Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo B. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p. – laivės atėmimu 8 metams; pagal BK 178 str. 4 d. – 30 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė B. V. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pirmus dvejus metus kalėjime, o likusią bausmės dalį pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., B. V. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo B. V. priteista: nukentėjusiajam V. V. - 30 000 Lt neturinės žalos atlyginimo ir turtinės žalos atlyginimą - netektą uždarbį ryšium su prarastu darbingumu, už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. liepos 7 d. - 1941,87 Lt, po to kiekvieną mėnesį iki 2012 m. gruodžio 6 d. po 277,41 Lt; nukentėjusiajai B. V. - 1708, 05 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 2000 Lt atstovavimo išlaidų.

Taip pat iš nuteistojo B. V. priteista 15 281,81 Lt V. V. gydymo išlaidų Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 48,21 Lt teismo išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. V. nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir už nedidelės vertės svetimo turto pagrobimą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

B. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 9 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, tai yra, nesant jokių asmeninio pobūdžio motyvų, sudavė kumščiu bei spyrė ant žemės nukritusiam V. V. aštuonis kartus į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam daugybinius veido odos nubrozdinimus ir poodines minkštųjų audinių kraujosruvas, poodines kraujosruvas abiejose kaklo pusėse, dvigubą apatinio žandikaulio lūžį abiejų šakų kaklų srityje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir smegenų skilveliuose bei odos nubrozdinimą dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje. Tokiu B. V. sunkiai sutrikdė V. V. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų.

Be to, B. V. 2011 m. rugpjūčio 9 d., apie 2 val. 10 min., Šilutės m., Laisvės kv. prie namo Nr. 5, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po to, kai sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. V. sveikatą, pasinaudodamas bejėgiška sumušto nukentėjusiojo V. V. būkle, pagrobė nedidelės vertės V. V. turtą - 130 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“ su papildymo kortele „Labas“.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo B. V. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas. Skiriant bausmę baudžiamuosius įstatymus teismas irgi pritaikė tinkamai bei teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą.

Tuo tarpu BPK 20 str. yra nurodyta, kas yra laikoma įrodymais, o būtent tokie bylos duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti laikomi tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys yra laikomi įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 276 str. 1 d. yra nurodyti atvejai, kuomet kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi. Tokie šių asmenų parodymai yra laikomi įrodymu.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., 9-10 b. l.) matosi, kad jame yra užfiksuota įvykio vieta Šilutės m., prie Laisvės kv. namo Nr. 5. Ten rasta dėmių, panašių į kraują. Šio protokolo duomenys, vertinant juos kartu su liudytojo V. R. nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kur link (link 5-to namo) jie visi bėgo pastebėję policijos automobilį, bei paties nuteistojo nubraižyta apytikslia namų išsidėstymo schema, taip pat patvirtina, kad V. V. toje vietoje sužalojo būtent B. V.. Be to, nuteistojo pateiktas vietovės brėžinys bei visų šioje byloje apklaustų asmenų parodymai apie būtent prie šiukšlių konteinerių vykusį ginčą, liudytojo V. R. parodymai apie jų nubėgimo kryptį dar ir paneigia nuteistojo iškeltą versiją, kad telefoną jis surado prie įėjimo į namo laiptinę, kurioje gyvena.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepatikėjo jo parodymais apie surastą telefoną, tačiau ir pats nenustatė, kokį gi telefoną jis parsinešė iš kiemo, kur jis dingo ir ar telefonas, kuriuo atsiliepė S. G., priklausė nukentėjusiajam V. V.. Nuteistojo nuomone, apie telefono priklausymą V. V. galima daryti tik prielaidas. Visi šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, jie buvo paneigti teisme išnagrinėtais ir nuosprendyje, iš dalies ir šioje nutartyje išdėstytais bei aptartais įrodymais.

Nuteistojo parodymų apie telefono radimą nepatvirtino jokie kiti įrodymai, todėl teismas pagrįstai jais netikėjo. Be to, teismas įvertino ir tai, kad nuteistojo visi parodymai, ne tik dėl telefono, yra prieštaringi ir neatitinkantys kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių. Nuteistasis teisme aiškino, kad dar iki incidento laiptinėje, kuris vėliau buvo priežastimi ir kieme kilusio konflikto, eidamas kartu su V. G. nusipirkti alaus matė ant žolės gulintį kažkokį vyriškį. Tą vyriškį, o gal jau kitą nuteistasis teigė matęs ir grįždamas iš parduotuvės. Po to jis nurodė, kad kieme matė dvi kompanijas, t. y. iš pradžių du aukštus vyrus, o po to dar tris, kaip vėliau nustatyta – liudytojus V. R., P. K. ir nukentėjusįjį V. V.. Tačiau B. V. parodymų nei apie matytą gulintį vyriškį, nei apie jokią kitą vyrų kompaniją nepatvirtino kartu su nuteistuoju buvęs liudytojas V. G.. Jokių kitų asmenų teigė nematę ir V. R. bei P. K.. Kadangi tuo metu, kai visi prie šiukšlių konteinerių stovėję asmenys pabėgo, pamatę policijos automobilį, o liudytojas V. G. kitame namų kvartale buvo pasislėpęs nuo jį nusivijusio P. K., niekas kitas, kaip tik B. V. labai girto ir negalėjusio pabėgti V. V. įvykio vietoje sužaloti negalėjo.

Apelianto argumentus apie surastą telefoną akivaizdžiai paneigia liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai apie tai, kad sugrįžęs iš kiemo B. V. pats pasakė, jog „davė kažkam lupti ir atėmė telefoną“. Teismo išvada, kad B. V. iš kiemo atsineštas telefonas priklausė būtent V. V., nekelia abejonių ir dėl kitų priežasčių. Tokią išvadą patvirtina liudytojų S. G., V. G. iš vienos pusės ir liudytojų V. R. bei P. K. iš kitos pusės parodymų sutapimas. Šių liudytojų parodymai sutapo ir dėl laiko, ir dėl to, kad pokalbis neįvyko. Juo labiau, kad abiejų šalių liudytojų parodymai dėl neįvykusio pokalbio yra įtikinantys. Liudytojai V. R. ir P. K., išgirdę moterišką balsą turėjo pagrindo manyti, kad V. V. yra policijoje, o liudytoja S. G. išsigando, kad telefonas gali būti vogtas ir skubiai išjungusi telefoną netgi išėmė jo SIM kortelę. Teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje išdėstė pakankamai išsamius argumentus. Iš tikrųjų tikimybė, kad tokiu vėliu paros metu V. V. būtų skambinęs kas nors kitas, o ne jo draugai, su kuriais jis tą vakarą gėrė ir kartu ėjo aiškintis, dėl ko namo laiptinėje buvo užkabintas V. R., yra labai minimali. Tai, kad nebuvo nustatyta, kas vėliau tą telefoną paslėpė ir jis nebuvo surastas kratos metu, teismo išvadų dėl telefono priklausomybės nukentėjusiajam nepaneigia. Liudytojai V. R. ir P. K. teisme parodė, kad V. V. turėjo du mobiliojo ryšio telefonus – vieną liečiamu ekranu, kitą paprastą „Nokia“. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos nuotraukos Nr. 8 matosi, kad ant žolės guli būtent telefonas liečiamu ekranu. Teisiamajame posėdyje buvo ištirta pažyma (1 t., 146 b. l.), iš kurios matosi, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu vykdytą V. V. telefono IMEI kontrolę buvo nustatyta, jog nukentėjusiojo telefonu „Nokia 6030“ naudojosi liudytojas L. M.. Nors šis liudytojas teisme nebuvo apklaustas, tačiau po apklausos ikiteisminio tyrimo metu sužinojęs, jog jo lombarde pirktas telefonas yra vogtas, L. M. jį pateikė policijos pareigūnams, o šie telefoną sugrąžino V. V. motinai nukentėjusiajai B. V.. Visos šios aplinkybės neleidžia abejoti teismo išvada, kad telefonas, kuriuo atsiliepė liudytoja S. G. priklausė būtent nukentėjusiajam V. V..

Įvertinusi visas aptartas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis nuteistasis B. V. sumušė V. V. ir padarė jam specialisto išvadoje nurodytus kūno sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, o po to pagrobė nukentėjusiojo mobilųjį telefoną. Įvertinęs tai, kad B. V., nesant jokių asmeninių motyvų, t. y. be jokios priežasties, iki tol jam nepažįstamą V. V. sumušė ir jį sunkiai sužalojo, o po to dar pagrobė nukentėjusiojo nedidelės vertės mobilaus ryšio telefoną, nuteistojo nusikalstamas veikas teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., 178 str. 4 d.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl padarytų BPK pažeidimų kolegija taip pat atmeta. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad nebuvo padarytas jo drabužių ir avalynės poėmis, kas būtų patvirtinę jo nekaltumą, negali būti laikomos BPK pažeidimu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir bylos tyrimą prižiūrintis prokuroras kiekvienoje byloje individualiai sprendžia, kokius tyrimo veiksmus ir kada būtina atlikti. Byloje nėra ir jokių duomenų apie apelianto nurodomą kratos protokolų klastojimą.

Nuteistasis remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-178/1999, kurioje nurodyta, jog netinkamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas nuosprendyje yra ne tik BPK normų nesilaikymas, bet ir pažeidžiama nuteistojo teisė į gynybą, nes jis nežino, už kokius konkrečius veiksmus yra nuteistas. Tačiau kaip šiuo aspektu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nuteistasis nenurodo. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad ji atitinka BPK 305 str. 1 d. nurodytus reikalavimus. Šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat paties nuteistojo parodymus bei jo versijas. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė visais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2, 3 punktai, surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, nurodė, kodėl kaltinančius įrodymus priėmė, o teisinančius įrodymus atmetė, nes jie prieštaravo vieni kitiems, patikrino nuteistojo versijas ir jas motyvuotai aptarė.

Pats pirmasis ir pagrindinis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad B. V. su nuosprendžiu nesutinka dėl to, jog jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliantas skunde teisingai dėsto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. nuostatas dėl teismo nešališkumo. Taip pat nuteistasis teisingai nurodo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacines nutartis dėl formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu. Tačiau apeliantas konkrečių argumentų dėl šią bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo nenurodė. Iš skundo turinio galima suprasti, kad tai jis sieja su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Tačiau tai, kad teismas įrodymus, taip pat ir nuteistojo parodymus įvertino ne taip, kaip to nori apeliantas, negali būti laikoma BPK pažeidimu, juo labiau esminiu, kuris sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar iš esmės suvaržė nuteistojo teises. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-527/2010, Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-193/2010, Nr. 2K-176/2010 ir kt.). Tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas tiek subjektyviuoju, tiek ir objektyviuoju aspektais.

Skirdamas bausmę B. V. teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir šių, o taip pat ir kitų BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepažeidė. Teismas nenustatė jokių B. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nors apeliantas skunde ginčija nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau ir pats nenurodo konkrečių tokią teismo išvadą paneigiančių argumentų. Iš liudytojų S. G. ir V. G. parodymų matosi, kad įvykio vakarą jie vartojo alkoholį ir nuo 20 val. jie išgėrė 3-4 litrus alaus. Tai rodo, kad B. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinus nuteistojo elgesį laiptinėje petimi pastumiant liudytoją V. R. bei jo vėlesnius veiksmus kieme ginčijantis bei apsistumdant su V. R. ir galiausiai nukentėjusiojo sumušimą be aiškios priežasties, akivaizdu, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Teismas įvertino ir tai, kad B. V. padarė labai sunkų nusikaltimą, sumušdamas V. V. jis nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, kurio padarinius nukentėjusysis jaučia iki šiol. Nukentėjusysis V. V. tapo neįgalus. Įvertinus nuteistojo asmenybę, kad jis teistas net 10 kartų, ne kartą baustas ir už administracinės teisės pažeidimus, būdamas recidyvistu padarė naują labai sunkų nusikaltimą, teismo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, nulėmusi ir galutinės subendrintos bausmės dydį, yra teisinga. Ši bausmė yra adekvati ir padarytos nusikalstamos veikos, ir nuteistojo asmenybės pavojingumui.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad dėstant nusikalstamos veikos – sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų – kvalifikavimo motyvus yra nurodyta, kad B. V. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., o ne pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Tai kolegija laiko apsirikimo klaida, kurią galima ištaisyti nekeičiant nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo B. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nekeičiant nuosprendžio ištaisyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje esantį rašymo apsirikimą, nustatant, kad B. V. nusikalstama veika kvalifikuojama ne pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., o pagal 135 str. 2 d. 8 p.