Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-09-21 · Civilinė byla Nr. 2A-990-619/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-21
Bylos Nr.
2A-990-619/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24955-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
T. A.
Atsakovas
J. P.
Trečiasis asmuo
O. A., S. O., notarė Genovaitė Ona Šilovienė
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-990-619/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24955-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 121.21.; 49.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. A. ieškinį atsakovei J. P., tretieji asmenys O. A., S. O., notarė Genovaitė Ona Šilovienė dėl 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nustatė :Ginčo esmė

Ieškovė T. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės T. A. ir atsakovės J. P. negaliojančia ir taikyti restituciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad vykdydama žodinį susitarimą tarp jos sutuoktinio O. A., atsakovės ir trečiųjų asmenų 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartimi ji padovanojo atsakovei asmeninės nuosavybės teise 1/3 dalį 7,8 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Minėtu žodiniu susitarimu ieškovės sutuoktinis O. A., atsakovė J. P. ir trečiasis asmuo S. O. susitarė, kad mainais į tai, kad ieškovės sutuoktiniui atsakovė J. P. leis iškirsti dalį miško jiems visiems nuosavybės teise priklausančiame sklype ir jį parduoti UAB „Servibalta“, ieškovės sutuoktinis padovanos atsakovei jam priklausančią miško ūkio paskirties žemės sklypo dalį. 2003 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas leidimas kirsti mišką, kurį pasirašė visi trys miško bendrasavininkiai. Ieškovės sutuoktinis iškirto mišką ir pardavė jį už 21000 Lt UAB „Servibalta“. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė nesąžiningai, apgaulės būdu nulėmė ieškovės sprendimą sudaryti dovanojimo sutartį, t.y. nutylėjo aplinkybę, kad yra priimtas teismo sprendimas, kurio pagrindu atsakovės naudai vykdomas išieškojimas iš ieškovės sutuoktinio turto. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas pripažinti 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją (CK 1.91 str. 5 d.).

Atsakovė J. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jokio žodinio susitarimo tarp trečiųjų asmenų O. A., S. O. ir atsakovės nebuvo. Trečiasis asmuo O. A. be bendrasavininkų žinios iškirto mišką, pardavė jį, o tą pačią dieną padovanojo savo sklypo dalį sutuoktinei T. A.. Jeigu būtų egzistavęs ieškovės minimas susitarimas, O. A. iš karto būtų sklypą padovanojęs atsakovei. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu iš trečiojo asmens O. A. priteista po 7000 Lt žalos už miško iškirtimą kitiems sklypo bendrasavininkiams. Pradėjus vykdyti sprendimą priverstinai, trečiasis asmuo O. A. ilgai mokėjo dalimis įsiskolinimo sumą. Vykdomojoje byloje Nr. 0003/04/06782 esantys duomenys įrodo, kad ieškovė apie priverstinai vykdomą sprendimą žinojo ankščiau nei 2008 m.. Iškirtus mišką, žemės sklypas pasidarė bevertis. 2005 m. ieškovė pasiūlė atsakovei padovanoti 1/3 miško paskirties žemės sklypą, tačiau nebuvo tartasi, kad jis dovanojamas mainais už iškirstą ir parduotą žemės sklypą.

Trečiasis asmuo O. A. su ieškiniu sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės T. A. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės J. P. naudai, 45,54 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ginčijamas dovanojimo sandoris sudarytas dėl ieškovės suklaidinimo. Nurodė, jog Vykdomojoje byloje Nr. 0003/04/06782 esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė ir jos sutuoktinis apie vykdomą išieškojimą sužinojo 2007 m., tačiau daugiau kaip 7 metus nereiškė pretenzijų atsakovei dėl 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutarties. Taip pat svarbia aplinkybe laikė, jog teismo priteistos žalos išieškojimas nuo 2012 m. buvo geranoriškai vykdomas O. A.. Tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, kad atsakovės byloje nurodytos aplinkybės yra labiau tikėtinos ir įrodytos, nei ieškovės. Konstatavo, kad miško pardavimas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu priteista žala už atsakovei ir trečiajam asmeniui S. O. priklausančio miško pardavimą neturi nieko bendra su 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutarties sudarymu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės bei nuoseklūs atsakovės argumentai patvirtina, jog sudarydama dovanojimo sutartį su atsakove, ieškovė nesuklydo dėl pačios sandorio esmės, nebuvo suklaidinta atsakovės ir suprato sutarties pasekmes todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė T. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje be faktinio ir teisinio pagrindo aiškino ir taikė LR CK 1.90 str. Ieškovė ieškiniu įrodinėjo, jog dovanojimo sutartis turi valios trūkumų, kadangi sandorio sudarymo metu ieškovė nežinojo apie tai, jog atsakovė ir tretysis asmuo S. O. prisiteisė iš ieškovės sutuoktinio po 7000 Lt ir yra vykdomas priverstinis išieškojimas. Atsakovė priimdama dovaną iš ieškovės akivaizdžiai panaudojo apgaulę nutylėdama ieškovei svarbias aplinkybes. Nesant šios apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas. Teismas nevertino, jog antstolio patvarkymu uždėtas areštas ieškovės sutuoktinio sąskaitoms atliktas po dovanojimo sutarties sudarymo. Kadangi ieškovė su sutuoktiniu gyveno užsienyje, banko sąskaitos buvo nenaudojamos. Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, jog atsakymai į antstolės atliktas užklausas elektroniniu būdu ir VSDFV ir LR bankų buvo teikiami tik antstolei. Pirmosios instancijos teismas padarė šališką išvadą, kad ieškovė daugiau kaip 7 m. žinojo apie vykdomąsias bylas, tačiau nereiškė pretenzijų atsakovei. Ieškovė yra teisinio išsilavinimo neturintis žmogus ir ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.Netinkamai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl 2003 m. žodinio susitarimo. Teismas turėjo įvertinti bylos aplinkybių visumą, o ne pavienius įrodymus. Atsakovė nepaaiškina, kodėl ieškovė turėjo jai dovanoti didelės vertės nekilnojamąjį daiktą, jeigu nebuvo žodinio susitarimo dėl šio sklypo perleidimo mainais į iškertamą statų mišką.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė J. P. prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Apeliantė pateikdama ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu visiškai nepateikė įrodymų patvirtinančių ieškinio pagrindo egzistavimą, neįrodė, jog sudarant dovanojimo sutartį atsakovė ją apgavo ir suklaidino. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovės sutuoktinio, atsakovės bei trečiojo asmens S. O. nebuvo jokio žodinio susitarimo. Apeliantė padovanojo atsakovei žemės sklypo dalį, kurio bendrasavininkė ji yra, po to, kai jis buvo iškirstas. Faktiškai buvo padovanota miško paskirties žemės dalis, kurioje reikia investuoti lėšas į miško atsodinimą ir priežiūrą. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad O. A. miško pardavimas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu priteista žala atsakovei už jai ir trečiajam asmeniui priklausančio miško pardavimą neturi nieko bendra su 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutarties sudarymu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė, remdamasi bendrosiomis Civilinio kodekso normomis, prašo pripažinti dėl apgaulės sudarytą dovanojimo sutartį negaliojančia. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei pakeitė faktinį ir teisinį ieškinio pagrindą.

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo

Apeliacinis teismas nepagrįstais pripažįsta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės grindžiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nuostata, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutarts c.b. Nr. 3K-3-110/2013). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Apeliantės tvirtinimu, ginčo faktinių aplinkybių konstatavimui esminės reikšmės turi aplinkybė, ar 2005 m. liepos 21 d. ieškovė ir jos sutuoktinis faktiškai žinojo apie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-6008-22/2003 ir antstolio vykdomą priverstinį išieškojimą. Nurodo, kad teismas remdamasis aplinkybe, jog 2006 m. vasario 9 d. antstolio patvarkymu ieškovės sutuoktiniui uždėtas areštas, o 2007 m. kovo 1 d. ieškovės sutuoktinis susipažino su turto arešto aktu, neįvertino, kad tai įvyko jau po dovanojimo sutarties pasirašymo, o ne prieš ją.

Kaip nustatyta iš teismo sprendimo motyvuojančios dalies turinio, teismas apeliantės nurodytas aplinkybes vertino dėl kitų bylai reikšmingų aplinkybių, t.y. siekiant pagrįsti, jog ieškovė daugiau kaip 7 metus žinodama, kad jos sutuoktinio atžvilgiu vykdomas išieškojimas pagal nurodytą teismo sprendimą nereiškė jokių pretenzijų dėl minėtos dovanojimo sutarties. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, jog minėtas faktas paneigia ieškovės argumentus, kad apie vykdomą išieškojimą jie su sutuoktiniu sužinojo tik 2008 m. atsitiktinai. Atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į šias aplinkybes, kadangi ieškinio senaties terminas dar nėra suėjęs. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismui sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės/suklydimo turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Taigi, šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė pakankamai ilgą laiką žinojo aplinkybes, kuriomis grindžia savo ieškinį, tačiau nesikreipė dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Priešingai, ieškovės sutuoktinis 2012 m. rugsėjo mėn. pradėjo vykdyti teismo sprendimą geranoriškai, kas leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog ieškovės sutuoktinio miško pardavimas ir minėtu teismo sprendimu priteista žala atsakovei ir trečiajam asmeniui S. O. už priklausančio miško pardavimą neturi nieko bendra su 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutarties sudarymu.

Apeliantės tvirtinimu, teismas netinkamai sprendė dėl 2003 m. žodinio susitarimo, egzistavusio tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų nustatymo. Pažymi, kad atsakovė nemotyvuoja ir nepaaiškina, kodėl ieškovė jai, svetimam žmogui, turėjo dovanoti didelės vertės nekilnojamąjį turtą, jeigu nebuvo žodinio susitarimo dėl šio sklypo perleidimo mainais į iškertamą statų mišką. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 str. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio faktinį pagrindą. Taigi, įrodyti žodinio susitarimo egzistavimą buvo ieškovės pareiga. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma konstatavo, kad ieškovė neįrodė 2003 m. žodinio susitarimo egzistavimo, o tuo pačiu ir suklydimo dėl sandorio esmės, nėra nustatyta aplinkybės, kad ieškovė buvo suklaidinta atsakovės. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas apie konkrečių reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl proceso teisės normų nepažeidė, nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo.

Dėl faktinio ir teisinio ieškinio pagrindo

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 str. 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 30 d. teisėjų kolegijos nutartis c.b. Nr. 3K-3-257/2011). Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė reikalavimą pripažinti 2005 m. liepos 21 d. dovanojimo sutartį negaliojančia grindė tuo, kad sudarytas sandoris turi valios trūkumų, nes jei ieškovė ir O. A. būtų sandorio sudarymo metu žinojusi, kad teismo sprendimo pagrindu atsakovė prisiteisė 7 000 Lt, ji nebūtų sudariusi dovanojimo sandorio, t.y. atsakovė sandorio sudarymo metu panaudojo apgaulę, nutylėjo esmines aplinkybes, turinčias reikšmės ieškovės valiai (CK 1.91 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, atmetė ieškovės ieškinį konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, kad sudarydama sandorį ji suklydo dėl pačios sandorio esmės, neįrodė jog buvo suklaidinta atsakovės bei suprato sandorio pasekmes.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad tiek CK 1.90 str., tiek ir 1.91 str. reglamentuoja ginčijamų sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais. Pagal 1.90 str. suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Pagal CK 1.91 str. 5 d. apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Pagal faktinius bylos duomenis nustatęs, kad atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 str. nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 str. nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-72/2014).

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesirėmė faktais, kurių šalys nenurodė ar įrodymais, kurių byloje nėra. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą faktinio ieškinio pagrindo nepakeitė. Tuo tarpu atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Skirtingai nei faktinis, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir jo nesaisto. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tyrė sandorio sudarymo aplinkybes ir laikė įrodytu, kad ieškovė nebuvo suklaidinta/apgauta atsakovės nutylint pinigų priteisimo faktą, nes nenustatytas ryšys tarp dovanojimo sandorio ir priimto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimo. Kolegijos vertinimu, nors ir ne itin išsamiai, tačiau iš esmės pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovės nurodyto teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 str. bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Atsakovė J. P. prašo priteisti 202,73 EUR už teisinę pagalbą atstovaujant ją apeliacinės instancijos teisme. Kadangi ieškovės T. A. apeliacinis skundas atmestinas, turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 202,73 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-212/2009, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo). Kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, neviršija rekomenduojamų dydžių, yra realios ir pagrįstos, pagrindų jas mažinti nėra nustatyta. Dėl nurodytų aplinkybių, iš ieškovės T. A. priteistinos 202,73 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidos atsakovės J. P. naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės T. A. 202,73 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidas atsakovės J. P. naudai.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėAntanas Rudzinskas