Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį areštu septyniasdešimt penkioms paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. D. skirta bausmė – areštas penkiasdešimt parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, M. D. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams ir dešimt dienų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas M. D. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. spalio 8 d.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo pradėjimo vykdyti nuosprendį dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. D. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 19 d., 16.20 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio L. G. apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 16.22 val. iki 16.50 val. davė melagingus parodymus apie tai, kad 2017 m. rugpjūčio 19 d. apie 15.45 val. į jo namų kiemą, adresu (duomenys neskelbtini) atėjęs Ž. P. peiliu grasino nužudyti R. D. ir jo mažametį sūnų N. D. (gim. (duomenys neskelbtini).).

2. Skundu nuteistasis M. D. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį - pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veiką padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas); vietoje paskirtos arešto bausmės paskirti kitą bausmę – baudą; panaikinti bausmių subendrinimą. Be to, nuteistojo M. D. gynėja apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme metu prašė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti M. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

2.1. Skunde nuteistasis savo kaltės dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo neginčija. Akcentuoja nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodydamas, kad melagingus parodymus jis davė tada, kai buvo pas brolį (R. D.) namuose. Pažymi, jog jis prisibijojo savo brolio ūmaus būdo, ypač tada, kai jis būdavo išgėręs, todėl negalėjo broliui prieštarauti, nes jo veiksmai galėjo būti neadekvatūs. Pažymi, kad jo apklausa vyko brolio namuose ir jo akivaizdoje, todėl šios aplinkybės (baimė dėl galimų brolio prievartos veiksmų) ir lėmė tai, kad jis davė melagingus parodymus. Pasak apelianto, brolio ūmų charakterį atspindi ir jo noras atkeršyti Ž. P., todėl bijojo, kad brolio kerštas nebūtų nukreiptas į jį. Mano, kad dėl paminėtų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, kad veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pabrėžia, kad nusikaltimą padarė bijodamas girto brolio ir jo nuožmaus charakterio bei galimų pasekmių, fizinio smurto, kas laikytina ir fizine ir psichine prievarta. Mano, kad dėl to, jog jis davė melagingus parodymus, dalinai yra kalti policijos pareigūnai, kurie apklausinėjo jį brolio namuose, jam matant ir girdint, o brolio apklausa vyko prieš pat jo apklausą, girdėjo jo parodymus, todėl jiems tik pritarė.

2.2. Mano, kad iš skundžiamo nuosprendžio turi būti pašalinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nurodo, jog tuo metu, kai davė melagingus parodymus, jis buvo tik truputėlį išgėręs ir tai neturėjo jokios reikšmės jo apsisprendimui duoti melagingus parodymus. Pažymi, kad jo girtumas alkotesteriu nustatinėjamas nebuvo. Taip pat akcentuoja, kad jeigu policijos pareigūnai, kurie vykdė jo apklausą, būtų matę girtumo požymius, tuomet jie nebūtų galėję apklausinėti jo kaip liudytojo, tačiau tą darė. Mano, kad pareigūnai suprato, jog jo būsena yra adekvati, ir tai, pasak apelianto, paneigia teismo prielaidą, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teigia, kad šiuo atveju dėl jo girtumo teismas vadovavosi prielaida, kas yra draudžiama vertinant įrodymus ir priimant nuosprendį.

2.3. Pažymi, kad už BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriamos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, o teismas, parinkdamas jam arešto bausmę, šio pasirinkimo neaptarė. Mano, kad kitos, alternatyvios bausmės paskyrimas, būtų veiksmingesnis, labiau atitiktų bausmės tikslus bei neatimtų galimybės jam gyventi šeimoje ir rūpintis vaikais. Pažymi, kad teismas, parinkdamas arešto bausmę suprato, kad pagal bausmių sudėjimo taisykles, galutinę bausmę vis tiek paskirs realią laisvės atėmimo bausmę. Teigia, kad įstatymo leidėjas numato, kad arešto bausmė neturėtų būti skiriama esant mažamečiams vaikams ir turi būti atsižvelgiama į jų interesus (BK 49 straipsnio 6 dalis) pažymėdamas, kad jo šeima yra daugiavaikė, mažiausiam sūnui yra 3 metai ir 5 mėnesiai.

2.4. Nesutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo nurodytu motyvu, kad jis nesistengia visuomenėje priimtinais būdais užsidirbti lėšų pragyvenimui. Pažymi, kad nors jis ir neturi darbo, tačiau yra registruotas darbo biržoje ir jo ieško. Visą laiką jis netingėjo dirbti, o dirbo atsitiktinius darbus, padėjo šeimai, imdavosi visko, kad uždirbti šeimai pinigų, nevogė.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniame skunde neginčijama M. D. kaltė ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi, prašo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybė, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte, pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, panaikinti bausmių subendrinimą, taip pat taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą minėtose apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmę, nustatydamas nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, bendrindamas bausmes ir nuteistajam paskirdamas galutinę bausmę baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

8. Apeliantas skunde prašo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte - veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės buvimą apeliantas motyvuoja tuo, kad melagingus parodymus jis davė dėl to, kad to paprašė jo brolis R. D.. Nurodo, kad parodymų davimo metu buvo ir gyveno pas brolį R. D. namuose, jis girdėjo jo (M. D.) duodamus paaiškinimus policijos pareigūnams. Teigia, kad R. D. buvo ūmaus būdo, ypatingai tada, kai būdavo išgėręs, todėl jo prisibijojo, nenorėjo prieštarauti, bijojo neigiamų pasekmių – R. D. fizinio smurto, jo neadekvačių veiksmų, kas, apelianto nuomone, laikytina ir fizine ir psichine prievarta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti apelianto prašomą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

8.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra veikos padarymas dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės.

8.2. Veika, padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės, yra aplinkybė, apibūdinanti objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Ši aplinkybė paprastai pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai nustatoma, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme psichinė prievarta – tai grasinimai naudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ir pan. Fizinė prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394-699/2015).

8.3. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti, jog M. D. melagingus parodymus davė dėl jo atžvilgiu panaudotos psichinės ar fizinės prievartos, nėra. Iš nuteistojo skunde nurodomų aplinkybių matyti, kad nuteistasis savo elgesį duoti melagingus parodymus iš esmės sieja su tuo, kad bijojo R. D. veiksmų – galimo smurto ar kito neprognozuojamo elgesio dėl to, jeigu jis (M. D.) būtų nedavęs melagingų parodymų, kaip kad prašė R. D.. Tačiau nei pats nuteistasis nenurodo, nei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad R. D. atliko kokius nors aktyvius tyčinius veiksmus – grasino, naudojo fizinį smurtą ar kitus, kurie iš tiesų įtakojo M. D. daryti nusikalstamą veiką. Vien nuteistojo manymas ir baimė, kad jam atsisakius duoti melagingus parodymus, R. D. jo atžvilgiu galimai atliks kažkokius neigiamus veiksmus, kai tuo tarpu pats R. D. jokių aktyvių veiksmų, įtakojusių M. D. duoti melagingus parodymus, neatliko, nesudaro pagrindo pripažinti, kad veiką nuteistasis padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad byloje nėra apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės

9. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nurodo, kad veikos padarymo metu jis buvo tik truputėlį išgėręs, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės jo apsisprendimui duoti melagingus parodymus. Teigia, kad jo neblaivumas alkotesteriu nustatinėjamas nebuvo ir kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo neblaivumą, byloje nėra, todėl teismo išvada dėl minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimo yra grindžiama tik prielaida, ko daryti negalima.

9.1. Apeliacinės instancijos teismas su aukščiau paminėtais apelianto argumentais nesutinka, kadangi byloje esančių duomenų visumos visiškai pakanka pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. D. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

9.2. Nagrinėjamu atveju M. D. neblaivumas nebuvo nustatytas alkotesteriu, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 3 dalį įrodymais byloje gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais M. D. parodymais, kad įvykio dieną kartu su R. D. vartojo alkoholį, gėrė labai stiprų alų; melagingus parodymus davė dėl to, kad buvo išgėręs, negalvojo apie pasekmes, todėl taip ir pasielgė (1 t., b. l. 29, 172-173). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu M. D. taip pat nurodė, kad įvykio dieną su R. D. vartojo alkoholį, taip pasielgė išgėręs „ant greitųjų“(2 t., b. l. 11). Tai, kad įvykio dieną M. D. vartojo alkoholį bei buvo neblaivus ikiteisminio tyrimo metu parodė ir R. D. (1 t., b. l. 22, 145 - 146). Paminėti duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankami pripažinti, kad M. D. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl šalinti šios pagrįstai apylinkės teismo nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kaip yra prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

10. Skundu nuteistasis nesutinka su teismo paskirta arešto bausme, nurodydamas, kad kitos, straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės paskyrimas būtų veiksmingesnis, labiau atitiktų bausmės tikslus bei neatimtų galimybės jam gyventi šeimoje ir rūpintis vaikais. Pažymi, kad jo šeima yra daugiavaikė, mažiausiam sūnui yra 3 metai ir 5 mėnesiai, dėl ko, apelianto teigimu, skiriant bausmę, turi būti atsižvelgiama į vaikų interesus ir skiriama kita bausmė. Taip pat apeliantas prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad minėtiems apelianto prašymams tenkinti nėra jokio pagrindo.

10.1. Nuteistasis M. D. pripažintas kaltu padaręs nesunkų nusikaltimą teisingumui (BK 235 straipsnio 1 dalis). Už šios veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas M. D. paskyrė septyniasdešimt penkių parų arešto bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir skyrė galutinę bausmę – areštą penkiasdešimt parų. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad skirdamas nuteistajam M. D. bausmę ir nustatydamas jos trukmę, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose, teisingai bei pagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas.

10.2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad M. D. teisiamas penktą kartą, nusikalstamą veiką padarė per Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, taip pat nuteistas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį viešųjų darbų bausme, kurią yra atlikęs, baustas administracine tvarka. Teismas įvertino tai, kad M. D. turi šešis nepilnamečius vaikus, nurodė pagal galimybes teikiantis jiems išlaikymą, yra registruotas darbo biržoje, uždarbiauja dirbdamas įvairius darbus, yra dirbęs Kupiškio rajono savivaldybės administracijoje, taip pat atsižvelgė ir į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į tai, kad nusikalstama veika nesukėlė sunkių pasekmių. Teismas pagrįstai nustatė M. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, taip pat tai, kad veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirdamas arešto bausmę ir jos trukmę nustatydamas didesnę nei šios bausmės, skiriamos už nusikaltimus, vidurkis, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę. Be to, teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis savo kaltę pripažino pilnai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekėlė abejonių, bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir nuteistajam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismo paskirta galutinė penkiasdešimt parų arešto bausmė nėra aiškiai per griežta arba neteisinga. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad jis gyvena daugiavaikėje šeimoje, atsižvelgus į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, apelianto asmenybę, nesudaro pagrindo skirti kitos rūšies bausmę. Aplinkybes, kad nuteistasis turi vaikų, kuriais privalo rūpintis ir išlaikyti, nuteistasis neabejotinai turėjo įvertinti darydamas nusikalstamą veiką, tačiau tai neatgrasė jo nuo nusikalstamo elgesio.

10.3. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi bausmių bendrinimo taisyklėmis. M. D. nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu M. D. šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, skiriant įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemonę (nuosprendis įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 4 d.). Kadangi bausmės vykdymo atidėjimo metu, t. y. 2017 m. rugpjūčio 19 d., M. D. padarė naują veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, todėl apylinkės teismas pagrįstai bei teisingai bausmes bendrino, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ir, taikydamas nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą, bausmes iš dalies sudėjo. Pagal BK 64 straipsnio 3 dalį, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju ankstesniu nuosprendžiu M. D. paskirtos ir neatliktos bausmės dalis (dveji metai ir šeši mėnesiai) yra didesnė nei nauju nuosprendžiu paskirta bausmė, todėl skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas teisingai prie ankstesniu nuosprendžiu neatliktos bausmės iš dalies pridėjo nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę, t. y. prie Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėjo nauju nuosprendžiu paskirtą bausmės dalį ir paskyrė galutinę subendrintą dvejų metų septynių mėnesių ir dešimties dienų laisvės atėmimo bausmę, kurios keisti nėra teisinio pagrindo.

11. Nors apeliantas skundu ir neprašė jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį bei atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto gynėja prašė šį straipsnį pritaikyti. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos vertinimu, tam nėra būtinų sąlygų.

11.1. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo teismas turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, taip pat ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos.

11.2. Nagrinėjamu atveju, byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. D. yra teisiamas penktą kartą. Veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, M. D. padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą, t. y. būdamas recidyvistu, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybe sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, naują veiką nuteistasis padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu už apysunkio (BK 307 straipsnio 2 dalis) ir sunkaus (BK 307 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų padarymą, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Taip pat M. D. buvo teistas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 d. birželio 15 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo sukėlimas savo artimajam giminaičiui) keturių mėnesių viešųjų darbų bausme, baustas administracine tvarka. Visi aukščiau paminėti duomenys leidžia spręsti, kad nuteistasis yra nusikalsti linkusi asmenybė. Nors nuteistojo atžvilgiu buvo taikomos jo teisinę padėtį lengvinančios nuostatos – bausmės vykdymo atidėjimas, kurio metu nuteistasis turėjo elgtis itin nepriekaištingai, tačiau BK 41 straipsnyje numatyti tikslai pasiekti nebuvo, nes bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistasis vėl nusikalto ir teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo – galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme, todėl BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos.

12. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl keisti ar naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.