Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. U. ir nukentėjusiojo G. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su 2014 m. gruodžio 18 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2015 m. kovo 4 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, paskirta bausme, kurios vykdymas 2015 m. gegužės 8 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartimi buvo atidėtas, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija (nuo 2015-03-24)), 2 dalies 5 punktu, 6 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. U. atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir paskirti įpareigojimai: dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; bei baudžiamojo poveikio priemonė – per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam G. J. dalį (1/3) padarytos turtinės žalos – 1 666,67 Eur dydžio.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo G. J. pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir iš E. P., A. T. ir L. U. solidariai priteista G. J. 5 000 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. P. ir A. T. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. U. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupėje su E. P. ir A. T., 2017 m. kovo 16 d., būnant (duomenys neskelbtini), ir vartojant alkoholinius gėrimus, 22.00 val. E. P. telefonu paskambino D. O. ir pokalbio metu paprašė padėti surasti moterį, kuri galėtų su G. J. praleisti vakarą, E. P. pažadėjo jam padėti, po to pasiūlė kartu buvusiems A. T. ir L. U. nuvykti pas G. J. ir neteisėtai paimti jo turimus pinigus, A. T. ir L. U. sutikus, E. P. su L. U. taksi automobiliu nuvyko pas G. J. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), kur E. P. G. J. pristatė L. U. kaip moterį, galinčią su juo praleisti vakarą, iš G. J. paėmė 60 eurų ir grįžo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tuo metu L. U. įkalbėjo G. J. taksi automobiliu nuvykti į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 17 d. 1.44 val., kur G. J. nupirko nenustatytos vertės prekių - alkoholio, po to, tuo pačiu taksi automobiliu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2.21 val., L. U. su G. J. nuvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur išlipus iš taksi automobilio prie jų priėjo jų laukę E. P. ir A. T., sudavus smūgius G. J. į įvairias kūno vietas ir taip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė G. J. priklausantį turtą – jo turėtą maišelį su 5 000 eurų ir maišelį su nenustatytos vertės parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ įgytomis prekėmis.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir atsiliepimai į juos

3.2. Pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltinamieji neprisipažino padarę nusikalstamą veiką, nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, kas laikytina sunkiančia aplinkybe, tačiau teismas vis tiek padarė nepagrįstą išvadą, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidedamas. A. T. ir L. U. nusikalstamą veiką padarė būdami pripažinti recidyvistais, o E. P. buvo nusikaltimo iniciatorius, tačiau ir įtakos neturėjo ir liko tinkamai neįvertinta, paskiriant jiems akivaizdžiai per švelnią bausmę. Yra įsitikinęs, kad teismas nustatęs tiek daug sunkinančių kaltinamųjų aplinkybių (veikė bendrininkų grupėje, buvo apsvaigę nuo alkoholio, ne kartą praeityje teisti, linkę nusikalsti, du iš jų pripažinti recidyvistais), netinkamai jas visas įvertino, netinkamai pritaikė įstatymą ir jiems paskyrė akivaizdžiai per švelnią bausmę.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji L. U. ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį atmesti. Nukentėjusysis G. J. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis E. P. ir jo gynėja advokatė prašė nuosprendį palikti nepakeistą. Nuteistasis A. T. ir jo gynėjas advokatas A. R. prašė nuosprendį palikti nepakeistą. Prokuroras prašė nuteistosios ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti, kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Tik laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimas, taigi ir teisėto nuosprendžio priėmimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-417/2014).

9. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistosios L. U. apeliacinio skundo

10. Nuteistosios L. U. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl jos kaltės įvykdžius plėšimą nukentėjusiojo G. J. atžvilgiu.

11. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 180 straipsnio 1 dalį traukiamas tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą.

12. Plėšimui būdinga tai, kad jis padaromas tik veikimu. Taigi, plėšimo sudėties objektyviosios pusės požymis – veika pasireiškia aktyviais veiksmais. Veikimas baudžiamosios teisės prasme – tai aktyvus pavojingas visuomenei žmogaus elgesys, numatytas baudžiamajame įstatyme. Plėšimo baudžiamosios teisės norma numato tris kaltininko veikimo būdus svetimam turtui pagrobti: fizinio smurto panaudojimą, grasinimą jį tuoj pat panaudoti ir kitokį galimybės nukentėjusiam asmeniui priešintis atėmimą. Visi šie svetimo turto pagrobimo būdai yra lygiaverčiai ir bet kurio iš jų panaudojimas nusikalstamam tikslui pasiekti sudaro plėšimo sudėties objektyviąją pusę. Plėšimo atveju fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies 180 straipsnio komentare išaiškinta, kad veika kvalifikuojama kaip plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtininko veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Svarbu tai, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, to turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento, t. y. jį pasisavinti.

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė bylos duomenų visuma pagrįstą bei teisingą išvadą dėl L. U. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kaip matyti, L. U. iš esmės nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupėje su E. P. ir A. T., nuvyko pas nukentėjusįjį G. J. į namus siekdama juo pasinaudoti, įkalbėjo G. J. taksi automobiliu nuvykti į parduotuvę, po ko nukentėjusysis nupirko nenustatytos vertės prekių - alkoholio, po to, tuo pačiu taksi automobiliu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nuvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur išlipus iš taksi automobilio prie jų priėjo jų laukę E. P. ir A. T., po ko šiems sudavus smūgius G. J. į įvairias kūno vietas ir atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė G. J. priklausantį turtą – 5 000 eurų ir maišelį su nenustatytos vertės prekėmis. Aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis teisingomis išvadomis, iš naujo jų nedetalizuoja, tačiau atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias apylinkės teismo padarytas teisingas išvadas dėl L. U. nuteisimo.

14. Susipažinus su nuteistųjų parodymais, akivaizdu, kad jie prieštarauja vieni kitiems, todėl apylinkės teismas tinkamai jais rėmėsi tik tiek, kiek tai atitiko kitus byloje ištirtus ir teismo tinkamais pripažintus įrodymus. Kaip matyti, apklausiama pirmosios instancijos teisme nuteistoji L. U. kalta prisipažino iš dalies. Neneigė fakto, kad su E. P. vyko pas nukentėjusįjį su mintimi, kad juo pasinaudos, po ko, nukentėjusiajam padavus pinigus E. P., ji liko viena su G. J.. Taip pat, kad su nukentėjusiuoju vyko į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ pirkti alkoholio. Iš pradžių neigė aplinkybę, kad su G. J. taksi automobiliu iš parduotuvės vyko į (duomenys neskelbtini) g., tačiau iš vaizdo medžiagos nustačius tokias aplinkybes, nebeneigė to. Nurodė, kad išvažiavo taksistas ir įvyko konfliktas. Dėl paties nukentėjusiojo sumušimo ir jo turto pagrobimo, aiškino visiškai neįtikinamas aplinkybes, t. y., kad matė konfliktą, nes nukentėjusysis užkliudė žmones. Gal G. J. pastūmė, patampė, gavosi stuktelėjimas, tačiau su nukentėjusiuoju nebendravo, pamatė, kad jos tai neliečia ir nuėjo. Be to, apeliaciniame skunde teigia, jog ji išvis nematė ar kas nors smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tokie nuteistosios parodymai aukštesniojo teismo vertinimu laikytini kaip bendrininkų nusikalstamų veiksmų slėpimas ir pačios jos siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Aplinkybę, kad G. J. buvo užpultas taksistui išvykus, patvirtina ir paties taksisto liudytojo I. K. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad įsėdus į automobilį moteris pasakė adresą, vyras nelabai žinojo, jis buvo nieko prieš, vadinasi, sutiko. Atvažiavus į (duomenys neskelbtini) g., jų laukė draugai ir mašina. Jie kalbėjo grubiai, suprato, kad nukentėjusysis jų nepažinojo. Tuo tarpu tyrimo metu parodė, kad moteris pasakė, kad reikia važiuoti į (duomenys neskelbtini) g., be to, telefonu aiškino kur sustojo ir kur važiuos, jam paleidus keleivius, prie jų priėjo tas pats vyras, kuris buvo sustojęs prie jo prie parduotuvės ir jį koliojo. Kiek vyrų buvo sustojus nepamena, bet mano, kad tikrai du, jie ginčijosi tarpusavyje, muštynių nematė, tačiau matėsi, kad konfliktas tuoj pereis į muštynes (1 t. b. l. 192-193, 2 t. b. l. 10-11). Tai, kad tą vakarą jis vežė būtent nuteistąją L. U. ir nukentėjusįjį G. J., patvirtina asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose užfiksuota, kad I. K. atpažino L. U., kaip moterį, kuri įvykio metu važiavo jo automobilyje ir G. J., kaip vyrą, kuris įvykio metu važiavo jo automobilyje.

16. Be to, faktą, kad būtent L. U. ir E. P. buvo pas nukentėjusįjį atvykę patvirtina ir paties nukentėjusiojo asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys, t. y., kad L. U. atpažino, kaip moterį, kuri prisistatė „(duomenys neskelbtini)“, taksi vairuotoją I. K., E. P., kuris prisistatė „(duomenys neskelbtini)“. Apie nuteistosios nusikalstamus veiksmus iš dalies patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys, t. y., kad vyras skambino L. U. ir pasakė, kad reikia važiuoti pirmadienį į nuovadą, dėl to, kur iš senio nunešė 3 tūkstančius. Kito skambučio metu jau moteris klausia L. U., dėl ko čia viskas buvo, o ši atsako, kad viskas buvo prieš du metus, pas italą (galimai V. B.) baliavojo, nuėjo pas tokią kaimynę (galimai I. I.) ir kažkas paskambino, pasakęs, kad jam reikia mergų, tuomet L. U. savo draugams pasakė, kad „važiuojam, aš apsimesiu merga“(2 t., b. l. 154-164).

17. Visi trys nuteistieji liudytojos I. I. bei liudytojo D. O. parodymus kritikavo, teigdami, kad jie meluoja, tačiau akivaizdu, kad jie patvirtina visas kaltinime nurodytas aplinkybes bei byloje esančią medžiagą.

18. Kaip jau minėta, aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, jų nekartoja, tačiau ir šioje vietoje atkreipia dėmesį į esminius liudytojų parodymus, t. y., liudytoja I. I. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad nusikaltimą įvykdė A. T., L. U. ir E. P.. Girdėjo, kad E. P. sakė „reikia atkirsti vieną senį, kuris turi pinigų“. „Nukirtę“ žadėjo grįžti tuo pačiu adresu. L. U. turėjo suvilioti, ta idėja buvo L. U., ji taip pasakė. Paskui jie grįžo, pamatė kraujo dėmes. Buvo kraujuoti A. T. ir E. P. rūbai. Grįžę jie kalbėjo, kad kažką primušė. L. U. davė 20 eurų tą patį vakarą po išvažiavimo, kad šuniukui valgyti nupirktų. Suprato, kad iki išvažiavimo pinigų ji neturėjo. Šioje vietoje pastebėtina aplinkybė, kad pirmą kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja I. I. davė kitokius parodymus, tačiau apklausiama antrą ir trečią kartą, iš jų ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė analogiškus parodymus, kuriuos patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme kaip teisingus. Šią liudytojos versiją dalinai patvirtina ir liudytojo A. J. parodymai pirmosios instancijos teisme, kuriais jis parodė, kad kalbantis telefonu I. I. papasakojo, kad buvo pas tyrėją dėl asmenų, kurie nuvažiavę į pietinį apiplėšė žmogų bei grįžę su alkoholiu baliavojo. Tyrimo metu įvardino 3 000 Eur sumą, apie kurią jam pasakė I. I.. Taip pat, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad vyras paklausė, tai kiek ten dingo pinigų, I. I. atsakė, kad labai daug, tačiau sumos neįvardijo. I. I. nurodė, jog ji žino, kas ir tai padarė ir nurodė - (duomenys neskelbtini) (E. P.), L. U., A. T.. Taip pat nurodė, kad jie trys išvažiavo ir padarė (2 t. b. l. 147-149). Liudytojas D. O. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. J. pinigus buvo susidėjęs į geltoną „(duomenys neskelbtini)“ maišelį, kurį laikydavo prie savęs, vidinėje striukės kišenėje. Apiplėšimas įvyko tą pačią naktį, kuomet buvo atvykęs E. P. su moterimi. Aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, siekiu pakenkti nuteistiesiems, juolab, liudytoja I. I. iki to įvykio buvo draugiškuose santykiuose su nuteistaisiais, be to, tokių aplinkybių nenurodė ir patys nuteistieji.

19. Nukentėjusiojo nurodoma įvykių versija, kad jis buvo užpultas ir sumuštas bei iš jo buvo pagrobti pinigai parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ ne tik, kad nepasitvirtino, tačiau ir buvo paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y., visų pirma 2017 m. kovo 22 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų apžiūra (2017 m. kovo 17 d. 01:43:59 nukentėjusysis ir moteris (L. U.) prieina prie parduotuvės kasos. 01:47:01 val. nukentėjusysis iš striukės išorinės kairės pusės kišenės išsitraukia geltonos spalvos maišelį, kažką išsitraukia ir 01:47:22 įsideda atgal į kišenę. Laukinė vaizdo stebėjimo kamera Nr. 4 01:48:35 val. užfiksuoja, kaip abu išeina iš parduotuvės, o iš nukentėjusiojo striukės kairės išorinės kišenės kyšo geltonos spalvos maišelis, 01:48:40 val. vyras ir moteris sėda į taksi automobilį bei nuvažiuoja; liudytojos E. Ž. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad moteris (L. U.), buvusi su nukentėjusiuoju, su nukentėjusiojo nurodytais vyrais nekalbėjo. Konflikto tarp jų nebuvo. Pinigus nukentėjusysis ėmė iš maišelio. Vyras ramiai apsipirko ir ramiai išėjo, nebuvo jokių ginčų, jokių kivirčų. Liudytojo I. K. parodymai, kad nukentėjusįjį su L. U. iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ nuvežė į (duomenys neskelbtini) g.; pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodyta, kad 2017 m. kovo 17 d. 2.25 val. atvykus į įvykio vietą, adresu (duomenys neskelbtini) , rastas G. J., kuris buvo neblaivus, jo lūpos buvo kruvinos bei viena koja basa (1 t. b. l. 73, 74-75). Aukštesniojo teismo vertinimu, šių duomenų pakanka, kaltinime nurodyto nusikaltimo vietos padarymo sukonkretinimui.

20. Apibendrinant L. U. nusikalstamus veiksmus, kuriuos nustatė ikiteisminio tyrimo institucijos ir kuriuos tinkamais pripažino pirmosios instancijos teismas, ir su kuriais sutinka aukštesnysis teismas, akivaizdu, kad paties nusikaltimo padarymo pradžia buvo nuo pačios nuteistosios ir E. P. sumanymo pasinaudoti nukentėjusiuoju, pradžioje jiems nuvykus pas nukentėjusįjį į namus ir L. U. apsimetus „(duomenys neskelbtini)“, po ko, jai telefonu bendraujant su kitais nuteistaisiais, galimai informuojant pastaruosius kur ji yra su nukentėjusiuoju, iki kol taksi vairuotojui nurodė kur reikia važiuoti, t. y., į (duomenys neskelbtini) g., kur jų jau laukė kiti du nuteistieji, E. P. ir A. T.. Net jei ir iš anksto nebuvo tartasi, kad nuteistieji apiplėš nukentėjusįjį G. J., pagrobdami visus jo pinigus, tačiau kaip ir nurodė liudytojas D. O., kad nukentėjusysis su pinigais elgėsi neatsargiai ir nuteistiesiems L. U. ir E. P. galimai pamačius nukentėjusiojo valdomus pinigus, tokia mintis galėjo kilti eigoje, pažymėtina, kad susitarimas dėl turto užvaldymo būdo, užpuolant nukentėjusįjį, naudojant prieš jį pavojingą sveikatai smurtą ir atimant jam galimybę priešintis, pasireiškia ne tik aktyviais veiksmais, tačiau ir konkliudentiniais veiksmais, be abejo turint tikslą užvaldyti svetimą turtą.

21. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bendrininkavimo atveju kiekvienas bendrininkas turi suvokti, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą tyčinį nusikaltimą, kad turi būti įrodytas bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teisėjų kolegija, vertindama skundo argumentus byloje esančių įrodymų kontekste, daro išvadą, kad byloje pasitvirtino, jog nuteistieji E. P., A. T. ir L. U. suvokė savo nusikalstamų veiksmų bendrumą ir visi trys veikdami bendrai siekė to paties nusikalstamų veiksmų rezultato – užvaldyti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis. Nors kaip teigia pati nuteistoji, ji smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, tačiau akivaizdu, kad ir nesipriešino jos kitų dviejų bendrų veiksmams, todėl akivaizdu, kad veikė iš vien. Pagal teismų praktiką tokiu atveju visos plėšimo metu dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš kaltininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-67-511/2016).

22. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – įvykio eiga bei tai, kokiu būdu buvo pagrobtas turtas, kurį vėliau ir paėmė nuteistieji, teisingai įvertinta kaip plėšimas, padarytas bendrininkų grupe, nes visų trijų nuteistųjų bendromis pastangomis pasiektas rezultatas – G. J. priklausančių pinigų užvaldymas. Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl nuteistosios L. U. dalyvavimo plėšime ir jos kaltės. Esant byloje nustatytiems bendrininkavimo požymiams, nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimui neturi reikšmės kuris konkrečiai iš bendrininkų panaudojo fizinį smurtą ir kuris pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. iš netekusio galimybės priešintis nukentėjusiojo pagrobė turtą – pakanka nustatyti, kad kaltininkas suprato kitų bendrininkų veiksmus, siekiamus tikslus ir jiems pritarė, t. y. tyčia padarė šį nusikaltimą. Taigi, nuteistosios L. U. prašymas išteisinti ją pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl nukentėjusiojo G. J. apeliacinio skundo

23. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. J. prašo tenkinti jo civilinį ieškinį visa apimtimi ir iš kaltų asmenų priteisti 10 000 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, bei peržiūrėti nuteistiesiems paskirtas bausmes, jas sugriežtinant.

24. Kaip matyti, apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinos turtinės žalos dydžio vertino tai, kad: nukentėjusiojo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra dvigubai didesnė nei buvo nurodyta tyrimo pradžioje, tai, kad nėra konkrečių duomenų, kokią sumą G. J. paveldėjo iš mirusio tėvo, tai, kad tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojas D. O. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė, kad buvo suskaičiavę tik dalį rastų pinigų – 5000 Eur. Su tuo sutinka ir aukštesnysis teismas, papildomai pažymėdamas tai, kad protokole – pareiškime nukentėjusysis G. J. nurodė, kad iš jo buvo pagrobta 5 000 Eur. Iškart po įvykio atvykusiems pareigūnams taip pat nurodė, kad iš jo buvo pagrobta 5 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. J. parodė, kad parduotuvėje vienas vyras jam du kartus smogė į veidą kumščiu, po ko pasigedo maišelio su 5000 Eur. Ir tik papildomos apklausos metu bei reikšdamas civilinį ieškinį, jau nurodė, kad pagrobta 10 000 Eur. Pastebėtina ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad negali įrodyti, kad buvo daugiau nei 5 000 Eur, bet prašo priteisti 13 000 Eur sumą.

25. Pažymėtina, kad tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Šiuo atveju, apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, susijusius su nukentėjusiajam atlygintina turtine žala. Akcentuotina tai, kad teisės taikymo principai suponuoja teisę nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui reikalauti iš kaltininko ar už jo veiksmus atsakingo asmens visiško žalos atlyginimo, tačiau ne nepagrįstos žalos ir juo labiau, netoleruotinas siekis, pasinaudoti esama situacija, prašant priteisti didesnę žalą, nei iš tiesų patirta. Kadangi apeliacinės instancijos teismas palieka galioti apkaltinamąjį nuosprendį pagal kaltinime nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos priteisimo. Priteistos turtinės žalos dydis nustatytas tinkamai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl tenkinti šio apeliacinio skundo prašymo taip pat nėra teisinio pagrindo.

26. Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo apylinkės teismas vertino tai, jog nukentėjusiajam nebuvo sutrikdyta sveikata, nes po įvykio G. J. į medikus nesikreipė, nevartojo vaistų, buvo įvertintas ir pats nukentėjusiojo neatsakingas elgesys (nakties metu, būdamas sunkaus neblaivumo laipsnio - 2,94 prom., su savimi nešiojosi didelę pinigų sumą, nors tą naktį nieko brangaus pirkti neplanavo). Teismo atsižvelgta ir į nuteistųjų įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jų veiksmus, turtinę padėtį.

27. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nukentėjusysis G. J., kaip nuteistųjų jo atžvilgiu panaudoto plėšimo auka, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau pažymėtina, kad priešingai nei turtinės žalos atlyginimo atveju, neturtinės žalos atlyginimo atveju, visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl nukentėjusiajam G. J. atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo, laikėsi BPK 109, 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio reikalavimų ir išsamiai pasisakė dėl visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, individualizavo neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nustatant nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtų neįsigilinta į faktines bylos aplinkybes, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ar netinkamai pritaikytos CK 6.250 straipsnio nuostatos bei nukrypta nuo teismų praktikos. Nustatytas G. J. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

29. Dėl nuteistojo prašymo peržiūrėti nuteistiesiems paskirtas bausmes, teisėjų kolegija pažymi, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jos individualizavimui turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

30. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skirdamas nuteistiesiems bausmes pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl bausmių dydžio kiekvienam iš nuteistųjų, jas grindė objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis. Teismas įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kiekvieno jų asmenybę bei vaidmenį darant nusikaltimą, nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, t. y., kad padarytas vienas apysunkis nusikaltimas, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, į nuteistųjų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes (E. P. nusikalto būdamas neteistas, baustas administracine tvarka, dirbantis; A. T. nusikalto būdamas 4 kartus teistas, jam nustatytas nedarbingumas; L. U. nusikalto būdama 5 kartus teista, bausta administracine tvarka, dirbanti). Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad nuteistiesiems paskirtos per švelnios bausmės, kadangi apylinkės teismas nuteistiesiems paskyrė griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, ir nustatęs BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, paskirtų bausmių vykdymą atidėjo. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos didesnio pavojingumo ir per švelnaus baudžiamumo, iš esmės siejami tik su nukentėjusiojo nesutikimu su teismo atliktu faktinių aplinkybių, reikšmingų bausmių skyrimui, vertinimu, tačiau jie nepagrindžia nukentėjusiojo teiginio, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas nuteistiesiems bausmes.

Dėl proceso išlaidų

31. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

32. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimis nuteistajam A. T. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas A. R., nuteistajam E. P. paskirta gynėja advokatė S. K. (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. gruodžio 7 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam E. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 174,06 Eur išlaidų. 2020 m. gruodžio 9 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam A. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 99 Eur išlaidų.

33. Kaip matyti, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios L. U. ir nukentėjusiojo G. J. apeliacinius skundus, kurie yra atmetami, kaip nepagrįsti, nuteistieji E. P. ir A. T. apeliacinių skundų neteikė, gynėjai jiems buvo paskirti tik vadovaujantis imperatyvia BPK 322 straipsnyje nurodyta norma. Be to, atsižvelgiant į nuteistųjų turtinę padėtį (A. T. yra nedirbantis, turintis negalią; E. P. pastovių pajamų negauna, vykdo individualią veiklą), ją įvertinus su turimais finansiniais įsipareigojimais nukentėjusiajam, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už E. P. ir A. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jų neišieškotinos.

34. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų nuteistajai L. U., apeliacinės instancijos teisme negauta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios L. U. ir nukentėjusiojo G. J. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų A. T. ir E. P..

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.