Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 7 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio pateikimo vykdymui dienos.

Pradėjus vykdyti bausmę, nuspręsta panaikinti G. A. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas V. B., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepateikta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. A., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis ir G. A. 2020 m. spalio 1 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) namo, veikdami bendrai, tyčia smurtavo prieš nepilnametį O. D., o būtent: G. A. kumščiu sudavė vieną smūgį į veido sritį, V. B. spyrė vieną kartą į pilvo sritį, po ko nukentėjusysis O. D. nugriuvo ant žemės, V. B. ir G. A. bendrai įspyrė nemažau kaip dešimt smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį, taip smurtaudami padarė nukentėjusiajam O. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl poodinės kraujosruvos kairės akies viršutinio voko srityje, muštinės žaizdelės viršutinės lūpos gleivinėje, viršutinio žandikaulio III trečio danties iš kairės, apatinio žandikaulio III danties iš kairės nuskėlimą, veido sumušimą ir sukėlė fizinį skausmą.

2. Alytaus apylinkės teismas ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma G. A. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. A. apeliacinis skundas atmestinas.

3. Nuteistasis apeliaciniu skundu nustatytų faktinių aplinkybių, veikos teisinės kvalifikacijos neginčija, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, švelninti paskirtą bausmę taikant jam BK 62 straipsnio nuostatas arba bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 straipsnis).

4. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo argumentus dėl švelnesnės bausmės skyrimo, pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką turi būti teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Skiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, atskiri nusikalstamos veikos požymiai, jų turinys, pobūdis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, galiausiai įvertinama, kokia bausmė kaltinamojo atžvilgiu yra teisinga ir galėtų paveikti asmenį taip, jog ateityje jis nenusikalstų, kad ši bausmė sulaikytų kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir pasiektų kitus įstatymų leidėjo numatytus ir bausmės paskirtį atspindinčius tikslus. Teisėjų kolegijos nuomone, visi šie bausmės skyrimui svarbūs aspektai buvo tinkamai įvertinti.

5. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba terminuoto laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Įvertinęs aplinkybių visetą, apylinkės teismas G. A. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė šio straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą.

6. Įstatymo leidėjas nėra nurodęs kaip konkrečiai turėtų būti parenkami bausmių dydžiai už padarytas nusikalstamas veikas ir pagal teismų praktiką nėra konkrečiai nustatyta, kaip teismas turi spręsti tokius konkrečius ir individualius atvejus kaip, kad bausmės dydžio nustatymas. Tačiau teismų praktika formuojama taip, kad skiriant bausmę, ji turi būti individualizuota, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, bylos aplinkybes. Teismas G. A. skirdamas bausmė rūšį ir dydį, atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą neišnykusio teistumo metu, nusikalstama veika baigta, anksčiau eilę kartus teistas, šis teistumas jau devintas, taip pat baustas administracine tvarka. Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, ankstesnius G. A. teistumus, kitus jį charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, kad nuteistasis iš ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių nepasimokė, teigiamų išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nesikeičia bei toliau daro nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog už nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą, G. A. turi būti skirtos šio įstatymo sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis, manant, kad bausmės tikslai šiuo atveju visų pirmiau paminėtų bylos aplinkybių kontekste gali padėti pataisyti ir perauklėti nusikaltusį asmenį ir užtikrinti veiksmingą resocializaciją ir įgyvendinti bausmės paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino jo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo švelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, taikant BK 75 straipsnio arba BK 62 straipsnio nuostatas.

8.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį, bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę, taip pat atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-180-1073/2019).

8.2. Skundžiamu nuosprendžiu G. A. galutinė bausmė paskirta 7 mėnesiai laisvės atėmimo. Taigi, formaliai nuteistasis atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintas sąlygas, suteikiančias galimybę teismui svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pagal aptariamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, net ir esant BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, įvertina, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2014, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-240-449/2019 ir kt.).

8.3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. A. šis teistumas jau devintas. Nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais buvo taikytos įvairios bausmių rūšys – areštas, terminuotas laisvės atėmimas, atidedant jo vykdymą konkrečiam terminui, tačiau nei viena jų nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų vykdymo. Nusikalstamą veiką, už kurią skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu, nuteistasis padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Atkreiptinas dėmesys, jog net tris kartus teismui paskyrus laisvės atėmimo bausmes, jų vykdymas būdavo atidedamas, t.y. G. A. buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos. Tačiau jis tokio teismų pasitikėjimo nepateisino ir toliau daro nusikalstamas veikas, kas rodo, kad nuteistojo elgesys švelnesnėmis bausmėmis iki šiol nebuvo koreguojamas, teigiamų išvadų dėl savo poelgių nuteistasis nedaro yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, elgtis tinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog švelnus baudžiamumas G. A. nėra veiksmingas. Ši išvada darytina atsižvelgus į ankstesnes jo atžvilgiu nagrinėtas baudžiamąsias bylas ir priimtus nuosprendžius.

8.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Jau minėta, jog G. A. bausmės vykdymo atidėjimo institutas buvo taikytas net tris kartus, tačiau nesėkmingai, jokių reikšmingų duomenų, kurie patvirtintų, jog pakartotinis šio instituto taikymas būtų efektyvesnis, nenustatyta.

8.5. Taip pat pažymėtina, jog vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, o pagal šio straipsnio 2 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, numatytų šios dalies 1-6 punktuose. Nagrinėjamoje byloje sąlygų, kurioms esant būtų galima taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nenustatyta. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų G. A. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies, neigė sudavęs smūgius kojomis nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo parodymus vertino kritiškai, kaip siekį sušvelninti savo atsakomybę, ir prieštaraujančius kitiems bylos duomenims. Tokį nuteistojo dalinį prisipažinimą dėl įvykdyto nusikaltimo, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo. Be to, G. A. pats neatvyko ir savo noru nepranešė apie įvykdytą nusikalstamą veiką. Taip pat nenustatyta nė viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodyta aplinkybė. Todėl švelninti bausmę nei pagal BK 62 straipsnio 1dalį, nei pagal to paties straipsnio 2 dalį nėra pagrindo. Iš esmės jokių naujų, reikšmingų, išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nėra pateikta. Todėl daroma išvada, kad G. A. paskirtoji 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nėra per griežta. Ji proporcinga ir adekvati padarytų veikų pavojingumui bei nuteistojo asmenybės charakteristikai.

2. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog yra pagrindas abejoti nukentėjusiojo parodymais, kadangi jis apklausiamas teisme davė kitokius parodymus nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas nuteistąjį G. A. kaltu, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo O. D. parodymais, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir sutampantys esminėmis detalėmis, be to, jie sutapo ir nuteistojo V. B. parodymais, juos patvirtino ir kiti byloje esantys bei ištirti įrodymai. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nustatyta jokių reikšmingų aplinkybių dėl kurių nukentėjusysis būtų suinteresuotas duoti neteisingus parodymus prieš G. A., tokiu būdu siekdamas jį apklabėti bei melagingai apkaltinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokių procesinių pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nesivadovauti ar abejoti nukentėjusiojo O. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.

3. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį nuteistojo R. S. apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.