Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų J. M. ir A. J. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. M., A. J. B., A. V. ir R. K. (R. K.), trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus m. 32-ojo notarų biuro notarei R. J. dėl sprendimų ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą (toliau – ir Prokurorė), su 2015 m. rugsėjo 1 d. prašymu, kurį vėliau patikslino (toliau prašymas ir patikslintas prašymas kartu įvardijami prašymu), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 02-07-104736 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ((duomenys neskelbtini))“ su priedais Nr. 1 ir Nr. 2; 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-19151 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. M.“; 3) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-19152 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. J. B.“; 4) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-19153 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei M. K.“; 5) panaikinti Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J. 2009 m. rugsėjo 10 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (paveldėjimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 punktą, kuriuo A. V. ir R. K. lygiomis dalimis paveldėjo M. K. 866/1733 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis.Pareiškėja paaiškino, kad Kauno apygardos prokuratūroje 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Prienų ir Birštono skyriaus raštas, kuriame prašoma ištirti susidariusią situaciją ir, esant pagrindui, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo.Prokurorė nustatė, kad A. J. B. 1991 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. M., S., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytus 26 ha žemės. Prašyme pretendentais taip pat buvo nurodyti M. K., V. M. ir J. M.. Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) rūšimis paskirstytų žemių 1927 m. kovo 24 d. sąraše įrašytas žemės savininkas M. Š., (duomenys neskelbtini) turėjęs 26 ha žemės. S. M. mirė (duomenys neskelbtini). Alytaus apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, (duomenys neskelbtini) arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąraše įrašytas M. P., (duomenys neskelbtini) turėjęs 28 ha žemės. Kauno apskrities Birštono ir Prienų komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2003 m. gruodžio 30 d. išnagrinėjo pateiktus P. M. žemės nuosavybės faktą įrodančius dokumentus ir nustatė, kad Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. liepos 8 d. pažymėjimo Nr. SI-531-M, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. birželio 10 d. pažymėjimo Nr. R4-3831 įrašų, (duomenys neskelbtini) savininkų turėtos žemės natūroje 2003 m. gruodžio 24 d. atstatymo akto nepakanka nustatyti, jog buvęs savininkas P. M. valdė 28 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). J. M. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M., miręs (duomenys neskelbtini), ir D. M., mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turėjo ne 26 ha, o 28 ha žemės. Prienų rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-26-214/2006 J. M. pareiškimą atmetė. Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-563-153/2006 J. M. apeliacinį skundą atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-2S/2007 J. M. kasacinį skundą taip pat atmetė. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamente 2007 m. rugsėjo 28 d. vykusiame pasitarime dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams į buvusio savininko S. M. turėtą žemę buvo nutarta: siūlyti apskrities viršininkui atkurti nuosavybės teises J. M. į 8,67 ha žemės, grąžinant natūra 0,98 ha ploto namų valdos žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 7,69 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)); siūlyti apskrities viršininkui atkurti nuosavybės teises A. J. B. ir M. K. į 17,33 ha žemės, grąžinti natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise 17,33 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 02-07-10436 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 69-19151 J. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. M. turėtos žemės 8,67 ha dalį, grąžinant natūra 0,98 ha ploto namų valdos žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir 7,69 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 02-07-10436 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 69-19152 A. J. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. M. turėtos žemės 8,67 ha dalį bendrosios dalinės nuosavybes teise su M. K., gražinant natūra 17,33 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 02-07-10436 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 69-19153 M. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. M. turėtos žemės 8,66 ha dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise su A. J. B., grąžinant natūra 17,33 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Be to, (duomenys neskelbtini) mirus M. K., jos 866/1733 žemės dalis lygiomis dalimis paveldėjo A. V. ir R. K..Pareiškėja pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos vykdant žemės nacionalizaciją, t. y., kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Lietuves vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos metu.Prokurorė nurodė, kad įsiteisėjusiame Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-26-214/2006 buvo nustatyta, jog Alytaus apylinkės teismas 1944 m. vasario 22 d. nusprendė S. M. našlei U. M. pripažinti įpėdinystės teises į 1/4 dalį turto, likusio po S. M. mirties (duomenys neskelbtini), susidedančio iš 26 ha žemės su trobomis ir inventoriumi, ir tą turtą paėmė iš P. M., J. M., A. V. bei D. M. valdymo ir perdavė valdyti bendrai su jais. Kadangi aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal 1940 m. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus, o toje teritorijoje teisinius santykius tuo metu reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalis, teismas konstatavo, kad Alytaus apylinkės teismo 1944 m. vasario 22 d. sprendime nurodyti įpėdiniai (P. ir J. M., A. V. bei D. M.) ir kiekvieno jų teisė į palikėjo S. M. turtą atitinka Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalyje nustatytą paveldėjimo pagal įstatomą teisinių santykių reguliavimą, o tai reiškia, kad nacionalizacijos metu turtą, likusį po S. M. mirties (duomenys neskelbtini), susidedantį iš 26 ha žemės su trobomis ir inventoriumi, nuosavybės teise valdė P. ir J. M., A. V. bei D. M., o atsakovai J. M., A. J. B. ir M. K. yra paveldėtojai po P. M. mirties ir pretenduoja tik į jo paveldėtos ir po savo mirties paliktos žemės dalį. Kadangi S. M. mirė (duomenys neskelbtini), 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos metu jis negalėjo būti 26 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininku. Taigi, priimant Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 02-07-10436 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimus Nr. 69-19151, Nr. 69-19152 bei Nr. 69-19153, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 10 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pareiškėja akcentavo, kad atsižvelgiant į tai, jog valstybės institucijų administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus, darytina išvada, jog buvo pažeistas ir viešas interesas nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Be to, ginčijami administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius ir vien jų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Visuotinai žinoma, kad iš neteisėtumo teisė neatsiranda, todėl teismui panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti panaikinta ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis, kuria A. V. ir R. K. paveldėjo M. K. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 866/1733 dalis. Prokurorė atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos prokuratūra duomenis apie tai, jog gali būti pažeistas viešasis interesas, iš Tarnybos Alytaus skyriaus gavo 2015 m. rugpjūčio 3 d., o prašymas teismui buvo pateiktas 2015 m. rugpjūčio 31 d., t. y., nepraėjus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytam vieno mėnesio terminui, todėl terminas, per kurį turi būti pateiktas prašymas teismui, nebuvo praleistas. Teismo posėdyje Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos prašymą nurodė, kad su šiuo prašymu sutinka.Tarnyba, išdėsčiusi faktines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, pažymėjo, kad priimant ginčijamus administracinius aktus, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 10 straipsnio 4 dalies nuostatos, kadangi S. M., miręs (duomenys neskelbtini), žemės nacionalizacijos metu negalėjo būti 26 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininku. Atsakovo nuomone, pažeidimai, padaryti atkuriant nuosavybės teises J. M., A. J. B. ir M. K., turi būti laikomi esminiais ir sudaro pagrindą neteisėtai priimtus administracinius aktus panaikinti.Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.Atsakovas J. M. atsiliepime į pareiškėjos prašymą pažymėjo, kad mano, jog Prokurorės prašymas yra pagrįstas, tačiau vadovaujantis ekonomiškumo, protingumo ir proporcingumo principais, būtų tikslinga ne panaikinti ginčijamus sprendimus, o juos pakeisti, nurodant, kad pretendentui J. M. atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (26 ha). J. M. paaiškino, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog mirus S. M., ginčo žemę paveldėjo ir iki nacionalizacijos valdė atsakovo J. M. tėvas P. M.. Po P. M. mirties visą turtą, taip pat ir archyvinėse pažymose minimus trobesius, priėmė P. M. sutuoktinė D. M., kuri visą savo turtą testamentu paliko atsakovui J. M..J. M. sutiko, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos turėtą žemę negalėjo būti priimti kaip sprendimai dėl buvusio savininko S. M. turėtos žemės, nes jis mirė (duomenys neskelbtini). Atsakovo nuomone, Prokurorės prašymas aspektais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. M. turėtą žemę bei dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą asmenims, neturintiems tokių teisių, yra pagrįstas, tačiau ginčijamų sprendimų panaikinimas reikštų būtinumą iš naujo atlikti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūras, o tai nulemtų papildomų išlaidų valstybei atsiradimą bei laiko sąnaudas visiems nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyviams. J. M. taip pat prašė jo procesinę padėtį pakeisti į trečiojo suinteresuoto asmens.Teismo posėdyje atsakovas J. M. ir jo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus m. 32-ojo notarų biuro notarė R. J. atsiliepime į Prokurorės prašymą nurodė, kad prašomas panaikinti 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas buvo išduotas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiais teisės aktais bei remiantis galiojančiais viešų registrų duomenimis. Kitų prašymo reikalavimų pagrįstumo klausimą R. J. paliko spręsti teismui.Teismo posėdyje atsakovės A. J. B. atstovas prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra viešojo intereso, o ginčas vyksta tarp giminaičių.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą patenkino visiškai ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 02-07-104736 su priedais Nr. 1 ir Nr. 2, Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimus Nr. 69-19151, Nr. 69-19152 ir Nr. 69-19153 bei Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J. 2009 m. rugsėjo 10 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (paveldėjimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 punktą, kuriuo A. V. ir R. K. lygiomis dalimis paveldėjo M. K. 866/1733 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro adresas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis, panaikino.Pirmosios instancijos teismas, aptaręs teisinį reguliavimą, susijusį su prokuroro teise kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, bei teismų praktiką, pažymėjo, kad tinkamo ir skaidraus nuosavybės teisių atkūrimo, kaip specifinio proceso, kuriuo atkuriamos asmenų nuosavybės teisės į ypatingą nuosavybės objektą – žemę, užtikrinimas, yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka, ir atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažino, kad Prokurorė, kreipdamasi į teismą šioje byloje, gina viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismų praktiką bei pareiškėjos prašyme nurodytų materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų pobūdį, pripažino, jog jais pažeidžiamas ir viešasis interesas, nes jie turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams.Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei atsižvelgęs į tai, kad Prokurorė į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 1 d., o tyrimas buvo pradėtas 2015 m. rugpjūčio 3 d. gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 30 d. raštą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja į teismą kreipėsi greičiau nei per vieną mėnesį nuo momento, kai gavo informaciją, kuri buvo pagrindu spręsti dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, taigi Prokurorė į teismą kreipėsi nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyto termino.Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, apžvelgęs Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto bei 2 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisės buvo atkurtos į buvusio savininko S. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, tačiau (duomenys neskelbtini) vyskupijos (duomenys neskelbtini) 2013 m. vasario 11 d. mirties liudijimas patvirtina, kad S. M. mirė (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, kad S. M. nacionalizacijos metu (1940 m.) prašomos grąžinti žemės savininku nebebuvo ir juo būti negalėjo, todėl priimant Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 02-07-10436 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimus Nr. 69-191451, Nr. 69-19152 bei Nr. 69-19153, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies bei 2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Padaryti pažeidimai laikytini esminiais ir sudaro pagrindą panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus, todėl Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 02-07-104736 bei Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimai Nr. 69-19151, Nr. 69-19152 ir Nr. 69-19153 turi būti panaikinti kaip iš esmės prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teismas akcentavo, kad atsakovas J. M. nurodė, jog rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mirus S. M., ginčo žemę paveldėjo ir valdė atsakovo J. M. tėvas P. M., po P. M. mirties visą turtą, taip pat ir archyvinėse pažymose minimus trobesius, priėmė P. M. sutuoktinė D. M., kuri visą savo turtą testamentu paliko atsakovui J. M., ir prašė pareiškėjos prašymą patenkinti iš dalies bei ginčijamus sprendimus pakeisti, nurodant, kad pretendentui J. M. atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Teismas pažymėjo, kad administracinio akto priėmimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir ji yra priskirta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kompetencijai, todėl panaikinus neteisėtai priimtus atsakovo administracinius aktus, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turės būti atlikta iš naujo. Atsižvelgus į tai, nurodyti atsakovo argumentai buvo atmesti.Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą, yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis. Teismas pažymėjo, kad pagal Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 02-07-104736 ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-19153, M. K. įpėdiniai A. V. ir R. K. lygiomis dalimis paveldėjo dalį (866/1733) žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Minėti privatūs asmenys įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį pagal teisės aktams prieštaraujančius administracinius aktus. Pareiškėjos reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J. 2009 m. rugsėjo 10 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (paveldėjimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 punktą laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinių reikalavimų panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl patenkinus Prokurorės prašymo pagrindinius reikalavimus, turi būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės R. J. 2009 m. rugsėjo 10 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo 2 punkto panaikinimo.Likusius pareiškėjos prašymo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su prašymo pagrindu ir dalyku bei neturinčiais teisinės reikšmės, todėl jų detaliau neanalizavo. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą imperatyviai pažymėjo, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

III.

Atsakovas J. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo iš dalies pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą, pakeičiant panaikintus aktus ir nurodant, kad pretendentui J. M. atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę – 26 ha.J. M. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepimuose į pareiškėjos prašymą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepakeitė jo procesinės padėties.J. M. atkreipia dėmesį, kad šioje administracinėje byloje nekyla ginčo dėl to, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), negalėjo būti atkurtos buvusio savininko S. M., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu, o turėjo būti atkurtos jo įpėdinių vardu. Įpėdiniams nustatyti į bylą buvo pateikta pakankamai papildomų dokumentų. Taip pat nekilo ginčo dėl to, kad J. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo (P. M., S. M. sūnaus) iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau buvo panaikintas visas sprendimas atkurti jam nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę, grąžinant šį garbaus amžiaus pilietį į nuosavybės teisių atkūrimo pradžią, t. y., 20 metų atgal. Toks sprendimas neatitinka sąžiningumo, protingumo bei ekonomiškumo principų, be to paneigia atsakovo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.Teismui taip pat buvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad nacionalizacijos metu visi kiti S. M. vaikai gyveno atskirai, turėjo savo šeimas ir savo palikimo dalį gavo pinigais arba gyvuliais ir turėjo atskiras žemėnaudas, o visą po S. M. likusią žemėnaudą paveldėjo ir iki nacionalizacijos valdė būtent P. M.. Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, prašo atsakovo J. M. apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėja paaiškina, kad J. M. motyvas, jog teismas prašymą turėjo tenkinti iš dalies ir ginčijamus sprendimus pakeisti, t. y., nurodyti, kad pretendentui J. M. atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos turėtą 26 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, kadangi administracinio akto priėmimas ir keitimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva, o spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra priskirta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kompetencijai.Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, visiškai atitinka teismų praktiką šios kategorijos bylose, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo J. M. apeliacinį skundą atmesti.Tarnyba paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamais Kauno apskrities viršininko administracijos administraciniais aktais nuosavybės teisės į buvusio savininko S. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos neteisėtai, kadangi S. M. mirė (duomenys neskelbtini) ir nacionalizacijos metu nebebuvo žemės savininku bei juo negalėjo būti. Taigi, teismas, tenkindamas pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.Tarnyba atkreipia dėmesį, kad atsakovo J. M. apeliaciniame skunde nurodytus archyvinius dokumentus, kurie, apelianto nuomone, neabejotinai patvirtina, jog po S. M. mirties 26 ha žemės paveldėjo P. M., t. y., 1943 m. gruodžio 18 d. U. M. ieškinį ir Alytaus apylinkės teismo 1944 m. vasario 22 d. sprendimą, vertino bendrosios kompetencijos teismai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2007, nurodė, kad: „iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 26 ha dydžio sklypo savininkas (duomenys neskelbtini), iki 1935 m. buvo S. (Š., S.) M., turėjęs 4 vaikus: sūnus J. ir P., dukteris D. M. ir A. V.. Alytaus apylinkės teismas 1944 m. vasario 22 d. sprendime pripažino, kad mirus S. M., jo žmona U. M. turi teisę į 1/4 dalį iš jo palikimo, susidedančio iš 26 ha žemės su trobomis ir inventoriumi, esančio (duomenys neskelbtini), išėmė tą turtą iš P. ir J. M., A. V. ir D. M. valdymo ir perdavė jiems bendrai valdyti“. Kasacinės instancijos teismas šioje civilinėje byloje pažymėjo, kad: „teismai tinkamai išanalizavo visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkami ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus nuosavybės teisę liudijančius dokumentus bei kitus įrodymus ir pagrįstai laikė, kad negali būti nustatytas juridinis faktas, jog D. M. ir P. M. iki žemės nacionalizacijos paveldėjo 26 ha žemės“. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovas J. M., byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina fakto, kad po S. M. mirties jo nuosavybės teise valdytus 26 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), paveldėjo ir nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė P. M. su sutuoktine D. M..Tarnyba pažymi, kad jeigu atsakovas J. M. pateiktų nuosavybės teises įrodančius dokumentus, kurie patvirtintų, jog jo tėvas P. M. 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 26 ha žemės, paveldėtos po S. M. mirties, J. M., vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nebūtų vienintelis pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę.Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu tenkindamas Prokurorės prašymą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į iki nacionalizacijos valdytą žemę yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kompetencija (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis) ir kad panaikinus neteisėtai priimtus administracinius aktus, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turės būti atlikta iš naujo.Atsakovė A. J. B. prašo atsakovo J. M. apeliacinį skundą atmesti.A. J. B. prašo J. M. apeliacinį skundą laikyti procesiniu dokumentu, neabejotinai įrodančiu, kad Prokurorės prašyme nėra jokio viešojo intereso. J. M. apeliacinio skundo teiginiai, kad vieno iš S. M. sūnaus P. M. žmona D. M. buvo S. M. nekilnojamojo turto žemės paveldėtoja, tvirtai įrodo, jog viešojo intereso nėra. Tarp įpėdinių, su kuriais reikėtų ginčytis dėl paveldimo turto, valstybės, kaip įpėdinės, nėra. Net jeigu J. M. būtų kada nors pareiškęs kokį nors ieškinį, tai šalys dėl paveldėjimo būtų J. M. dėdė J. M. ar jo vaikai, bet ne valstybė. A. J. B. akcentuoja, kad apeliacinio skundo samprotavimai apie paveldėjimo istoriją, turbūt, buvo pagrindas Prokurorės prašymui. A. J. B. atkreipia dėmesį, kad Prokurorės prašyme to, ko prašoma apeliaciniame skunde – pakeisti sprendimą, nurodant, jog tik J. M. būtų atkuriamos nuosavybės teisės, – nebuvo prašoma. Teismas tokį prašymą nei atmetė, nei jį nagrinėjo, o apeliacinės instancijos teismas neturi nagrinėti to, kas nebuvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Atsakovė A. J. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir Prokurorės prašymą atmesti.Atsakovė nesupranta, kaip po aštuonerių metų Prokurorė gali kreiptis į teismą, jeigu tam yra nustatytas vieno mėnesio terminas. Teismų praktika, pagal kurią prokurorui terminas prasideda nuo tos dienos, kai jis sužino apie pažeidimą, turėtų būti vertinama kaip niekinė, kadangi prokuroras yra valstybės statutinis pareigūnas ir jis atstovauja valstybei, o ne J. M., kaip yra nagrinėjamu atveju. A. J. B. nuomone, teismas privalėjo suprasti ir žinoti, kad prokuroras neturi daugiau teisių, nei valstybė, kuriai jis atstovauja. Pažymi, kad valdžios institucijų sprendimai dėl žemės grąžinimo ir tarp šalių (J. M. bei kitų) vykę teisminiai procesai buvo vieši ir valstybės nustatyta tvarka registruoti viešuose kadastruose bei teismų analuose. Apie tai nuo tokių veiksmų atlikimo dienos buvo žinoma ir prokurorams.A. J. B. teigia, kad prokurorai privalo laiku atlikti visus veiksmus dėl viešojo intereso gynimo. Prokurorė nepateikė duomenų apie buvusias svarbias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas kreiptis į teismą. Akcentuoja, kad Lietuvos aukščiausieji teismai ne kartą kasacinėse ir kitose bylose bei dėstytojai studentams aiškino, jog terminai yra vienas iš teisės stabilumo požymių bei žmogaus teisių gynimo priemonių, tačiau pirmosios instancijos teismas to turbūt nenorėjo suprasti. Atsižvelgiant į terminus, teismas negalėjo revizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutarties ir žemesnių teismų sprendimų, kuriuose labai aiškiai buvo aptarta, jog J. M. dar 2005 m. rugpjūčio 16 d. kreipdamasis į teismą, jau pusantrų metų buvo praleidęs terminą ir šis terminas nebuvo atnaujintas. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas per Prokurorės prašymą negalėjo įteisinti J. M. neapdairumo ir nerūpestingumo, siekiančio 2004 m.A. J. B. akcentuoja, kad yra panašu, jog pareiškėjai ir teismui sunku suprasti, kad jokio viešo intereso nebėra nuo tos dienos, kai nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos visiems giminaičiams. Kadangi žemės reikalai yra asmeniniai, o ne vieši, pirmosios instancijos teismas neturėjo konkuruoti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuria J. M. išvedžiojimai dėl jo neva pažeistų teisių buvo atmesti. Pažymi, kad ši nutartis negali būti revizuojama jokiu aspektu. Vien tai, kad į ginčą vieno iš asmenų pusėje įsikišo Prokurorė, nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčas kilo dėl viešojo intereso gynimo, ir jos reikalavimai negali būti ginami. Apeliantė nurodo, kad teismas privalėjo pagalvoti, kaip po sprendimo priėmimo bus sprendžiami iš A. J. B. atimtos nuosavybės grąžinimo klausimai. Atsakovei ir kitiems giminaičiams atkūrus nuosavybės teises į žemę, ši žemė tapo jų nuosavybe ir ją atimti buvo galima tik vienu atveju civiline tvarka – paimant visuomenės poreikiams, tačiau teismas to nesuprato. A. J. B. pažymi, kad jokiam įstatymui neprieštarauja tai, jog kurį laiką po žmogaus mirties nuosavybė gali būti registruota mirusiojo vardu, svarbu, kad įpėdiniams įstatymas suteiktų teisę atgauti nekilnojamąjį turtą. Apeliantė ir kiti asmenys, kuriems žemė buvo grąžinta, yra S. M. anūkai. Nei A. J. B., nei kitam giminaičiui, nei prokurorams, nei teismams žemės nuosavybės priklausomybė, kad ir prieš 10 ar daugiau metų mirusiam seneliui, neturi reikšmės, svarbu, kad 1940 m. iki sovietų valdžios įsiteisinimo jis buvo žemės savininku, o tokių ginčų neturėtų kilti. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Prokurorė nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų situaciją, susijusią su nuosavybės teisių grąžinimu, o pateikti įrodymai ir samprotavimai prieštarauja galiojantiems teismų sprendimams, todėl Kauno apygardos administracinis teismas negalėjo patenkinti Prokurorės prašymo, remdamasis nesančiais įstatymų imperatyvais. Net pagal Prokurorės prašymą teismas negali ignoruoti įstatymų ir kitų teismų sprendimų kito asmens naudai. A. J. B. nuomone, teismas privalėjo žinoti, kad Prokurorės prašymą būtų buvę galima tenkinti tik tada, jeigu būtų buvusi kurio nors pareigūno, kuris nusprendė priimti įsakymą dėl žemės grąžinimo, kaltė, tačiau pirmosios instancijos teismas net nesprendė dėl kalto pareigūno veiksmų. Teismas nurodė daug įvairių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdžių, tačiau nesvarstė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį priėmusių ir žemesnių teismų teisėjų veiksmų pagrįstumo klausimo, nors remiantis jų sprendimais buvo priimtas ginčijamas 2007 m. spalio 3 d. įsakymas. Pirmosios instancijos teismas drąsiai teigė, kad J. M. tėvas P. M. po S. M. mirties paveldėjo turtą, nors kiti teismai buvo nustatę kitokias aplinkybes. Apeliantės nuomone, teismas privalėjo įvertinti visus administracinėje byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat privalėjo žinoti, kad P. M. sutuoktinės D. M. turto dalis neatsirado iš kažkur kitur. Teismas nesugebėjo paneigti archyviniuose dokumentuose užfiksuotų faktų, kad po S. M. mirties iki tarybų valdžios tik įpėdiniai bei turto globėjai J. ir P. M. buvo Alytaus teisme įrašyti, o vien J. M. teiginiais, kad mirus S. M., ginčo žemę paveldėjo ir valdė jo tėvas P. M., pagrįsti teismo sprendimą nėra gražu, tuo labiau, kad kiti teisėjai buvo nusprendę kitaip ir jų priimti sprendimai galioja.Apeliantė nurodo, kad nebuvo nustatyta, jog Kauno apskrities viršininkas ar teisėjai yra kalti. Taip pat nėra duomenų, kad kas nors iš įpėdinių, gal išskyrus J. M., šioje byloje būtų pateikę žinomai netikslius archyvinius ar kitus duomenis, būtų juos neteisingai aiškinę ar klaidinę pareigūnus bei teismus. Taigi, teismas nenustatė nei pažeidimo fakto, nei kaltų asmenų ar institucijų. Be to, teismas, žinodamas, kad nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas jau negalioja, nenurodė, kaip turėtų būti apginamos A. J. B. teisės ir kam ji turėtų reikšti pretenzijas. Atsakovės nuomone, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, šališkas ir turi būti panaikintas, kadangi juo buvo panaikintos apeliantės nuosavybės teisės.Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, prašo atsakovės A. J. B. apeliacinį skundą atmesti.Prokurorė paaiškina, kad kreipimosi į teismą metu galiojusioje Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pažymi, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia turi būti laikoma diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuroras, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ir ar jį pažeidžia. Prokurorė nurodo, kad į teismą buvo kreiptasi greičiau nei per vieną mėnesį nuo to momento, kai buvo gauta informacija, kuri buvo pagrindu spręsti dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Tyrimą Prokurorė pradėjo 2015 m. rugpjūčio 3 d. gavusi tarnybos 2015 m. liepos 30 d. raštą, o į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 1 d. Taigi, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.Pareiškėja nurodo, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ar institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti gintinais viešojo intereso objektais. Be to, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu.Prokurorė pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis nustato, jog nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši nuostata įtvirtina ne tik privačios, bet ir valstybės, savivaldybės nuosavybės, įskaitant ir žemę, apsaugą. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui. Valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei, todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų. Taigi, Prokurorė, nustačiusi, kad valstybės nuosavybė privačia nuosavybe tapo galbūt pažeidžiant teisės aktų nuostatas, kreipėsi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo. Teismas, konstatavęs teisės aktų pažeidimus, pareiškėjos prašymą tenkino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris visiškai atitinka suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės A. J. B. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas paaiškina, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Taigi, teismas pagrįstai sprendė, kad Prokurorė, ginanti viešąjį interesą, į teismą kreipėsi nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatyto termino.Tarnyba sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tinkamo ir skaidraus nuosavybės teisių atkūrimo, kaip specifinio proceso, kuriuo atkuriamos asmenų nuosavybės teisės į ypatingą nuosavybės objektą – žemę, užtikrinimas yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino pareiškėjos prašyme nurodytų materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų pobūdį bei pagrįstai pripažino, kad jais pažeidžiamas viešasis interesas, kadangi padaryti teisės normų pažeidimai turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į tai, apeliantės A. J. B. apeliacinio skundo argumentai dėl viešojo intereso nebuvimo yra nepagrįsti ir turi būti atmesti.Tarnybos nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamais Kauno apskrities viršininko administracijos administraciniais aktais nuosavybės teisės į buvusio savininko S. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos neteisėtai, kadangi S. M. mirė (duomenys neskelbtini) ir nacionalizacijos metu žemės savininku nebebuvo ir juo būti negalėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.Atsakovas J. M. prašo atsakovės A. J. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą iš dalies pakeisti, nurodant, kad pretendentui J. M. atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę – 26 ha.J. M. savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjos prašymą bei apeliaciniame skunde. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatyme numatyto termino – Prokurorė į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 1 d., o tyrimas buvo pradėtas 2015 m. rugpjūčio 3 d. gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 30 d. raštą. Taigi, pareiškėja į teismą kreipėsi greičiau nei per vieną mėnesį nuo to momento, kai gavo informaciją, kuri buvo pagrindas jai spręsti dėl galimo viešojo intereso pažeidimo.Kitų A. J. B. argumentų J. M. nevertina, kadangi jie, atsakovo nuomone, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir tik atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.Atsižvelgdama į šias nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovų apeliacinius skundus vertina kartu, kadangi, kaip minėta, apeliacinių skundų argumentai neriboja teismo diskrecijos tikrinti visą bylą.Nuosavybės teisių atkūrimas pradedamas pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti dokumentai (1 dalis). Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (2 dalis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkte nustatyta, kad jei pateiktų dokumentų nepakanka, siūloma piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo.Byloje nustatyta, kad ginčijamais Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. sprendimais Nr. 69-19151, Nr. 69-19152 ir Nr. 69-19153 nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į nekilnojamąjį turtą (žemę), iki nacionalizacijos valdytą S. M., mirusio (duomenys neskelbtini), todėl nepateikus institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šios nutarties 64 punkte nurodytų dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises apie žemės valdymą jos nacionalizacijos metu 1940 m. liepos 22 d., nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos. Ši aplinkybė pagrįstai buvo pripažinta ginčijamų sprendimų panaikinimo pagrindu.Vertinant prokuroro teisę ginčyti aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginant viešąjį interesą, yra reikšminga Konstitucinio Teismo nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas, kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindiniai kriterijai, siekiant nustatyti, ar asmuo gina viešąjį interesą, ar savo subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą, yra teisiniai argumentai bei aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus. Tik tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, 2007 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-316/2007, 2007 m. sausio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221–248 p., 2008 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-857/2008).Pareiškėja šio ginčo atveju pagrindė viešąjį interesą jo svarba visai visuomenei. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tuo sutinka ir paaiškina, kad turto nacionalizacija palietė didžiąja dalį visuomenės, todėl šių pasekmių pašalinimas, atkuriant nuosavybės teises, yra prioritetinis valstybės ir visos visuomenės interesas, tai patvirtina ir Atkūrimo įstatymo preambulės nuostatos, todėl bet kuris teisingumo pažeidimas šiame procese yra ne tik konkretaus asmens teisių pažeidimas, bet ir visos visuomenės interesas, kad procesas būtų teisėtas, skaidrus ir teisingas. Šios nuostatos grindžiamos taip pat Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. A63-323/2011, Nr. A858-279/2011, Nr. A146-335/2008, Nr. A17-742/2007, Nr. A14-86/2007 ir Nr. A3-11/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006. Taigi, pareiškėjos prašymas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytą teisę prokurorei kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir pagrįstai buvo priimtas bei išnagrinėtas teisme.Dėl pareiškėjos teisės ginčyti 2007–2009 m. priimtus aktus pažymėtina, kad šios bylos ginčui, kilusiam iš viešojo administravimo, terminas per kurį gali būti ginama pažeista teisė ar teisėtas interesas, nėra nustatytas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A438-2281/2011, Nr. A438-372/2010, Nr. A525-908/2010, Nr. A575-1576/08 ir Nr. A10-131/2007) patvirtina, kad tais atvejais, kai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, turi būti nustatyta, ar nėra praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui. Jeigu nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo yra praėję daugiau nei 10 metų, tokia situacija, kai kreipiamasi į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, vertintina kaip galinti turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui. Šio ginčo atveju nuo aktų priėmimo datos iki prašymo pateikimo teismui datos nėra praėjęs bendras Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl nėra pagrindo taikyti senaties terminą.Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į atsakovų esminius apeliacinio skundo argumentus, nevertina argumentų, kurie nėra susiję su teisingu šios bylos išsprendimu pareiškėjos pateikto prašymo apimtyje ir tik konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos prašymą patenkino, todėl jo sprendimo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovės A. J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.