Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų teisėja Daiva Valčiukienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. V. ieškinį atsakovams D. R. ir E. R. dėl iškeldinimo iš negyvenamų patalpų bei nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 1 dalis). Turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Valdymas gali būti pažeistas paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, arba trukdant valdyti daiktą kitu būdu (CK 4.35 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ŪŪĮ) 2 straipsnio 4 dalį, ūkininko ūkis yra apibrėžiamas kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Teisinių santykių subjektas, įgyjantis teises ir pareigas, yra pats ūkininkas, t. y. fizinis asmuo. Ūkininko ūkį galima apibūdinti kaip tam tikrą specifinę verslo formą, kuriai nereikia steigti juridinio asmens, kurią vykdo vienas fizinis asmuo arba su partneriais (pvz., sutuoktiniu) pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Dalyvaujantis byloje asmuo yra pats fizinis asmuo, įregistravęs ūkį (CPK 37, 38, 41 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022, 32–33 punktai). Klausimas, kas yra ūkininko ūkio, kaip turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų komplekso, t. y. specifinės verslo formos, vykdomos nesteigiant įmonės, savininkas, kai ūkininko ūkis įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu, spręstinas sistemiškai aiškinant ŪŪĮ ir CK trečiosios knygos normas. Remiantis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu, taip pat CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų nuostatomis, atsakovo vardu įregistruotas ūkininko ūkis pripažintinas šalių bendrąja jungtine nuosavybe (jeigu neįrodoma priešingai pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-687/2019, 45 punktas).

Remiantis pacituotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, teismas sprendžia, kad ieškinys pagrįstai yra pareikštas ūkininko ūkį įregistravusiam asmeniui D. R. ir jo sutuoktinei E. R..

Atsakovas D. R. teisę naudotis K. V. priklausančioje žemės sklypo dalyje pastatyta ferma grindžia anksčiau nurodyta panaudos sutartimi, pasirašyta su K. V. sutuoktiniu G. V.. Iš LITEKO duomenų matyti, kad nuo 2020 metų Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama santuokos nutraukimo byla Nr. e2-4-1003/2024 pagal K. V. ieškinį G. V.. Iš ieškinio byloje matyti, kad santuoka tarp jų sudaryta (duomenys neskelbtini). Ieškovė K. V. sutiko su atsakovo D. R. teiginiu, kad ferma, kuria naudojasi atsakovas buvo pastatyta jai esant santuokoje su G. V., tačiau esą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo nėra sprendžiama dėl jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytos fermos padalinimo. Ieškovės atstovas nurodė, kad ieškovės sutuoktinis G. V. neturi daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, todėl jo pasirašyta panaudos sutartis yra niekinė. Atsakovo atstovė vertina, kad fermą ieškovė statė su sutuoktiniu G. V., todėl tai bendroji jų nuosavybė ir G. V. galėjo sudaryti panaudos sutartį.

Civilinio kodekso 6.633 straipsnis numato, kad perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys.

Sandoris yra niekinis, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, be to, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Niekinė sutartis arba absoliučiai negaliojanti sutartis yra tuomet, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Tuo tarpu nuginčijamo sandorio atveju tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-611/2022, 39–41 punktai).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010, kt.). Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus. Pripažinus <...>, kad be bendraturčio sutikimo sudarytas sandoris yra niekinis, galėtų būti daroma civilinės apyvartos santykių tvarkymo principams ir sandorių negaliojimo instituto paskirčiai prieštaraujanti išvada, jog be bendraturčio sutikimo sudarytas sandoris negalioja ab initio ir negali būti patvirtintas, nors pats bendraturtis ir nemanytų, kad jo interesai nukentėjo, ar tokiam sandoriui vėliau pritartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

Remiantis formuojama teismų praktika, teismas vertina, kad panaudos sutartis nėra niekinis sandoris, be atskiro reikalavimo negalima pripažinti negaliojančiu sandorį, kurį sudarė vienas iš sutuoktinių, kai nekilnojamasis turtas – ferma, buvo statoma santuokos metu. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Ieškovei dar parengiamojo teismo posėdžio metu buvo siūloma svarstyti dėl sutuoktinio G. V. įtraukimo į bylą ir dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo, papildymo, tačiau ieškovė nepareiškė reikalavimo panaudos sutartį pripažinti negaliojančia, o nesant tokio reikalavimo teismas neturi pagrindo svarstyti šį klausimą, teismas negali išeiti už ieškinio reikalavimo ribų.

Tačiau teismas vertina, kad egzistuojant panaudos sutarčiai, 2023-02-13 dieną notarės persiųstą prašymą atsakovams iškeldinti gyvulius iš jos žemės sklypo/fermos galima vertinti įspėjimu nutraukti panaudos sutartį pagal šios sutarties 3.4 punktą.

Ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo D. R. ieškovei K. V. 27 047 Eur nuostolių atlyginimą ir K. V. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prie ieškinio ieškovė pridėjo MB „(duomenys neskelbtini)“ lokalinę sąmatą, pasirašytą 2023 metų gegužės mėnesio 26 d. Sąmatoje nurodyta, kad už ūkinio pastato renovaciją adresu (duomenys neskelbtini), iš viso paskaičiuota 27 047,01 Eur suma. Atsakovas D. R. atsiliepime į ieškinį ir pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodo, kad kai jis pradėjo naudotis ferma, ši jau buvo tokios būklės, kaip yra šiuo metu. Jis nurodė, kad sienų plėvelė buvo nudraskyta jam pradedant laikyti prieauglį. Jis mano, kad plėvelę nuo sienų galėjo nudraskyti pačios ieškovės su sutuoktiniu šioje fermoje laikyti arklai, kurie yra aukštesnį, už jo laikomus gyvulius. Ieškovė pripažino, kad šioje fermoje anksčiau laikė arklius ir nepateikė fermos priėmimo - perdavimo D. R. akto. T. y. ieškovė neįrodė, kad sienų plėvelė buvo nudraskyta atsakovui naudojantis ferma, laikant jam priklausančius gyvulius. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, koks smėlio lygis buvo atsakovui perduodant fermą, todėl negalima nustatyti, ar smėlio kiekis sumažėjo, jei taip, tai kiek jis sumažėjo, naudojantis atsakovui. Teismas vertina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad reikalinga keisti pastato dailylentes dėl atsakovo veiksmų, laikant fermoje gyvulius. Atkreipiamas dėmesys į lokalinės sąmatos pavadinimą „Ūkinio pastato renovacija“, todėl šios sąmatos negalima vertinti dokumentu, nustatančiu žalos dydį. Remiantis tuo, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, šis reikalavimas netenkintinas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje ieškinys netenkintinas, todėl atsakovui iš ieškovės priteistinos 1620 Eur bylinėjimosi (teisinės pagalbos) išlaidos.

Iš ieškovės valstybei priteistinos 13,28 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.98 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 269, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Netenkinti K. V. ieškinio.

Priteisti iš ieškovės K. V. atsakovui D. R. 1620 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės K. V. valstybei 13,28 Eur (trylikos eurų 28 centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas (įmokos kodas 5662).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.