Panevėžio apygardos teismo nutartis

2026-05-06 · Civilinė byla Nr. e2S-285-544/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-05-06
Bylos Nr.
e2S-285-544/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00903-2026-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Čeknienė
Ieškovas
N. V.
Atsakovas
viešajai įstaigai „Dogspotas“
Kategorijos
  • 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-285-544/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00903-2026-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.3.2.5; 3.3.2.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. gegužės 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo civilinėje byloje Nr. e2-5265-918/2026 pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Dogspotas“ dėl daikto (gyvūno) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė N. V. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Dogspotas“ (toliau – atsakovė), prašydama išreikalauti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – šunį (prancūzų buldogo mišrūnė) vardu Luka (mikroschemos Nr. 953010001829242) iš neteisėto atsakovės valdymo, priteisti iš atsakovės 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo paimti šunį (prancūzų buldogo mišrūnę) vardu Luka (mikroschemos Nr. 953010001829242) iš atsakovės ir perduoti jį saugoti ieškovei.

3. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

4. Siekdama pagrįsti grėsmės ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui realumą, ieškovė nurodė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti objektyviai neįmanomas dėl unikalios ginčo objekto specifikos. Ieškovės teigimu, ginčo objektas nėra paprastas daiktas, kurį galima saugoti sandėlyje; tai yra gyvas organizmas – maždaug dešimties metų amžiaus, senas šuo, turintis lėtinių sveikatos sutrikimų (judėjimo, vidaus organų veiklos sutrikimų, alergijų). Ieškovė, jos įsitikinimu, kaip ilgametė savininkė, geriausiai žino specifinius gyvūno poreikius, mitybą ir būtiną gydymą, kurį taikė visą gyvūno gyvenimą. Laikymas prieglaudoje, svetimoje aplinkoje, atskyrimas nuo šeimininko, ieškovės vertinimu, sukelia gyvūnui didžiulį, alinantį stresą, kuris senyvame amžiuje gali būti mirtinas arba sukelti negrįžtamą sveikatos pablogėjimą; teismo procesas, įvertinus pirmosios instancijos nagrinėjimo trukmę bei neišvengiamą tikimybę, jog bet koks sprendimas bus skundžiamas apeliacine tvarka, gali užtrukti net ne vienerius metus (vidutinė trukmė tarp 1–2 metų). Atsižvelgdama į gyvūno amžių ir sveikatos būklę, ieškovė teigė, jog yra didelė tikimybė, kad per šį laikotarpį gyvūnas prieglaudos sąlygomis neišgyvens arba jo būklė taps kritinė. Tokiu atveju, net ir priėmus ieškovei palankų sprendimą, jo nebebus įmanoma realiai įvykdyti – objektas bus žuvęs arba jo kokybė (gyvenimo trukmė ir kokybė) bus negrįžtamai prarasta. Sprendimas grąžinti nugaišusį ar merdintį gyvūną būtų beprasmis ir neatkurtų pažeistų ieškovės teisių. Todėl ieškovė nurodė, kad būtina nedelsiant, nelaukiant bylos pabaigos, perduoti gyvūną savininkei, kad būtų užtikrintas jo išgyvenimas iki galutinio sprendimo. Yra pagrįsta rizika, kad atsakovė, neteisėtai laikydama save savininke, gali perleisti šunį tretiesiems asmenims (pavyzdžiui, padovanoti), atlikti negrįžtamas procedūras (pavyzdžiui, sterilizaciją, kuri senam šuniui yra pavojinga gyvybei, ar net eutanaziją be savininko žinios). Tokie veiksmai padarytų ieškinio patenkinimą neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5. Viliaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 23 d. nutartimi ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nors ieškinys preliminariai pagrįstas, tačiau ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė, ir teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių reiktų taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, sutampančias su ginčo dalyku, kol ieškovės ieškinio pagrįstumas teismo iš esmės nėra įvertintas.

7. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, nors ieškovė teigė, kad yra tikimybė, jog jos šuniui nebus užtikrinta reikiama priežiūra, jis gali būti perleistas tretiesiems asmenims ar jam atliktos negrįžtamos procedūros, tačiau nenurodė tokių nuogąstavimų pagrindo, t. y. nepateikė duomenų apie atsakovės jau atliktus ar ketinamus atlikti veiksmus, kuriais daroma neigiama įtaka šuniui.

8. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad grėsmė dėl būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo neįrodyta.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai ir nepagrįstai susiaurino grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui sąvoką, reikalaudamas iš ieškovės perteklinių įrodymų, kad atsakovė aktyviais, tyčiniais veiksmais siekia pakenkti gyvūnui, jį paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Teismas privalėjo vertinti ne tik atsakovės subjektinius ketinimus, bet ir objektyvią riziką ginčo objekto išlikimui.

9.2. Didžiausia ir neginčijama grėsmė yra laikas bei specifinis aplinkos poveikis ginčo objektui. Bylos nagrinėjimas gali trukti nuo 1 iki 2 metų. Dešimties metų amžiaus prancūzų buldogui, turinčiam sveikatos sutrikimų (sąnarių problemos, alergijos, specifiniai mitybos poreikiai), buvimas prieglaudos sąlygomis yra tiesioginė grėsmė gyvybei. Net ir geriausios prieglaudos sąlygos negali užtikrinti individualios, ramybės ir emocinio saugumo kupinos aplinkos, kuri kritiškai būtina senam gyvūnui. Nuolatinis stresas, svetima aplinka, atskyrimas nuo šeimininko ir bendras gyvenimas su kitais gyvūnais neišvengiamai silpnina gyvūno imuninę sistemą ir spartina lėtinių ligų progresavimą.

9.3. Egzistuoja didelė tikimybė, kad gyvūnas bylos eigoje nugaiš arba jo sveikata negrįžtamai pablogės, tapdama kritine. Tokiu atveju, teismui priėmus ieškinį tenkinantį sprendimą, jo nebebus įmanoma realiai įvykdyti – objektas bus žuvęs (fiziškai neegzistuos) arba jo būklė bus tokia, kad teisinė pergalė taps beprasmė.

9.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad prašoma priemonė (perduoti gyvūną saugoti ieškovei) visiškai sutampa su ieškinio reikalavimu ir nėra jokių išimtinių aplinkybių jai taikyti. Šiuo atveju išimtinė aplinkybė yra paties ginčo objekto – gyvo, jaučiančio padaro – unikalumas, trapumas ir būtinybė išsaugoti jo gyvybę.

9.5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr.2-781/2009 ir 2-1458/2009, netinkamai taikė teismų praktiką, neįsigilinęs į šių bylų ratio decidendi. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi formuluotėmis, bet nevertino bylų esmės, taip pažeisdamas pareigą teisingai taikyti precedentus.

Žemesnės instancijos teismas

9.6. Teismas pažymėjo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, ieškovė pateikusi nuosavybę įrodančius dokumentus, sėkmės tikimybė byloje yra gana didelė.

9.7. Teismas, atsisakydamas taikyti priemonę, pažeidė proceso ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principus. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodo, kad reikalauja atlyginti 20 Eur per dieną išlaidas už gyvūno laikymą. Teismui atsisakius perduoti gyvūną ieškovei, šios išlaidos auga kiekvieną dieną. Per metus ši suma gali pasiekti daugiau nei 7 000 Eur, kas beveik dešimt kartų viršija paties ginčo objekto vertę ir galimą neturtinę žalą. Toks išlaidų didinimas yra neracionalus ir žalingas abiem šalims. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sustabdytų šių nepagrįstų išlaidų augimą, todėl tai yra ekonomiškiausias ir protingiausias sprendimas šioje situacijoje.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė su skundžiama nutartimi sutinka ir nurodo, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų pagrįstu atskirąjį skundą ir panaikintų skundžiamą nutartį, atsakovė prašo teismo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, o apeliacinės instancijos teismui nutarus klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti ieškovę užtikrinti atsakovės nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą – į teismo depozitinę sąskaitą įnešti 3020 Eur (šuns laikymo išlaidų suma už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 18 d. iki 2026 m. vasario 16 d., t. y. 151 d. x 20 Eur/d.). Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

10.1. Ieškovė turėjo pareigą tinkamai pagrįsti teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką.

10.2. Teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika neegzistuoja. Šią riziką ieškovė ieškinyje iš esmės grindė argumentais, kad šuo yra senas ir ligotas, todėl iki teismo proceso pabaigos gali neišgyventi. Atsakovės nuomone, šie argumentai visiškai nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, nes teoriškai gyvūnas dėl natūralių priežasčių gali nugaišti tiek gyvendamas prieglaudoje, tiek pas ieškovę, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas abiem atvejais taptų faktiškai neįmanomas arba beprasmis.

10.3. Šuo atsakovės prieglaudoje gyvena jau nuo 2025 m. rugsėjo 18 d., prieglaudos aplinka gyvūnui seniai nebėra svetima, jis nejaučia jokio streso. Ieškovei yra žinoma, kad šuo yra prižiūrimas ir gydomas, pati ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad yra atlyginusi atsakovei dalį šuns gydymo išlaidų.

10.4. Visiškai nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad buvimas prieglaudos sąlygomis šuniui yra tiesioginė grėsmė gyvybei. Šuo rastas bepriežiūris, akivaizdžiai apleistas, turintis įsisenėjusių negydomų ligų, taigi atskyrimą nuo šeimininko lėmė pačios ieškovės veiksmai, kas faktiškai paneigia ieškovės teiginius, kad net ir geriausios prieglaudos sąlygos negali užtikrinti individualios, ramybės ir emocinio saugumo kupinos aplinkos, kuri kritiškai būtina senyvo amžiaus gyvūnui.

10.5. Teismas pagrįstai nepagrįstais laikė ieškovės nuogąstavimus, kad atsakovė gali perleisti šunį tretiesiems asmenims ar atlikti negrįžtamas procedūras.

10.6. Atsakovė sutinka su teismo išvadomis, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju iš esmės sutaptų su ieškinyje pareikštais reikalavimais.

10.7. Priešingai nei teigia ieškovė, skundžiamos nutarties išvada dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo jokiu būdu nereiškia, kad ieškovė pateikė neginčijamus nuosavybę įrodančius dokumentus ar kad ieškovės sėkmės tikimybė byloje yra gana didelė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

12. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal skundžiamos nutarties priėmimo metu buvusius pareikštus ieškinio reikalavimus ir tuo metu egzistavusias faktines bylos aplinkybes.

13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (pasidaryti nebeįmanomas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022).

14. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo nepasisakys.

15. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra grėsmės būsimo, galimai palankaus ir ieškovei, teismo sprendimo įvykdymui. Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ne tik atsakovės subjektyvius ketinimus, bet ir objektyvią riziką ginčo objekto išlikimui. Ieškovės vertinimu, egzistuoja didelė tikimybė, kad gyvūnas bylos eigoje nugaiš arba jo sveikata negrįžtamai pablogės, todėl didžiausia grėsmė yra laikas bei specifinis aplinkos poveikis ginčo objektui; dešimties metų amžiaus prancūzų buldogui, turinčiam sveikatos sutrikimų, gyvenimas prieglaudoje yra tiesioginė grėsmė gyvybei, kadangi ir geriausios prieglaudos sąlygos negali užtikrinti individualios, ramybės ir emocinio saugumo kupinos, aplinkos, kuri kritiškai būtina senam gyvūnui. Be to, anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad prašoma priemonė visiškai sutampa su ieškinio reikalavimu ir nėra jokių išimtinių aplinkybių jai taikyti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką. Su nurodytais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

16. Pagal CPK įtvirtintą proceso šalių lygiateisiškumo principą kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsnis). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, įskaitant ir aplinkybių, patvirtinančių grėsmės, būsimam teismo sprendimui egzistavimą, tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam asmeniui, kuris turi įrodyti tokių priemonių taikymo poreikį.

17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).

18. Nesutinkant su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui ir kad teismas privalėjo vertinti ne tik atsakovės subjektyvius ketinimus, bet ir objektyvią riziką ginčo objekto išlikimui, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kaip tik ir įvertino grėsmės teismo sprendimo įvykdymui realumą, konstatuodamas, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės jau atliktus ar ketinamus atlikti veiksmus, kuriais daroma neigiama įtaka ieškovės šuniui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones grėsmę teismo sprendimo įvykdymui iš esmės siejo su atsakovės veiksmais ir aplinkybėmis, priklausančiomis ar galinčiomis priklausyti iš esmės nuo atsakovės. Todėl šiuo atveju laikytina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik įvertino galimas rizikas dėl potencialių atsakovės veiksmų, bet ir objektyvius kriterijus, galinčius lemti grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovės tiek atskirojo skundo, tiek prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai dėl grėsmės galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui yra deklaratyvaus pobūdžio, paremti prielaidomis ir spėlionėmis, o ne objektyviais duomenimis, leidžiančiais pagrįstai įtarti, kad šuns tolimesnis laikymas atsakovės prieglaudoje didina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui riziką. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės jau atliktus ar ketinamus atlikti veiksmus, kuriais daroma neigiama įtaka ieškovės šuniui (CPK 178 straipsnis).

19. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šios nutarties 9.2 ir 9.3 punktuose nurodytais atskirojo skundo argumentais, pažymi, jog ieškovė grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nepagrįstai grindžia remdamasi vien šuns amžiumi ir jo turimomis ligomis. Pagrįsti savo teiginiams, kad dėl amžiaus ir turimų ligų bei gyvenimo atsakovės prieglaudoje padidėja rizika, jog šuo nugaiš ar taps per daug ligotas, ieškovė nei su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu nepateikia jokių įrodymų. Nesant duomenų apie šuns aktualią sveikatos būklę, veterinarijos gydytojų ar kitų specialistų išvadų dėl šuns amžiaus ir ligų bei gyvenamosios vietos įtakos jo gyvenimo būklei ir kokybei, nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent šios aplinkybės lemia rizikos dėl galimo teismo sprendimo neįvykdymo padidėjimą.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai nurodo, kad šuo atsakovės prieglaudoje gyvena nuo 2025 m. rugsėjo 18 d., todėl prieglaudos aplinka gyvūnui nebeturi būti svetima ir kelianti stresą. Pažymėtina, kad atsakovė yra profesionali gyvūnų globos įstaiga, kuri yra įtraukta į Valstybės maisto ir veterinarijos tarnybos sąrašą, kuriai keliami atitinkami veiklos standartai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįstai manyti, kad atsakovė galimai nevykdo savo pareigų išlaikyti, prižiūrėti ir gydyti šunį ar šias pareigas vykdo netinkamai. Priešingai, DR.VET Lazdynų gyvūnų ligoninės 2025 m. rugsėjo 19 d. pažymos duomenys rodo, kad atsakovės į gydymo įstaigą pristatytas rastas gyvūnas turėjo daugialypę patologiją: pažengusius degeneracinius sąnarių pokyčius, burnos ertmės ligas, įtartiną tulžies pūslės darinio susidarymą, šlapimo pūslės pakitimus bei negrįžtamą kairės akies regos praradimą, todėl jam buvo reikalingi papildomi tyrimai diagnozei patikslinti ir tinkamam gydymo planui parengti, buvo nustatytos diagnozės: alergija, pododermatitas, otitis externa, buvo atlikti reikiami tyrimai, paskirti vaistai, gydymas. DR.VET Kauno gyvūnų ligoninės pažymos nuo 2025 m. lapkričio 19 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d. duomenys rodo, kad po taikyto gydymo odos būklė ženkliai pasitvarkiusi, pasikasymų nėra, dermatito požymių nebėra, ausų kanaluose išskyrų nestebima, tarpupirščiai nepatinę, eritemos nestebima.

21. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir byloje pateiktus duomenis, priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė sutampa su ieškinio dalyku. Su ieškinio dalyku sutampančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik itin išskirtiniais ir pavieniais atvejais, paprastai prevencinio ieškinio pareiškimo atveju. Byloje dalyvaujantis asmuo, prašydamas taikyti tokias priemones, turi įrodyti, kad yra susiklosčiusios išskirtinės aplinkybės ir nėra galimybės jokiu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovės pareikštas ieškinys nėra prevencinis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių šiuo atveju turėjo būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, sutampančios su ieškinio dalyku. Teiginiai apie šuns amžių, sveiktos būklę, naujos buvimo vietos galimą neigiamą įtaką jo būsenai niekaip nepagrindžia išimtinių ir išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų pagrindu taikyti sutampančias su ieškinio dalyku laikinąsias apsaugos priemones.

22. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė sutampa su ieškinio dalyku, patvirtina tai, jog ieškovės teisių ir pareigų apimtis tiek patenkinus ieškinį, tiek pritaikius prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę iš esmės nesiskirtų, nes abiem atvejais šuo būtų vienodai prižiūrimas, išlaikomas, maitinamas, gydomas ir kt. Taikant laikinąsias apsaugos priemones byla negali būti išnagrinėta iš esmės. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas, o tik priemonė užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovės ieškovei nurodytos sumos, kurią gali tekti mokėti už šuns laikymą ir priežiūrą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes byloje skundžiamos nutarties priėmimo dienai nebuvo pareikšti jokie turtiniai reikalavimai ir jų užtikrinimui skundžiama nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo nebuvo spręsta. Kadangi nurodytas atskirojo skundo argumentas nėra susijęs su nagrinėjama byla, šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisakys.

24. Vienas iš grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymo kriterijų yra tikėtinas atsakovo nesąžiningumas. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrindė tikėtino atsakovės nesąžiningumo, kurio iš esmės ir neįrodinėjo. Pažymėtina, kad tikimybė, jog atsakovė šunį gali perduoti ar padovanoti kitiems asmenims, taip pat grindžiama prielaida, neparemta jokiais objektyviais duomenimis.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.; V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Kadangi į esminius atskiruoju skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

26. Įvertinęs tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius klausimo išsprendimui aktualius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, procesinį sprendimą tinkamai motyvavo ir argumentavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 23 d. teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja Ramunė Čeknienė