- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-146-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-05547-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- V. S.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas paaiškino, kad J. K. S. 1993-03-18 paskolino atsakovui 11600 JAV dolerių. Šią sumą sudarė faktiškai perduoti 11500 JAV dolerių ir 100 JAV dolerių sutarta bauda už pavėluotai grąžintą ankstesnę skolą. Paskola įforminta raštiška sutartimi, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti visą 11600 JAV dolerių paskolą su sutartom 1178 JAV dolerių palūkanomis iki 1993-04-07, o skolos grąžinimo vėlavimo atveju, mokėti po 1 % nuo skolos sumos už kiekvieną dieną. Atsakovas paskolos negrąžino. J. K. S. 2012-01-20 Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi R-06 perleido reikalavimo teises pagal paskolos sutartį ieškovui. Ieškovas apie reikalavimo teisių perleidimą informavo atsakovą raštu ir pasiūlė vykdyti savo įsipareigojimus. Atsakovas 1994-03-24 pardavė savo butą M. S., grąžindamas dalį savo skolos pradiniam kreditoriui. Likusioji skolos suma raštiškai nebuvo nustatyta, nors dėl tokio nustatymo buvo 1994-03-24 susitarta sutartyje. Nurodo, jog atsakovas grąžino pradiniam kreditoriui 7598 JAV dolerių, todėl reikalavimas mažintinas iki 5180 JAV dolerių. Trijų kambarių butas buvo parduotas už 4000 Lt. Nekilnojamojo turto agentūros „Ober – haus“ duomenis tuo metu buto vertė buvo apie 7598 JAV dolerių. Ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada ieškovas parašė atsakovui priminimą ir pasiūlė susitarti, t. y. nuo 2012-02-08. Prašė priteisti iš atsakovo 5180 JAV dolerių skolos, 5 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį, nurodė, jog atsakovas su ieškovo tėvais atsiskaitė dar 1994-03-24, pardavęs ieškovo motinai, M. S., butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną atsakovas ir J. K. S. pasirašė raštelį, kuriame abi šalys patvirtino, kad butas su rūsiu parduotas tam, kad būtų įskaityta skola pagal 1993-03-18 paskolos sutartį. Pradinis kreditorius, J. K. S., po 1994-03-24 įvykusio pirkimo-pardavimo sandorio, turėjo net trejus metus tam, kad pareikštų reikalavimą dėl skolos grąžinimo. 2001 m. įsigaliojusio CK 1.128 str. nustatyta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
2012-09-104 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu ieškinys atmestas, konstatuojant, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad paskolos teisiniai santykiai tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus atsirado 1993-03-18, galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustato, jog 2001-07-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nesibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. 1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d. numatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. 1993-03-18 paskolos sutartyje buvo aiškiai apibrėžtas prievolės įvykdymo terminas – iki 1993-04-07. Todėl, sutartyje numatytu terminu atsakovui negrąžinus visos paskolintos sumos, paskolos gavėjas turėjo teisę į ieškinį, nes skolininkas nuo 1993-04-08 buvo laikomas pažeidusiu prievolę ir paskolos davėjo teises. Ieškinio senaties terminas reikalavimams pagal 1993-03-18 paskolos sutartį pareikšti turėjo pasibaigti praėjus trejiems metams, tai yra 1997-04-08. Sutarties šalys 1994-03-24 sudarė sutartį, pagal kurią paskolos davėjas pripažino, kad atsakovas, parduodamas M. S. butą, grąžino dalį skolos pagal 1993-03-18 sutartį. Šalys taip pat susitarė, jog likusioji skolos suma bus nustatyta atskiru susitarimu. Atsižvelgiant į šios naujos sutarties tekstą, negalima pripažinti, jog jos sudarymas, 1993-03-18 paskolos sutartį padarė neterminuotą. 1994-03-24 sutartyje šalys tik pripažįsta dalinį atsakovo skolos pagal 1993-03-18 paskolos sutartį grąžinimą, tačiau nenurodo faktinės grąžintos ir likusios grąžinti skolos sumos. Sutarties fraze: „Likusioji skolos suma bus nustatyta atskiru susitarimu“ atsakovas pripažino likusią skolą, todėl pagal CK 89 str. 2 d. pripažintina, kad ieškininės senaties termino eiga buvo nutraukta, ir pagal šio straipsnio 3 d. ieškinio senaties terminas reikalavimams pagal 1993-03-18 paskolos sutartį pareikšti pasibaigė praėjus trejiems metams, tai yra 1998-03-24, dar galiojant 1964 m. CK. Faktą, jog 1994-03-24 sutartis nepakeitė 1993-03-18 paskolos sutarties ir jos sąlygų dėl prievolės įvykdymo termino, patvirtina ir 2012-01-20 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties R-06 sąlygos, kurių 1 ir 2 punktuose nurodyta, jog, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.101-6.110 straipsniais ir 1993-03-18 skolos sutartimi, pradinis kreditorius, pagal šioje sutartyje numatytas sąlygas perleidžia 12778 JAV dolerių savo reikalavimo teises į V. S. naujajam kreditoriui. Tai, kad reikalavimo teisės buvo perleistos į 1993-03-18 sutartimi nustatytą 12778 JAV dolerių skolos sumą, patvirtina, kad pradinis kreditorius laikė galiojančiomis visas 1993-03-18 sutarties sąlygas, o 1994-03-24 sutartis buvo tik dalies skolos sumokėjimo pripažinimas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas pagal 1964 m. CK 90 str. ieškinį atmesti. Ieškovo reikalavimą dėl 5180 JAV dolerių priteisimo atmetė. Priteisė atsakovui 3000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Kadangi ieškovui 2012-05-24 buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, likusią žyminio mokesčio sumą 164 Lt, priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą. Iš ieškovo priteisė išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti, priteisti ieškovui 5180 JAV dolerių skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad spręsdamas šalių ginčą byloje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „ ... teismas sprendžia, kad yra pagrindas pagal 1964 m. CK 90 str. ieškiniui atmesti“. Apeliantas mano, jog šio straipsnio nuostatų teismas negalėjo taikyti. Atsakovas V. S. 1993 m. kovo 18 d. sudarė paskolos sutartį su J. K. S. 11600 JAV dolerių sumai. Iki sutarto termino atsakovas paskolos negrąžino, todėl paskolos sutartis tapo neterminuota. Atsakovas V. S. 1994-03-24 pardavė savo butą (Žirmūnų g. 8 - 63, Vilniuje) M. S., tuo grąžindamas dalį savo skolos pradiniam kreditoriui J. K. S.
Likusi skolos suma raštiškai nebuvo nustatyta, nors dėl tokio nustatymo buvo susitarta 1994-03-24 sutartyje. Akivaizdu, jog ši (1994-03-24) sutartis įrodo, kad 1993-03-18 skolos sutartis dėl A. S. 12778 JAV dolerių skolos J. K. S. dalyje dėl likusios negrąžintos skolos dalies (ieškovo paskaičiavimais negrąžinta paskolos dalis yra 5180 JAV dolerių) yra neterminuota. Ieškovo įsitikinimu, atsakovo skolos, dalyje dėl negrąžintų 5180 JAV dolerių, grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, nors apie likusios skolos dalies nustatymą buvo aiškiai susitarta 1994-03-24 sutartyje. Vadinasi, nesudarius tokios sutarties, sutarties šalys 1994-03-24 sutartimi, 1993 m. kovo 18 d. paskolos sutartį, dalyje dėl negražintos paskolos dalies (ieškovo paskaičiavimais negrąžinta paskolos dalis yra 5180 JAV dolerių), padarė neterminuota. Nenustačius paskolos dalies grąžinimo termino, įstatymo nustatytas terminas negalėjo būti pradėtas skaičiuoti, todėl negalėjo ir pasibaigti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis nurodo, jog asmens nuosavybė yra neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Kadangi atsakovas negrąžino pradiniam kreditoriui J. K. S. dalies realiai pasiskolintos pinigų sumos, kuri yra J. K. S. asmeninė nuosavybė, mano, jog joks laiko tarpas negali paneigti tokios nuosavybės teisės, tuo labiau, jog paskolos sutartis, dalyje dėl negrąžintos realiai perduotos pinigų sumos (ieškovo paskaičiavimais negrąžinta paskolos dalis yra 5180 JAV dolerių), yra neterminuota.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas atsakovui V. S. priteisė iš ieškovo R. S. 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba. Atsakovas V. S. teismui pateikė 2 kasos pajamų orderio kvitus, pagal kuriuos jis sumokė UAB „Tikroji turto kaina“" po 1533,36 Lt (viso 3066,72 Lt). Abiejose kvituose nurodyta - užmokestis už dokumentų paruošimą, ieškinio, skundo surašymą, teisines konsultacijas, už ieškinio parengimą. Byloje yra pateiktas atsakovo prieštaravimas civ. byloje Nr. L2-8776-129/2012 (1 lapas) ir atsiliepimas į ieškovo ieškinį (5 lapai). Įvyko 2 teismo posėdžiai, kuriuose nei atsakovas, nei atsakovo atstovas nedalyvavo. Savo atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, neneigdamas pačios paskolos dalies negrąžinimo. Mano, jog prašymas taikyti ieškinio senaties terminą nereikalauja specialių teisinių žinių ir įgūdžių, bei parodo nagrinėjamos bylos nesudėtingumą. Mano, jog teismas neįvykdė savo pareigos, numatytos LR CPK 93 str. 4 d., neįvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą. Ieškovas nekvestionuoja atsakovo teisės kreiptis teisinės pagalbos į jo pasirinktą asmenį, tačiau nesutinka dėl teismo priteistos sumos už išlaidas advokato pagalbai, kai atsakovas mokėjo pagal UAB „Tikroji turto kaina“ kasos pajamų orderio kvitus.
Atsiliepimas
Atsakovas V. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą.
Dėl Ieškinio senaties taikymo
Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad 1993 m. kovo 18 d. paskolos sutarties pagrindu atsiradę teisiniai santykiai tarp pradinio kreditoriaus, kurio reikalavimo teises perėmė apeliantas, ir atsakovo tapo neterminuoti. Atsakovo nuomone, tokio pobūdžio apelianto teisės normų aiškinimai yra neteisingi ir neturi jokio teisinio pagrindo. Byloje yra nustatyta, kad atsakovas atsiskaitė su apelianto tėvais (pirminiu kreditoriumi) dar 1994 m. kovo 24 d., pardavęs apelianto motinai M. S. (tuometinio kreditoriaus sutuoktinei) butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (ką patvirtina byloje esanti 2012-03-24 buto pirkimo - pardavimo sutarties kopija). Tą pačią dieną, 1994-03-24 V. S. ir J. K. S. pasirašė raštelį, kuriame abi šalys patvirtino, kad butas su rūsiu parduodamas tam, kad būtų įskaityta paskola pagal 1993-03-18 paskolos sutartį, o dėl likusios paskolos sumos grąžinimo bus susitarta atskiru susitarimu. Teisiniai santykiai atsirado ir vyko galiojant 1964 m. CK redakcijai, 84 str. numatė, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai, todėl apelianto tėvas (pirminis kreditorius) po 1994 m. kovo 24 d. įvykusio buto pirkimo - pardavimo sandorio turėjo net trejus metus tam, kad išreikštų savo pretenzijas dėl skolos grąžinimo, kreiptis į teismą dėl likusios paskolos dalies prisiteisimo iš atsakovo, tačiau to nedarė. Apelianto teiginiai, kad 1993-03-18 paskolos sutartis neterminuota, neturi jokio teisinio pagrindo. 1994-03-24 sutartis, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo, nepakeitė 1993-03-18 paskolos sutarties ir jos sąlygų dėl prievolės įvykdymo termino. Tą faktiškai pripažįsta ir apeliantas, kuris 2012-01-20 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi R-06 perėmė iš pradinio kreditoriaus visas reikalavimo teises pagal 1993-03-18 sutartį, o ne pagal 1994-03-24. Tai reiškia, kad apeliantas savo teises gina teisme 1993-03-18 paskolos sutarties pagrindu. Todėl pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad 1994-03-24 sutartis buvo tik dalies skolos sumokėjimo pripažinimas. 1994-03-24 sutarties teiginys, kad „likusioji skolos suma bus nustatyta atskiru susitarimu“ reiškia, kad atsakovas pripažino likusią skolos dalį, todėl šiuo pagrindu pagal CK 89 str. 2 d. ieškinio senatis buvo nutraukta ir jos eiga prasidėjo nuo šio pripažinimo momento iš naujo. Tačiau vėlgi, pradinis kreditorius, kurio reikalavimo teisę perėmė apeliantas, turėjo teisę kreiptis į teismą per 3 metus nuo ieškinio senaties termino pradžios, t. y. iki 1998-03-24, galiojant senajam CK. Termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Butas kreditoriui už skolos grąžinimą buvo parduotas 1994 m. kovo 24 d. Jeigu kreditorius laikė, kad jam šiuo būdu buvo grąžinta ne visa skola ar skola visai nebuvo grąžinta, būtent nuo šios dienos prasidėjo ieškinio senaties termino pradžia. Ieškinys buvo paduotas 2012 m. gegužės 21 d., praėjus 18 metų nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Paskoliniai santykiai prasidėjo ir pasibaigė galiojant 1964 m. CK redakcijai, ieškinio senaties terminas suėjo dar 1998 m., tuo tarpu apeliantas 2012 m. sudaręs reikalavimo teisių perleidimo sutartį siekia nesąžiningai prisiteisti iš atsakovo pinigų. Tokie apelianto veiksmai prieštarauja civilinės apyvartos stabilumo principui, todėl po šitiek metų negali būti ginami.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde tvirtina: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis nurodo, jog asmens nuosavybė yra neliečiama. Kadangi atsakovas negrąžino pradiniam kreditoriui J. K. S. dalies realiai pasiskolintos pinigų sumos, kuri yra J. K. S. asmeninė nuosavybė, manytina, jog joks laiko tarpas negali paneigti tokios nuosavybės teisės (...)“. Apelianto teiginiai atrodo ypač neprofesionalūs. Atkreipė apelianto dėmesį, kad ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senatis turi įtakos tik asmens teisių gynimui teisme ir niekaip nėra susijusi su pačios teisės paneigimu ar patvirtinimu. Todėl apelianto teiginiai, kad joks laiko tarpas negali paneigti nuosavybės teisės šiame kontekste atrodo ypatingai įdomiai, nes ieškinio senatis nepaneigia nuosavybės teisės, tik atima iš asmens galimybę šią teisę apginti teisme.
Dėl iš apelianto priteistų bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“. Laimėjusioji šalis faktiškai atgauna visas turėtas išlaidas ar patirtus nuostolius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme. Kadangi apelianto ieškinys buvo atmestas visiškai, iš jo taip pat priteistinos visos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tokia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė užtikrina, kad laimėjusiai bylą šaliai bus kompensuotos jos savo civilinių teisių gynybai išleistos lėšos. Be to, taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, saugo nuo nepagrįstų ieškinių ar atsikirtimų į ieškinius pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais. Apelianto teigimu 3066 Lt yra per didelės išlaidos atsiliepimo paruošimui. Pažymėtina, jog 3066 Lt nėra tik atsiliepimo parengimo išlaidos, į šią sumą įeina, ir visų teisinių paslaugų Atsakovui suteikimas t. y. tiek teisinės konsultacijos, tiek atsiliepimo parengimas, prašymų teismui rengimas, užklausimų ir kitos bylai reikalingos medžiagos rikimas bei sisteminimas, dokumentų tvirtinimas ir kitos išlaidos, todėl Apelianto nurodytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro rekomendacijų dėl atlygio už advokato teikiamą teisinę pagalbą atlyginimo nuostatos nustatančios maksimalius dydžius nėra pažeistos. Juo labiau, kad apeliantas pats pareiškė nesąžiningą ieškinį, šitaip priversdamas atsakovą kreiptis teisinės pagalbos ir patirti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas reikalavo iš atsakovo išties didelės sumos, todėl ši byla yra labai rimta ir kėlė atsakovui labai daug problemų. Apeliantas atsakovui suteiktas teisines paslaugas pavaizdavo kaip vos dviejų procesinių dokumentų parengimą, iš kurių viename buvo paprašyta taikyti ieškinio senatis. Apelianto nuomone, prašymas taikyti ieškinio senatį yra labai lengvas darbas nereikalaujantis didelių pastangų. Dėl atsakovui už šią pinigų sumą teiktų teisinių paslaugų apimties buvo pasisakyti aukščiau, tuo tarpu pasisakant dėl atsakovo atsiliepimo rengimo ir jam skirtų intelektinių pastangų būtina pabrėžti, kad atsiliepime nebuvo vien prašyta taikyti ieškinio senatį, tačiau šis aspektas buvo motyvuotas, remtasi teismų praktika ir teisinės bazės analize. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į apelianto nepagrįstą apeliacinį skundą, taip pat priverstas kreiptis teisinės pagalbos, dėl to patiria papildomas bylinėjimosi išlaidas, kurias taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti iš apelianto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo R. S. apeliacinio skundo ribose.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 1993-03-18 J. K. S. paskolino atsakovui 11600 JAV dolerių, o atsakovas įsipareigojo grąžinti sutartyje nurodytą skolą ir 1178 JAV dolerių palūkanų, viso 12778 JAV dolerių iki 1993-04-07. Skolos grąžinimo vėlavimo atveju įsipareigojo mokėti po 1 % dydžio baudą nuo skolos sumos už dieną. Atsakovas 1994-03-24 pardavė M. S. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), už 4000 Lt. Atsakovas 1994-03-24 su J. K. S. sudarė Sutartį, kurioje šalys susitarė, jog atsakovas parduoda M. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip skolos pagal 1993-03-18 sutartį grąžinimą, o likusioji skolos suma bus nustatyta atskiru susitarimu (b. l. 46). J. K. S. 2012-01-20 Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi R-06 perleido ieškovui visas reikalavimo teises į atsakovą pagal 1993-03-18 skolos sutartį, t. y. reikalavimo teisę į 12 778 JAV dolerių skolą (b. l. 3). Ieškovas 2012-02-08 raštu pranešė atsakovui apie reikalavimo teisės perleidimą. Ieškovas, remdamasis įmonės „Ober - Haus“ Nekilnojamasis turtas Lietuvos butų kainų indeksais, galiojusiais 1994 - 2012 metais nurodė, jog pagal 1994-03-24 pirkimo-pardavimo sutartį ir 1994-03-24 sutartį atsakovas grąžino pradiniam kreditoriui 7598 JAV dolerių ir liko skolingas 5180 JAV dolerių, šią sumą prašė priteisti iš atsakovo.
Dėl ieškinio senaties termino
Paskolos teisiniai santykiai susiklostė galiojant 1964 metų civilinio kodekso redakcijai. Šio kodekso 84 str. numatė bendrą trijų metų ieškininės senaties terminą kreiptis į teismą. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, paskolos teisiniai santykiai atsirado pagal 1993-03-18 paskolos sutartį, kurioje buvo aiškiai apibrėžtas prievolės įvykdymo terminas iki 1993-04-07. Sutartyje nustatytu terminu negrąžinus paskolos pinigų, paskolos davėjas turėjo teisę į ieškinio pareiškimą, nes skolininkas pažeidė jo teises ir sutartu laiku negrąžino paskolintų pinigų. Toks ieškinio senaties terminas turėjo pasibaigti 1997-04-08. Kadangi šalys sudarė 1994-03-24 Sutartį, kurioje paskolos davėjas pripažino, kad paskolos gavėjui parduodant butą M. S., tokiu būdu paskolos gavėjas grąžina dalį paskolos pinigų, o likusi paskolos suma bus nustatyta atskiru susitarimu, bei paskolos gavėjas likusią nesumokėtą paskolos sumą pripažino, todėl pagal tuo metu galiojusio CK 89 str. 2 d., ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta, o pagal to paties straipsnio trečią dalį, ieškinio senaties terminas reikalavimui pagal 1993-03-18 paskolos sutartį pareikšti prasidėjo iš naujo, nuo šios skolos pripažinimo momento, t. y. nuo 1994-03-24 iki 1998-03-24. Ieškinio senaties termino galiojimas pasibaigė galiojant senajai civilinio kodekso redakcijai. Tokiu būdu paskolos davėjas turėjo teisę ginti savo teises pagal paskolos sutartį, jei manė, kad parduodant butą, paskolos gavėjas ne visiškai atsiskaitė pagal paskolos sutartį būtent nuo 1994-03-24, nes nuo šios datos prasidėjo iš naujo ieškinio senaties terminas, tuo tarpu ieškovas kreipėsi į teismą tik 2012-04-24. Teisingai pirmos instancijos teismas sprendė, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą, o pagal tuo metu galiojusio CK 90 str., ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šalys, 1994-03-24 sudarydamos Sutartį ir joje nenustatydamos kito termino, tokiu būdu paskolos sutartį (1993-03-18) padarė neterminuota.
Ieškinio senaties terminas, tai įstatyme nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus, pareikšdamas ieškinį, todėl ieškinio senaties terminas turi reikšmės tik konkretaus asmens teisių gynimui teisme (tokių teisių ginimui pradėti), bet ieškinio senatis nepaneigia pačios nuosavybės teisės, todėl atmestinas argumentas dėl asmens nuosavybės neliečiamumo.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą rašytinio proceso tvarka, sutinka su visais pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas taip pat nesutinka su atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš ieškovo R. S. atsakovui V. S. priteisė 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, nurodo, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįstai didelė, neįvertinti pagrindai, numatyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje, tokios išlaidos neatitinka Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Nurodė, kad atsakovas pateikė du UAB „Tikroji turto kaina“ pasirašytus Kasos pajamų orderius po 1533,36 Lt (viso 3066,72 Lt), nors abejuose kvituose įrašyta, kad tai užmokestis už dokumentų paruošimą, ieškinio, skundo surašymą, teisines konsultacijas, už ieškinio parengimą. Nurodė, kad byloje yra pateikti du procesiniai dokumentai: prieštaravimas ir atsiliepimas į pareikštą ieškinį, bei vyko du teismo posėdžiai, kuriuose nei atsakovas, nei jo atstovė nedalyvavo.
Iš bylos duomenų matyti, jog atstovaudama V. S. (b. l. 13), jo atstovė (advokatė) surašė šiuos procesinius dokumentus: Prieštaravimą dėl išduoto teismo įsakymo (b. l. 14), atsiliepimą į ieškinio pareiškimą (b. l. 40 - 44). Taip pat pateikė prašymus dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo ir bylos nagrinėjimo teismo posėdyje atsakovui ir jo atstovei nedalyvaujant ( b. l. 12, 73). Kaip matyti iš byloje pateiktų Kasos pajamų orderių, išrašytų 2012-05-07 ir 2012-06-04 (b. l. 83- 84), pirmame jų nurodyta, kad 1533,36 Lt suma yra avansas už procesinių dokumentų surašymą ir teisines konsultacijas, antrame - likusi 1533,36 Lt suma. Kaip matyti iš Atstovavimo sutarties su advokate S. M., advokatei nebuvo suteikti įgalinimai dalyvauti teismo posėdyje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų ,,Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.2, 8.7, 8.16, punktais, pagrįstomis išlaidomis už surašytus procesinius dokumentus laikytina 3416,33 Lt suma ( 3000 Lt už atsiliepimą į ieškinį + 333,33 Lt už skolininko prieštaravimą dėl kreditoriaus pareiškimo + 83 Lt už kitus dokumentus, susijusius su atstovavimu bylos procese). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos taip pat išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo teiktas konsultacijos, taip pat į tai, kad nėra pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes nėra pagrindo konstatuoti netinkamo šalies elgesio (atsakovo) (CPK 93 str. 4 d.), sprendžia jog pirmosios instancijos teismo atsakovui V. S. iš ieškovo priteista bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu, suma teisinga ir šis užmokestis atitinka aukščiau minėtų rekomendacijų nustatytus dydžius ir naikinti ar pakeisti šią sprendimo dalį nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, tinkamai, visapusiškai vertinant į bylą pateiktus įrodymus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo advokato pagalbai apmokėti, patirtos apeliacinės instancijos teisme, viso 1000 Lt (b. l. 108) (CPK 93 str.). Tokios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų ,,Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.11. punktą.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi apelianto prašymą patenkinus, buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (b. l. 97). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, yra pagrindas atidėtą žyminį mokestį, viso 413 Lt priteisti valstybės biudžetui (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui V. S. iš ieškovo R. S. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Priteisti iš ieškovo R. S. (duomenys neskelbtini) 413 Lt (keturis šimtus trylika litų) žyminio mokesčio valstybės biudžetui.