Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-565-544/2013

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-25
Bylos Nr.: 2A-565-544/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-50-3-01897-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Laimutė Sankauskaitė, Zina Mickevičiūtė, Ramunė Čeknienė (pran.)
Atsakovas: G. V., L. V., K. V., P. Č.

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
32.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-565-544/2013;

teisėja Jurgita Čiginskaitė Proceso Nr. 2-50-3-01897-2012-0 Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1;30.10;32.5.4;41;94.1;122.3;121.18;

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. V., L. V., K. V. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-168-921/2013 pagal ieškovo bankrutavusios IĮ G. V. vaistinė administratoriaus UAB „Administratoriai LT“ ieškinį atsakovams K. V., G. V., P. Č., G. V. ir L. V. dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo įregistruoti nuosavybęs teisę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009-09-21 sutartinės hipotekos sandorį, pagal kurį atsakovės K. V. ir G. V. 2009-09-21 paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti atsakovui P. Č. įkeitė trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovus G. V. ir L. V. įregistruoti nuosavybės teises į minėtą butą, o jiems to nevykdant, suteikti teisę tai padaryti ieškovo bankroto administratoriui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008-09-18 buto dovanojimo sutartimi atsakovai G. V. ir L. V. atsakovėms K. V. ir G. V. padovanojo butą, esantį,(duomenys neskelbtini). 2009-09-21 atsakovas P. Č. pagal paskolos sutartį paskolino K. V. iki 2012-09-21 be palūkanų 20 000 Lt, o atsakovės K. V. ir G. V. šios paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui atsakovui P. Č. sutartinės hipotekos lakštu įkeitė butą, esantį(duomenys neskelbtini). Panevėžio apygardos teismo 2010-09-23 sprendimu 2008-09-19 dovanojimo sutartis, pagal kurią atsakovai G. V. ir L. V. atsakovėms K. V. ir G. V. padovanojo minėtą butą, pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento. Ieškovo nuomone, 2009-09-21 sutartinės hipotekos sandoris pripažintinas negaliojančiu kaip pažeidžiantis bankrutavusios IĮ G. V. vaistinė teises ir kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovės įkeitė butą neturėdamos nuosavybės teisių į jį, o iš ne teisės neatsiranda teisėti veiksmai. Atsakovų nesąžiningumas sudarant dovanojimo sandorį konstatuotas įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2010-09-23 sprendime. Atsakovės G. V. ir K. V. privalėjo žinoti, kad neteisėtai dovanoto didelės apie 180 000 Lt vertės buto įkeitimas sąlyginai nedidelės 20 000 Lt atsakovo P. Č. suteiktos paskolos grąžinimui užtikrinti apsunkins buto realizavimą siekiant patenkinti įmonės kreditorinius įsipareigojimus iš šio buto. Paskolos grąžinimo terminas pasibaigęs, todėl sandoris turi būti panaikintas. Kadangi atsakovai G. V. ir L. V. nuosavybės teisių į minėtą butą neįregistruoja, bankroto administratorius to padaryti negali, prašė įpareigoti juos įregistruoti nuosavybės teises į butą, o to nevykdant suteikti teisę šiuos veiksmus atlikti bankroto administratoriui. Kadangi hipotekos sandorio CK 6.66 str. pagrindu pripažinti negaliojančiu neprašo, tai 1 metų ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas. Jei teismas nuspręstų taikyti ieškinio senatį, tuomet prašė jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes apie hipotekos sandorį sužinojo jau prasidėjus bylinėjimuisi dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo, todėl nebuvo galimybės padidinti ieškinio reikalavimus. Bylinėjimasis dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo taip pat yra laikytinas svarbia priežastimi, dėl ko buvo praleistas ieškinio senaties terminas (b. l. 3-5).

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2013-04-23 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiu 2009-09-21 sudarytą ir 2009-09-22 įregistruotą hipotekos sandorį Nr. 10120090001310 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo; įpareigojo atsakovus G. V. ir L. V. per 30 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti VĮ Registrų centrui prašymą ir kitus reikalingus dokumentus dėl nuosavybės teisių į butą įregistravimo; atsakovams G. V. ir L. V. neįvykdžius šio įpareigojimo per nurodytą terminą, ieškovui suteikė teisę šiuos veiksmus atlikti pačiam; priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-12-17 nutartimi IĮ G. V. vaistinė, kurios savininkai yra G. V. ir L. V., iškelta bankroto byla. 2008-09-19 L. V. ir G. V. sudarė dovanojimo sandorį, kuria dukroms G. V. ir K. V. perleido lygiomis dalimis asmeninėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi butas įgytas įmonės savininkų santuokos metu, tai, esant įmonės įsiskolinimams, skolų išieškojimas gali būti nukreiptas ir į minėtą butą. Įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2010-09-23 sprendimu 2008-09-19 dovanojimo sandoris pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, atsakovės K. ir G. V. įpareigotos butą grąžinti atsakovams G. ir L. V. asmeninėn nuosavybėn. Pagal 2009-09-21 paskolos sutartį P. Č. paskolino K. V. 20 000 Lt be palūkanų iki 2012-09-21 ir paskolos įvykdymo užtikrinimui K. ir G. V. įkeitė butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriam įregistravo sutartinę hipoteką. Panevėžio apygardos teismo 2010-09-23 sprendimo pagrindu atsakovai G. V. ir L. V. atgavo asmeninėn nuosavybėn minėtą butą, kuriam įregistruota hipoteka. Atsakovų G. V. ir L. V., kaip teisėtų buto savininkų, valia įkeisti turtą nebuvo išreikšta (CK 4.185 str. 2 d.). Kadangi įkeitimo sandoris prieštarauja imperatyviai CK 4.185 str. nuostatai, jis yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str.). Teismas taikė bendrąjį teisės principą, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“. Kreditoriaus P. Č. veiksmai negali būti vertinami kaip apdairaus ir rūpestingo žmogaus veiksmai sudarant hipotekos sandorį, nes jis nepasidomėjo, kokiu pagrindu nuosavybės teises į butą įgijo atsakovės. Įrašas viešajame registre atlieka nuosavybės teisės paviešinimo funkciją, todėl viešajame registre nurodyti duomenys nepatvirtina fakto, kad asmuo, registre nurodytas turto savininku, yra turto savininkas de jure. Teismo nuomone, P. Č. veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi ir dėl to, kad 20 000 Lt paskolos įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas 180 000 Lt vertės butas. P. Č. nurodė, jog sudaryti hipotekos sandorį pasiūlė atsakovas G. V., kurio veikla iki paskolos sutarties sudarymo nesidomėjo. P. Č. nurodė, jog yra verslo žmogus, skolino pinigus, kurie jam nėra didelė suma, todėl jis turėjo imtis visų būtinų veiksmų savo teisių įgyvendinimui užtikrinti. Atsakovės K. V. veiksmai taip pat nebuvo sąžiningi. Nors ji nurodė, jog pinigus skolinosi mokslams užsienyje apmokėti, tačiau įrodymų apie tai, kas mokėjo įmokas už studijas, kad jos tėvai jai atsisakė padėti tęsti studijas, kad ji ieškojo kitų galimybių lėšų gavimui, nepateikė. K. V. nurodė, kad paskolos iki šiol negrąžino, nes jos darbinės pajamos šiuo metu yra mažos, tačiau jos yra apie 5081 Lt. Atsakovės vardu yra registruotos dvi transporto priemonės – VW Golf, 1994 m. gamybos metų, registracijos data 2009-06-16, ir Renault Modus, 2004 m. gamybos metų, registracijos data 2010-08-06, kurią jai iš Renault centro padėjo įsigyti tėvas G. V.. Tai, teismo nuomone, patvirtina faktą, jog teikti finansinę paramą tėvai K. V. turėjo galimybes, jos veiksmai sudarant paskolos sutartį nebuvo sąžiningi. Hipotekos sandoris buvo sudarytas prieš iškeliant IĮ G. V. vaistinė bankroto bylą. Sudarant hipotekos sandorį buvo pažeista pareiga elgtis sąžiningai, viešieji interesai, susiję su būtinumu ginti bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių teises ir interesus. Hipotekos sandorį pripažinus negaliojančiu nurodytais pagrindais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 1 metų ieškinio senaties terminas, įtvirtintas CK 6.66 str. 3 d., nėra taikomas. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog P. Č. pagal analogiją turėtų būti taikoma CK 4.96 str. 2 d. sąžiningam įgijėjui numatyta garantija, nes sąžiningo įgijėjo teisių institutas (CK 4.95-4.97 straipsniai) taikomas tik kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių turėtojui, bet ne hipotekos kreditoriui. Teismas nesutiko su argumentu, jog ieškinys negali būti tenkinamas, nes CK 4.197 str. nėra tokio hipotekos pasibaigimo pagrindo kaip hipoteką užtikrinančio daikto perėjimas kito asmens nuosavybėn, nes šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl sutartinės hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, o CK 4.197 str. 2 d. 2 p. numato, jog hipoteka gali būti baigta, kai daiktui panaikinama hipoteka. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus įregistruoti nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d., ieškovas pats neturi teisės reikšti prašymo dėl nuosavybės teisės įregistravimo kitų asmenų vardu, nes jis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgijo, todėl reikalavimą tenkino pripažinęs, jog atsakovai G. V. ir L. V. neregistruoja nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą siekdami išvengti išieškojimo nukreipimo į nekilnojamąjį turtą (b. l. 112-119).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai G., L., G., K. V. prašo 2013-04-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas neatitinka LR CPK 263 str. 1 d. reikalavimų, nes teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ginčo santykiui netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Dėl reikalavimo pripažinti 2009-09-21 hipotekos sandorį negaliojančiu atsakovai pažymi, kad 2009-09-21 hipotekos sandorio sudarymo metu atsakovės K. V. ir G. V. buvo vienintelės ir teisėtos buto savininkės, dėl buto tuo metu nebuvo jokių teisinių ginčų, todėl jos turėjo teisę jį įkeisti atsakovo P. Č. naudai užtikrinant piniginę prievolę. Nors 2008-09-19 buto dovanojimo sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, turi būti paisoma sąžiningo trečiojo asmens P. Č. interesų ir jam pagal analogiją bei CK 1.5 str. reikalavimus turėtų būti taikoma CK 4.96 str. 1 ir 2 d. garantija, jog iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas kilnojamasis ar nekilnojamasis daiktas. 2009-09-21 hipotekos sandorio sudarymo metu P. Č. nežinojo, jog buto dovanojimo sandoris po kelių metų bus pripažintas negaliojančiu, sudarydamas sandorį jis buvo tiek apdairus ir rūpestingas, kiek tai buvo reikalinga tuo atveju. P. Č. pažinojo K. V. tėvą G. V., žinojo, kad jis verčiasi farmacine veikla, ginčų teismuose nebuvo, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad K. ir G. V. gali netekti nuosavybės teisių į butą. Hipotekos sandorio pripažinimas negaliojančiu iš esmės pažeistų atsakovo P. Č., kaip sąžiningos trečiosios šalies, interesus, nes jis, užsitikrinęs savo prievolės įvykdymą hipotekos sandoriu, šio užtikrinimo netektų dėl aplinkybės, kurios negalėjo numanyti ar tikėtis. Kadangi atsakovė K. V. neturėjo kito vertingo turto savo prievolės užtikrinimui, tai prievolės užtikrinimas didesnės vertės turtu neturi esminės reikšmės P. Č. sąžiningumui. Buto vertinimas buvo atliktas nekilnojamojo turto kainoms esant aukščiausiajame lygmenyje, o šiuo metu buto vertė mažesnė, nei nurodyta hipotekos lakšte, todėl P. Č. turėjo objektyvų pagrindą nelaikyti, jog reikalauja per didelio prievolės įvykdymo užtikrinimo. Nesąžiningumo negalima konstatuoti ir atsakovių K. V. ir G. V. atžvilgiu, nes jos taip pat negalėjo žinoti apie sandorio būsimą negaliojimą. Sprendime minimos aplinkybės, kad tėvai neatsisakė materialiai remti ar kad buvo galima paskolą gauti iš Valstybinio mokslo ir studijų fondo sprendžiant K. V. sąžiningumo klausimą neturi teisinės reikšmės. Imant paskolą iš minėto fondo reikia mokėti palūkanas, o P. Č. sutiko pinigų paskolinti be palūkanų. Sandoriai buvo realiai įvykdyti, todėl kiti tuo metu galimi elgesio variantai nesąžiningumui konstatuoti yra nesvarbūs. Teismo argumentai apie nepakankamas pastangas grąžinti paskolą yra prielaidos, o jos pajamos nėra pakankamos grąžinti skolą.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus G. V. ir L. V. įregistruoti nuosavybės teisę, apeliantai nurodė, kad VĮ „Registrų centras" Utenos filialui nepatenkinus administratoriaus prašymo dėl nuosavybės teisių perregistravimo, jis šį sprendimą pagal LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 str. 1 d. išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką galėjo apskųsti centriniam registratoriui VĮ „Registrų centras", o po to pagal LR ABTĮ nuostatas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Todėl vadovaujantis LR CPK 137 str. 2 d. 1 p. šį ieškovo reikalavimą teismas turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną šiame teisme, o to nepadarius vėliau reikalavimas turėjo būti perduotas spręsti administracine tvarka (LR CPK 36 str. 1 d.). Teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3007/2010 šioje civilinėje byloje neturi reikšmės, nes joje prašymas buvo nepatenkintas iš esmės ne dėl to, kad pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis dėl nuosavybės teisės įregistravimo, o dėl to, kad teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių nekilnojamojo turto objektų įregistravimą viešame registre nekilnojamaisiais daiktais (b. l. 121-126).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nuo sudarymo momento reiškia, kad dovanojimo sandorio nebuvo, todėl paskesnis ginčijamo hipotekos sandorio sudarymas negali būti laikomas teisėtu, nes iš neteisės teisėti veiksmai neatsiranda. Atsakovių nesąžiningumą sudarant dovanojimo sandorį konstatavo Panevėžio apygardos teismas 2010-09-23 įsiteisėjusiame sprendime. K. V. ir G. V. privalėjo žinoti, kad 180 000 Lt vertės buto įkeitimas sąlyginai nedidelės P. Č. 20 000 Lt paskolos grąžinimo užtikrinimui apsunkins buto realizavimą tenkinant ieškovo kreditorinius reikalavimus iš šio buto, tačiau nesąžiningai veikdamos sudarė ginčijamą sandorį (LR CK 6.67 str. 1 d. 4 p.). Sutinka su teismo išvadomis, kad P. Č. ir K. V. nesąžiningumą įrodo byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės. P. Č. nesiėmė jokių veiksmų, kad paskola būtų grąžinta. Posėdyje jie nevienodai aiškino realų paskolos pinigų perdavimo laiką. Atsakovas P. Č. bylos eiga nesidomėjo, teismo sprendimo neskundė, kas įrodo, kad ginčijamo hipotekos sandorio pripažinimas negaliojančiu jam nerūpi, nes paskola arba grąžinta, arba pinigų paskolinimo išvis nebuvo. Mano, jog hipotekos sandoris reikalingas atsakovams kaip priedanga, kad ieškovui būtų sutrukdytas išieškojimas iš ginčijamo turto. Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kas turi spręsti ginčą dėl nuosavybės teisių įregistravimo yra bandymas ieškovą įvelti į bylinėjimąsi su VĮ Registrų centras, bet ne įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas. G. V. ir L. V. neregistruoja nuosavybės teisių į butą piktybiškai, prisidengia argumentu, kad to daryti jų niekas neįpareigojo, taip siekia sutrukdyti jį parduoti LR ĮBĮ nustatyta tvarka Ginčijamu sprendimu būtent atsakovai įpareigoti atlikti veiksmus, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d. numato, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi teisę pateikti tik turto savininkas (b. l. 129-131).

Apeliacinis skundas atmestinas, o 2013-04-23 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Pagal teismų praktiką, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Teisėjų kolegija nesutinka su virš nurodytais apeliacinio skundo motyvais.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2009-12-17 nutartimi neribotos civilinės atsakomybės IĮ G. V. vaistinė buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Administratoriai LT“ (b. l. 25-27). 2010-05-26 teismo nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b. l. 29-32). Pagal bylos duomenis, bankrutavusios IĮ G. V. vaistinės turto neužtenka kreditorių reikalavimų patenkinimui, todėl išieškojimą administratorius siekia nukreipti į įmonės dalyvio G. V. ir jo sutuoktinės G. V. nuosavybės teise valdomą turtą. Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusiu 2010-09-23 sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012) pripažino buto, (duomenys neskelbtini), 2008-09-19 dovanojimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei įpareigojo atsakoves K. ir G. V. grąžinti butą atsakovų Gir L. V. nuosavybėn (b. l. 8-10, 15-19). Pastarojo teismo įpareigojimo atsakovės K. ir G. V. nevykdo. Vykdant minėtą įsiteisėjusį teismo sprendimą bankrutavusios ĮĮ Vidžiūno vaistinė administratoriaus pateiktas prašymas įregistruoti G. V. nuosavybės teises į butą VĮ Registrų centro Utenos filialo 2012-08-22 sprendimu buvo atmestas, nes pagal vieną teismo sprendimo dalį butas turi atitekti G. V., o pagal kitą dalį teismas įpareigojo perduoti butą bendrojon dalinėn nuosavybėn su L. V., dokumentas, patvirtinantis, kad teismo sprendimu nustatytas įpareigojimas butą perduoti G. ir L. V. asmeninės nuosavybės teise yra įvykdytas, nepateiktas, neaišku, ar atsirado jų bendroji dalinė nuosavybės teisė, prašymą įregistruoti butą G. V. vardu turi teisę pateikti tik jis pats arba įgaliotas asmuo, o pateikė administratorius (b. l. 20-21). Pagal 2009-09-21 paskolos sutartį atsakovas P. Č. suteikė atsakovei K. V. 20 000 Lt paskolą be palūkanų iki 2012-09-21 (b. l. 11). 2009-09-21 ginčo butas K. ir G. V. pagal sutartinės hipotekos lakštą buvo įkeistas minėtos paskolos P. Č. grąžinimui užtikrinti, hipoteka butui įregistruota nuo 2009-09-22 (b. l. 12-14, 22-24). Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija 2009-09-21 sutartinės hipotekos sutartį dėl ginčo buto įkeitimo dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, dėl kreditorių interesų pažeidimo, dėl prieštaravimo CK 1.5 str. principams ir siekia, kad realiai būtų įvykdytas virš minėtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinį tenkinti visiškai dėl sprendimo nepagrįstumo ir dėl to, kad vienas iš reikalavimų neturėjo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu dalyvaujant toms pačioms šalims, yra konstatuota, kad 2008-09-19 buto dovanojimo sutartis negalioja nuo jos sudarymo momento dėl jos prieštaravimo CK 1.5, 1.86, 1.91, 6.66 str. reikalavimams, o butas restitucijos pagrindu buvusių savininkių K. ir G. V. turi būti grąžintas teisėtų savininkų G. ir L. V. asmeninėn nuosavybėn (b. l. 17-19). Todėl nepagrįstas apeliantų argumentas, kad 2009-09-21 hipotekos sandorio sudarymo metu K. ir G. V. buvo vienintelės ir teisėtos buto savininkės ir jos turėjo teisę butą įkeisti, nes jos ginčo buto nuosavybės teisės tuo metu nebuvo įgijusios (CK 1.95 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų G. ir L. V., kaip teisėtų buto savininkų, valia sudarant 2009-09-21 sutartinės hipotekos sandorį nebuvo išreikšta. Hipotekos lakšto duomenys nebeatitinka tikrovės, sandoris prieštarauja CK 4.185 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas. Iš bylos duomenų matyti, kad buto savininkai G. ir L. V. jokių neįvykdytų įsipareigojimų P. Č. neturi, tačiau, nepanaikinus hipotekos sandorio, jie liktų įsipareigoję pagal savo dukters K. V. neįvykdytą prievolę. Toks sandoris pažeidžia įmonės kreditorių interesus, nes, kaip konstatuota minėtame sprendime, buto dovanojimo sutartis buvo sudaryta įmonėje atsiradus dideliems finansiniams sunkumams ir šis padovanotas butas buvo dar apsunkintas hipoteka, todėl buvo prisiimta naujų įsipareigojimų, atsirado dar vienas naujas privilegijuotas kreditorius, kurio reikalavimai visa apimtimi tenkinami iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 6.66 str.). Tai neatitinka CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir faktiškai įteisina iš neteisėto sandorio kilusias pasekmes. Todėl ginčijamas 2009-09-21 sutartinės hipotekos sandoris pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais buvo pagrįstai pripažintas negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms nuo sudarymo momento (CK 1.95 str.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2006, išaiškino, kad LR CK normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo interesų gynimą, taikomos tik tokiam sąžiningam įgijėjui, kuris turtą įgijo nuosavybės teise. Sąžiningo įgijėjo teisių institutas (LR CK 4.95-4.97 str.) taikomas tik kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių turėtojui, bet ne hipotekos kreditoriui kaip įkaito turėtojui. Dėl to turtas, kurio teisinė priklausomybė atsakovėms K. ir G. V. nuginčyta pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, negali būti atsakovės K. V. skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas ir hipotekos sandoris turi būti panaikintas. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš negaliojančio sandorio, nes iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje R. K. L. v. V. G., V. S., bylos Nr. 3K-3-265/2009; kt.). Todėl pripažinus negaliojančiu buto dovanojimo sandorį, pripažintinas negaliojančiu ir sutartinės hipotekos sandoris, kuriuo ginčo butas buvo įkeistas P. Č..

Hipoteka yra dvejopo pobūdžio teisės institutas: prievolių užtikrinimo priemonė ir daiktinė teisė. Tačiau visais atvejais sutartinė hipoteka įforminama hipotekos sutartimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant sandorio šalių ginčą dėl jų sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, vadovaujamasi prievolių teisės nustatytomis taisyklėmis ir sąlygomis (CK 1.80 str. 2, 3 d., 6.145–6.152 str.). Daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomos tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui pagal kitą sandorį (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str., 6.153 str.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į šalių teisinių santykių ypatumus (dovanojimo ir hipotekos sandoriai), hipotekos sandorio negaliojimo pagrindo buvimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytas vertinant jo sudarymo aplinkybes visų šalių sandorių ir kitokių veiksmų kontekste.

Šiuo atveju ieškovas bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė, siekdama susigrąžinti nurodytą butą įmonės nuosavybėn, ankstesnėje byloje pagrįstai pareiškė prievolinį teisinį reikalavimą, prašydama pripažinti minėto buto dovanojimo sutartį negaliojančia, o šioje byloje pareiškė reikalavimą dėl sutartinės hipotekos sutarties minėtam butui nustatymo pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, o ne daiktinį teisinį (vindikacinį) reikalavimą dėl ginčo turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.), ginčo butas nebuvo perleistas pagal kitą sandorį trečiajam asmeniui. Dėl to, kad ieškovas ir atsakovai yra ginčijamų sandorių šalys, o R. Č. nėra daikto savininkas, o tik hipotekos kreditorius, nėra pagrindo taikyti CK 4.96 str., reglamentuojančio savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kurio su daikto savininku nesieja prievoliniai santykiai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad kreditoriaus P. Č. veiksmai negali būti vertinami kaip apdairaus ir rūpestingo žmogaus veiksmai sudarant hipotekos sandorį, nes jis nesidomėjo, kokiu pagrindu ir kodėl nuosavybės teises į butą įgijo pakankamai jauno amžiaus atsakovės K. ir G. V.. Atsakovas P. Č. pripažino, kad kaip verslininką, kuris verčiasi formacine veikla, pažinojo ir atsakovių tėvą G. V.. Todėl elgiantis atidžiai ir rūpestingai bei jam pačiam esant verslininku neabejotinai turėjo kilti pagrįstų abejonių, dėl teisėtumo sandorio, kurį sudaro žinomo verslininko dukros įkeisdamos kelis kartus didesnės vertės nekilnojamąjį turtą palyginti, kaip jis pats pripažino - nedidelės sumos pinigų grąžinimui užtikrinti, taip pat dėl to, kodėl tėvai, padovanoję vaikams butą, neteikia paramos mokymuisi ir pan. Hipotekos kreditorius P. Č. turėjo imtis prieinamų priemonių tokioms abejonėms pašalinti ir aplinkybėms išsiaiškinti, o to nepadaręs prisiėmė riziką už galinčius kilti neigiamus padarinius, tame tarpe – ir savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonės praradimą. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos pateiktų ir bylą įrodymų analize ir reikiamai motyvuotos, išdėstytos aiškiai ir pagrįstos bylos aplinkybėmis. Kolegijos vertinimu, teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos dėl sąžiningo įgijėjo teisių ir pareigų apimties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

Pagal LR CK 4.197 straipsnio 2 dalį hipoteka gali pasibaigti ir kitais pagrindais. CPK 568 straipsnyje nustatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka pripažinus hipotekos ar įkeitimo sutartį negaliojančia įregistruota hipotekos registre hipoteka ar įkeitimas baigiamas ir išregistruojamas iš hipotekos registro pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo hipotekos ar įkeitimo sutartis pripažinta negaliojančia. Taigi, hipotekos pabaigai nėra būtinas skolinio įsipareigojimo įvykdymas. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinami taip pat nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl to, kad ieškovas, gavęs neigiamą atsakymą iš VĮ Registrų centro Utenos filialo dėl reikalavimo įregistruoti buto savininkais G. ir L. V., dėl ginčo sprendimo turėjo kreiptis į centrinį registratorių (VĮ Registrų centras), po to - į administracinį teismą ABTĮ nustatyta tvarka. 2012-08-22 sprendimas atsisakyti patenkinti administratoriaus prašymą yra pagrįstas ne teritorinio registratoriaus neteisėtais veiksmais (neveikimu), bet įsiteisėjusios teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės ypatumais ir tuo, kad atsakovės K. ir G. V. nevykdo teismo įpareigojimo perduoti butą G.ir L. V. nuosavybėn, o G. ir L. V. teismo sprendimu pareigų, susijusių su buto įregistravimu nuosavybės teise, nenustatyta (b. l.15-19, 20-21). Ginčas yra kilęs iš prievolinių civilinių teisinių santykių, susijęs su nuosavybės teisės įgyvendinimu, todėl pagrįstai buvo priimtas nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme. Vadovaujantis LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d., ieškovas neturi teisės reikšti prašymo dėl nuosavybės teisės įregistravimo kitų asmenų vardu, nes jis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgijo, todėl ieškovas, esant virš nurodytoms aplinkybėms ir siekdamas apginti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, pagrįstai siekė teismo sprendimo su ieškinyje nurodytu įpareigojimu priėmimo.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimutė SankauskaitėZina Mickevičiūtė