Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.14.10.2.2; 1.1.4.4.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.10.1

2022 m. spalio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir M. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir A. K. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) arba mokytis, nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymosi įstaigose, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje arba mokytis, nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymosi įstaigose, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir M. N. paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje arba mokytis, nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymosi įstaigose, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, D. M. priklausantis automobilis MERCEDES-BENZ E 300 BLUETEC HYBRID, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), konfiskuotas.

Iš A. K. ir M. N. solidariai UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 11141,24 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu D. M., vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos A. M. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam buvo nutraukta, tačiau apeliaciniai skundai dėl D. M. paduoti nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. ir M. N. nuteisti už tai, kad jie, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto susitaręs ir veikdami bendrininkų grupėje su D. M., 2019 m. liepos 10 d. apie 20.40 val. (duomenys neskelbtini), tyčia sukėlė draudiminį eismo įvykį, kurio metu A. K., imituodamas autoįvykio kaltininką, iš šalutinio kelio atbuline eiga važiuodamas į pagrindinį kelią automobiliu „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 20590 Eur, išsinuomotu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, apdraustu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ADB „(duomenys neskelbtini)“, o M. N. tuo pat metu važiuodamas pagrindiniu keliu D. M. priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz E300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojo kelių saugos oro pagalvė iki šio eismo įvykio jau buvo suveikusi, tyčia sudaužė minėtus automobilius t. y. automobilio „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį, kurios sugadinimai įvertinti 13380 Eur ir automobilio „Mercedes Benz E300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinę dalį, po ko M. N. 2019 m. rugsėjo 9 d. apie eismo įvykį pranešė ADB „(duomenys neskelbtini)“, o D. M., žinodamas, kad eismo įvykis jam priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz E300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sukeltas tyčia, M. N. žodiniu nurodymu, 2019 m. spalio 23 d. el. paštu (duomenys neskelbtini) kreipėsi į ADB „(duomenys neskelbtini)“ prašydamas pervesti 5000 Eur draudiminę išmoką už automobilio „Mercedes Benz E300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus į jo sutuoktinės B. M. sąskaitą, tokiu būdu A. K. ir M. N. tyčia sugadino didelės vertės svetimą turtą automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kartu su D. M. apgaule savo ir kitų asmenų naudai pasikėsino įgyti svetimą ADB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 5000 Eur turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes ADB „(duomenys neskelbtini)“ pastebėjo apgaulę.

Tokiais savo veiksmais A. K. ir M. N. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir jį išteisini, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, o baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų kokius nors nuteistojo susitarimus su M. N. ir D. M.. Nuteistasis su D. M. bendravo dėl ruošiamo pardavimui automobilio remonto. Tokią aplinkybę patvirtino ir D. M.. Pirmosios instancijos teisme D. M. paneigė, kad apeliantas lankėsi jo darbovietėje kartu su M. N.. Vis tik tokie D. M. parodymai nebuvo įvertinti.

4. A. K. mano, kad skundžiamame nuosprendyje yra deklaratyviai nurodyta, jog jo ir M. N. parodymai prieštarauja D. M. parodymams. Visas nuteistojo nurodytas aplinkybes patvirtina objektyvūs bylos duomenys, o būtent liudytojų A. Š. ir R. R. parodymai. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie konkretūs nuteistojo veiksmai leidžia daryti išvadą, jog jis padarė nusikalstamą veiką. Iš esmės skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas tik D. M., kuris nurodė tik tai, ką galimai sužinojo iš M. N., parodymais. A. K. tikina, kad su M. N. jis nebuvo pažįstamas ir susitiko tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu.

5. Apeliantas nesutinka su teiginiu, kad jo vairuojamas automobilis „Nissan Qashqai“ judėjo nelogiškai. A. N. aiškina, kad į įvykio vietą jis nuvyko, nes iš nepažįstamo asmens norėjo įsigyti mobiliojo ryšio telefoną. Apie parduodamą telefoną sužinojo iš skelbimo internete. Atvykęs į nurodytą vietą, ne iš karto rado, kur sustoti, todėl turėjo keletą kartų praleisti kitus siauru kiemo pravažiavimu judančius automobilius. Apie nepažįstamą asmenį anksčiau nieko negalėjo nurodyti, nes jo kontaktų nebuvo išsaugojęs. Šį asmenį, kuris galėtų nurodyti reikšmingas aplinkybes, atsitiktinai sutiko tik baigiantis baudžiamosios bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme.

6. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir deklaratyvią išvadą, jog nuteistojo parodymai apie eismo įvykio aplinkybes yra nelogiški. Iš tikrųjų nuoseklūs nuteistojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad visi jo veiksmai po eismo įvykio buvo logiški ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus.

7. A. K. mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė sugadinto turto vertę, taip pat netinkamai išsprendė pareikštą civilinį ieškinį. Remiantis baudžiamojoje byloje pateiktais duomenis, darytina išvada, kad automobilį buvo galima sutaisyti už nedidesnę nei 9466,12 Eur (su PVM) sumą. Taigi civiliniam ieškovui nebuvo padaryta žala, kuri viršytų 250 MGL. Skundžiamame nuosprendyje teismas be pagrindo rėmėsi tik civilinio ieškovo teiginiais ir teiktais duomenimis dėl sunaikinto turto vertės ir nevertino kitų pateiktų duomenų, dėl jų motyvuotai nepasisakė.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nuteistasis nepadarė išvadų dėl savo ankstesnių teistumų, todėl jam turi būti skiriama terminuoto laisvės atėmimo bausmė, yra nepagrįstas. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis paskutinį kartą buvo teistas daugiau nei prieš dešimt metų, per šį laikotarpį baigė profesinius mokymus, įgijo elektriko profesiją, šiuo metu dirba. Vis tik į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta, o jos leidžia taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas.

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį bei 187 straipsnio 2 dalį, jį išteisinti, nepadarius nurodytų nusikalstamų veikų, arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir veiką, kvalifikuotą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, o civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti 9466,12 Eur žalos atlyginimą.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens parodymais. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino M. N. argumentų apie tai, kad D. M. prisipažinimas nebuvo nuoširdus, o buvo nulemtas siekio nuslėpti reikšmingas aplinkybes. Faktą, kad D. M. prisipažinimas nebuvo nuoširdus, patvirtina aplinkybė, jog po to, kai D. M. prisipažino dėl nusikalstamų veiksmų ir davė parodymus, kuriais nepagrįstai apkalbėjo M. N., ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo jam buvo nepagrįstai nutrauktas.

11. Apeliantas tvirtina, kad D. M. parodymai privalo būti vertinami kritiškai, nes juo siekiama ne tik švelnesnių teisinių padarinių, bet ir nutylėti tam tikras svarbias aplinkybes, kurioms paaiškėjus jo veiksmai galėjo būti kvalifikuojami kaip organizatoriaus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino apelianto teiginių, kad automobilį „Mercedes-Benz“ žodiniu susitarimu jis pasiskolino iš D. M., kurį pažinojo porą metų iki aptariamo eismo įvykio. Šios aplinkybės neneigė ir D. M.. Taip pat apeliantas teigė, iš D. M. skolintas automobilis „Mercedes-Benz“, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis, atrodė techniškai tvarkingas, tačiau buvo sprogusios jo oro pagalvės ir jis žinojo, kad tokiu automobiliu yra nesaugu važiuoti, tačiau neturėjo kito pasirinkimo. D. M. užsiima automobilių remontu, todėl ir paskolino savo nuosavą automobilį.

12. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog automobilis „Mercedes-Benz“ nuo 2019 m. vasario 15 d. iki eismo įvykio, kuris įvyko 2019 m. liepos 10 d., priklausė D. M., šis automobilis D. M. priklauso ir šiuo metu. Laikotarpis iki eismo įvykio, per kurį D. M. galėjo laisvai disponuoti automobiliu, patvirtina, jog pastarojo parodymai yra abejotini. Be to, neįtikinama yra aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui buvo rengtasi daugiau nei penkis mėnesius. D. M. galėjo laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, jam niekas negrasino ir nebaugino, jis niekam nebuvo skolingas, todėl neturėjo jokio pagrindo vykdyti net 14 metų jaunesnio asmens nurodymų, už neva sutartą neaiškaus ir neapibrėžto dydžio užmokestį.

13. Nuteistasis pažymi, kad iš byloje esančios 2019 m. vasario 15 d. transporto priemonės „Mercedes-Benz“ pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog D. M. už automobilį sumokėjo 7000 Eur. Tokias pinigines lėšas jis privalėjo deklaruoti teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad D. M. būtų pareiškęs civilinį ieškinį teismuose dėl 2019 m. vasario 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ar negaliojimo. Taigi D. M. pripažįsta ir neginčija, kad automobilis teisėtai priklauso jam. Esant tokioms aplinkybėms, abejotini D. M. parodymai apie tai, kad automobilis jo vardu buvo registruotas tik formaliai. D. M. ne tik ilgą laiką nuosavybės teise valdė automobilį „Mercedes-Benz“, bet ir savo vardu buvo sudaręs jo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Be to, po eismo įvykio jis pats bendravo su draudimo bendrove dėl eismo įvykio aplinkybių, draudimo išmokos mokėjimo, jis pats nurodė, jog pageidauja gauti piniginę išmoką, kad lėšos būtų pervedamos į jo sutuoktinės banko sąskaitą.

14. M. N. pabrėžia, kad automobilis „Mercedes-Benz“ jam nepriklausė, jis neturėjo jokios teisės į šį automobilį, o juo labiau į gautiną draudimo išmoką, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad jis buvo nusikalstamų veikų sumanytojas ir bendrininkas, yra visiškai nepagrista.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas pažymėjo, jog D. M. minėjo, kad automobilis „Mercedes-Benz“ buvo daužtas, tačiau apeliantas nežinojo jokių buvusio eismo įvykio aplinkybių. D. M. M. N. paaiškino, kad „Mercedes-Benz“ buvo remontuotinas, jo oro pagalvės išsiskleidusios, tačiau jos iškart nebuvo taisomos, nes yra itin brangios, todėl automobilis buvo tvarkomas tik turint laiko. Apeliantas automobilį skolinosi, nes jo reikėjo kelioms savaitėms, o įsigyti automobilį nebuvo tikslinga, nes jis ketino išvykti studijuoti į (duomenys neskelbtini).

16. Nuteistasis nurodo, kad po eismo įvykio, kurį jis sukėlė, D. M. supyko ant jo ir nuo to laiko jie tarpusavyje visiškai nebebendravo. Praėjus porai mėnesių po eismo įvykio D. M. liepė jam, kaip automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojui pranešti draudimo bendrovei apie buvusį eismo įvykį. Nuteistasis nurodymą įvykdė, pranešė draudimo bendrovei apie eismo įvykį, tačiau į jokią draudimo išmoką nepretendavo, o tik nurodė eismo įvykiui tirti svarbias aplinkybes.

17. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog liudytojas R. R. galimai suklydo spręsdamas, kuris iš nuteistųjų vairavo automobilį „Mercedes-Benz“, tačiau šis netikslumas neleidžia abejoti liudytojo parodymais. Liudytojo R. R. parodymai iš tikrųjų tik patvirtina, jog po eismo įvykio automobiliu iškart naudojosi D. M., kai nurodė nuteistajam pasišalinti iš įvykio vietos. Be to, liudytojo R. R. parodymai patvirtina, kad D. M. prisipažinimas nebuvo nuoširdus, jis nutylėjo svarbias aplinkybes, kurioms išaiškėjus nebūtų galimas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas.

18. Apeliantas pažymi, kad D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog niekada nesinaudojo automobiliu „Mercedes-Benz“. Vis tik tokį teiginį paneigė liudytojas R. R., kuris teigė, jog atpažino D. M. kaip asmenį, kuris buvo eismo įvykio vietoje prie automobilio ir jame sėdėjo.

19. M. N. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra nelogiška, negyvenimiška ir neįtikinama, jog jis po eismo įvykio, skambindamas broliui, nieko nebūtų šiam papasakojęs apie eismo įvykį, o tik būtų paprašęs perduoti kažkokią informaciją D. M., o antrą kartą paskambinęs prašytų parvežti iš eismo įvykio vietos. Taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo brolis D. M. skambino 20.00 val., t. y. anksčiau nei įvyko eismo įvykis. D. M., duodamas parodymus apie skambučio laiką, galėjo klysti arba skambučio laiką įvardinti apytiksliai. Be to, vien tai, kad D. M. nurodė, jog skambutis buvo būtent lygiai 20.00 val., kelia abejonių jo parodymu teisingumu. Tuo pačiu nėra aišku, koks buvo poreikis nuteistajam prašyti savo brolio, kad šis paskambintų D. M. tam, jog šis iki eismo įvykio ateitų į eismo įvykio vietą, nors automobilį „Mercedes-Benz“ vairavo būtent nuteistasis ir to niekada neneigė.

20. Nuteistasis yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog eismo įvykio dieną nuteistieji tarėsi dėl eismo įvykio imitavimo, yra nepagrįsta. Tokia išvada buvo padaryta remiantis D. M. parodymais, kurie ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme keitėsi. D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad M. N. ir A. K. kartu lankėsi pas jį autoservise. Vėliau D. M. šiuos parodymus pakeitė, nurodydamas, kad M. N. ir A. K. kartu niekada nebuvo, tačiau toks parodymų pakeitimas buvo įvertintas tik kaip galimas siekis palengvinti kitų asmenų teisinę padėtį. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių nuteistųjų bendravimą, susirašinėjimą ar kitokį susižinojimą.

21. Skunde pabrėžiama, kad D. M. parodymų nenuoseklumą rodo ir tai, kad jis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog M. N. buvo atėjęs pas jį užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir pasakė, kad reikia įrašyti, kokia maždaug žala buvo padaryta automobiliui. Nuteistasis nurodė pažymėti 5000 Eur sumą, o D. M. neva tai padarė ir dokumentus išsiuntė draudimo kompanijai elektroniniu paštu. Vis tik nuteistasis objektyviai negalėjo daryti įtakos D. M. apisprendimui dėl eismo įvykio deklaracijos ir dokumentų, kuriuos jis turėjo pateikti draudimo bendrovei, turinio, nes tuo metu, kai buvo pranešta apie įvykį ir išsiųsti dokumentai, buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos.

22. M. N. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nenuoseklius bei nepatikimus įvertino jo parodymus apie automobilio „Mercedes-Benz“ oro pagalvių išsiskleidimą. Nuteistasis paaiškina, kad jo parodymų pasikeitimus lėmė D. M. prašymai.

23. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad D. M. prisipažinimas yra ne tik jo pasirinktas gynybos būdas, tačiau ir apgaulingas siekis kitų asmenų teisinės padėties sąskaita sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. D. M. parodymai yra nenuoseklūs, jo motina, kuri buvo pripažinta laiduotoja, net nežinojo, dėl kokios konkrečiai nusikalstamos veikos padarymu D. M. buvo kaltinamas. Taigi D. M. apsisprendimą prisipažinti nulėmė suvokimas, kad reali nusikalstamos veikos schema bus atskleista ir paaiškės jo vaidmuo joje, todėl jis pasirinko prisipažinti, nurodydamas, jog jo vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo antraeilis, o M. N. pagrindinis. D. M. parodymų teisingumą paneigia ženklus amžiaus skirtumas tarp nuteistojo ir D. M., taip pat aplinkybė, kad jis negalėjo nurodyti, kaip būtų pasidalinti gauti pinigai.

24. M. N. aiškina, kad D. M. ilgą laiką iki eismo įvykio nuosavybės teise valdė automobilį „Mercedes-Benz“, jį išnuomojo nuteistajam, o tyčia įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą kilo tuomet, kai jam buvo pranešta, kad nuteistasis sudaužė jam priklausantį automobilį. D. M. įvertinęs, kad automobilis jau iki eismo įvykio buvo daužtas, tačiau ne iki galo sutaisytas, ir pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, kad jo automobilį sudaužė ženkliai jaunesnis asmuo, nusprendė gauti draudimo išmoką ne tik už įvykusio eismo įvykio metu patirtus automobilio apgadinimus, bet ir kompensaciją už anksčiau padarytus automobilio apgadinimus. Dėl šios priežasties D. M. nuteistojo paprašė nurodyti neteisingas aplinkybes apie eismo įvykį. Draudimo bendrovei atlikus aplinkybių patikrinimą bei prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, D. M. neabejotinai suprato, kad jo, kaip pagrindinio nusikalstamo sumanymo organizatoriaus, vaidmuo išaiškės. Tuomet jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie nuteistąjį.

25. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jis anksčiau nėra teistas, jam nėra ir nebuvo atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl sukčiavimo ar fiktyvaus eismo įvykio sukėlimo, jis nė karto nėra baustas administracine tvarka už eismo įvykį, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jis kada nors būtų gavęs draudimo išmoką ar dažnai dalyvautų eismo įvykiuose bei piktnaudžiautų draudimo išmokos gavimu.

26. Skunde pažymima, kad D. M. prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, negali būti vertinamas kaip nuoširdus. D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad savo kaltę pripažįsta pilnai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis kaltę pripažino tik tuo metu, kai suprato, kad dėl jo neteisėtų veiksmų jau yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas. D. M., 2019 m. liepos 7 d. teikdamas paaiškinimus, nutylėjo aplinkybes apie tai, kad dalyvavo nusikalstamame sumanyme. Iš esmės patvirtino M. N. parodymus apie automobilio nuomą. Faktą, kad D. M. prisipažinimas nebuvo nuoširdus, patvirtina ir tai, jog laiduotoja nežinojo, kokie konkrečiai nusikalstami veiksmai buvo padaryti, o tai rodo, kad su ja nebuvo bendrauta apie konkrečias aplinkybes.

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Taisyklių 15 punkte numatyta, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Kai automobilio remonto kaštai yra didesni nei 75 procentai jo rinkos vertės, automobilis turėtų būti nurašomas ir civiliniam ieškovui priteistina suma lygi skirtumui tarp automobilio rinkos vertės ir jo likutinės vertės. Vis tik nuteistasis yra pateikęs duomenis apie tai, kad automobilio remonto kaštai yra ženkliai mažesni, nei nurodomi civilinio ieškovo.

28. M. N. įsitikinimu, automobilis nėra laikytinas sunaikintu ir jį remontuoti ekonomiškai buvo tikslinga, nes būtinos remonto išlaidos yra ženkliai mažesnės nei 75 procentai jo rinkos vertės iki eismo įvykio. Taigi automobilio kokybiško remonto ir atstatymo į iki įvykio buvusią būklę kaštai yra ženkliai mažesni už civilinio ieškovo apskaičiuotus, todėl civilinis ieškovas turi teisę tik į automobilio remonto kaštų padengimą, tačiau ne į skirtumą tarp automobilio rinkos vertės ir jo liekanų vertės.

29. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė bazinį bausmių ir nuobaudų dydį, nors BK 190 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad sugadinto turto vertė yra nustatoma pagal MGL, o ne bazinį bausmių ir nuobaudų dydį. Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (toliau – SPIARBBNDĮ) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą ir bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalus gyvenimo lygis“, arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Bausmių ir nuobaudų bazinis dydis yra taikomas baudžiamojoje teisėje, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. taikyti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantį įstatymą. M. N. inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta 2019 m. liepos 10 d., tuo metu bazinės socialinės išmokos dydis (MGL) buvo 38 Eur. Taigi nuteistojo veiksmai pagal BK 187 straipsnio 2 dalį galėjo būti kvalifikuoti, jeigu padaryta žala yra nemažesnė nei 9500 Eur. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pateiktus duomenis apie tai, kad automobilį buvo galima sutaisyti už nedidesnę nei 9466,12 Eur su PVM sumą, todėl akivaizdu, jog didelė žala nebuvo padalyta, t. y. žala neviršija 250 MGL (9500 Eur).

30. Teismo posėdžio metu M. N., nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. K. ir M. N. pagrįstai pripažino kaltais padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 2 dalyje. Nuteistųjų kaltę padarius nurodytus nusikaltimus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

32. Šioje baudžiamojoje byloje nekilo jokių ginčų dėl faktų, kad 2019 m. liepos 10 d., apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini), susidūrė A. K. vairuojamas automobilis „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo M. N.. Taip pat baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad M. N. 2019 m. rugsėjo 9 d. pranešė apie eismo įvykį draudimo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, o D. M. 2019 m. spalio 23 d. elektroniniu paštu kaip automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas kreipėsi į minėtą draudimo bendrovę, prašydamas išmokėti 5000 Eur draudimo išmoką už sugadintą automobilį į jo sutuoktinės B. M. banko sąskaitą. Šioje vietoje pažymėtina, kad liudytojas R. R. viso procesu metu (t. 2, b. l. 27-28, t. 5, b. l. 57-58) aiškino, kad M. N. įvykio vietoje nebuvo, jis įvykio vietoje pasirodė tuomet, kai atvyko policijos pareigūnai, kuriems aiškino, kad automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo jis. Tuo pačiu iš minėto liudytojo parodymų matyti, kad jis paties automobilių susidūrimo fakto nematė, automobilius matė po jų susidūrimo. Taigi liudytojo R. R. parodymai niekaip nepaneigia fakto, kad automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu valdė M. N..

33. A. K. pirmosios instancijos teisme ir M. N. viso proceso metu tvirtino, kad eismo įvykis nebuvo imituotas, neigė, jog jis buvo sukeltas dirbtinai, siekiant apgaulės būdu iš draudimo bendrovės gauti draudimo išmoką. Vis tik nuteistųjų A. K. ir M. N. teiginius paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

34. Iš D. M., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis paaiškino, jog pažįsta M. N., nes šis kaip klientas lankydavosi jo autoservise. M. N. 2019 metais pradėjo klausinėti, ar jis teistas, ar turi įsiskolinimų, kuriuos išieško antstoliai. Jis M. N. informavo, kad nėra teistas, problemų su antstoliais neturi, taip pat pasidomėjo, kodėl šis klausinėja apie tokius dalykus. M. N. paaiškino, kad dėl fiktyvaus autoįvykio, klausė, ar jį sudomintų. D. M. buvo paaiškinta, kad jo vardu būtų užregistruotas automobilis ir būtų minimalus autoįvykis. D. M. tuo metu susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl su pasiūlymu sutiko. Po 1-2 savaičių M. N. jam atvežė „Mercedes Benz“ automobilio dokumentus, paprašė, kad jis nuvažiuotų į VĮ „Regitra“ ir gautų naujus automobilio numerius. Automobilis tuo metu galimai buvo registruotas M. N. tėvo vardu. D. M. automobilį perregistravo savo vardu, o dokumentus perdavė M. N.. Nuo to laiko pas jį vis atvažiuodavo M. N. ir klausdavo, kada jie gali imituoti eismo įvykį. D. M. vis vengdavo įgyvendinti sumanymą, nes bijojo. M. N. atvažiavo liepos pradžioje ir pasakė, kad yra automobilis, suras vairuotoją ir jie padarys autoįvykį Viršuliškėse. Galiausiai M. N. 2019 m. liepos 10 d. atvažiavo ir pasakė, kad yra vairuotojas, bus krovininis automobilis „Citybee“. Tą pačią dieną, apie 20.00 val., D. M. paskambino M. N. brolis ir pasakė atvažiuoti prie (duomenys neskelbtini). Atvykęs į įvykio vietą, pamatė „Citybee“ automobilį ir vairuotoją – A. K.. Kelkraštyje matė stovintį automobilį „Mercedes Benz“, kuriame sėdėjo M. N.. Jis M. N. pasakė, kad gal geriau eismo įvykio nedaryti, nes gatvė yra judri, pilna vaikų, šalia yra žaidimų aikštelė, šviesus paros laikas, daug žmonių, bet suprato, kad jis vis tiek darys savo. D. M. nurodė, jog jis nuėjo, nes M. N. turėjo sudaužyti automobilį ir iškart pasišalinti, o jis pasirodyti kaip vairuotojas. Po 10-20 minučių išgirdo labai didelį smūgį. Atėjęs pamatė didelę avariją, automobiliai buvo stipriai apgadinti. M. N. išlipo iš automobilio, tačiau D. M. pasakė, kad jis tikrai nebus vairuotoju. Tuomet pamatė, kad M. N. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Priėjus žmogui su vaiku, kuris paklausė, kaip sprogo oro pagalvės, jis suprato, kad darosi negeri dalykai ir taip pat pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vėliau jam skambino policijos pareigūnai, klausė, kas vairavo automobilį, jis nurodė, kad M. N., po kelių minučių patys pareigūnai nurodė, kad vairuotojas atsirado. Po visko jis elektroniniu paštu kreipėsi į draudimo bendrovę ir nusiuntė deklaraciją, kurioje M. N. paliepimu pažymėjo, kad prašoma atlyginti žala yra 5000 Eur (t. 5, b. l. 76-78). Iš esmės tokias pačias aplinkybes D. M. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu specialiuoju liudytuoju bei įtariamuoju.

35. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. nurodė, kad, kiek matė, „Mercedes Benz“ automobilis, kurį jis buvo užregistravęs savo vardu, iš išorės nebuvo daužtas, apgadintas, jis buvo važiuojantis, pats tuo automobiliu jis nesinaudojo. M. N. 2019 m. liepos pradžioje aiškino, kad įvykio schema bus tokia – D. M. vardu registruotas automobilis „Mercedes Benz“ susidurs su iš „Citybee“ išnuomotu krovininiu automobiliu, kuris važiuos atbuline eiga. Atvykus į planuojamą eismo įvykio vietą, t. y., (duomenys neskelbtini), „Citybee“ automobilis „Nissan Qashqai“, kuris dalyvavo eismo įvykyje, stovėjo kieme. Prieš įvykį automobilio „Mercedes Benz“ priekis buvo sveikas, o po įvykio jis buvo sudaužytas (t. 3, b. l. 6-8, 24-26, 30-31). Taigi aptarti nuoseklūs D. M. parodymai leidžia daryti išvadą, kad jis ir M. N. iš anksto susitarė imituoti eismo įvykį Viršuliškių mikrorajone, Vilniuje, automobilio „Mercedes Benz“, kuris buvo registruotas D. M. vardu, vairuotojui atsitrenkiant į atbulomis važiuojantį automobilį, priklausantį „Citybee“ įmonei, kurį vairuos kitas bendrininkas. Pažymėtina, kad nustatytos objektyvios aplinkybės patvirtina, jog 2019 m. liepos 10 d. automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo M. N., važiuodamas Viršuliškių g., ties (duomenys neskelbtini), priekiu atsitrenkė į „Citybee“ automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį valdė A. K. ir kuris atbulas važiavo iš kiemo.

36. Pirmosios instancijos teisme D. M. nurodė, kad nėra jokių aplinkybių, dėl kurių jis norėtų apkalbėti nuteistuosius (t. 5, b. l. 78). Nuteistasis A. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad D. M. jis mato pirmą kartą. Priežasties, kodėl D. M. davė tiek jam, tiek M. N. nepalankius parodymus, nurodyti negali (t. 5, b. l. 81). Taigi atsižvelgus į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo nesivadovauti anksčiau aptartais nuosekliais D. M. parodymais dėl susitarimo sukelti eismo įvykį ir tokio susitarimo įgyvendinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. N. aiškino, jog D. M. jį apkalba, nes „Mercedes Benz“ automobilis, priklausantis D. M., yra sudaužytas, saugomas policijos aikštelėje, o jis už apgadintą transporto priemonę jokių nuostolių pastarajam neatlygino (t. 5, b. l. 95). Vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nustatyta iš jau anksčiau aptartų nuoseklių D. M. parodymų, jis buvo tik formalus „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, t. y. automobilis tik buvo registruotas jo vardu. Faktą, kad D. M. buvo tik formalus minėto automobilio savininkas iš dalies patvirtina ir tai, jog, kaip nurodė pats M. N. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 94) bei rašytiniame eismo įvykio aplinkybių patikslinime (t. 1, b. l. 133-136), iki įvykio jis šiuo automobiliu naudojosi apie dvi savaites-du mėnesius. Be to, pažymėtina ir tai, kad D. M. po eismo įvykio neskubėjo kreiptis į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos už sugadintą „Mercedes Benz“ gavimo, t. y., į draudimo įmonę „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik keturiems mėnesiams po įvykio, o jo prašyta atlyginti žala dėl automobilio sugadinimo žymiai skyrėsi nuo faktiškai padarytos žalos. Iš draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos informacijos matyti, kad automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remonto kaštai buvo įvertinti 11268,15 Eur, o transporto priemonei padarytas žalos dydis buvo įvertintas likutinės vertės skaičiavimo metodu ir yra lygus 9778 Eur (t. 1, b. l. 139-140). Taigi akivaizdu, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog dėl automobilio „Mercedes Benz“ sugadinimo D. M. patyrė turtinės žalos, jam kilo tokios žalos atsiradimo grėsmė, todėl jis, norėdamas tokią žalą pašalinti, siekė apkalbėti kurį nors iš nuteistųjų ar abu nuteistuosius. Kita vertus, D. M. parodymai, kurie yra nepalankūs nuteistiesiems, niekaip neužtikrintų neva jam padarytos žalos atlyginimo, be to, duoti parodymai patvirtina ir jo paties nusikalstamus veiksmus, sukelia jam neigiamas teisines pasekmes, numatytas baudžiamajame įstatyme. Aplinkybė, kad D. M. neginčijo automobilio „Mercedes Benz“ pirkimo-pardavimo sutarties, niekaip nepaneigia fakto, jog šis automobilis iš tikrųjų nepriklausė D. M., o buvo tik registruotas jo vardu.

37. Aplinkybė, kad D. M. 2019 m. liepos 10 d. rašytiniuose paaiškinimuose (t. 3, b. l. 1) nurodė kitokias aplinkybes nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, t. y., nenurodė, kad eismo įvykis buvo imituotas, siekiant gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės, taip pat niekaip neleidžia abejoti jo parodymų patikimu. Aptariamo D. M. paaiškinimo turinys šiuo atveju leidžia daryti išvadą, kad įvykio dieną jis iš esmės laikėsi ankstesnio susitarimo. Akivaizdu, kad atkleisti savo ir kitų asmenų nusikalstamų veiksmų bei ketinimų D. M. įvykio dieną neturėjo jokio pagrindo, nes tuo metu jis vis dar galėjo tikėtis ir, be jokių abejonių, tikėjosi, jog jo bei bendrininkų veiksmai nepaaiškės, jo ir bendrininkų veiksmai nebus tiriami teisėsaugos institucijų atstovų. Tuo pačiu konstatuotina ir tai, kad aplinkybė, jog asmuo pripažįsta kaltę padaręs jam inkriminuojamas veikas, savaime nereiškia, kad jis bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir tuo labiau, jog ikiteisminis tyrimas jam bus nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Faktas, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės 2021 m. balandžio 13 d. nutarimu, t. y. praėjus šiek tiek daugiau nei šešiems mėnesiams po to, kai D. M. davė parodymus apie pranešime apie įtarimą nurodytas aplinkybes (šie parodymai atitinka jo parodymus, duotus apklausos, kuri vyko 2019 m. spalio 16 d., specialiuoju liudytoju metu), ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo D. M. buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika turinti šio nusikaltimo požymių (t. 4, b. l. 24-27), niekaip neleidžia abejoti D. M. viso proceso metu nuosekliai nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo D. M. buvo nutrauktas prokurorės iniciatyva, o D. M. gynėjo prašymą svarstyti klausimą dėl D. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BK 40 straipsnio nuostatas, prokurorė atmetė (t. 4, b. l. 91, 93).

38. Faktai, kad eismo įvykis įvyko praėjus penkiems mėnesiams po to, kai automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo panaudotas inscenizuojant šį eismo įvykį, buvo registruotas D. M. vardu, o D. M. pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti, kokio dydžio atlygis jam būtų sumokėtas už jo nusikalstamus veiksmus (t. 5, b. l. 77), nėra pagrindas nesivadovauti D. M. parodymais ir daryti išvadą, kad eismo įvykis įvyko atsitiktinai, dėl abiejų ar vieno iš vairuotojų neatsargumo. Nagrinėjamu atveju D. M. nuosekliai tvirtino, kad jis kelis kartus atsisakė imituoti eismo įvykį, nes bijojo, be to, M. N. nepavykdavo surasti asmens, kuris vairuotų kitą automobilį, turėjusį dalyvauti eismo įvykyje. Taigi tokie D. M. teiginiai paaiškina, kodėl eismo įvykio imitavimas užtruko. Taip pat teigtina, kad, įvykus eismo įvykiui, draudimo išmokos, kuri turėtų būti išmokama asmeniui, dydis priklauso nuo įvairių aplinkybių, t. y. transporto priemonės vertės, padarytų apgadinimų masto ir pan. Taigi aplinkybė, kad su D. M. iš anksto nebuvo susitarta dėl konkrečios pinigų sumos, į kurią jis galėtų pretenduoti nusikalstamų veiksmų sėkmės atveju, niekaip neleidžia abejoti jo parodymų patikimumu.

39. Nėra jokio pagrindo sutikti su M. N. apeliacinio skundo teiginiu, kad faktas, jog D. M. motina, kuri buvo paskirta laiduotoja, pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti, kokią konkrečiai veiką padarė jos sūnus, leidžia daryti išvadą, jog D. M. prisipažinimas nevertintinas kaip nuoširdus, o jo parodymai yra nulemti tik siekio palengvinti savo teisinę padėtį. Čia pažymėtina, kad A. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jai yra žinoma, jog buvo kažkoks įvykis, buvo daužomi automobiliai, įvykio smulkmenų jai niekas nepasakojo. D. M. tik pasakė, kad nusikalto ir tiek (t. 5, b. l. 80). Taigi iš A. M. paaiškinimų yra akivaizdu, kad D. M. informavo savo motiną, jog jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kad nusikalto, nors ir tiksliai nenurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jų nedetalizavo. Faktas, kad D. M. detaliau nepapasakojo nusikaltimo padarymo aplinkybių asmeniui, kuris išreiškė norą būti laiduotoju, niekaip neleidžia nesivadovauti jo nuosekliais parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme.

40. Iš D. M. telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės (t. 2, b. l. 23) matyti, kad įvykio dieną, t. y., 2019 m. liepos 10 d. nuo 20.13.09 val. iki 20.52.52 val. jo telefono numeris veikė (duomenys neskelbtini). Iš viešai internete skelbiamos informacijos matyti, kad minėta vieta nuo (duomenys neskelbtini), kur įvyko nagrinėjamas autoįvykis, yra nutolusi apie 700 m. Taigi šis faktas, vertinant jį kartu su D. M. parodymais, patvirtina tai, kad po to, kai D. M. paskambino T. N., jis nuvyko prie (duomenys neskelbtini), kur buvo užfiksuotas automobilių susidūrimas, tuomet, dar neatvykus policijos pareigūnams (iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad apie eismo įvykį buvo pranešta 21.07 val. (t. 1, b. l. 29)) iš įvykio vietos pasišalino. Tuo pačiu konstatuotina, kad aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo M. N. paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme, apie tai, kad eismo įvykis įvyko atsitiktinai, apie eismo įvykį D. M. sužinojo ir į įvykio vietą atvyko jau po visko, t. y., kai apie avariją M. N. prašymu jam pranešė T. N. (t. 5, b. l. 93). Kita vertus, pastebėtina, kad M. N., duodamas paaiškinimus dėl minėtų aplinkybių, nebuvo nuoseklus. Rašytiniame paaiškinime dėl eismo įvykio aplinkybių patikslinimo (t. 1, b. l. 133-136) nuteistasis nurodė, kad D. M. į įvykio vietą atvažiavo, nes apie tai sužinojo iš jo brolio. Iš kur apie įvykį sužinojo brolis, nuteistasis negalėjo nurodyti. Taigi atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo M. N. parodymais negalima vadovautis, nes jie yra nepatikimi. Faktą, kad M. N. nurodė tikrovės neatitinkančias įvykio aplinkybes, o autoįvykis buvo imituotas, patvirtina ir liudytojų R. R., A. Š. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos E. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, specialisto išvadose bei kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

41. Iš M. N. eismo įvykio aplinkybių patikslinime (t. 1, b. l. 133-136) nurodytų duomenų matyti, kad automobilių smūgio metu suveikė automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojo ir keleivio oro pagalvės. Vis tik šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog prieš įvykį matė „Mercedes Benz“ automobilį kelkraštyje, kurio oro pagalvės jau buvo iššovusios (t. 5, b. l. 77). Tokią pačią aplinkybę pirmosios instancijos teisme nurodė ir liudytojas R. R.. Šis liudytojas paaiškino, kad su sutuoktine pasivaikščiojimo metu pastebėjo besiparkuojantį automobilį, kuris stuktelėjo į bordiūrą. Šio automobilio oro pagalvės buvo sprogusios. Buvo iššokusios dvi oro pagalvės – panelėje ir vairo pagalvė. Po 15-20 minučių matė jau įvykusį eismo įvykį tarp minėto automobilio ir kitos transporto priemonės. Automobilis „Mercedes Benz“ buvo atsitrenkęs į įmonei „Citybee“ priklausantį automobilį. Liudytojas iškvietė policiją, nes įvykis, jo įsitikinimu, buvo įtartinas, neatitiko realybės. Liudytojo vertinimu buvo važiuota didesniu, nei leistina 40 km/h greičiu, nes „Citybee“ transporto priemonė buvo išsisukusi nuo smūgio, nebuvo jokių stabdymo žymių. Kai iššauna oro pagalvės automobilyje, būna parako žymių ir miltų salone, tačiau šiuo atveju nieko tokio nebuvo (t. 5, b. l. 57). Tokias pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 27-28), skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 26-28), į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 29), pranešdamas apie eismo įvykį draudimo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 155) bei rašydamas paaiškinimą (t. 2, b. l. 25). Nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojais apklausti E. Č. (t. 2, b. l. 56-57) bei A. Š. (t. 2, b. l. 53-54). Pažymėtina, kad liudytojas A. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisingumą (t. 5, b. l. 19). Tokiais parodymais nėra pagrindo nesivadovauti, nes jie iš esmės sutampa tarpusavyje, juos patvirtina ir specialisto išvados.

42. Iš specialisto išvados Nr. 140-(5135)-IS1-6286 matyti, kad tyrimui pateikto automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone suveikusios oro pagalvės apsauginių miltelių nerasta. Tyrimui pateiktoje oro pagalvėje iš automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apsauginių miltelių nerasta (t. 1, b. l. 179). Specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-105 nurodyta, kad tyrimui pateiktos transporto priemonės vairuotojo oro pagalvė yra pakeista, kitos saugos oro pagalvės yra nepakeistos. Vairuotojo kelių saugos oro pagalvė yra savo tvirtinimo vietoje, tačiau pats prietaisas niekaip nepritvirtintas prie automobilio (tvirtinamosios detalės atlaisvintos, visi tvirtinimo varžtai pašalinti). Kelių saugos oro pagalvės maišas yra negamykliniu būdu sudėtas į oro pagalvės korpusą. Oro pagalvės maišas prie oro pagalvės korpuso pritvirtintas lipnia juostele. Stebimi minėto prietaiso suveikimo požymiai (t. 1, b. l. 180-184).

43. Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra visiškai įrodyta, jog eismo įvykis, kai M. N. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su A. K. valdytu automobiliu „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo imituotas. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad automobilių susidūrimas buvo planuojamas iš anksto, jam buvo ruošiamasi, ieškoma asmenų, kurie galės vairuoti automobilius ir sukels eismo įvykį, nesiginčys dėl eismo įvykio aplinkybių, dar iki įvykio automobilio „Mercedes Benz“ buvo ištrauktos oro pagalvės, šį faktą nurodė tiek liudytojas R. R., tiek D. M.. Taigi baudžiamojoje byloje yra visiškai įrodyta, kad eismo įvykis buvo sukeltas tyčia tam, kad vėliau būtų galima gauti draudimo išmoką už sugadintą automobilį.

44. Nuteistasis M. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam buvo žinoma, jog automobilyje „Mercedes Benz“ anksčiau buvo iššovusios oro pagalvės. Jam D. M. minėjo, kad jis buvo pakliuvęs į kažkokį įvykį, pagalvių taip ir nesutvarkė. D. M. paprašė nieko nesakyti apie oro pagalves, todėl jis, duodamas paaiškinimus draudimo bendrovei, nurodė netiesą apie oro pagalvių suveikimą eismo įvykio metu (t. 5, b. l. 93-94). Vis tik šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į liudytojo R. G. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis įsigijo 2018 metais. Automobilis turėjo nežymų kėbulo sugadinimą, problemų su elektra – neveikė hibridinė sistema. Suremontavęs automobilį, jį naudojo apie metus, vėliau pardavė, nes pateko į avariją. Avarijos metu buvo daužtas automobilio dešinės pusės priekis, iššovė oro pagalvės. Po avarijos automobilio jis netvarkė (t. 5, b. l. 22-23). Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 95-96) liudytojas R. G. davė tokius pačius parodymus (t. 5, b. l. 23). Iš Kelių transporto priemonės registracijos žurnalo pagal identifikacijos numerį (t. 2, b. l. 58-60) matyti, kad automobilis po R. G. nuosavybės teise priklausė Tadui A. N., o 2019 m. vasario 15 d. buvo parduotas D. M.. Taigi iš to, kas aptarta, yra akivaizdu, kad automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dar prieš jį registruojant D. M. vardu, turėjo problemų dėl iššovusių oro pagalvių ir apie tai M. N. turėjo būti bei buvo žinoma. Įvertinus faktą, kad D. M. viešuose registruose transporto priemonės savininku buvo nurodytas tik formaliai, konstatuotina, jog jam nebuvo pagrindo M. N. prašyti nurodyti tikrovės neatitinkančių duomenų dėl eismo įvykio metu neva iššovusių oro pagalvių. Be to, pažymėtina ir tai, kad M. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog oro pagalvės automobilyje buvo sukištos (t. 5, b. l. 95), kas visiškai neatitinka jau aptartų tarpusavyje sutapančių ir vienas kitam neprieštaraujančių liudytojų R. R., E. Č. ir A. Š., taip pat D. M. parodymų, jog dar prieš eismo įvykį oro pagalvės automobilyje buvo iššovusios. Taigi aptartos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad M. N. nurodo tikrovės neatitinkančias įvykio aplinkybes, stengdamasis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

45. Pirmosios instancijos teisme A. K. nurodė, kad nei D. M., nei M. N. nepažįsta, nieko bendro su jais neturi (t. 5, b. l. 82). Vis tik be to, kas jau buvo aptarta anksčiau, A. K. kaltę padarius nusikalstamas veikas patvirtina ir jo nelogiškas elgesys prieš eismo įvykį bei po šio įvykio.

46. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytoju E. G. (t. 5, b. l. 190) iš dalies patvirtino A. K. pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes (t. 5, b. l. 81), kad 2019 m. liepos mėnesio vakare jie buvo susitikę Viršuliškėse, netoli Viršuliškių vidurinės mokyklos, nes tuo metu liudytojas buvo įdėjęs skelbimą, jog parduoda telefoną iPhone. A. K. atvažiavo minėto telefono apžiūrėti, bet jam siūlomas įsigyti mobiliojo ryšio telefonas netiko. Telefoną apžiūrinėjo apie 20 minučių. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos informacijos matyti, kad A. K. į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), įvažiavo 19.54 val. (t. 1, b. l. 58) Kaip jau nustatyta anksčiau, susidūrimas tarp „Mercedes Benz“ automobilio, kurį vairavo M. N., ir „Nissan Qashqai“, kurį vairavo A. K., įvyko apie 20.40 val. Taigi yra nelogiška ir neįtikima, jog A. K. susitikimas, kurio metu jis neva apie 20 minučių apžiūrinėjo mobiliojo ryšio telefoną, su liudytoju ir išvažiavimas iš kiemo, kuris buvo netoli susitikimo vietos, net jei ir tikėti tuo, kad A. K. važiuojant iš kiemo vis įvažiuodavo koks nors automobilis, dėl ko jis privalėdavo trauktis nuo išvažiavimo, galėjo užtukti viso apie keturiasdešimt penkias minutes. Kita vertus, liudytojas E. G. negalėjo nurodyti, kurią 2019 m. liepos mėnesio dieną jis buvo susitikęs su A. K.. Be to, liudytojas nurodė, kad jis su A. K. susitiko apie 21.00 val., o baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog eismo įvykis buvo sukeltas apie 20.40 val., t. y. iš esmės tuo metu, kai turėjo vykti nuteistojo ir liudytojo susitikimas. Kaip jau minėta, liudytojo parodymai leidžia daryti išvadą, jog jis su A. K. turėjo susitikti apie 21.00 val., tačiau bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis 2019 m. liepos 10 d. į įvykio vietą atvyko daugiau nei valandą iki neva turėjusio vykti susitikimo, akivaizdu, kad atvykimas į planuotą susitikimą tokiu metu yra nelogiškas ir leidžia daryti išvadą, jog, jeigu liudytojo bei nuteistojo susitikimas dėl mobiliojo ryšio telefono įsigijimo ir vyko, tai jis vyko ne įvykio dieną ar vyko ženkliai anksčiau nei nurodė liudytojas.

47. Įvertintinas ir A. K. elgesys po eismo įvykio. A. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po įvykio prie jo priėjo vienas ar du vaikinai, kurie paklausė, ar jis turi popierius deklaracijai. Automobilyje rado popierius ir pradėjo pildyti savo deklaracijos dalį, nes suprato, jog jis yra kaltas (t. 5, b. l. 81). Vis tik toks paties nuteistojo nurodytas elgesys yra vertintinas kaip nelogiškas. Visų pirma, pažymėtina, kad A. K. sėdo pildyti eismo įvykio deklaracijos net nesutaręs su kitą transporto priemonę valdžiusiu asmeniu, kuris iš jų yra kaltas, kokiomis aplinkybėmis įvyko eismo įvykis. A. K. teiginys, kad jis neabejojo dėl savo kaltės, yra neįtikimas. Pažymėtina, kad tiek liudytojas R. R. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 27-28), tiek D. M. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 77) nurodė, kad po eismo įvykio abu automobiliai buvo smarkiai apgadinti. Tą patvirtina ir byloje esančios nuotraukos (t. 1, b. l. 60-61, 92-98, 107-118, 158). Liudytojas R. R. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 57) nurodė, kad toje kelio atkarpoje, kur įvyko avarija, leidžiamas greitis yra 40 km/h, transporto priemonių apgadinimų mastas leido daryti išvadą, kad automobilis „Mercedes Benz“ turėjo važiuoti žymiai didesniu greičiu, nei leidžiama. M. N. eismo įvykio aplinkybių patikslinime (t. 1, b. l. 133-136) nurodė, kad jis vairavo 50-55 km/h greičiu. Taigi akivaizdu, kad ir M. N. turėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, kurie priežastiniu ryšiu galėjo būti susiję su kilusiu eismo įvykiu. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. tiek rašytiniuose paaiškinimuose (t. 2, b. l. 104), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 81) nurodė, kad jam nebuvo žinoma, koks asmuo vairavo automobilį „Mercedes Benz“. Taigi, esant aptartoms aplinkybėms, eismo įvykio deklaracijos pildymas neturėjo prasmės ir buvo nelogiškas. Pastebėtina ir tai, kad po kurio laiko iš įvykio vietos dingus asmenims, kurie siūlė A. K. pildyti eismo įvykio deklaraciją, pastarasis apie eismo įvykį policijos pareigūnams, kaip numato KET, nepranešė.

48. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Be jokios abejonės, grindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), kuri yra numatyta BK 24, 25 straipsniuose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-271-303/2016 ir kt.). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, jog yra kėsinamasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

49. Kaip jau buvo nustatyta anksčiau, D. M. automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris dalyvavo autoįvykyje, registravo savo vardu, po ko M. N., vairuodamas minėtą automobilį, atsitrenkė į A. K. valdomą automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuomet M. N. apie eismo įvykį pranešė draudimo bendrovei, o D. M. pateikė prašymą minėtai bendrovei sumokėti 5000 Eur draudiminę išmoką. Taigi akivaizdu, kad tiek A. K., tiek M. N., tiek D. M. suprato, kad jie veikia bendrai įgyvendindami savo neteisėtą sumanymą, imitavus eismo įvykį, apgaulės būdu įgyti svetimą turtą, t. y., veikia nusikalstamai. Faktas, kad D. M. nevaldė transporto priemonės imituojant eismo įvykį, o M. N. ir A. K. tiesiogiai nesikreipė į draudimo bendrovę dėl patirtos žalos atlyginimo, t. y., draudimo išmokos išmokėjimo, nešalina nė vieno iš jų atsakomybės, nes atlikdami anksčiau nustatytus veiksmus kiekvienas iš jų realizavo dalį objektyviosios nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymių, siekiant vieningo tikslo. Nagrinėjamu atveju D. M., A. K. ir M. N. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas bendrininkaujant apgaulės būdu įgyti svetimą – draudimo bendrovei priklausantį turtą – 5000 Eur, nes minėta pinigų suma nebuvo įgyta nuo bendrininkų valios nepriklausančių aplinkybių, t. y., pinigai nebuvo pervesti į D. M. nurodytą banko sąskaitą, kadangi draudimo bendrovės atstovams kilo įtarimų, jog eismo įvykis buvo sukeltas tyčia.

50. M. N. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 95) neigė, kad, kaip nurodė D. M. pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 77), jis davė jam nurodymus pildant prašymą draudimo bendrovei dėl draudimo išmokos gavimo, o būtent, kad liepė pažymėti, jog padaryta žala vertinama 5000 Eur. M. N. tvirtino, kad tokių nurodymų negalėjo duoti, nes tuo metu jo nebuvo Lietuvoje. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos trečiojo skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybinio pranešimo (t. 2, b. l. 147) matyti, kad patikrinus duomenų bazę nustatyta, jog M. N. iš Lietuvos Respublikos išvyko 2019 m. rugsėjo 18 d. 07.11.23 val. Tokį faktą patvirtina ir M. N. pateikti skrydžio bilietai (t. 5, b. l. 154-155). Vis tik šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 166-167) bei pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 77) nurodė, kad M. N. buvo pas jį atėjęs užpildyti deklaraciją ir pasakė, kad reikia įrašyti, kokia maždaug žala buvo padaryta automobiliui. Deklaracijoje reikėjo pažymėti sumą. Nuteistasis M. N. jam nurodė dėti varnelę, kur pažymėta 5000 Eur suma. D. M. taip ir padarė – uždėjo varnelę ant sumos ir išsiuntė dokumentus elektroniniu paštu draudimo bendrovei. Taigi aptarti D. M. parodymai neleidžia daryti išvados, kad M. N. nurodymus dėl prašymo gauti žalą iš draudimo bendrovės davė būtent tą dieną, kai D. M. šį prašymą elektroniniu paštu išsiuntė draudimo bendrovei, t. y., 2019 m. spalio 23 d. Be to, šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog M. N. 2019 m. rugsėjo 18 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis tam tikru laikotarpiu negalėjo grįžti ir nebuvo grįžęs į Lietuvą sausumos ar kitais keliais, t. y., kai sienos kirtimas nėra fiksuojamas duomenų bazėse. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, net jei tikėti M. N. parodymais, jog jis jokių nurodymų D. M. nedavė ir negalėjo duoti, vis tik atsižvelgus į 49 pastraipoje aptartas aplinkybes, tai nešalina M. N. atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

51. BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį, turtas yra vertinamas kaip didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Tiek A. K., tiek M. N. ginčija sugadinto svetimo turto, t. y. automobilio „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „(duomenys neskelbtini)“, vertę. Abu nuteistieji tvirtina, kad iš baudžiamojoje byloje pateiktos sąmatos matyti, jog minėtą automobilį buvo galima suremontuoti už 9466,12 Eur su PVM sumą, todėl jų veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistųjų dėmesys į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 2 dalį sietina ne su patirtos žalos dydžiu, bet su sugadinto turto verte. Patirtos žalos dydžio ir sugadinto turto vertės sąvokos nėra tapačios.

52. Turto vertė nustatoma, vadovaujantis BK 190 straipsnyje nurodytu turto vertės išaiškinimu, pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, tačiau bendroji taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo momentu. Sugadinto turto vertė ir dėl to padaryta žala ne visuomet sutampa. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu, o ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-677/2016, 2K-298-697/2016, 2K-5-628/2019, 2K-126-976/2020 ir kt.). Iš transporto priemonės „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimo ataskaitos Nr. KK192538 (t. 1, b. l. 67-99) matyti, kad automobilio rinkos vertė prieš apgadinimą be PVM buvo 20590 Eur. Taigi baudžiamojoje byloje nustačius, kad M. N. ir A. K. savo tyčiniais veiksmais, veikdami kartu su D. M., sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas automobilis „Nissan Qashqai“, kurio vertė yra 205900 Eur, nuteistųjų A. K. ir M. N. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios sugadintos transporto priemonės vertė viršija 250 MGL.

53. M. N. įsitikinimu, apskaičiuojant sugadinto turto vertę turėjo būti vadovaujamasi bazinės socialinės išmokos dydžiu (MGL), kuris nusikalstamos veikos padarymu metu buvo 38 Eur. Vis tik tokie nuteistojo teiginiai laikytini nepagrįstais. Iš paties nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyto SPIARBBNDĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą bei apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Pagal SPIARBBNDĮ 4 straipsnio 2 dalį bazinį bausmių ir nuobaudų dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Iš 2017 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 707 dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo matyti, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra 50 Eur. Taigi nagrinėjamu atveju nustatant sugadinto turto vertę turi būti taikomas MGL, kuris atitinka 50 Eur. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad toks MGL dydžio taikymas dėl sugadinto turto vertės nustatymo nuteistiesiems yra palankesnis, nes, imant mažesnį MGL dydį, už mažesnės vertės turto sugadinimą grėstų griežtesnė baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnį.

54. BPK 115 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys gali būti patenkintas ar iš dalies patenkintas tais atvejais, kai, vadovaujantis BPK nustatytomis taisyklėmis ir joms neprieštaraujančioms kitų teisės aktų nuostatomis, nustatoma, jog atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei priteisė civilinei ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. K. ir M. N. nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarytos turtinės žalos dydį.

55. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-99-701/2017, e3K-3-357-313/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl nuostolių, kurie yra piniginė žalos išraiška, atlyginimo, taikytinas visiško nuostolių atlyginimo principas, reiškiantis, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę.

56. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad A. K. ir M. N. savo nusikalstamais veiksmais padarė turtinės žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš transporto priemonės „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimo ataskaitos (t. 1, b. l. 67-99) matyti, kad automobilio rinkos vertė prieš apgadinimą be PVM buvo 20590,00 Eur, remonto kaštai be PVM sudaro 17810,00 Eur, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė yra 7210,00 Eur. Transporto priemonės paskaičiuota atkuriamoji vertė (remonto kaštai) sudaro daugiau nei 75 procentus iki apgadinimo turėtos rinkos vertės, todėl, vadovaujantis Taisyklių 14 punktu, apgadintos transporto priemonės atstatymas iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių ekonominiu požiūriu yra netikslingas. Iš civilinio ieškinio ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo M. D. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 21) matyti, kad įmonei buvo padaryta 11141,24 Eur turtinė žala, kuri buvo apskaičiuota iš automobilio vertės, buvusios eismo įvykio metu (20590 Eur), atėmus automobilio pardavimo kainą – transporto priemonė buvo parduota už 9448,76 Eur. M. N. ir A. K. apeliaciniuose skunduose nesutinka su tokia paskaičiuota suma, nes pagal M. N. pateiktus dokumentus (t. 5, b. l. 191-194) automobilį buvo galima suremontuoti ir už 9466,12 Eur, todėl būtent tokia turtinė žala civilinei ieškovei ir turėjo būti priteista. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų teiginiai yra nepagrįsti.

57. Pažymėtina, kad kilus abejonėms ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus dėl turtinės žalos dydžio, turi būti pasitelkiama šios srities specialisto pagalba. Atsižvelgus į tai, kad civilinė ieškovė prašydama turtinės žalos priteisimo rėmėsi transporto priemonės įvertinimo ataskaita, kurią sudarė savo srities ekspertai, turintys reikiamą kvalifikaciją, kurie sugadintą automobilį apžiūrėjo realiai, o padarydami išvadas dėl automobilio vertės sugadinimo metu, jos likutinės vertės bei remonto išlaidų rėmėsi objektyviai, detaliai ir išsamiai išnagrinėtų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti taikyta metodika, apskaičiuojant padarytos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, civilinei ieškovei priteista pinigų suma padarytai turtinei žalai atlyginti visiškai atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus, ji yra adekvataus dydžio.

58. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, laikėsi BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už jo padarytus nusikaltimus paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, jos atitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę.

59. A. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 59 ir 60 straipsniuose, nebuvo nustatyta. A. K. pasikėsino padaryti vieną nesunkų bei padarė vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei, veikdamas tiesiogine tyčia. A. K. anksčiau yra ne kartą teistas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek (duomenys neskelbtini), taip pat ir už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, jam buvo taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis jam parodyto pasitikėjimo nepateisino, vėl nusikalsdavo. Pastebėtina, kad A. K. yra nusikaltęs ir po nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo (po du nuosprendžius buvo priimta Lietuvos Respublikoje (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) ir (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 131)). Nuteistasis yra ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn. Šios aplinkybės rodo, kad A. K. išvadų nedaro, yra linkęs kartoti savo nusikalstamą elgesį. Aptarti faktai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė griežčiausias atitinkamų normų sankcijose numatytas bausmes, t. y. laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai buvo nustatyti ženkliai mažesni, nei baudžiamajame įstatyme numatytas bausmių vidurkis.

60. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas abiem nuteistiesiems paskirtas bausmes, nesilaikė BK 63 straipsnio reikalavimų. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad bausmių apėmimas taikomas ir tuo atveju, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad tiek A. K., tiek M. N. nusikalstamos veikos buvo padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Taigi nuteistiesiems paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis abiejų nuteistųjų atžvilgiu yra keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti A. K. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. Aplinkybė, kad A. K. kurį laiką nenusikalto, įvertinus tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 59 pastraipoje, nėra pagrindas daryti išvadą, jog jam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus bausmės vykdymą. Tokios išvados nekeičia ir tai, kad nuteistasis dirba, tuo labiau, jog jis dirbo ir nusikalstamų veikų padarymo metu. Akivaizdu, kad darbinė veikla nenustabdė jo nuo nusikalstamų veikų padarymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų A. K. ir M. N. apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių nuteistiesiems A. K. ir M. N. subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. K. bausmę, paskirtą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir šiam nuteistajam paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, M. N. bausmę, paskirtą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir šiam nuteistajam paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje arba mokytis, nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymosi įstaigose, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.