- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-27
- Bylos Nr.
- 2-1941/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės Šiaulių bankas
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės Šiaulių bankas atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutarties, kuria išbrauktas AB Šiaulių bankas iš kreditorių sąrašo bankrutavusios „Raimarija“ bankroto byloje Nr. B2-628-260/2013.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Administratoriaus įgaliotas asmuo prašė išbraukti kreditorių AB Šiaulių banką iš bankrutavusios UAB „Raimarija“ kreditorių sąrašo. Nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi (civ. b. Nr. 2-1117/2013), kreipėsi į kreditorę dėl bankrutavusios bendrovės turto perėmimo. Nors kreditorė turto dar nėra perėmusi, jos reikalavimas yra patenkintas – įsiteisėjusiu teismo sprendimu sandoris, kurio pagrindu bankas turi teisę ir pareigą perimti turtą, pripažintas sudarytu. Kadangi perimto turto vertė padengia visą kreditorinį reikalavimą, bankas išbrauktinas iš kreditorių sąrašo. Priešingu atveju būtų pažeistas kreditorių lygybės principas, kadangi kreditorius, kurio reikalavimas jau patenkintas, toliau priiminėtų sprendimus ir darytų įtaką UAB „Raimarija“ bankroto procesui.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi išbraukė akcinę bendrovę Šiaulių banką su 2 847 619,97 Lt kreditoriniu reikalavimu iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimarija“ kreditorių sąrašo. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtino AB Ūkio banko įkeitimu užtikrintą kreditorinį reikalavimą 2 847 619,97 Lt sumai, 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankas pakeistas kreditoriumi AB Šiaulių banku su 2 847 619,97 Lt kreditoriniu reikalavimu. Nustatė, kad neįvykus 2012 m. liepos 12 d. paskelbtoms varžytinėms, kuriose buvo siekiama parduoti kreditoriui AB Ūkio bankui įkeistą turtą, bankrutavusios UAB „Raimarija“ administratorius pasiūlė šiam kreditoriui perimti jam įkeistą neparduotą turtą už nustatytą pradinę pardavimo pirmosiose varžytinėse 2 900 000 Lt kainą. Kreditorius AB Ūkio bankas 2012 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 160-03-1942 pranešė administratoriui, jog sutinka perimti šį turtą už administratoriaus nurodytą sumą. Tačiau 2012 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 160-03-2171 bankas atsisakė perimti turtą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1117/2013, konstatavo, jog iš administratoriaus pasiūlymo perimti neparduotą AB Ūkio bankui įkeistą turtą ir AB Ūkio banko akcepto aišku, kad buvo sutarta tiek dėl konkretaus perkamo turto, tiek dėl jo kainos, todėl negalima teigti, jog nebuvo sutarta dėl kokių nors esminių sandorio sąlygų, todėl pripažino sandorį dėl bankrutavusios UAB „Raimarija“ (duomenys neskelbtini), esančio turto pastato – parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – sargo namelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – sargo namelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (tvoros, stovėjimo aikštelių, stoginės) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) perdavimo įkaito turėtojo AB Ūkio banko nuosavybėn už 2 900 000 Lt kainą sudarytu 2012 m. rugpjūčio 9 d. Administratorės įgaliotas asmuo išsiuntė bankui 2013 m. gegužės 13 d. prašymą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kartu pateikdamas ir minėtą teismo nutartį, todėl laikytina, kad kreditorė apie jos interesus liečiančias aplinkybes ir privalomus atlikti veiksmus yra tinkamai informuota. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl įmonės pabaigos byloje nėra priimtas, todėl kreditorių reikalavimų ir jų sąrašo patikslinimai yra galimi (ĮBĮ 26 str.). Įvertinęs aukščiau nurodytas nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas kreditorių AB Šiaulių banką, jo reikalavimą patenkinus visiškai, išbraukti iš bankrutavusios UAB „Raimarija“ kreditorių sąrašo.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas AB Šiaulių bankas prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartį panaikinti ir prašymo dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo išbraukiant AB Šiaulių banką iš UAB „Ramarija“ kreditorių sąrašo netenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nepagrįstai bankroto administratoriaus prašymą dėl kreditorinių reikalavimų tikslinimo patenkino ir įbraukė kreditorių AB Šiaulių banką iš kreditorių sąrašo nepaisant to, kad 2013 m. kovo 21 d. Lietuvos apeliacine teismo nutartis civilinėje byloje Nr.2-1117/2013 buvo priimta pažeidžiant kreditoriaus AB Šiaulių banko teises ir teisėtus interesus, t.y. neįtraukus jo į bylos nagrinėjimą.
2. Kadangi apeliantas gindamas savo pažeistas teises ketino kreiptis į Kauno apygardos teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-1117/2013 CPK 366 straipsnio l dalies 7 punkto numatytu pagrindu ir atnaujintame procese įrodyti, kad bankrutuojančios bendrovės UAB „Raimarija“ turto perėmimo sandoris 2013 m. kovo 21 d. Lietuvos apeliacinio teisino nutartimi buvo patvirtintas nepagrįstai, todėl prieš išbraukiant kreditorių AB Šiaulių banką iš kreditorių sąrašo reikėtų sulaukti galutinės teismo nutarties atnaujintame procese tam, kad būtų išvengta vėlesnių papildomo kreditorinių reikalavimų tvirtinimo ir tikslinimo procedūrų. Priešingu atveju egzistuoja reali tikimybė, kad pašalinus kreditorių AB Šiaulių banką iš bankrutavusios UAB „Raimarija“ kreditorių sąrašo ir teismui priėmus sprendimą atnaujintame procese reikės vėl atlikti kreditorinių reikalavimų tikslinimą ir įtraukti AB Šiaulių banką į kreditorių sąrašą, kas akivaizdžiai pažeistų protingumo, teisingumo ir ekonomiškumo principus.
3. Pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą pagrindžia tai, kad AB Ūkio bankas naujajam kreditoriui AB Šiaulių bankui perleido reikalavimus pagal dvi kredito sutartis – 2004 m. gruodžio 20 d. kredito sutartį Nr.17-329 ir 2008 m. balandžio 17 d. kredito sutartį Nr.17-329, tuo tarpu AB Ūkio banko 2012 m. rugpjūčio 9 d. neva perimtas turtas, esantis adresu Partizanų g.22A, buvo įkeistas tik vienos iš šių kredito sutarčių – 2004 m. gruodžio 20 d. kredito sutarties Nr.17-329 - prievolių įvykdymo užtikrinimui. Taigi realiai net ir tuo atveju jei naujasis hipotekinis kreditorius AB Šiaulių bankas būtų laikomas perėmusiu bankrutavusios UAB „Raimarija“ turtą, jo perimtas turtas turėtų būti skirtas patenkinti prievoles pagal tą kredito sutartį, kurios prievolių įvykdymo užtikrinimui jis įkeistas. Bankrutavusios UAB „Raimarija“ įsiskolinimas pagal 2004 m. gruodžio 20 d. kredito sutartį Nr.17-329 sudaro 2 597 567,36 Lt, tuo tarpu perimto turto, esančiu adresu Partizanų g.22A, vertė 2 900 000 Lt. Taigi AB Šiaulių bankas turėtų sumokėti šį susidariusį skirtumą. Kreditorinis reikalavimas pagal kitą 2008 m. balandžio 17 d. kredito sutartį Nr.17-329 turėtų būti tenkinamas atskirai, parduodant jos įvykdymo užtikrinimui įkeistą turtą, o ne atskaitant šią bankrutavusios UAB „Raimarija“ skolą nuo AB Šiaulių banko mokėtino skirtumo susidariusio perimant turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Priešingu atveju būtų pažeidžiamos ne tik AB Šiaulių banko, bet ir kitų kreditorių teisės bei viešasis interesas. Jei AB Ūkio bankas perėmė bankrutavusios UAB „Raimarija“ turtą 2012 m. rugpjūčio 9 d., tai jis prarado reikalavimo teises į bankrutavusios UAB „Raimarija“ turtą, t.y. jo reikalavimas tapo negaliojančiu ir AB Ūkio bankas 2013 m. kovo 3 d. paprasčiausiai negalėjo AB Šiaulių bankui perleisti reikalavimo, kurio neturėjo.
Atsiliepimas
BUAB „Raimarija“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą. Nurodė, kad su skundu nesutinka. Pareiškėjo minima civilinė byla Nr. 2-1117/2013 yra išnagrinėta ir priimtas galutinis įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl apelianto prielaidos, kad minėtame procese buvo pažeistos procesinės teisės normos, neturi reikšmės, kadangi galioja teismo sprendimo privalomumo principas. Asmuo, gavęs visišką savo reikalavimo patenkinimą ir netgi, kaip teigia apeliantas, didesne apimtimi nei priklauso, neturi teisės balsuoti kreditorių susirinkumuose, todėl pirmosios instancijos teismas pakrįstai išbraukė apeliantą iš kreditorių sąrašo. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad galimai dalis pradinės skolininkės kreditorinio reikalavimo turėjo būti patvirtinta kaip trečiosios eilės kreditorinis reikalavimas, kadangi, sprendžiant iš sutarčių numerių, laikytina, kad 2008 m. balandžio 17 d. buvo sudarytas kredito sutarties Nr. 17-329 papildymas, o ne nauja sutartis. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad AB Ūkio bankas negalėjo perleisti reikalavimo teisės. Nors sandoris pripažintas sudarytu 2012 m. rugpjūčio 9 d., tačiau tai teismo nutartimi konstatuota tik 2013 m. kovo 21 d. Kol nebuvo įsiteisėjusio teismo sprendimo, nebuvo teisinio pagrindo išbraukti pradinę kreditorę akcinę bendrovę Ūkio bankas iš kreditorių sąrašo, taigi ši kreditorė 2013 m. kovo 3 d. perleido galiojančią reikalavimo teisę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išbrauktas AB Šiaulių bankas su 2 847 619,97 Lt kreditoriniu reikalavimu iš bankrutavusios UAB „Raimarija“ kreditorių sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.).
Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.).
Taigi bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas nėra baigtinis.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2012 m. balandžio 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas AB Ūkio bankas 2 847 619,97 Lt kreditorinis reikalavimas (t.4, b.l. 16-17). Kadangi 2013m. kovo 3 d. reikalavimo perleidimo sutartimi AB Ūkio bankas perleido AB Šiaulių bankas savo teises į gautinas sumas/ užtikrinimo priemones pagal 2004 m. gruodžio 20 d. ir 2008 m. balandžio 17 d. tarp UAB „Raimarija“ ir AB Ūkio banko sudarytas kredito sutartis Nr. 17-329, Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi į kreditorių sąrašą įtraukė AB Šiaulių banką su 2 847 619.97 Lt kreditoriniu reikalavimu (t.4, b.l. 20). Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi pripažintas sandoris dėl BUAB „Raimarija“ (duomenys neskelbtini), esančio turto perdavimo įkaito turėtojo AB Ūkio bankas nuosavybėn už 2 900 000 Lt kainą sudarytu 2012 m. rugpjūčio 9 d (t.4, b.l. 43-46). Minėtos apeliacinio teismo nutarties pagrindu, atsižvelgdamas į tai, kad AB Ūkio bankas savo reikalavimo teisę į UAB „Raimarija“ perdavė AB Šiaulių bankui, pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi išbraukė AB Šiaulių bankas iš kreditorių sąrašo.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ginčija motyvuodamas tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 2-1117/2013 buvo priimta pažeidžiant AB Šiaulių banko teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, t. y. skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka. Tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine ar kasacine tvarka, gali konstatuoti, jog skundžiamas žemesnės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neteisėti. Galiojantys įstatymai nenumato jokios kitos teismo veiksmų teisėtumo kontrolės formos. Teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia, nei instancinė, tvarka pažeistų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą.
Iš Teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad apeliantas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-628-260/2013, kurioje buvo išnagrinėtas pareiškėjo R. N. skundas dėl BUAB „Raimarija“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu ir dėl sandorio tarp BUAB „Raimarija“ ir AB Ūkio banko pripažinimo sudarytu. Apelianto nuomone, tik priėmus galutinį sprendimą atnaujintame procese gali būti priimtas procesinis sprendimas šioje byloje dėl AB Šiaulių bankas išbraukimo iš kreditorių sąrašo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2113-254/2013 atmetė AB Šiaulių bankas prašymą dėl proceso atnaujinimo. Vadovaujantis Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis minėta nutartis įsiteisėjo 2013m. liepos 26 d. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, nurodo, kad apelianto argumentai dėl jo teisių pažeidimo priimant Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį atmestini.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį taip pat tuo pagrindu, kad neva apeliantui buvo perduota reikalavimo teisė pagal dvi kredito sutartis, o turtas buvo įkeistas tik vienos iš kredito sutarčių prievolių įvykdymo užtikrinimui. BUAB „Raimarija“, nesutikdama su nurodytu apelianto argumentu, pažymėjo, kad abiejų sutarčių numeris yra vienodas, todėl laikytina, kad tai buvo sutarties pakeitimas, o ne nauja kredito sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas savo argumento, kad 2008 m. balandžio 17 d. kredito sutartis nėra 2004 m. rugpjūčio 9 d. sutarties pakeitimas, nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.), kredito sutarčių nepateikė, todėl nurodytas apelianto argumentas atmestinas kaip neįrodytas.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.