Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-20824-807/2020 pagal pareiškėjos L. V. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis D. T., M. V., MB „Penktas šansas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

2. Antstolis D. T. 2020 m. gegužės 22 d. patvarkymu pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti atsisakė ir pareiškėjos skundą kartu su vykdomąja byla persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolio teigimu, vykdomojoje byloje nėra pagrindo tenkinti skolininko sutuoktinės (pareiškėjos) skundo dėl 2020 m. balandžio 24 d. priimto turto arešto akto. Paaiškino, kad vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-30797-820/2019 dėl 2785 EUR skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko M. V. išieškotojui MB „Penktas šansas“. Vykdymo proceso eigoje nustatyta, kad 2006 m. kovo 14 d. skolininko sutuoktinė L. V. sudarė buto statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 3.3 punkte šalys aptarė momentą, nuo kurio L. V. pereina nuosavybės teisė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodė, kad minėtoje rangos sutartyje šalys buvo sutarusios, kad nuosavybės teisė užsakovei (pareiškėjai) pereina sumokėjus sutartyje nustatytą kainą rangovui, pasirašius buto priėmimo-perdavimo aktą ir įregistravus butą viešame registre Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Antstolio duomenimis, 2006 m. liepos 21 d. buvo sudarytas buto priėmimo-perdavimo aktas, 2006 m. liepos 22 d. buvo įregistruota pareiškėjos ir M. V. santuoka, 2006 m. liepos 24 d. rangovas išdavė pažymą Nr. 423, kurioje nurodė likusią užsakovės mokėtiną sumą, o taip pat nurodė, kad neprieštarauja, jog turtas būtų įkeistas. 2006 m. rugpjūčio 25 d. buvo įregistruota sutartinė hipoteka Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu bankas galutinai finansavo turto įsigijimą iš UAB „Veikmė“, o hipotekos skolininkais nurodyti abu sutuoktiniai. 2006 m. rugpjūčio 25 d. rangovas išdavė pažymą Nr. 521, patvirtinančią apie visišką atsiskaitymą. Be kita ko, antstolis pažymėjo, kad 2006 m. pareiškėja, teikdama prašymą įregistruotą turtą viešajame registre, išreiškė valią, kad turtas būtų registruojamas pareiškėjos ir jos sutuoktinio vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apeliantė 2006 m. kovo 14 d. sudarė statybos rangos sutartį. Sutartį užsakovas ir rangovė pradėjo vykdyti iki santuokos sudarymo momento, statybos rangos darbų rezultatas užsakovei buvo perduotas 2006 m. liepos 21 d. priėmimo-perdavimo aktu, dar prieš santuokos sudarymą. Apeliantės vertinimu, santuoka, sudaryta 2006 m. liepos 22 d., sudaryta jau po turto perdavimo užsakovei (apeliantei) momento. Buto priėmimo-perdavimo aktas, kuri pasirašė viena apeliantė, patvirtina, jog butą priėmė asmeniškai, o turto registracija ir įkeitimas yra formalūs sandorio užbaigimo aspektai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės manymu, įgytas butas nėra laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

8.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ne sutarties įvykdymo ir turto perdavimo datomis, o galutinio atsiskaitymo ir įrašo VĮ „Registrų centras“ data, kas neatitinka sutarties šalių valios. Teismas nepasisakė dėl pačios sutarties, nes buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o statybos rangos sutartis, kas ir kitokias sutarties vykdymo ir turto perdavimo sąlygas. Teismas neįvertino, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, o ne teises nustatančią, funkciją, be to, klaidingai rėmėsi hipotekos institutu, nurodydamas, kad sutartinės hipotekos įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu buvo paskutinė sąlyga, po kurios turtas atiteko sutuoktiniams.

8.3. Teismas klaidingai vertino į VĮ „Registrų centras“ 2006 m. liepos 31 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta įregistruoti apeliantės rangos sutarties pagrindu įgytą turtą bendrąja jungtine nuosavybe, nes, vadovaujantis CK 3.88 straipsniu, bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Apeliantės prašymas VĮ „Registrų centras“ buvo pateiktas tik todėl, jog apeliantė susituokė ir manė, jog bet koks veiksmas po santuokos sudarymo turi būti atliekamas sutuoktinių bendrai. Apeliantės prašymas nebuvo patenkintas ir sukėlė pasekmes, su kuriomis apeliantė sutiko. Be to, jei apeliantė būtų maniusi, kad turtas turi būti bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ji būtų skundusi registro tvarkytojo sprendimą. Registrų tvarkytojo sprendimas, jog turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nulėmė tolimesnius sutuoktinių sutarimus ir veiksmus, todėl turi būti vertinamas visų kitų įrodymų ir susiklosčiusių santykių kontekste.

10. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. 2006 m. liepos 28 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įregistruotas viešame nekilnojamojo turto registre. Apeliantė, teikdama prašymą įregistruoti turtą, išreiškė valią, kad butas būtų įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, t. y. pripažino, kad, galutinai įvykdžius visas rangos sutarties sąlygas, butas priklausys abiem sutuoktiniams. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir 2006 m. rugpjūčio 2 d. įregistruota hipoteka Nr. (duomenys neskelbtini), nes skolininkai prieš įkaito turėtoją nurodyti abu sutuoktiniai.

10.2. Teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, kad VĮ „Registrų centras“ atsisakė įregistruoti nuosavybę abiejų sutuoktinių vardu, nes teismas kiekvienu atskiru atveju turi įvertinti ne tik įregistravimo faktą, bet ir įregistravimo fakto pagrindą. Pažymėtina, kad buto teisinė registracija buvo būtina, siekiant įgyvendinti statybos rangos sutarties bei paskolos gavimo ir sutartinės hipotekos registracijos sąlygas, nes neįregistravus buto apeliantė negalėjo įregistruoti sutartinės hipotekos ir gauti paskolos galutiniam atsiskaitymui su buto statytoju.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netekintas apeliantės skundas dėl antstolio veiksmų, kuriais antstolis areštavo ½ apeliantei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl atskirojo skundo argumentų

15. Iš civilinės ir vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė (pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų. Antstolis D. T., vykdydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. išduotą vykdomąjį raštą dėl skolos ir palūkanų išieškojimo iš skolininko M. V. išieškotojui MB „Penktas šansas“ užvedė vykdomąją bylą 0241/20/00129 (v. b. l. 1-4). 2020 m. balandžio 27 d. antstolis surašė turto arešto aktą, kuriuo ½ dalimi areštuotas butas (patalpa), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (v. b. l. 46-47).

16. 2006 m. liepos 22 d. apeliantė su M. V., kuris antstolio vykdomoje byloje Nr. 0241/20/00129 yra skolininkas, sudarė santuoką. 2018 m. sausio 12 d. sutuoktiniai sudarė povedybinę sutartį, kurios 3.1 punkte numatyta, kad visas turtas, įgytas iki santuokos įregistravimo, lieka kiekvienos šalies asmenine nuosavybe (v. b .l. 75).

17. 2006 m. kovo 14 d. apeliantė su rangovu UAB „Veikmė“ sudarė buto statybos rangos sutartį. Sutarties 3.3 punkte numatyta, kad nuosavybės teisė į butą užsakovei pereina sumokėjus sutarties 3.1 punkte nurodytą sumą, pasirašius buto priėmimo-perdavimo aktą ir įregistravus butą viešajame registre Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (v. b. l. 60). Nustatyta, kad buto perdavimo-priėmimo aktas tarp šalių sudarytas 2006 m. liepos 21 d. (v. b. l. 56). 2006 m. rugpjūčio 25 d. rangovo UAB „Veikmė“ pažymoje, skirtoje Valstybės įmonei „Registrų centras“, nurodyta, kad apeliantė su bendrovė yra atsiskaičiuosi (v. b. l. 64). 2006 m. rugpjūčio 2 d. butui (patalpai), esančiai (duomenys neskelbtini), Vilniuje (duomenys neskelbtini) įregistruota sutartinė hipoteka, kurios skolininkais nurodyta L. C. (šiuo metu – L. V.) ir M. V. (v. b. l. 62). Nuosavybės teisė viešame registre įregistruota 2006 m. liepos 28 d. (v. b. l. 63).

18. Iš antstolio atsiliepimo į apeliantės atskirąjį skundą, o taip ir iš kitų vykdomosios bylos duomenų, matyti, kad antstolis pareiškėjos turtą areštavo remdamasis CK 3.88 straipsnyje numatytomis prezumpcijomis ir spręsdamas, kad turto arešto aktu areštuojamas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, į kurį įstatymų nustatyta tvarka galima nukreipti išieškojimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar antstolis tinkamai kvalifikavo areštuojamą turtą kaip turtą, priklausantį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nuo to, ar nuosavybės teisė į įgytą turtą apeliantei atsirado iki santuokos sudarymo momento, ar santuokos metu, priklauso ir turto priskyrimas atitinkamai asmeninei ar bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei.

19. Iš apeliantės sudarytos statybos rangos sutarties matyti, kad rangos sutarties šalys nuosavybės teisės atsiradimo užsakovei momentą susiejo su trijų sąlygų įgyvendinimu: rangos sutartyje nustatytos sumos sumokėjimu, turto priėmimo-perdavimo akto sudarymu ir buto išviešinimu viešame registre. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad apeliantė tinkamai įvykdė visas sutartyje numatytas sąlygas. Nors visos šios sąlygos buvo įgyvendintos 2006 m. liepos 28 d. turtą įregistravus nekilnojamojo turto registre, t. y. apeliantei jau sudarius santuoką, teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sutartyje nustatyta užsakovės pareiga išviešinti įgyjamą turtą viešame registre gali būti laikoma esmine sąlyga, lemiančia nuosavybės teisės užsakovei atsiradimą.

20. Nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

21. CK 1.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (CK 1.75 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010).

22. CK 4.49 straipsnis reglamentuoja momentą, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta specialioji taisyklė, kad pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo (CK 6.393 straipsnio 4 dalis). Šis faktas turi būti įformintas CK 6.398 straipsnio nustatyta tvarka, t. .y. priėmimo perdavimo aktu. Byloje nustatyta, kad buto perdavimo-priėmimo aktas tarp šalių sudarytas 2006 m. liepos 21 d. (v. b. l. 56). Atsižvelgiant į specialųjį nekilnojamiesiems daiktams taikomą teisinį reguliavimą, CK 4.49 straipsnyje įtvirtintos dispozityvios nuostatos, leidžiančios šalims sutartimi nustatyti nuosavybės perėjimo momentą ar numatyti sąlygas, kurių įvykdymas lemia nuosavybės teisės atsiradimą, sandoriams, kurių objektas yra nekilnojamasis daiktas, netaikytinos. Vadovaudamasis išsakytais argumentais, teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad momentu, nuo kurio apeliantė įgijo nuosavybės teisę į perleidžiamą butą, laikytinas 2006 m. liepos 21 d. turto priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo buvo įformintas faktinis buto perdavimas užsakovei. Byloje nėra ginčo dėl to, jog buto priėmimo-perdavimo aktu apeliantei butas faktiškai buvo perduotas, sudarant apeliantei galimybę jį valdyti, naudoti bei atitinkamai juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis).

23. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas abiejų sutuoktinių atskirai iki santuokos sudarymo įgytas turtas. Kadangi turtas užsakovei (apeliantei) perduotas 2006 m. liepos 21 dieną, t. y. likus dienai iki santuokos sudarymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės įgytas butas laikytinas apeliantės asmenine nuosavybe, o ne bendroji jungtinė nuosavybė. Be to, pažymėtina, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, nenustatyta, kad viešame registre buto (patalpos), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkais būtų nurodyti abu sutuoktiniai ar kad turtas būtų nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nesant formalaus bendrosios jungtinės nuosavybės fakto išviešinimo viešame registre, suinteresuotiems asmenims neužkertamas kelias įrodinėti, kad turtas, registruotas viešame registre kaip asmeninės nuosavybės teisės objektas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl turto registracija vieno iš sutuoktinių vardu nepakeičia ir neapriboja bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2014).

24. Pripažinus statybos rangos sutartimi įgytą turtą apeliantės asmenine nuosavybe, antstolio priimtas turto arešto aktas naikintinas, dėl to kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai ir jų vertinimas neturi įtakos procesinei bylos baigčiai. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl turto arešto akto

25. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, apeliantės turtui pritaikytas ne 2020 m. balandžio 24 d. turto arešto aktas, kaip tai klaidingai nurodo tiek apeliantė, tiek antstolis, bet turto arešto aktas, priimtas ir įregistruotas turto arešto aktų registre 2020 m. balandžio 27 d.

26. Iš vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad antstolis D. T. 2020 m. balandžio 24 d. surašė turto arešto aktą (v. b. l. 82), tačiau VĮ „Registrų centras“, 2020 m. balandžio 24 d. pranešimu Nr. TA2-20-048217, informuodamas antstolį apie registrų tvarkytojui pateiktus netikslius areštuojamo turto savininko ar bendraturčių duomenis, atsisakė padaryti atitinkamus įrašus turto arešto aktų registre (v. b. l. 45). 2020 m. balandžio 27 d., atsižvelgiant į registro tvarkytojo pastabas, buvo pakartotinai surašytas turto arešto aktas, kuris turto arešto aktų registre buvo įregistruotas. Taigi nors apeliantė ginčija 2020 m. balandžio 24 d. turto arešto aktą, vertintina, kad tokie apeliantės veiksmai susiję su apsirikimu, nes nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie apeliantės turtui taikomus apribojimus ar kitokius juridinius aktus, kurių pagrindas būtų apeliantės ginčijamas 2020 m. balandžio 24 d. turto arešto aktas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Atskiruoju skundu apeliantė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis CPK 443 straipsnio, nustatančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, 6 dalimi, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, todėl apeliantės prašymas negali būti tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo tarp šalių, tarp kurių būtų skirtingi arba priešingi interesai, kadangi antstolis vykdo savo, kaip profesionalaus teisininko, įgaliojimus, o pareiškėja skundžia jo veiksmus. Skirtingas suinteresuotumas ir priešingi bylos interesai byloje gali būti tarp išieškotojo ir skolininko (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant ir teisinį reglamentavimą tokio pobūdžio bylose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepaisant procesinės bylos baigties, pareiškėjos prašymas priteisti iš antstolio bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios instancijos, teik apeliacinės instancijos teisme yra nepagrįstas, todėl netinkintinas.

28. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimą ir perėjimą statybos rangos sutarties pagrindu, netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias prezumpcijas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės atsiradimo, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl antstolio surašyto turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, apeliantės L. V. atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartis naikintina ir klausimas spręstinas iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 338 straipsnis).

30. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolio D. T. 2020 m. balandžio 27 d. turto arešto aktą vykdomojoje byloje Nr. 0241/20/00129, kuriuo areštuota ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.