- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-10
- Bylos Nr.
- e2-475-370/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01383-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Modpro“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vaitrona“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Modpro“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Modpro“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Modpro“ pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaitrona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modpro“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vaitrona“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Modpro“ (toliau – ir atsakovė) 105 856,25 Eur skolą už atliktus statybos rangos darbus, 2 922,63 Eur delspinigius ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 13 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 105 856,25 Eur skolą už atliktus statybos darbus, 2 922,63 Eur delspinigius ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (108 778,88 Eur), skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gruodžio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais, teismo pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo) atsakovei įteikti 2025 m. sausio 15 d. elektroninių ryšių priemonėmis (per EPP). Teismo vertinimu, nustatytas 20 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti suėjo 2025 m. vasario 4 d., tačiau atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, ieškovei prašant, kad būtų priimtas sprendimas už akių, teismas nusprendė, jog yra visos procesinės sąlygos, būtinos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 6 dalis).
Šalies argumentai
3. Atsakovė 2025 m. kovo 27 d. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir prašymą atnaujinti praleistą terminą pareiškimui peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą už akių pateikti.
4. Atsakovė 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti antstolės J. B. vykdomąją bylą Nr. 0018/25/001128 pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-1377-1187/2025, iki bus išnagrinėta byla ir priimtas galutinis įsiteisėjęs sprendimas.
5. Nurodė, kad prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę pateikimo teismui dieną yra likusi viena diena atsakovei įvykdyti raginimą geruoju, nes 2025 m. kovo 27 d. antstolė turės teisę nurašyti lėšas nuo atsakovės banko sąskaitos ir jas pervesti ieškovei, kurios, pagal viešai skelbiamus duomenis, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra praktiškai lygūs jos turimo turto vertei, tai, remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, reiškia ieškovės būseną artimą nemokumui. Antstolei pervedus Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimu už akių priteistą sumą ieškovei iš atsakovės banko sąskaitos lėšas, sprendimo atgręžimo įvykdymas taps neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi: 1) atmetė atsakovės prašymą atnaujinti praleistą terminą sprendimo už akių peržiūrėjimui; 2) atsisakė priimti atsakovės pareiškimą peržiūrėti 2025 m. vasario13 d. sprendimą už akių.
7. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-474-370/2025 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – atnaujino terminą atsakovės pareiškimui dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir šio pareiškimo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas dėl skolos priteisimo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu už akių, o įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (CPK 18 straipsnis).
10. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs atsakovės prašymo preliminarų vertinimą, nusprendė, kad yra pagrįstų abejonių, jog atsakovei palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, todėl nėra pagrindo taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo ir pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo grąžino atsakovei, todėl vien šio procesinio sprendimo egzistavimas leidžia spręsti, jog viena iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. tikėtinas prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinimas, neegzistuoja.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Atsakovė, teikdama pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir prašymą atnaujinti praleistą terminą pareiškimui peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą už akių pateikti, nurodė, kad: 1) sprendimas už akių prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms normoms; 2) ieškovė neginčijo fakto, jog nėra pateikusi garantinių įsipareigojimų vykdymą užtikrinančio dokumento, kurį privalo pateikti, todėl toje dalyje ieškovė negali reikalauti priteisti iš atsakovės skolos, kol nepateiktas įstatyme bei sutartyje nurodytas dokumentas; 3) atsakovė turi ne tik iš sudarytų sutarčių, bet ir iš įstatymo kylančią pareigą sulaikyti mokėjimus ieškovei 3 metus po baigiamojo akto pasirašymo dienos, t. y. atsakovė pareiškime iš esmės išdėstė argumentus, kad nagrinėjamu atveju turi būti priimtas atsakovei palankus sprendimas.
11.2. Pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino, kad atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei tiek, kiek sprendimu už akių buvo priteista, todėl įvertinus ieškovės ir atsakovės pateiktus įrodymus yra CPK 288 straipsnyje įtvirtinti pagrindai panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
11.3. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartis, kuria teismas atmetė atsakovės prašymą atnaujinti terminą pareikšti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra neįsiteisėjusi. Atsakovė 2025 m. balandžio 3 d. pateikė atskirąjį skundą dėl šios nutarties, todėl apeliacinės instancijos teismui patenkinus atsakovės atskirąjį skundą ir atnaujinus terminą sprendimui už akių peržiūrėti, skundžiama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių bus laikytina neteisėta ir nepagrįsta.
Atsiliepimas
12. Ieškovė su atskiruoju skundu nesutinka (įvertinus atsiliepimo į atskirąjį skundą turinį, ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą). Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą, nurodydamas, jog vien procesinio sprendimo atsisakyti atnaujinti terminą egzistavimas leidžia spręsti, kad viena iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. tikėtinas prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinimas, neegzistuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
15. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo ir pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo grąžino atsakovei. Teismo vertinimu, vien šio procesinio sprendimo egzistavimas leidžia spręsti, jog viena iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. tikėtinas prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinimas, neegzistuoja.
17. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartis, kuria teismas atmetė atsakovės prašymą atnaujinti terminą pareikšti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra neįsiteisėjusi (atsakovė 2025 m. balandžio 3 d. pateikė atskirąjį skundą dėl šios nutarties), todėl apeliacinės instancijos teismui patenkinus atsakovės atskirąjį skundą ir atnaujinus terminą sprendimui už akių peržiūrėti, skundžiama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių bus laikytina neteisėta ir nepagrįsta.
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 13 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 105 856,25 Eur skolą už atliktus statybos darbus, 2 922,63 Eur delspinigius ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (108 778,88 Eur), skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gruodžio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovė 2025 m. kovo 27 d. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir prašymą atnaujinti praleistą terminą pareiškimui peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą už akių pateikti. Taip pat atsakovė 2025 m. kovo 27 d. pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti antstolės J. B. vykdomąją bylą Nr. 0018/25/001128 pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą iki bus išnagrinėta byla ir priimtas galutinis įsiteisėjęs sprendimas. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi: 1) atmetė atsakovės prašymą atnaujinti praleistą terminą sprendimo už akių peržiūrėjimui; 2) atsisakė priimti atsakovės pareiškimą peržiūrėti 2025 m. vasario13 d. sprendimą už akių. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-474-370/2025 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – atnaujino terminą atsakovės pareiškimui dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir šio pareiškimo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas), kurios taikymo šiuo atveju ir prašo atsakovė.
20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu jis reiškiamas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai, arba ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu, įvertinus ieškovo argumentus ir atsakovo atsikirtimus, nelieka rimtų abejonių sėkminga ieškovui proceso baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-464/2019). Savo ruožtu, jeigu preliminariai įvertinus ieškovo argumentus ir (ar) atsakovo atsikirtimus, jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje yra pakankamai akivaizdi (labiau tikėtina) šio reikalavimo netenkinimo tikimybė, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas atsisako tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018), nes laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, o vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas automatiškai nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tuo labiau CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, dėl kurio Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi dar griežtesnės pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai, nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018).
21. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-474-370/2025 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartį, kuria atmestas atsakovės prašymas atnaujinti praleistą terminą sprendimo už akių peržiūrėjimui ir atsisakyta priimti atsakovės pareiškimą peržiūrėti 2025 m. vasario13 d. sprendimą už akių, ir atnaujino terminą atsakovės pareiškimui dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir šio pareiškimo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės pareiškimo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimas šios nutarties priėmimo dieną nėra išspręstas, darytina išvada, jog atsakovė šioje proceso stadijoje neįrodė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
22. Atskirai pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą ir vykdymo veiksmus, kai nustato, jog yra CPK 626 straipsnio 1, 2 dalyje įtvirtinti pagrindai. Kitais atvejais, nustatytais CPK 627 straipsnyje, antstolis turi teisę sustabdyti vykdomąją bylą, t. y. savarankiškai nuspręsti dėl vykdomosios bylos sustabdymo reikalingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2013). Pažymėtina, kad vykdomoji byla gali būti sustabdyta tik esant įstatyme nustatytam pagrindui. Tuo tarpu antstolis, spręsdamas vykdomosios bylos sustabdymo klausimą, privalo laikytis antstolių veiklos ir civilinio proceso principų: savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, užtikrinti, kad būtų tinkamai ginami išieškotojo interesai, taip pat nepažeidžiamos kitų vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, ši apeliacinės instancijos teismo nutartis neužkerta atsakovei kelio pasikeitus aplinkybėms kreiptis į teismą ar į antstolį dėl išieškojimo vykdymo sustabdymo.
23. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nes pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu ieškovės prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nevertino, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, vadovaujantis atskirojo skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovės atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.