- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-17
- Bylos Nr.
- A-431-143/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00988-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–3), kurį patikslino (b. l. 11), į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas), atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 448,10 Eur (5 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvairiais laikotarpiais Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teigė, kad buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui. Dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pradėjo jausti baimę mažoms patalpoms, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (b. l. 15–18) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 17 d. – penktoje kameroje, kurios plotas 11,86 kv. m, su dviem asmenimis, nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 23 d. – toje pačioje kameroje su trimis asmenimis, nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 5 d. – buvo laikomas trečioje kameroje, kurios plotas 12,68 kv. m, kartu su dviem asmenimis. Teigė, kad nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Argumentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), pažymėjo, jog pareiškėjas 6 paras buvo laikomas kameroje, kurioje plotas buvo mažesnis nei teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma. Pabrėžė, jog areštinės kamerose laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Teigė, jog dalis laiko per kalinimo laikotarpį skirta asmenų pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu laikomi asmenys nebūna kamerose. Akcentavo, jog pareiškėjas, būdamas Areštinėje, nesiskundė dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus ir jam tenkančio ploto. Nurodė, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo periodiškai tikrinama ir nustatyta, jog nusiskundimų sveikata nebuvo. Pažymėjo, kad, pagal Greitosios medicinos pagalbos iškvietimų registracijos žurnalą, pareiškėjui buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba dėl pilvo skausmų, kitų nusiskundimų, susijusių su pareiškėjo fizine ar psichine sveikata, neužfiksuota. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo sveikatos pablogėjimą dėl jo laikymo areštinėje sąlygų.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 121–124) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 64 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. Pareiškėjo tvirtinimu, jo patirta neturtinė žala pasireiškė dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, nepatogumais, bendravimo galimybių sumažėjimu.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-614/2010. Pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Teismas pažymėjo, jog neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006. Pažymėjo, jog neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013. Nurodė, kad neturtinei žalai atsirasti reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius, tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Teismas nurodė, kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimu byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Atsiliepimas
Teismas pažymėjo, jog nors atsiliepime nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl teisės aktų nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, kuriame nurodyta, jog iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009– 2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1572-575/2015 pažymėjo, jog, sprendžiant klausimą dėl teisės aktų nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Ten pat nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, jog turi būti vadovaujamasi būtent Taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).
Teismas vadovavosi Taisyklių 80 punktu. Remdamasis Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės viršininko T. M. 2014 m. spalio 10 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 85-13-PR5-132, nustatė, jog nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas Areštinės penktoje kameroje, kurios plotas 11,86 kv. m, su dviem asmenimis, nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 23 d. – toje pačioje kameroje su trimis asmenimis, nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 5 d. – trečioje kameroje, kurios plotas 12,68 kv. m, kartu su dviem asmenimis. Taigi laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 17 d., nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 23 d. ir nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo 3,95 kv. m, 2,37 kv. m ir 4,23 kv. m, t. y. neatitiko Taisyklių 80 punkto reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kadangi nustatyta, jog nurodytais periodais pareiškėjas Areštinėje 16 parų buvo kalinamas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.250 straipsniu bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, jo patirta žala vertintina pinigais. Kadangi nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, ar atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas konstatavo, kad reikalavimas tenkintinas iš dalies, o pareiškėjo patirta neturtinė žala vertintina 64 Eur.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 131–133) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nenustačius visų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas neatsižvelgė ir nepakankamai ištyrė įrodymus šioje byloje. Pareiškėjas Areštinėje praleido 16 parų, ir nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo 16 parų mažiau, nei nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma, būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ar atsiradusi uždarų patalpų baimė. Todėl tvirtinti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai, nėra pagrindo. Teismas nenustatė, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Be to, kaip paminėta, nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad tik 16 parų pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas neatitinkant minimalaus gyvenamojo ploto normos ir kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes teismas nepagrįstai nustatė žalos padarymo faktą. Pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į teisės aktų nustatytų higienos ir sanitarinių normų nesilaikymą kamerose, kuriose jam teko gyventi ir būti, laikant jį pas atsakovą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.
Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Areštinėje sąlygas ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.
Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos ir šiam pažeidimui kompensuoti pareiškėjui turi būti atlyginta pinigais išreikšta neturtinė žala, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.
Atskirai kalbant apie pareiškėjo skundo dalį, sietiną su pareiškėjo asmeninės teisės turėti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme tinkamas laikymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šią ginčo dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų (Taisyklių) specialiai nustatytus asmens laikymo policijos areštinėse tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos su Konvencijos 3 straipsniu ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju pareiškėju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.
Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytu jo buvimo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu teisinius santykius dėl minimalių ploto normų nustatymo reglamentavo specialusis nacionalinės teisės aktas - Taisyklės, kurių 80 punkte nurodyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas 16 parų buvo kalinamas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą. (Pastebėtina, kad šios faktinės bylos aplinkybės atsakovas nekvestionuoja). Taigi konstatuotina, kad toks pareiškėjo atžvilgiu padarytas pažeidimas jau savaime gali būti pripažintas neteisėtu veiksmu nacionalinės teisės (Taisyklių 80 p. bei CK 6.271 str.), o kartu ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme.
Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į pirmosios instancijos teismo (iš esmės neginčijamai) konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 64 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga. Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog paminėtu laikotarpiu pareiškėjas būtų reiškęs tam tikras pretenzijas ar skundus dėl konkrečių jo laikymo Areštinėje sąlygų. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama) dėl aplinkybių, kurios, pagal teismą, turi įtakos pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymui.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.