- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- A-502-2975-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01649-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- B. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
- 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
atsakovo atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Mildai Stankūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas B. P. kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba), 1 034 812 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 1-5) paaiškino, kad neturtinę žalą sudaro 907 730 Lt už jam priklausančią negrąžintą žemę ir 127 082 Lt nuostoliai, atsiradę dėl negautų palūkanų nuo šios sumos. Neturtinė žala pareiškėjui buvo padaryta neteisėtais Kauno apskrities viršininko bei Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, atsiradusią žalą privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Pareiškėjas pažymėjo, kad turtinė žala jam buvo padaryta Kauno apskrities viršininko veiksmais iki šiol vengiant teisingai atlyginti už negrąžintą žemę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). 2005 m. Kauno apskrities viršininkas pripažino pareiškėjo teisę į S. B. žemę bei įsipareigojo už 0,86 ha žemės valdą atlyginti kitu lygiaverčiu žemės sklypu. Pareiškėjas su tuo sutiko ir kantriai laukė žemės. Nepaisant to, buvo priimti įsakymas ir sprendimas, kuriais nuosavybės teisės atkurtos vertybiniais popieriais. Iš to seka išvada, jog įsipareigojimas suteikti lygiavertį žemės sklypą nebuvo vykdomas. Kauno apygardos administracinis teismas panaikino sprendimus dėl atlyginimo už negrąžintą žemę vertybiniais popieriais, tačiau klausimas dėl atlyginimo už negrąžintą žemę rinkos kaina liko neišspręstas. Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 10 d. raštu buvo atsisakyta patenkinti tokį pareiškėjo reikalavimą, taip pat nurodyta, jog 2010 m. vasario 25 d. įsakymu B. P. įrašytas į eilę lygiaverčiam sklypui gauti. Įrašymas į eilę sukelia pareiškėjui ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą. Dėl šio pasityčiojimo jis stipriai išgyvena, pablogėjo jo sveikata.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose (b. l. 31-33, 49-50) paaiškino, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas 2001 m. birželio 28 d. prašyme pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos tik natūra ir šios savo valios nustatytu terminu nepakeitė. Nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nustatyta, kad žemės sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėjas, yra naudojamas sodininkų bendrijos ,,Amaliai“. Tai, kad žemė yra valstybės išperkama, negali būti vertinama kaip neteisėti veiksmai, sukeliantys asmeniui žalą. Be to, pareiškėjas neįrodė prašomos priteisti turtinės žalos dydžio. Šiuo metu B. P. įtrauktas į eilę lygiaverčiam sklypui gauti. Įsakymo, kurio pagrindu jam suteiktas eilės numeris, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad negrąžintos žemės vertė buvo tiksliai paskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Metodiką.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime (b. l. 127-128) teigė, jog pareiškėjas neįrodė turtinės žalos fakto. Teisingumo ministerijos manymu, B. P. siekia nepagrįstai praturtėti, nes būdamas pretendentu į lygiavertį sklypą, iš valstybės prašo pinigų. Nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjo atžvilgiu vykdomas laikantis galiojančių teisės aktų, todėl nėra pagrindo atsirasti žalai.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo B. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 138-142).
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalį, pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki šios datos nepareiškė valios dėl būdo (pareiškėjas reikalavo nuosavybės teises atkurti tik natūra), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą turėjo teisę parinkti Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punktu, detalizuojančiu šią Atkūrimo įstatymo nuostatą, iki minėtos datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių (žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjas, yra valstybės išperkama), prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Teismas nustatė, kad B. P. 2001 m. birželio 28 d. įgaliotai institucijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra ir kitokio prašymo iki nustatyto termino nepateikė. Todėl institucija galėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo savarankiškai (atkūrė nuosavybes teises vertybiniais popieriais) ir tokie veiksmai negali būti pagrindu žalai atsirasti. Vėliau institucija įrašė pareiškėją į piliečių eilę, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo datą. Pareiškėjas tokiam nuosavybės teisių atkūrimo būdui iš esmės pritarė ir neginčijo savo įrašymo į eilę lygiaverčiam sklypui gauti. Teismas pabrėžė, jog nustatant valstybės išperkamos žemės vertę, ji skaičiuojama vadovaujantis specialiaisiais teisės aktais, o ne rinkos kaina. Pareiškėjui lygiavertis sklypas bus suteiktas ateityje ir pareiškėjas turės galimybę šio sklypo nelygiavertiškumą ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi nustačius, jog pareiškėjas yra įrašytas į eilę dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo, ir iš esmės su tuo sutinka, atkūrimo procedūra vykdoma toliau. Iš to seka išvada, kad institucijų pareigūnai veikė taip, kaip juos įpareigoja įstatymai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo žalai atsirasti, t. y. tenkinti B. P. skundo reikalavimus.
III.
Pareiškėjas B. P. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas ir pareiškimas (b. l. 145-148, 170-172) iš dalies grindžiami tokiais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
Jokie norminiai teisės aktai nenumato, kad už paimtą nuosavybę savininkui būtų atlyginama jį įrašant į eilę. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pripažino, jog laisvos žemės nėra.0,86 ha žemės sklypas Kauno mieste, į kurį vengiama atkurti pareiškėjui nuosavybės teisės, yra labai didelis turtas. Tokio ploto sklypas vertas apie 1 000 000 Lt.Pagal pareigūnų pateiktus dokumentus, nuosavybės teisių atkūrimui ketinama suformuoti tik 1 000 sklypų, kai pareiškėjo numeris sąraše 1 440.Pareiškėjas tapo žemės savininku, nes Kauno apskrities viršininko sprendimu jam atkurtos nuosavybės teisės į 0,86 ha žemės. Atlyginimo už paimtą žemę būdai, jo manymu, negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Pareiškėjas nekeičia savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra. Tačiau tuo atveju, jeigu laisvos žemės nėra, turi būti išmokėta piniginė kompensacija. Pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo vadovaujantis pareiškėjas turi būti vienoje eilėje su asmenimis, kuriems nuosavybės teisės dar neatkurtos.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime (b. l. 156-159) pabrėžia, kad B. P. neįrodė, jog šiuo metu vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į S. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,86 ha žemę yra neteisėtas ir pažeidžia jo teises. Nenustatęs visų civilinės atsakomybės sąlygų, Kauno apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kuri kildinama iš neteisėtų Kauno apskrities viršininko veiksmų iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkams suteiktos kompetencijos žemės reformos įgyvendinimo ir sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę priėmimo srityje.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtais veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija, nuosekliai remdamasi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011), pažymi, jog negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Pabrėžtina, kad netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis.
Skunde ir apeliaciniame skunde B. P. nurodo, kad dėl Kauno apskrities viršininko neteisėto neveikimo, kuris pasireiškė tuo, jog pareiškėjui nėra atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės S. B. valdytą 0,86 ha žemės sklypą Pažaislio valsčiuje, Petrogrado kaime, žemę grąžinant natūra, jis patyrė 1 034 812 Lt netiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro negautas 907 730 Lt vertės nekilnojamasis turtas ir 127 082 Lt palūkanos.
Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad pretendentas B. P. 2001 m. birželio 28 d. pateikė Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį senelės S. B. nekilnojamąjį turtą natūra. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. lapkričio 6 d. pažymoje Nr. 8005 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ pateikė išvadą, jog minėtas žemės sklypas yra užstatytas, t. y. priskirtinas valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 12 str.). Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-211/2010, konstatavo, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į aplinkybę, jog ginčo žemė yra užimta sodininkų bendrijos, 2001 m. lapkričio 8 d. sutiko, kad už valstybės išperkamą žemę jam būtų atlyginama perduodant nuosavybėn naują žemės sklypą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.).
Įvertinusi tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija daro vienareikšmišką išvadą, jog 1 034 812 Lt suma nėra žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi pareiškėjas, pasirinkdamas konkretų atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą, neturėjo objektyvių priežasčių tikėtis, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jam bus atkuriamos grąžinant žemę natūra.
Nustatyta, jog 2010 m. vasario 8 d. įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-40-423/2009 dalyje tenkintas B. P. skundas ir Kauno apskrities viršininko 2008 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 8741 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui B. P.“ bei Kauno apskrities viršininko 2008 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. 02-01-3026 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ panaikinti, tuo atkuriant iki ginčijamų aktų (kuriais už valstybės išperkamą žemę pareiškėjui atlyginta vertybiniais popieriais) priėmimo buvusią padėtį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 str.). Tai reiškia, kad analizuojamu teismo sprendimu pareiškėjas yra grąžintas į tą nuosavybės teisių atkūrimo proceso stadiją, kurioje buvo iki 2008 m. kovo 14 d. Todėl apeliantas iš esmės klysta manydamas, kad nuosavybės teisės į išlikusį S. B. turtą jam yra atkurtos (Kauno apskrities viršininko 2008 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 8741 panaikintas tik ta apimtimi, kiek tai susiję su atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu).
Įvertindama, kad dabartiniu metu B. P. atžvilgiu negalioja joks kitas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje numatytas baigiamasis aktas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo atstovas, vadovaudamasis pareiškėjo valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, pagrįstai įtraukė jį į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, sąrašą. Taigi Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmai, su kurių atlikimu pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą, t. y. 2010 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 02-01-1601 ir jo pagrindu padaryti vėlesni eiliškumo pakeitimai, tiek formaliuoju, tiek materialiuoju aspektu yra teisėti. Tad, šiuo atveju nenustačius vieno iš viešosios atsakomybės elementų – viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų – likusių sąlygų vertinimas netenka reikšmės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą.
Dėl paminėto Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo B. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.