- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-404-813/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00247-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Algirdas Giedraitis, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- J. I.
- Nukentėjusysis
- M. P.
- Civilinis ieškovas
- M. P., I. Š.
- Advokatai
- Valda Grigonytė, Edvinas Sergaitis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. I. ir jos gynėjos advokatės Valdos Grigonytės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 55 (penkiasdešimt penkių) MGL dydžio, tai yra 2 750 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties eurų) bauda, įpareigojant baudą sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, o jo civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos tenkintas visiškai ir iš J. I. jam priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Iš J. I. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. P. naudai priteista 300 Eur (trys šimtai eurų) advokato paslaugoms apmokėti.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. Š. įgalioto atstovo advokato Edvino Sergaičio prašymas priteisti iš J. I. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. I. nuteista už tai, kad 2019 m. kovo 5 d. apie 14 val. 30 min. viešoje vietoje, prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, elgdamasi įžūliai, tai yra vieną kartą pastumdama šalia einantį nukentėjusįjį M. P., jam atsitraukus, priėjusi ir vieną kartą alkūne sudavusi jam į pilvą, dėl ko jis pasilenkė, griebusi jam už rankos, kurią laikydama, lenkusi jį žemyn bei du kartus kumščiu sudavusi jam į pakaušio kairę pusę, taip padarydama nukentėjusiajam M. P. minkštųjų audinių sumušimą pakaušio srityje, kas sukėlė nežymų jo sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad J. I. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta tarpusavyje neprieštaraujančiais M. P. ir I. Š. parodymais, vaizdo įrašo duomenimis, specialisto išvada dėl nežymaus M. P. sveikatos sutrikdymo. Be to, ir pati J. I. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad supykusi ant M. P. dėl to, kad jis jai trenkė alkūne, nuėjo prie jo ir stuktelėjo alkūne, kartą sudavė M. P. į pilvą, lenkdama jį žemyn, du kartus sudavė į pakaušio kairę pusę, suplėšė striukę. Teismas pažymėjo, kad net jei ir būtų pagrindas patikėti J. I. teiginiais, jog pirmas jai trenkė pats M. P., tai negalėtų būti pripažįstama teisėtu pagrindu jai nukentėjusiojo atžvilgiu vartoti fizinį smurtą. Visi šie veiksmai padaryti viešoje vietoje, todėl jos veiksmai atitinka BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Šalies argumentai
3. Nuteistoji J. I. ir jos gynėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 20 d. nuosprendį ir J. I. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. I. pripažino smurtavusi M. P. atžvilgiu, tačiau teigiama, kad muštynes išprovokavo pats nukentėjusysis pirmas jai trenkdamas. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad nukentėjusiojo M. P. ir I. Š. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja vienas kitam. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad J. I. I. Š. stūmė net 2-3 kartus, o telefonu kalbėdama sakė „Primesk, ką matau“, o teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad J. I. I. Š. jau vadino „pašalpine“, „žiurke“. Šie nukentėjusiojo parodymai iš esmės dėl prasidėjusio konflikto yra akivaizdžiai neatitinkantys realios situacijos, kadangi, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, pats nukentėjusysis pirmas trenkė iš rankos J. I.. Tad ne nuteistosios veiksmai buvo konflikto pradžia, o nukentėjusiojo smurtinis elgesys.
3.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, kaip matyti iš konflikte dalyvavusių asmenų parodymų, konfliktas kilo prekybos ir pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelės 4 aukšte einant pro sukamąsias duris. Tarp abiejų konflikto pusių įvyko tarpusavio apsižodžiavimas. Abi konflikte dalyvavusios pusės elgėsi pakankamai agresyviai. Tad nors J. I. ir sudavė smūgį nukentėjusiajam, tačiau šiuos jos veiksmus nulėmė ne siekis pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bet pyktis, kilęs dėl pirmiau aptarto nukentėjusiojo ir jo draugės elgesio. Tad J. I. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiojo asmenį, o ne į viešąją tvarką, jos veiksmuose dominavo asmeninės paskatos, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog būtent jos veiksmai konflikto metu ir dėl asmeninių priežasčių suduodant smūgį nukentėjusiajam, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl J. I. ir M. P. konflikto būtų kilę kokios nors kitos pasekmės ir būtų buvusi realiai pažeista visuomenės rimtis ir tvarka. Visi šie duomenys, pasak apeliančių, rodo, kad nors J. I. šiuo atveju viešoje vietoje elgėsi netinkamai, tačiau jos elgesys nebuvo nukreiptas visuomenei demonstruoti nepagarbą ar siekti pažeisti viešąją tvarką, jos netinkami veiksmai visgi labiau buvo spontaniškas atsakas į nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus. Nuteistosios veikoje nesant visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties elementų – tyčios pažeisti viešąją tvarką ir būtinų pasekmių, ji turėtų būti išteisinta pagal BK 284 straipsnį jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusiojo M. P. atstovas advokatas Edvinas Sergaitis atsiliepime į nuteistosios J. I. ir jos gynėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
4.1. Atsiliepime pabrėžiama, kad nuteistoji pateiktame apeliaciniame skunde aiškiai įvardijo, jog ji pripažįsta, kad galėjo vieną kartą alkūne suduoti M. P. į pilvą, lenkdama jį žemyn du kartus sudavė į pakaušio kairę pusę. Jam suplyšo striukė. Tad nuteistoji ne tik neginčija, bet ir pripažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad ji naudojo smurtą M. P. atžvilgiu. Tokie jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Apeliaciniame skunde be deklaratyvių frazių nėra jokių teisinių argumentų dėl to, kad J. I. panaudotas smurtas M. P. atžvilgiu galėtų būti vertinamas kitaip – kaip neįžūlus elgesys. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta ir nė viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje būtų pateiktas kitoks panaudoto smurto vertinimas.
4.2. Atsiliepime pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas ne tik atmetė dalį M. P. ir I. Š. parodymų, ir būtent tą dalį, kurią cituoja apeliantės, bet ir nusprendė jais nesivadovauti, bei šiuo pagrindu išteisino J. I. dėl dalies jai inkriminuotų kaltinimų. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, toje dalyje, kurioje M. P. ir I. Š. parodymai buvo prieštaringi, pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo ir šių parodymų prieštaringumą vertino nuteistosios naudai.
4.3. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei viename iš vaizdo įrašų nėra užfiksuota, jog M. P. būtų pirmas sudavęs smūgį ranka J. I.. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nuteistosios panaudotą smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu išprovokavo asmeninės paskatos, juolab, kad su nukentėjusiuoju nebuvo pažįstama, o I. Š. žinojo, nes ėjo kartu į tą pačią mokyklą. Ji neigė anksčiau konfliktavusi su šiais asmenimis. Dėl to jos apeliacinio skundo motyvas, jog smurtavo dėl asmeninių paskatų, negali būti vertinamas kitaip kaip pasirinkta gynybinė taktika tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
5. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistoji J. I. ir jos gynėjas išreiškė prašymą pakeisti apeliacinio skundo reikalavimą J. I. pagal BK 284 straipsnį išteisinti ir, pastarajai kaltę dėl šios veikos padarymo pripažinus, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas tokiam nuteistosios ir jos gynėjos prašymui neprieštaravo, sutiko su J. I. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios J. I. ir jos gynėjos advokatės Valdos Grigonytės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
6. Apeliaciniu skundu nuteistoji ir jos gynėja prašė panaikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir J. I. išteisinti. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistoji pateikė prašymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nors baudžiamojo proceso nuostatos nenumato galimybės proceso dalyviams papildyti apeliacinius skundus ar pateikti papildomus apeliacinio skundo argumentus, tačiau, atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką, jog asmeniui prašant priimti išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinės instancijos teismo turi būti patikrinamas visa apimtimi, šiuo konkrečiu atveju siekiant objektyvaus ir pagrįsto baudžiamosios atsakomybės individualizavimo, apeliacinės instancijos teisme skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nagrinėtinas, be kita ko, nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreikšto prašymo atleisti J. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kontekste.
Dėl BK 284 straipsnio taikymo
7. BK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje.
8. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308-942/2017, 2K-160-697/2019).
9. Nagrinėjamu atveju J. I. M. P. atžvilgiu smurtavo dienos metu prekybos ir pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Nusikalstama veika įvykdyta I. Š. akivaizdoje. Šioje vietoje bet kurią akimirką galėjo pasirodyti ir kiti pašaliniai asmenys, todėl neabejotina, kad ši vieta buvo vieša vieta BK 284 straipsnio prasme.
10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertinęs pačios nuteistosios, nukentėjusiojo M. P., liudytojos I. Š. parodymus, vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad M. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pagrįstai sprendė, kad šių įrodymų pakanka pripažinti, kad J. I. smurtavo M. P. atžvilgiu. Pastebėtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir papildomai apklausus nuteistąją J. I., ji paaiškino, kad prisipažįsta padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau tikino tai padariusi spontaniškai, per daug pasikarščiavusi. Kad viešoje vietoje sudavė nukentėjusiajam kartą alkūne į pilvą, lenkdama jį žemyn du kartus sudavė į pakaušio kairę pusę, suplėšė striukę, ji pripažino ir pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde, tačiau tokių savo veiksmų nepripažino nusikalstamais, vertino juos kaip atsaką į netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį jos atžvilgiu.
11. Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje įtvirtintos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, įvykus konfliktinei situacijai tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Net ir tuo atveju, jei kaip kad teigia nuteistoji, ją pirmąją būtų užkliudęs M. P., nors objektyvių šiuos jos teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nėra, tai nėra pagrindas elgtis agresyviai ir matant kitiems asmenims, šiuo atveju I. Š., be to, kaip aiškino J. I., aikštelėje esant ir darbininkui, dėl menkavertės priežasties smurtauti. Tai, kad nuteistoji fizinį smurtą viešoje vietoje vartojo matant I. Š., rodo, jog ji siekė pasirodyti prieš aplinkinius, demonstravo nepagarbą nusistovėjusioms moralės normoms, ir nors jos veiksmai truko neilgai, tai nepaneigia viešosios tvarkos pažeidimo fakto. Dėl J. I. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis su drauge skubėjo į automobilį, kvietė policijos pareigūnus, turėjo vykti į gydymo įstaigą. Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistoji savo veiksmus atliko dėl chuliganiškų paskatų ir demonstruodama nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tad tokie jos veiksmai visiškai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį
12. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu arba be jo, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis).
13. Byloje nėra ginčo, jog J. I. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ji nukentėjusiajam pervedė 800 eurų, t. y., atlygino nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidos, kurios buvo priteistos skundžiamu nuosprendžiu (klausimas dėl padarytos turtinės žalos dydžio skundžiamu nuosprendžiu neišspręstas). Taigi įvykdyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta sąlyga. Teisėjų kolegija, neabejoja ir dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto numatytos sąlygos įvykdymo. J. I. yra jauno amžiaus, neteista, nebausta administracine tvarka, dirba, turi gyvenamąją vietą, o veiką padarė pasikarščiavusi, toks elgesys nėra būdingas jos elgesio modelis, taigi teismas turi pagrindo tikėti, kad J. I. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
14. Taigi esminiai klausimai, sprendžiant dėl J. I. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra susiję su tuo, ar 1) J. I. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino visiškai ir to gailisi; ar 2) pateikta galimo laiduotojo asmenybė yra verta teismo pasitikėjimo.
15. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017).
16. Nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbu pažymėti ir tai, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-133/2013, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-88-976/2017 ir kt.).
17. Iš nuteistosios parodymų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad J. I., nors aiškino, kad yra nekalta, tačiau esmines jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, pripažino. Ji neneigė viešoje vietoje sudavusi smūgius M. P., sutiko, kad toks jos elgesys yra nederamas. Apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad minėtoje situacijoje galėjo elgtis ir kitaip, kritiškai įvertino savo elgesį, pripažino, kad dėl gyvenime patirtų netekčių, išgyvenimų, jai sunku suvaldyti emocijas, išreiškė gailestį dėl savo nusikalstamų veiksmų, atlygino nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga nagrinėjamoje byloje įvykdyta – J. I. pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką.
18. Teisėjų kolegija nemato kliūčių BK 40 straipsnio nuostatų taikymui ir dėl pasiūlyto laiduotojo asmenybės. Byloje pateikti R. Š. charakterizuojantys duomenys ir jo paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme nesuteikia jokio pagrindo abejonėms nei dėl jo patikimumo, nei dėl jo tinkamumo. R. Š. yra J. I. brolis ir vienas iš artimiausių jai žmonių. R. Š. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad nors šiuo metu gyvena atskirai, tačiau su seserimi bendrauja beveik kiekvieną dieną ir jai gali daryti teigiamą įtaką. Jis pažįsta savo sesers draugų ratą, gali imtis priemonių, kad šie nedarytų jai blogos įtakos. Sesuo klauso jo patarimų. R. Š. neteistas, kartą baustas administracine tvarka už nustatyto greičio viršijimą. Dirba (duomenys neskelbtini) vedėju. Darbo artimiausiu metu keisti, išvykti gyventi į užsienį neketina. Taigi, įvertinusi R. Š. asmenybę ir esant visoms kitoms BK 40 straipsnyje numatytoms sąlygoms, teisėjų kolegija neįžvelgia jokių kliūčių dėl J. I. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
19. Teismų praktikoje pažymima, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisėjų kolegija, įgyvendindama humanizmo, atsakomybės diferencijavimo, teisinio poveikio priemonių proporcingumo konstitucinius principus, įžvelgia pagrindą pripažinti, jog J. I. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nėra būtinas. Šiuo atveju, įvertinant tiek jos padarytą veiką, tiek jos asmenybę, manytina, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus jos atžvilgiu galima užtikrinti atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. taikant BK 40 straipsnio nuostatas, atleidžiant ją nuo atsakomybės pagal laidavimą, nustatant minimalų laidavimo terminą. Atsižvelgus į tai, kad nei J. I., nei jos brolio R. Š. finansinė padėtis nėra itin gera, jų gaunamas darbo užmokestis nedidelis, laidavimas skirtinas be užstato.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
nuteistosios J. I. ir jos gynėjos advokatės Valdos Grigonytės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį dėl J. I. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnį panaikinti, ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, J. I. nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 284 straipsnyje numatytos veikos padarymą atleisti pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, perduodant ją laiduotojo R. Š., gimusio (duomenys neskelbtini), atsakomybėn, ir baudžiamąją bylą J. I. atžvilgiu nutraukti.
Išaiškinti J. I., kad laidavimo metu jai padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu ji laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Išaiškinti laiduotojui R. Š., kad jis turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens, už kurį jis laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.