Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-275-166/2012

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr.1-57-2-00097-2009-2

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

A. D. pripažinta kalta padarius pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. ir nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 str. 2 d. (2003 04 10 įstatymo Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01), (Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakcija) ir 2011 06 21 įstatymo Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05), Žin., 2011, Nr. 81-3959 redakcija kuria BK 45 str. neteko galios) ir, pritaikius BK 3 str., 47 str. 1 d., 2 d., 3 d. 3 {2003 04 10 įstatymo Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01)(Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakciją}, 4 p. {2003 04 10 įstatymo Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01)(Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakciją}, 5 d., 54 str. 3 d., paskirta:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį –100 MGL (13 000 Lt) bauda ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 str.2 d. (2003 04 10 įstatymo Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01), (Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakcija) ir 2011 06 21 įstatymo Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05), Žin., 2011, Nr. 81-3959 redakcija kuria BK 45 str. neteko galios) –100 MGL (13 000 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., nuosprendžiu paskirtos bausmės, A. D. subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę – ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė-100 (vieno šimto) minimalaus gyvenimo lygio (MGL), t.y. 13 000 (trylikos tūkstančių) Lt bauda.

Priteista iš A. D. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 72 100,20 Lt turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BPK 151 str. 8 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai visiškai atlyginus 72 100,20 Lt turtinę žalą nuosprendyje paminėtų paskirtų ir pakeistų laikinų nuosavybės teise minėtų lėšų apribojimai panaikintini.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteista už tai, kad apgaule pasikėsino savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą ir padarė piktnaudžiavimą, o būtent:

A. D., būdama Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini“, vienintele steigėja ir direktore, veikdama priešingai viešosios įstaigos interesams (CK 2.34 str.), o būtent, siekdama asmeninės naudos sau, būdama nėščia ir iš anksto žinodama, jog motinystės pašalpa (nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu) bei motinystės (tėvystės) pašalpa (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo galiojusią redakciją nuo 2009-01-01, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per devynis kalendorinius mėnesius, buvusius prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, tyčia, pažeisdama CK 1.81 str. nuostatas, apgaule atlikdama veiksmus, nukreiptus į tikslą gauti nepagrįstai padidintas valstybinio socialinio draudimo išmokas, 2008-09-15 Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini“ vienintelio steigėjo sprendimu, neteisėtai priėmė įsakymą dėl 32 000 Lt premijos sau, kaip Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini“ gydytojai, skyrimo, dėl ko neteisėtai gavo pinigines lėšas – 23 392,85 Lt, ir toliau siekdama įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą, o būtent tokiu būdu, nepagrįstai padidinusi savo draudžiamąsias pajamas, 2009-01-06 tyčia pateikė prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, skirti jai motinystės pašalpą (mokamą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu), ko pasėkoje suklaidino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus vyriausiąją specialistę (pašalpoms), kuri suklydimo įtakoje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, 2009-01-20 priėmė sprendimą Nr. 6-24-688 skirti A. D. motinystės pašalpą pagal kurį pastarajai iš nepagrįstai paskirtos 32 000 Lt premijos VšĮ „duomenys neskelbtini“, buvo išmokėta 14729,97 Lt motinystės pašalpa.

Ji toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, turėdama tikslą gauti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus mokamas pinigines lėšas, 2009-05-08 tyčia pateikė prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą (mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu), tokiu būdu suklaidino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus vyriausiąją specialistę (pašalpoms), kuri suklydimo įtakoje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais 2009-08-06 priėmė sprendimą Nr. 6-26-3136, skirti A. D. motinystės (tėvystės) pašalpą, pagal kurį pastarajai iš nepagrįstai paskirtos 32 000 Lt premijos VšĮ „duomenys neskelbtini“, buvo priskaičiuota 85116,23 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa.

Tokiu būdu A. D. apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus mokamas pinigines lėšas (99 846, 20 Lt), tačiau įgyvendinusi tik dalį savo nusikalstamo sumanymo, tai yra gavusi 48 145,48 Lt, nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Taip pat ji, būdama Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini“, vienintele steigėja ir direktore (valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo baudžiamąja prasme), kuri pagal kompetenciją teikdama viešąsias paslaugas ir turėdama teisę veikti šios įstaigos vardu bei turėdama atitinkamus administracinius įgaliojimus, suprasdama, jog veikia priešingai viešosios įstaigos interesams (CK 2.34 str.), o būtent, siekdama asmeninės (turtinės) naudos sau, būdama nėščia ir iš anksto žinodama, jog motinystės pašalpa (nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu) bei motinystės (tėvystės) pašalpa (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo galiojusią redakciją nuo 2009-01-01, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per devynis kalendorinius mėnesius, buvusius prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, tyčia, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, pažeisdama CK 1.81 str. nuostatas, apgaule atlikdama veiksmus, nukreiptus į tikslą gauti nepagrįstai padidintas valstybinio socialinio draudimo išmokas, 2008-09-15 Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini“ vienintelio steigėjo sprendimu, neteisėtai priėmė įsakymą dėl 32 000 Lt premijos sau, kaip Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini“ gydytojai, skyrimo, dėl ko neteisėtai gavo pinigines lėšas – 23 392,85 Lt, ir tokiu būdu pažeidžiant valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, nepagrįstai įgijo teisę į padidintas savo draudžiamąsias pajamas (99 846, 20 Lt), kurias moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, nes pagal LR Biudžeto sandaros įstatymą Nacionalinio biudžeto asignavimai perskirstomi per Valstybinį socialinio draudimo fondą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji A. D. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-ll-28d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį: dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. ir BK 228 str. 2 d. - išteisinti;Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą; panaikinti procesinę prievartos priemonę - lėšų, esančių bankų sąskaitose, apribojimą bei kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė skunde neigia dalyvavusi jai inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., 228 str. 2 d. padaryme ir prašo ją išteisinti, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamosios A. D. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pirmos instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai nutartyje aptarė visus teismo ištirtus ir nuosprendyje paminėtus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad visi byloje surinkti įrodymai, kurie buvo ginčijami apeliantės apeliaciniame skunde, įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma kartu su kitais bylos duomenimis, patikrintas jų gavimo būdas ir priemonės, ir tai rodo, jog bylos tyrimo metu BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, o vien apeliantės nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nuosprendyje nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso pažeidimams.

Pirmos instancijos teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Šiuo atveju be deklaratyvaus apeliantės teiginio, kad pirmos instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kolegija ištyrusi bylos medžiagą, tokių pažeidimų nenustatė. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nuosprendį grindė tik kaltinimui palankia dalimi nepagrįstas ir vertintinas tik kaip subjektyvi apeliantės nuomonė kuri neatitiko pastarosios lūkesčių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, pirmos instancijos teismo išvadomis pagrįstomis tiek tiesioginiais byloje esančiais įrodymais, tiek vidiniu įsitikinimu, kuris buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl A. D. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį

Apeliantės manymu, ji nepadarė nusikaltimų, už kuriuos nuteista ir dėl to turi būti išteisinta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliantės teiginys nepagrįstas, prieštarauja bylos dokumentų turiniui ir yra atmestinas.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, – tai apgaule savo ar kitų naudai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės arba didelės mokslinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės įgijimas arba išvengimas didelės turtinės prievolės, arba jos panaikinimas, arba sukčiavimas dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Apgaulė yra būtinas sukčiavimo sudėties požymis, todėl taikant BK 182 straipsnį visais atvejais ji turi būti nustatyta.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kaltinamoji apgaule, savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, o būtent, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus mokamas pinigines lėšas. A. D. savo kaltės dėl pasikėsinimo padaryti sukčiavimą nepripažino, tačiau tokia apeliantės pozicija vertintina kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Pirmos instancijos teismas ištyręs įrodymus nustatė, jog kaltinamoji siekė asmeninės naudos sau, nes būdama nėščia ir iš anksto žinodama, jog motinystės pašalpa (nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu) bei motinystės (tėvystės) pašalpa (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo galiojusią redakciją nuo 2009-01-01, kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per devynis kalendorinius mėnesius, buvusius prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atsotogų pradžios mėnesį, tyčia, pažeisdama CK 1.81 nuostatas, apgaule atliko veiksmus, kurių turinį sudaro nusikaltimas, nukreiptas į tikslą nepagrįstai padidintas valstybinio socialinio draudimo išmokas, o būtent 2008-09-15 Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini„ vienintelio steigėjo sprendimu, neteisėtai priėmė įsakymą dėl 32 000 Lt premijos sau skyrimo, neteisėtai gavo pinigines lėšas - 23 392, 85 Lt. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos bei apeliantės paaiškinimų, Viešosios įstaigos „duomenys neskelbtini„ pagrindinė veikla teikti pacientams medicininę paglabą, o papildomos funkcijos – visuomenės švietimas per masines informavimo priemones: spaudą, televiziją, internetą. Apeliantė nurodo, kad premija buvo paskirta už jos, kaip konsultantės darbą televizijos laidose, už straipsnių ruošimą spaudai bei konsultavimą internete. Apygardos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad paskirta premija yra apgaulinga, kadangi jos nepagrindė dokumentai patvirtinantys atliktų darbų ir jo vertės pagrįstumą, kurių pagrindu buvo išmokėta būtent 32 000 Lt dydžio premija.

Kad premija buvo skirta už darbus, kurie buvo neapmokėti ir už kuriuos nebuvo gautos pajamos, patvirtina ir pirmos instancijos teisme apklausti liudytojai.

Liudytoja V. S. parodė, kad dirba UAB „M. ž.“, kur tarp redaktorės N. R. ir A. D. buvo sudaryta žodinė sutartis, o A. D. prašymu buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis ir kuri liudytoja kiek pamena, buvo sudaryta vėliau, nei VšĮ „duomenys neskelbtini“ pradėjo teikti paslaugas jų bendrovei (t 2 b.l. 178).

Liudytoja N.D. R. parodė, kad dirba ji UAB „M. ž.“, su A. D. buvo sudaryta žodinė sutartis, o vėliau, A. D. pasakius, kad reikia sutvarkyti dokumentus, buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis (t 2 b.l. 180).

Liudytoja J. J. P. parodė, kad dirba UAB „AJA v.r.“, su A. D. bendradarbiavimas prasidėjo 2007 metų kovo mėnesį, su ja buvo sudaryta žodinė sutartis, o vėliau buvo pasirašyta sutartis, kurios iniciatorė buvo A. D. (t 2 b.l. 181).

Liudytoja A. L. parodė, kad dirba UAB „S. ž.“ parodė, kad sutartis buvo pasirašyta jau po laidos filmavimo, o sutarties iniciatorė buvo A. D., nurodžiusi, kad jai skubiai reikalingas dokumentas.

Taigi, kaip matyti iš liudytojų parodymų, tarp bendrovių, kuriuose A. D. vadovaujama įstaiga teikė paslaugas buvo sudaryti žodiniai susitarimai ir tik po kurio laiko, apeliantei prašant, buvo sudarytos bendradarbiavimo sutartys. Be to, liudytojai parodė, kad įmonių su A. D. vadovaujama įstaiga nesieja jokie finansiniai įsipareigojimai.

Neteisėtumo ir apgaulės faktą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu, A. D. namuose, personaliniame kompiuteryje esančių tekstinio dokumento „Bendradarbiavimo sutartis Nr. 1 „Sutartis su M. ž.“ buvo sukurtas 2009-06-11 20:29:29, „Sutartis su T.“, tekstinis dokumentas „Bendradarbiavimo sutartis Nr. 2“, kuris buvo sukurtas 209-06-11 20:29:29, bei byla „reklamos įkainiai sveikas žmogus“ tekstinis dokumentas – „TV laidos „S. ž.“ reportažų, siužetų ir kitų galimybių laidos metu įkainiai“, sukurti 2009-06-12 18:12:50..() Pažymėtina, kad atsižvelgiant į liudytojų parodymus, paslaugos užsakovams buvo teikiamos daug ankstesniu laiku nei buvo sudarytos minėtos bendradarbiavimo sutartys.

Kaip matyti iš 2011-04-14 teismo ekonominės ekspertizės išvados, pagal VšĮ „duomenys neskelbtini“ 2007-2008 metų apskaitos duomenis, A. D. 2008-09-15 įsakymu (be numerio) skirta 32 000 Lt premija ir 2008 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 30 išmokėta 23 360 Lt premija už darbus, kurie nebuvo apskaityti įtaigos apskaitoje.

Kolegija daro išvadą, kad apeliantė neteisėtai priėmusi įsakymą dėl premijos pasiskyrimo tyčia nurodė žinomai melagingą informaciją, kad su UAB „M. ž.“, UAB „D.“, UAB „S. ž.“, UAB „AJA v. r.“ 2007 metų birželio – rugsėjo mėnesio buvo sudarytos bendradarbiavimo sutartys, pagal kurią buvo nustatyti įpareigojimai atlikti darbus, tačiau piniginių pajamų už juos nebuvo gauta ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 182 str.

Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.

Nuteistoji neteisėtai gavusi pinigines lėšas ir taip pasididinusi draudžiamąsias pajamas ir toliau siekdama įgyvendinti savo nusikaltamą - sumanymą, sąmoningai, veikdama tiesiogine tyčia, 2009-01-06 pateikė prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondui skirti jai motinystės pašalpą ir ko pasėkoje, iš nepagrįstai paskirtos premijos (32 000 Lt) jai buvo išmokėta 14 729,97 Lt motinystės pašalpa, o vėliau, 2009-05-08 pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondui prašymą skirti jai jai motinystė (tėvystės) pašalpą (mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu), A. D., nepagrįtos premijos išdavimo pasėkoje, buvo paskirta motinystės pašalpa – 85116.23 Lt. Taigi apeliantės argumentas, kad byloje nėra įrodymų, kad išmoka išmokėta nepagrįstai paneigiamas liudytojų parodymais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais bylos duomenimis.

Pagal teismų praktiką, jei nustatoma, kad „Sodrai“ pateikti duomenys yra tikrovės neatitinkantys, fiktyvūs ar suklastoti dokumentai apie asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ( 2K-123/2012).

Pažymėtina, kad nuteistoji A. D., sutartis su minėtomis bendrovėmis pradėjo pasirašinėti po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo darbuotojai pradėję patikrinimą pareikalavo dokumentų, kurie patvirtintų paslaugų atlikimo faktą.

Nors apeliantė skunde teigia, kad išmokos gavimas nusikaltimu nelaikomas, o 32 000 Lt išmoka už jos atliktą darbą negali būti sietini su seikiu apgauti VSDF, tačiau kolegija pažymi, kad minėtu atveju, premija buvo išmokėta už darbus, kurie nebuvo apmokėti, tai yra, už kuriuos nebuvo gautos realios pajamos. Motinystės pašalpa paskirta tyčinių ir nuoseklių apeliantės veiksmų pasekoje nepagrįstai pasididinus pinigines lėšas, o tokie nuteistosios veikmai liudija tyčios kryptingumą veikti nusikalstamai.

Apeliantės argumentą, kad VSDF Vilniaus skyriaus darbuotojai pateikę DK 186 str. 3 d. vertinimą suklydo ir suklaidino prokurorą kolegija vertina kritiškai ir jis yra atmestinas. Valstybinio socialinio draudimo fondo darbuotojai nusprendę mokėti motinystės pašalpą vadovavosi apeliantės pateiktais tikrovės neatitinkančiais duomenimis ir apgaulingų duomenų suklaidinti priėmė sprendimą skirti A. D. motinystės pašalpą.

Taigi apeliantės skundo argumentas, kad ji nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 22 str., 182 str. 2 d. – nepasikėsino apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimo turto yra nepagrįstas ir paneigtas aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis.

Dėl A. D. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį

Kolegija nesutinka ir vertina kritiškai apeliantės argumentus, kad ji nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 2 d. – nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o kadangi ji nėra laikytina valstybės tarnautoju ar jam prilyginamam asmeniui, jos veiksmuose nėra piktnaudžiavimo požymių.

BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.

BK 230 str. 3 d. išaiškinta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog A. D. 2007-03-29 sprendimu yra vienintelė VšĮ „duomenys neskelbtini“ steigėja ir direktorė, o tai baudžiamaje prasme, valstybės tarnautojui prilygstamas asmuo. Apeliantė pagal kompetenciją teikė viešąsias paslaugas, tai yra teikė pacientams pagalbą jų namuose jiems patogiu laiku, švenčių dienomis ir savaitgaliais bei atliekant papildomas funkcijas – šviečiant visuomenę per masines informavimo priemones, taip pat, įstaigų ir privačių asmenų vakcinaciją. Be to, ji turėjo teisę veikti šios įstaigos vardu ir turėjo atitinkamus įgaliojimus, kaip antai, sudaryti darbo sutartis, priimti įsakymus išleisti atostogų, atleisti iš darbo, nustatyti atlyginimo už darbo dydį visiems įmonės darbuotojams.

Atsižvelgiant į tai kolegija daro išvadą, kad apeliantė atitinka BK 230 str. 3 d. apibrėžto valstybės tarnautojui prilyginto asmens sąvoką.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti tyčiniai veiksmai, kuriais A. D., pažeisdama teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeisdama CK 1.81 str. nuostatas, siekdama turtinės asmeninės naudos, apgaule atliko veiksmus nukeiptus į tikslą gauti nepagrįstai padidintas valstybinio socialinio draudimo išmokas, baudžiamajame įstatytime kvalifikuotini, kaip nusikalstama veika numatyta BK 228 str. 2 d. Teismo nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad A. D. veikė tiesiogine tyčia, t. y. ji suprato, kad būdama direktore ir pasirašydama įsakymą sau paskirti premiją, kuriame nurodyta informacija apie 32 000 Lt įvertinimą neatitinka tikrovės – yra apgaulinga. Apeliantė pasirašydama įsakymą, žinojo, kad jo negalės pagrįsti dokumentais ar kitais faktiniais įrodymais, kuriais būtų galima patikrinti ar ji prieš pasiskiriant premiją atliko darbą, kurio vertė 32 000 Lt. Tokie jos veiksmai, pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus, yra nesuderinami su tarnybos interesais. Būdama aukštojo išsilaivinimo ir eidama direktorės pareigas apeliantė taip elgdamasi turėjo žinoti, kad ji veikia priešingai tarnybos interesams, t. y. piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir viršija įgaliojimus, siekdama asmeninės ar (ir) turtinės naudos nepagrįstai įgija teisę į padidintas savo draudžiamas pajamas ir taip daro valstybei didelę žalą valstybei. Formalus laikymasis nustatytų taisyklių, reglamentuojančių subjekto tarnybinę veiklą, nepašalina galimybės veikti priešingai tarnybos interesams, savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už viešuosius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-660/2007). Šioje byloje daktarė A. D. vykdydama savo profesinę veiklą ir veikdama kaip direktorė, pasirašė įsakymą pasiskirti sau premiją, kuriame nuroyta informacija apie 32 000 Lt įvertinimą yra apgaulinga, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos. Tokie neteisėti A. D. veiksmai padarė didelės žalos. Didele žala paprastai pripažįstamas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas ir pan. (LAT nutartys Nr. 2K-622/2004, 2K-512/2004, 2K-243/2007 ir kt.). Šiuo atveju žala padaryta valstybinei įstaigai. Kita vertus, didelė žala padaryta ir valstybės interesams. Apeliantė A. D. veikė savo asmeniniais interesais, siekdama turtinės naudos, nes žinojo, kad už tai gaus padidintas valstybinio socialinio draudimo išmokas. Abu nusikaltimus ( BK 182 str. 2 d., 228 str. 2 d.) A. D. padarė veikdama tiesiogine tyčia, kadangi juos darydama suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Remiantisi išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad A. D. nusikalstama veika atitinka BK 228 str. 2 d. nurodytus požymius.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė teigia, kad teismo analizė iš kur jos įstaiga gavo lėšų daliai mokesčių apmokėti, nėra pakankama apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Šį skundo argumentą kolegija vertina kritiškai ir jis yra atmestinas.

Apygardos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne vien aplinkybe, kaip buvo sumokėti mokesčiai, bet visų įrodymų visetu. Nepaneigiamas faktas, kad A. D. iš AB „Swedbank“ pasiskolino pinigų nurodydama, kad paskolos paskirtis – namų apyvartos daiktų įsigijimui. 9 000 Lt suma buvo pervesta į apeliantės sąskaitą. Kadangi A. D. pasiskirdama 32 000 Lt premiją išsimokėjo visus įstaigos pinigus, pasiskolinta suma buvo reikalinga mokesčių sumokėjimui, tad minėta suma buvo pervesta iš apeliantės sąskaitos į VšĮ „duomenys neskelbtini“ sąskaitą ir būtent tokia suma buvo pervesta ir sumokėta už mokesčius. Įstatymo leidėjas nedraudžia viešajai įstaigai pasiskolinti pinigų, kaip ir apygardos teismas neneigia medikės A. D. indėlio į viešosios įmonės darbą, tačiau logiškai vertinant nuoseklią A. D. tyčinių kryptingų veiksmų eigą darytina išvada, kad pasiskolintos lėšos buvo reikalingos mokečių apmokėjimui.

Taip pat apeliantė skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nuosprendžio apašomojoje dalyje nenurodė motyvų, dėl kurių civilinis ieškinys spręstinas vienaip ar kitaip ir taip pažeidė BPK 305 str. 1 d. numatytus reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas atsakydamas į šį apeliantės argumentą pažymi, kad nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmos instancijos teismas neišdėstė motyvų, kuriais rėmėsi spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, tačiau, kolegijos nuomone, nuosprendis iš esmės atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas buvo nulemtas byloje nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad faktinės bylos aplinkybės yra neginčijamai nustatytos ir apeliantės kaltė jai inkriminuotų nusikaltimų padarymu – įrodyta. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti yra pagrįstas ir jo teisėtumu apygardos teismas abejoti neturi pagrindo. Aplinkybės, dėl kurių apeliantės veiksmų valstybinei įstaigai buvo padaryta turtinė žala pasisakė tiek pirmos instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, tiek aukštesnės instancijos teismas nutartyje nagrinėdamas A. D. apeliacinį skundą.

Apeliantė taip pat skunde teigia, kad apylinkės teismas pripažino turtine žala net ir tas lėšas, kurias civilinis ieškovas sumokėjo į valstybės biudžetą administruojamą VMĮ. Kolegija pažymi, kadangi dėl A. D. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, civilinis ieškovas buvo priverstas sumokėti administravimo mokestį, todėl ši suma priteista pagrįstai.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuomone Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, veikos kvalifikuotos tinkamai bei paskirta bausmė proporcinga padarytiems nusikaltimamas, procesinė prievartos priemonė – lėšų, esančių bankų sąskaitose, apribojimas bei kardomosios priemonės– rašytinis pasižadėjimas neišvykti paskirti teisingai ir sutinkamai su BPK reikalavimais, šioje bylos stadijoje jų, naikinti nėra pagrindo.

Įvertinusi visas aplinkybes aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. D. veikdama tiesiogine tyčia siekė įgyti turtinę teisę, tai yra iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą. Apeliantė turėdama tikslą apgaule įgyti didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą, neteisėtai ir nepagrįstai pasididino draudžiamąsias pajamas, nuo kurių A. D. bus skaičiuojama pašalpa. Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis nuteistoji pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas – sukčiavimą bei piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, yra pagrįstos ir teisingos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. D. apeliacinį skundą atmesti.