Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modek“ atstovui bankroto administratoriui E. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modek“ ieškinį atsakovui M. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Š. A..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės atsisakymas nuo dalies ieškinio priimtinas.

Ieškinys tenkintinas.

6. Byloje sprendžiamas ginčas dėl buvusio vadovo civilinės atsakomybės (ne)taikymo ir turtinės žalos atlyginimo (ne)priteisimo.

Faktinės aplinkybės

Dėl dalies ieškinio atsisakymo

Dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų taikymo nagrinėjamoje byloje

19. Teismo vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-545-407/2021 nustatytos reikšmingos aplinkybės bei teisinis vertinimas yra reikšmingos šiai civilinei bylai ir turi prejudicinę galią, todėl teismas minėtais išaiškinimais ir atliktu teisiniu vertinimu vadovaujasi šioje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Dėl ieškinio reikalavimų

22. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai).

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindo taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę atsiradimą gali lemti tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat ir kreditoriams, pažeidimas. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).

28. Kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

29. Teismas, apibendrindamas šioje nutartyje anksčiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

30. Teismas primena, kad Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-405-524/2021 UAB „Modek“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėdamas minėtą nutartį apeliacine tvarka, sprendė, kad nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimai nėra mažareikšmiai. Jie rodo, kad bankrutavusios įmonės vadovas buhalterinę apskaitą organizavo tokiu būdu, kad kreditoriai negalėtų patenkinti savo finansinių reikalavimų iš įmonės turto. Bendrovės vadovas sąmoningais veiksmais blogino bendrovės turtinę padėtį, nes bendrovės turtas mažėjo, o finansiniai įsipareigojimai – santykinai didėjo. Be to, vadovas neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, nesiėmė priemonių buhalterinei apskaitai atstatyti (jeigu ji buvo prarasta), o tai sudaro prielaidas spręsti dėl tyčinių, sąmoningų veiksmų, siekiant apsunkinti galimybes nustatyti ir įvertinti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Teismo įsitikinimu, šios nutartys nebegali būti kvestionuojamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

31. Nors atsakovas teigia, kad bendrovė atsiskaitymus vykdė ne tik per savo banko sąskaitą, tačiau taip pat ir per bendrovėje atskaitingais asmenimis paskirtus M. G. bei Š. A., o į civilinę bylą pateikti atsakovo ir Š. A. banko sąskaitų išrašai atspindi šių asmenų bendrovės naudai išleistas pinigines lėšas, tačiau dėl šio argumento jau yra pasisakyta. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-545-407/2021, joje pripažinta, kad įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas vyko tokiu būdu, kad atsiskaitymai už prekes ir paslaugas buvo pervedami ne tiesiogiai UAB „Modek“, o į M. G. ir Š. A. sąskaitas, tačiau nustatyta, kad atskaitingi asmenys kiekvieno mėnesio pabaigoje negrąžindavo lėšų į bendrovės sąskaitą, o tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad tokiu būdu buvo pažeisti UAB „Modek“ kreditorių interesai, kadangi buvo eliminuota galimybė skolas išieškoti iš bendrovės gaunamų lėšų (pajamų) (nutarties 50 punktas). Taigi, nutartyje konstatuota, kad įmonės vadovas neužtikrino tinkamo buhalterinė apskaitos tvarkymo, įskaitant ir piniginių lėšų panaudojimą, dėl to buvo pažeisti kreditorių interesai.

32. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus aktualių nagrinėjamai bylai teisės normų kontekste, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, prejudicinius faktus, sprendžia, kad atsakovas, buvęs ieškovės vadovas, pažeidė savo, kaip juridinio asmens vadovo, pareigą elgtis lojaliai bedrovės atžvilgiu, dirbti rūpestingai bei kvalifikuotai, įmonės buhalterinės apskaitos netinkamas tvarkymas privedė prie to, kad įmonės vadovo žinioje buvęs įmonės turtas pasisavinamas ar išvaistomas, todėl pritaria administratoriaus išvadai, kad šiuo atveju ne tik nustatyti prejudiciniai faktai, bet ir nustatytos aplinkybės lemia tai, jog yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ieškovės UAB „Modek“ atžvilgiu.

33. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

34. Teismas pažymi, jog prejudiciniais faktais nustatyta, kad atskaitingi asmenys kiekvieno mėnesio pabaigoje negrąžindavo lėšų į bendrovės sąskaitą, o tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad tokiu būdu buvo pažeisti UAB „Modek“ kreditorių interesai, kadangi buvo eliminuota galimybė skolas išieškoti iš bendrovės gaunamų lėšų (pajamų).

35. Apskaičiuojant žalos vertinę išraišką atkreiptinas dėmesys, kad administratorius išsamiai ištyrė ir įvertino įmonės vadovo jam pateiktų pirminių dokumentų turinį, taip pat teismo posėdžio metu uždavė klausimus atsakovės atstovui. Teismas sutinka su administratoriaus žalos dydžio apskaičiavimu, nes žalos dydis apskaičiuotas pirminius įrodymus (įmonės balansai, turtas, grynieji pinigai, sutartys, turto nurašymo suvestinės, kt.) išsamiai ištyrus, įvertinus kompleksiškai, sugretinus jų turinį, sudarius iš banko sąskaitos išimtų grynųjų pinigų suvestines (ieškinio 3-10 priedai). Iš pirminių įmonės dokumentų administratorius nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovės buhalterijoje fiksuojamas skirtumas tarp pajamų ir dokumentais pagrįstų išlaidų, dėl to susidarė 86 554,04 Eur pinginių lėšų trūkumas. Administratorius nustatė, kad per 2016—2019 metų laikotarpį atskaitingi asmenys (atsakovas ir trečiasis asmuo) bendrovės naudai išleido 120 563,12 Eur piniginių lėšų sumą. Be to, administratorius įvertino su atsakovo atsiliepimu į ieškinį pateiktus įrodymus ir prie pirminio ieškinio sumos pridėjo apskaitoje neįskaitytas 66 457,85 Eur lėšas, kurias M. G. ir Š. A. gavo iš pirkėjų (UAB „Ekorūmai“ ir kt.), ir atlikęs galutinius aritmetinius veiksmus nustatė 32 448,77 Eur žalos dydį (86 554,04 + 66 457,85 – 120 563,12 =32448,77). Kaip minėta, atsakovas netinkamai organizuodamas buhalterinę apskaitą, kuri pasireiškė ir netinkamai organizuojamu piniginių lėšų nuslėpimu bei panaudojimu, atliko neteisėtus veiksmus kurie nulėmė 32 448,77 Eur. piniginių lėšų trūkumą – įmonei padarytą žalą.

36. Kaip minėta, prejudiciniais faktais nustatyta, kad civilinėje byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nėra išsamių M. G. ir Š. A. banko sąskaitų išrašų, išsamūs banko išrašai nėra pateikti ir nemokumo administratoriui. Atsakovas šioje byloje atsikirsdamas į ieškinį teikė papildomus įrodymus (sąskaitų išrašus), tačiau jie tik iš dalies sudarė pagrindą pripažinti faktą, kad atsakovas ir trečiasis asmuo įnešė į įmonės kasą didesnę sumą, nei buvo nustatyta iš pradžių pateikiant pradinį ieškinį. Kaip žinoma, atsakovo pateikti įrodymai buvo įvertinti ir ieškovė atsisakė dalies pradinio ieškinio reikalavimų.

37. Atsakovas teigia, kad iš teismui teikiamo išrašo iš VSDFV posistemio atskaitingi asmenys M. G. ir Š. A. vien per 2016-2018 m. laikotarpį (net neįskaitant 2019 metų), turėjo gauti atlyginimą (neto) atitinkamai 26 432,00 ir 32 529,00 Eur, iš viso 58 961.00 Eur. Jo teigimu, ši piniginių lėšų suma, neišmokėta atsakovui M. G. bei trečiajam asmeniui Š. A. taip pat turėtų būti vertinama kaip bendrovės naudai patirtos išlaidos, kurios pagrindžia bet kokį administratoriaus įsivaizduojamą piniginiu lėšų trūkumą bendrovėje. Atsakovo nuomone, aritmetiškai sudėjus Š. A. ir M. G. mokėtinas (tačiau niekuomet neišmokėtas atlyginimo už darbą) sumas su tariamu administratoriaus nustatytu išlaidų trūkumu, pripažintina, jog būtent bendrovė yra likusi skolinga tiek atsakovui, tiek Š. A., kadangi jie_bendrovei iš viso išleido didesnę piniginių lėšų sumą (patyrė asmeninių išlaidų).

38. Teismas darbo užmokesčio aspektu pažymi tai, kad administratorius rėmėsi pirminiais įmonės dokumentais. Iš jų nustatė, kad 2016 -2018 metų laikotarpiu Š. A. atlyginimas sudarė 950 - 980 Eur / mėn. Byloje nustatyta, tą patvirtina administratoriaus pateikti rašytiniai įrodymai, kad 2016 m. sausio mėn. minėtam trečiajam asmeniui avansu sumokėta 1250 Eur, 400 Eur sumokėta kaip atlyginimas, 2016 m. vasario mėnesį trečiajam asmeniui sumokėta 550 Eur avanso, 600 Eur darbo užmokesčio, 2016 m. kovo mėn. sumokėta 1220 Eur avanso, 2016 m. balandžio mėn. sumokėta 1650 Eur avanso, 1000 Eur darbo užmokesčio, 2016 m. gegužės mėn. sumokėta 800 Eur avanso, 650 Eur darbo užmokesčio, 2016 m. gruodžio mėn. trečiajam asmeniui buvo sumokėtas 2000 Eur avansas, 300 Eur darbo užmokesčio. Teismas visų mokėjimų 2016 – 2019 m. laikotarpiu dėl didelės apimties nevardina, visi jie išdėstyti ir nurodyti administratoriaus pateiktose suvestinėse (ieškinio 6, 9, 10 priedai). Teismo sprendžia, kad įvertinus ir išanalizavus administratoriaus pateiktus pirminius buhalterinius dokumentus (darbo užmokesčio žiniaraščiai, sąskaitų išrašai, VSDFV pajamų deklaracijos apie atskaitingų asmenų gautą darbo užmokestį) (2021 m. gegužės 31 d. DOK-7762) galima nuspręsti, kad trečiajam asmeniui ir atsakovui 2016 – 2018 m. buvo mokami atlyginimai, atsakovas 26620 Eur darbo užmokestį gavo, lėšos jam buvo išmokėtos. Dėl to atsakovo teiginys, kad atskaitingi asmenys negavo darbo užmokesčio yra atmestinas kaip neįrodytas. Pridėtina, kad trečiasis asmuo įmonei kreditinio reikalavimo nepareiškė, nors ir teigė, kad įmonė jam skolinga darbo užmokestį. Administratoriaus pateikta VMI informacija apie fiziniams asmenims atskaitytą gyventojų pajamų mokestį (toliau ir GPM) irgi patvirtina faktą, kad atsakovui ir trečiajam asmeniui darbo užmokestis buvo sumokėtas, nes, kaip žinoma, GPM atskaitos daromos tuo atveju, kai darbo užmokestis yra sumokamas (ne tik apskaičiuojamas).

39. Nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad suvestinės nėra tinkamas buhalterinis dokumentas žalai pagrįsti, tačiau teismas šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir pabrėžia, kad suvestinės sudarytos remiantis pirminiais buhalteriniais dokumentais (darbo užmokesčio žiniaraščiais, sąskaitų išrašais, VSDFV ataskaitos, kt/), jų pagrindu yra sudarytos suvestinės dėl didelės pirminių dokumentų apimties: ieškinio pirminių dokumentų priedas Nr. 8 sudarytų 290 lapų, ieškinio pirminių dokumentų priedas Nr. 7 sudarytų apie 760 lapų. Verta pažymėti, kad atsakovui, kaip įmonės vadovui, įmonės dokumentai turi būti žinomi, šiuo atveju byloje nė vienas pirminis dokumentas kaip buhalterinis įmonės rašytinis dokumentas / įrodymas nebuvo ginčijamas. Atsakovas gi, atsikerta tik savo pateiktais selektyviai atrinktais įmonės duomenimis, o ne visų jų turiniu. Kaip žinoma, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Atsakovas aptartų aplinkybių neįrodė.

40. Atsakovas nurodo, kad administratorius į apskaitą neįtraukė 6304 Eur sumos – bendrovės darbuotojų komandiruočių / dienpinigių išmokų. Teigia, kad iki 2016 m. šių išlaidų pirminiais dokumentais pagrįsti nereikėjo, o 2016 m. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas nustatė faktines išlaidas, kuriomis įmonė ir vadovavosi. Teismas dėl šio argumento pažymi tai, kad nors atsakovas nurodo, kad visi dienpinigių apskaičiavimą už komandiruotes tiek atsakovui, tiek kitiems bendrovės darbuotojams pagrindžiantys apskaitos dokumentai yra administratoriaus žinioje, tačiau nustatyta, kad tokiais duomenims administratorius nedisponuoja. Nėra duomenų, pagrindžiančių šių visų dokumentų perdavimą administratoriui, buvo perduota tik keletas ir su trūkumais. Kitas aspektas tas, jog kaip prejudiciniais faktais yra nustatyta tai, kad įmonė vedė apskaitą ne tik skaitmeniniu būdu, taigi, komandiruočių išlaidų apskaita buvo arba turėjo būti vedama. Nesant tokių duomenų manytina, kad atsisakius pateikti įrodymus, reikia laikyti egzistuojant atsakovei pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (contra spoliatorem prezumpcija), arba tokia apskaita buvo vedama itin ribotai ir aplaidžiai, todėl duomenų, pagrindžiančių dienpinigių apskaičiavimą už komandiruotes, nuomą, kurą tiek atsakovui, tiek kitiems bendrovės darbuotojams nėra, dėl to atsakovė savo argumentų rašytiniais įrodymais nepagrindžia, nors tokią pareigą turi (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Nesant atsakovės argumentus pagrindžiančių įrodymų, vertintina, kad dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, turto neišsaugojimo (nebuvo nustatomi tokių išmokėtų lėšų panaudojimo tikslai) nėra pagrindo spręsti, kad minėtos lėšos naudotos įmonės reikmėms.

41. Atsakovas atsiliepime atkreipia teismo dėmesį, jog trečiasis asmuo Š. A. iš savo asmeninių piniginių lėšų už bendrovę atsiskaitydavo dar nuo 2016 metu ir per 2016—2018 metų laikotarpį išleido bendrovės naudai iš viso 56 792,74 Eur piniginiu lėšų sumą. Atsakovas tikina, jog, kaip matyti iš viešoje erdvėje esančių duomenų, UAB „Ekorūmai“ (UAB „Nebe“) buvo įsteigta tik 2018 metais, todėl Š. A. sumokėtos piniginės lėšos iki šios įmonės įsteigimo niekaip negali būti pripažįstamos UAB „Modek“ iš UAB „Ekorūmai“ gautomis pajamomis. Dėl šio argumento akcentuotina, kad trečiojo asmens banko sąskaitų avansų išrašas (ieškinio 9 priedas) už 2016 -2019 m. patvirtina faktą, kad trečiasis asmuo įmonės naudai išleido ne savo asmenines lėšas, nors jos buvo jo sąskaitoje, bet avansu iš įmonės gautas 75 619 Eur lėšas. Atitinkamai, minėtas priedas Nr. 9 patvirtina, kad ir atsakovui kaip avansas pervestos 29 428 Eur lėšos irgi nebuvo asmeninės atsakovo lėšos. Dėl to nėra pagrindo sutapatinti iš įmonės gautų lėšų avanso forma ir jas tiesiogiai laikyti asmeninėmis asmenų lėšomis.

42. Teismo vertinimu, egzistuoja teisinis tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) tarp bendrovei padarytos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje ir kituose aptartuose teisės aktuose nurodytas vadovo pareigas. Įmonės vadovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymui, aplaidžiai vedant apskaitą nebuvo užtikrinta įmonės turto apsauga, kreditoriai patyrė žalą.

43. Nustačius veiksmų neteisėtumą, vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją.

44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje yra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai, padaryta žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, todėl atsakovo ir trečiojo asmens argumentai dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nebuvimo / nenustatymo yra nepagrįsti, jie atmestini

45. Teismo vertinimu, šioje byloje apie pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus pasisakyta, kiti ieškovės ir atsakovo nurodomi teiginiai neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Remdamasis pirmiau nurodytų argumentų visuma teismas nusprendžia, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė įmonei žalą, todėl konstatuoja, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, į tai, kad ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), valstybės biudžetui mokėtinas 712 EUR žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modek“, įmonės kodas 301194536, atsisakymą nuo dalies 54 095,27 EUR ieškinio reikalavimo priimti.

Nutraukti civilinės bylos dalį pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modek“ ieškinį atsakovui M. G., trečiasis asmuo Š. A., dėl 54 095,27 EUR žalos atlyginimo. Išaiškinti, jog šios bylos dalį nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modek“ ieškinį atsakovui M. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Š. A. tenkinti: priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Modek“, įmonės kodas 301194536, iš atsakovo M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 32 448,77 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybės biudžetui iš atsakovo M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 712 Eur žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.