Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-251-640/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo atlyginti ieškovui jo išmokėtas sumas vienkartinio draudimo išmokos dydžio mirusiojo sutuoktinei. Pagal teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus kompensuoja mirusiojo šeimos narių dėl jo mirties negautas pajamas. Mirusiojo sutuoktinei paskirta ir išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio kompensuoja jos negautas pajamas. Todėl ieškovas turi regreso teisę į atsakingo už žalos padarymą asmens draudiką – atsakovą.Teismas nepagrįstai sprendė, kad mirusiojo sutuoktinė žalos dėl negautų pajamų nepatyrė ir atsakovas neturi teisinio pagrindo atlyginti ieškovui jo išmokėtas sumas. Aplinkybė, kad mirusiojo pajamos buvo ženkliai mažesnės už sutuoktinės pajamas, neįrodo, kad jis neprisidėjo prie bendrų šeimos, įskaitant ir prie sutuoktinės, poreikių tenkinimo. R. J. dėl sutuoktinio mirties patyrė žalą.

Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes ieškovo prašoma priteisti žuvusiojo sutuoktinei išmokėta socialinio draudimo išmoka nepadengia jokios jos žalos deliktinės civilinės atsakomybės prasme.Teismas pagrįstai konstatavo, kad R. J. nepatyrė žalos dėl maitintojo netekimo. Eismo įvykio metu galiojusio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo gauti mirusiajam esant gyvam.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 263 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.). Tačiau įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, netinkamai įvertino byloje esančias esmines faktines aplinkybes bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 2 str., 176 str., 185 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Byloje sprendžiamas klausimas dėl draudimo išmoką išmokėjusios valstybinės socialinės draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisės į kalto asmens draudiką.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 9 d. įvykusiame eismo įvykyje žuvo V. J., kuris buvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (b. l. 4-5). VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. vasario 17 d. Sprendimu „Dėl V. J. nelaimingo atsitikimo darbe“ Nr. SDR-71 šis įvykis pripažintas draudiminiu (b. l. 7) ir jo sutuoktinei R. J. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. vasario 21 d. Sprendimu „Dėl R. J. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ Nr. SNAD-157, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 85–87 ir 99 punktais, išmokėta 117 000 Lt dydžio vienkartinė draudimo išmoka (b. l. 8, 9). VSDFV Klaipėdos skyrius 2011 m. gegužės 6 d. raštu Nr. (6.12) S11-15800 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo“ kreipėsi su pretenzija į UADB „Ergo Lietuva“ ir prašė atlyginti 117 000 Lt žalą (b. l. 10). Atsakovas žalos neatlygino.

Dėl draudimo išmoką apdraustajam mirus išmokėjusios valstybinės socialinės draudimo įstaigos regreso teisės apimties

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir NADPLSDĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu draustiems asmenims, o mirties atveju dėl draudiminių įvykių – jų šeimos nariams. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje 1 dalyje. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį, socialinės draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį. Minėta, apdraustajam V. J. mirus, jo sutuoktinei R. J., remiantis NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalimi, ir buvo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties mėnesį, t. y. 117 000 Lt (1 170x100). Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausioje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013), į atlygintinos žalos dydį yra įskaitoma ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, kuri kompensuoja negautas pajamas ir atlieka ne tik žalos kompensacinę, bet ir socialinę funkciją.

Vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Tačiau nei šioje teisės normoje, nei minėtoje CK 6.290 straipsnio 1 dalyje, regreso teisės apimtis nereglamentuojama. Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Vadinasi, socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį, padaryti nuostoliai (žala) turi būti atlyginami visiškai. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, pateiktu išaiškinimu, pagrįstai nurodė, kad socialinio draudimo įstaigos – ieškovo, reikalavimo teisė į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką – atsakovą, nėra absoliuti, o ribojama asmens patirtos turtinės žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju. Jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Analogiškos pozicijos laikomasi ir susiklosčiusioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013; kt.). Tokiu būdu nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis, taigi ir ieškovo – draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos – regreso teisės į žalą padariusį asmenį, nagrinėjamu atveju į draudiką, apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais. Kartu akcentuotina, kad draudiko prievolė yra įstatymo pagrindu apribota. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – ir TPVCAPD) įstatyme nustatyta, kad žalos atlyginimas neturi viršyti šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų ribų. Viena vertus, jeigu žalą sudaro apdrausto asmens gautos socialinio draudimo išmokos, tai TPVCAPD asmenis draudžiančio draudiko prievolė atlyginti žalą nustatoma socialinio draudimo išmokų, skirtų žalai atlyginti, apskaičiavimą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka, bet ne daugiau nei regredento sumokėta (CK 6.280 ir 6.290 str.). Draudiko prievolės apimtis yra tokia pati kaip ir padengiančios žalą socialinio draudimo įstaigos, neviršijant TPVCAPD įstatymo 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų. Tačiau, kita vertus, kaip minėta, nors NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šiuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės išmokos dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia išvados, jog sprendžiant klausimą dėl regreso teisės apimties neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, įtvirtintomis CK.

Dėl žalos dydžio

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vienkartinio draudimo išmoka yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytų žalos elementų. Atsakovas iš esmės nesutinka su prievole padengti žuvusiojo sutuoktinei išmokėtą vienkartinę kompensaciją, nes, anot jo, vienkartinė išmoka apdraustajam mirus neatlieka žalos atlyginimo funkcijos, be to, sutuoktinė, pagal TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, nepatyrė jokios žalos dėl maitintojo netekimo. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo argumentais ne visiškai sutinka. Tai, kad socialinio draudimo išmokos, nustatytos NADPLSDĮ, iš dalies atlieka žalos kompensacinę funkciją ir įskaitomos į atlygintiną žalą, buvo jau konstatuota anksčiau šioje nutartyje. Nors, kaip minėta, tiek pagal kasacinio teismo praktiką, tiek pagal Konstitucinio teismo jurisprudenciją, socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisė į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką, nėra absoliuti, ginčo atveju žuvusiojo sutuoktinei išmokėta vienkartinė kompensacija, apskaičiuota pagal standartizuotas formules, reiškia, jog toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; kt.). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad išmokėta vienkartinio draudimo išmoka, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 str. 1 d.), visiškai kompensuoja R. J. patirtus nuostolius, tuo tarpu, atsakovas neįrodė, kad išmokėta išmoka viršija jos patirtą žalą (CPK 178 str., 314 str.). Juo labiau, negautas pajamas apima ne tik V. J. gautas darbo užmokestis, bet ir iš UAB „Gilova“, kurios direktoriumi jis buvo, gautos pajamos. Kaip matyti iš 2010 m. gruodžio 22 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1, R. J. tvirtinimu, V. J., gavęs stambų užsakymą iš Danijos ir užsakęs gaminius, 2010 m. lapkričio 10 d. turėjo išvykti į Daniją, į komandiruotę apžiūrėti objekto (b. l. 4-5). Dar daugiau, vadovaujantis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatyta, kad pagal 2010 m. sausio 1 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpio bendrovės Pelno (nuostolių) ataskaitą, 2010 m. bendrovė turėjo 12 533 Lt pelno (CPK 179 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad eismo įvykio metu V. J. buvo sulaukęs 52 m (b. l. 48). CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Nustatinėjant fizinio asmens mirties atveju jo šeimos narių patirtą turtinę žalą įstatyme tiesiogiai nėra išskirta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apibrėžti terminą, iki kurio minėti asmenys iš tiesų pagrįstai galėjo tikėtis gauti iš mirusiojo išlaikymą. Teisės doktrinoje šiuo klausimu nurodoma, kad žuvusiojo sutuoktiniui žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jo gyvos galvos (žr. Mikelėnas V., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius:2003. P. 395). Iki gyvos galvos turėtų būti suprantama kaip iki tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1161/2013). Bylos duomenimis, V. J. gyveno Klaipėdos apskrityje, o pagal Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 m. Klaipėdos apskrityje vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 68,29 metų (CPK 179 str. 3 d.). Kaip minėta, mirties dieną žuvusysis buvo sulaukęs 52 metų. Taigi šios faktinės aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai teigti, kad pagal vidutinę tikėtiną nurodytą gyvenimo trukmę, V. J. galėjo gyventi dar 16 metų ir šiuo laikotarpiu teikti materialinę paramą savo sutuoktinei R. J. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad žuvusiojo darbo užmokestis ir pajamos iš juridinio asmens veiklos ateityje negalėtų padidėti ir tokiu būdu kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad sutuoktinei išmokėta vienkartinė išmoka neviršija jos patirtos žalos dėl įvykusio eismo įvykio, atitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą, bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, neviršija TPVCAPD įstatymo 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų (CPK 178 str., 185 str.; CK 1.5 str.). Atsakovas taip pat neįrodė, kad R. J. nebuvo išlaikoma savo sutuoktinio (CPK 178 str., 314 str.). Byloje nėra duomenų, kad V. J. su R. J. nevedė bendro ūkio, ir nesidalino gaunamomis pajamomis, t. y. tiek darbo užmokesčiu, nors ir nedideliu (120 Lt per mėnesį neatskaičiuos mokesčių), tiek piniginėmis lėšomis, gautomis iš bendrovės veiklos. Visos išdėstytos aplinkybės tik dar kartą suteikia pagrindą teisėjų kolegijai teigti, kad ieškovo apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka neviršija R. J. padarytos turtinės žalos. Aplinkybė, kad mirusiojo darbo užmokestis buvo žymiai mažesnės už sutuoktinės, niekaip nepagrindžia, kad jis neprisidėjo prie bendrų šeimos, įskaitant ir prie sutuoktinės, poreikių tenkinimo. Todėl ieškovas pagrįstai teigia, kad R. J. dėl sutuoktinio mirties patyrė tokio dydžio žalą, kokio dydžio vienkartinė draudimo išmoka jai buvo išmokėta.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkinamas visiškai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (į. k. 193180814) iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) 117 000 Lt (vieną šimtą septyniolika tūkstančių litų) žalai atlyginti regreso tvarka.