Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2434-1026/2023 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui S. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. K. 2022 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir, patikslinęs ieškinio reikalavimus prašė: (i) atidalinti bendrąją dalinę nuosavybę ieškovo G. K. asmeninėn nuosavybėn priteisiant atsakovui S. M. priklausančias 5/16 dalis buto/patalpos – buto su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), iš ieškovo G. K. atsakovui S. M., priteisiant 21 478,65 Eur piniginę kompensaciją; (ii) priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Kauno apylinkės teisme 2023 m. gegužės 29 d. vykusio teismo posėdžio metu šalys pateikė taikos sutartį ir nurodė, kad abipusėmis nuolaidomis pasiekė susitarimą ir nebeturi suinteresuotumo tęsti ginčą bylos dalyje pagal visus patikslinto ieškinio materialinius reikalavimus bei pagal visus procesinius klausimus, išskyrus klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

1.4. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra protingos, pateisinamos ir pagrįstos, todėl turėtų būti priteisiamos visa apimtimi.

6. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas S. M. apeliacinės instancijos teismo prašo palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2434-1026/2023. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

2.1. Pirmos instancijos teismas, patvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, pagrįstai šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė, t. y. kiekvienai šaliai paliko jos patirtas išlaidas;

2.2. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas yra kaltas dėl bylinėjimosi išlaidų susidarymo, nors tik po byloje atliktos ekspertizės buvo nustatyta reali ginčo turto vertė, kas leido atsakovui apsispręsti dėl atidalijimo, t. y. tik tuomet tapo galimas ginčo išsprendimas iš esmės;

2.3. Ieškovo patirtas 908,50 Eur dydžio mokestis už teismo paskirtos nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės atlikimą yra tik ieškovo veikimo išdava – teikdamas teismui ieškinį, ieškovas pridėjo ginčo turto vertinimo ekspertizę itin sumažinta verte, dėl ko atsakovas buvo priverstas teikti savo vertinimą, kuris praktiškai nesiskyrė nuo teismo ekspertizės vertinimo. Todėl darytina išvada, kad tokiu neatitinkančiu realios vertės vertinimu pats ieškovas prisiėmė riziką išlaidoms.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Todėl toliau spręstinas klausimas dėl skundžiamos nutarties materialinių aspektų (turinio) teisėtumo / neteisėtumo.

8. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria, patvirtinant taikos sutartį, nuspręsta atmesti šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių procesinį elgesį, pasiekto taikaus susitarimo sąlygas, paties ginčo pobūdį ir mąstą, vadovaudamasis bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančiu teisiniu reguliavimu bei bendraisiais teisės principais, padarė išvadą, jog šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Apeliantas yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad šalių bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, netinkamai išanalizavo bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, šalių procesinį elgesį bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos. Anot apelianto, būtent atsakovo procesinis elgesys, kuomet jis iki ieškinio pateikimo teismui nesutiko parduoti jam priklausančią ginčo turto dalį ieškovui, nulėmė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šiais apelianto argumentais.

10. Pažymėtina, kad CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

11. Kaip teisingai atskirajame skunde nurodė apeliantas, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, t. y. lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat jis turi vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018, 21 punktas; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-248/2021, 25, 26 punktai).

12. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018, 28 punktas; 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019, 24 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo dėl esmės, nėra nustatoma, jog bylos šalys būtų piktnaudžiavusios savo procesinėmis teisėmis, bylinėjimosi išlaidos paprastai neturėtų būti skirstomos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-690/2018 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

13. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje buvo kilęs dėl to, kad ieškovas siekė atidalinti bendrąją dalinę nuosavybę jo pasirinktu būdu, t. y. ieškovui asmeninėn nuosavybėn priteisiant atsakovui priklausančias 5/16 dalis ginčo turto, už kurį ieškovas pradiniame ieškinyje siūlė sumokėti 17 103,65 Eur dydžio kompensaciją. Ieškovas nurodė, kad atsakovas ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje nesutiko parduoti jam priklausančią ginčo turto dalį ieškovui, todėl, išnaudojęs visas galimybes išspręsti ginčą taikiai, derybų būdu bei atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, buvo priverstas kreiptis į teismą. Vis dėlto, kaip matyti iš atsakovo 2022 m. liepos 18 d. teismui pateikto atsiliepimo, pastarasis sutiko gauti ieškovo siūlomą kompensaciją (17 103,65 Eur), tik nesutiko apmokėti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, tiek atsiliepime, tiek parengiamojo posėdžio metu atsakovas prašė byloje skirti teisminę mediaciją ginčui spręsti, tačiau ieškovo atstovė parengiamojo posėdžio metu su atsakovo pasiūlymu nesutiko. Vėliau, tęsiant ginčo nagrinėjimą teisme, tarp šalių kilo ginčas dėl ginčo turto vidutinės rinkos vertės, todėl, atlikus ginčo turto vertinimo ekspertizę ir į bylą pateikus ekspertizės aktą, atsakovas 2023 m. kovo 7 d. siūlė ieškovui sudaryti taikos sutartį, sutikdamas gauti 21 000 Eur dydžio kompensaciją, bylinėjimosi išlaidas paliekant kiekvienai iš šalių jos turėtas. Tačiau ieškovas 2023 m. kovo 20 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame siūlomą kompensacijos sumą padidino iki 21 478,65 Eur, ir taip pat prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šalys 2023 m. gegužės 29 d. vykusio teismo posėdžio metu teismui pateikė taikos sutartį ir nurodė, kad nebeturi suinteresuotumo tęsti ginčo nagrinėjimą pagal visus patikslinto ieškinio materialinius reikalavimus bei pagal visus procesinius klausimus, išskyrus klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Taigi, kaip matyti, visas šalių bylinėjimasis teisme iš esmės vyko dėl šalių nenoro taikiai išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, kas tik dar labiau padidino bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių paskirstymo šalims taip ir nepavyko susitarti.

14. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuo atveju abi šalys kaltos dėl proceso eigos ir trukmės. Akivaizdu, kad abi šalys nebuvo linkusios bendradarbiauti, spręsti kilusį ginčą tarpusavio derybų būdu, todėl, persikėlus ginčui į teismą, abi šalys patyrė bylinėjimosi išlaidų. O, nenustačius šalių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas tai šaliai, kuri jas patyrė, yra pagrįstas ir teisėtas. Tai, kad atsakovas iki ieškinio pateikimo teismui nesutiko parduoti jam priklausančią ginčo turto dalį ieškovui, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad būtent atsakovas kaltas dėl ieškovui susidariusių bylinėjimosi išlaidų. Juolab, kaip atsiliepime nurodė atsakovas, ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje ieškovas siūlė žymiai mažesnę kompensacijos sumą nei pradiniame ieškinyje (17 103,65 Eur), o po vienerius metus trukusio teisminio bylos nagrinėjimo buvo susitarta dėl 21 600 Eur, t. y. kompensacijos dydis gana ženkliai buvo padidintas. Taigi, tvirtinti, jog atsakovas, nesutikdamas su ieškovo pasiūlymu ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje, elgėsi netinkamai, nėra pagrindo. Pabrėžtina, kad būtent teisminio proceso metu tarp šalių ir buvo pasiektas susitarimas dėl galutinės kompensacijos sumos. Toks šalių sprendimas negali būti laikomas vėlyvu ir traktuojamas kaip netinkamas. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, bei nenukrypo nuo teismų praktikos. Skundžiamą nutartį naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl to ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.