 d.), kas neabejotinai švelnina nuteistojo teisinę padėtį. Pažymėtina, kad prokuroras, pateikdamas apeliacinį skundą, jokių motyvų dėl P. K. ir K. K. skirtinų griežtesnių bausmių už veikas dėl kurių jis buvo nuteistas, nenurodė, todėl kolegija neturi galimybės išsamiau atsakyti į nemotyvuotus apeliacinio skundo argumentus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų P. K. ir K. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam S. O. priteistos turtinės žalos: iš P. K. S. O. priteistą turtinę žalą už medikamentų įsigijimą sumažinti iki 59,84 (penkiasdešimt devynių eurų aštuoniasdešimt keturių centų), atitinkamai – iki 86,84 (aštuoniasdešimt šešių eurų aštuoniasdešimt keturių centų) sumažinant viso priteistą turtinės žalos dydį.

Pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą P. K. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. pagrindą (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), nustatant, kad P. K. pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Iš Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti sprendimą, dėl P. K. išteisinimo pagal BK 138 str. 1 d. (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo S. O. dėl dešinio peties traumos)

Likusią Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.