- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-318-262/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02615-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovų E, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- E. T., V. M., M. K., H. K., B. K., L. L., I. S., L. Š., J. K. S., A. R., L. R., N. K., A. K., S. P., M. Š., J. R., G. G., P. T., N. B., V. B., A. I., V. G., N. J., Marytei A
- Trečiasis asmuo
- Sodininkų bendrija „Rapsas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovų E. T., V. M., M. K., H. K., B. K., L. L., I. S., L. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos patikslintą ieškinį atsakovams J. K. S., A. R., L. R., N. K., A. K., S. P., L. Š., M. Š., J. R. , G. G., P. T., E. T., I. S., N. B., V. B., A. I., V. G., N. J., E. T., V. M., Marytei A. K., L. K., L. L., B. K., V. P., V. G., V. A., M. K., H. K., A. P., I. N., Č. N. dėl administracinių aktų panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo Sodininkų bendrija „Rapsas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerija 2015-09-23 patikslintu ieškiniu prašė (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad jis gina visuomenės viešąjį interesą (jos teisėtą lūkestį), kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje Nacionalinė žemės tarnyba taip pat gina visuomenės viešąjį interesą, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas bei juo disponuojama, laikantis teisės aktų normų. Taigi apie imperatyvių teisės normų pažeidimą, sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, Nacionalinė žemės tarnyba sužinojo 2013 m. birželio 4 d.. Daro išvadą, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, Nacionalinės žemės tarnybos teisė į ieškinį atsirado nuo 2013 m. birželio 4 d., nuo kurios ir prasidėjo dešimties metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Todėl ieškovas 2014 m. rugpjūčio 8 d. ieškiniu kreipdamasi į teismą nepraleido bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino. O teismui nusprendus, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, o dėl vykdomos žemės reformos masto praktiškai neįmanoma tiksliai ir operatyviai nustatyti asmenis, neteisėtai įgijusius valstybinę žemę ir jų perėmėjus ir kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais, ieškovo nuomone, viešasis interesas užtikrinti teisėtumą valstybės institucijų veikloje nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą, o nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovai A. T. ir V. M. atsiliepimu į patikslintą ieškinį ir 2015-10-01 pareiškimu su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinio reikalavimams taikyti senatį. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, pareikštas praleidus senaties terminus nesant pagrindo ginti viešą interesą. Atkreipė dėmesį, kad pati Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir funkcijas perėmė ieškovas, parinko žemės sklypo dalies pardavimo būdą ir nustatė kainą. Atsakovų veiksmuose pasirašant žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį ir sumokant nustatytą kainą nėra nesąžiningumo ar kaltės dėl galimos žalos valstybei. sandoris pradėtas vykdyti ir įvykdytas 2003-12-02. Vadinasi, ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių 10 metų senaties terminas baigėsi 2013-12-02. Ieškovas ieškinį pateikė 2014-08-08, todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas.
4. Atsakovai M. K. ir H. K. pareiškimu dėl ieškovo patikslinto ieškinio su juo nesutiko.
5. Atsakovas V. G. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su pareikštais ieškovo reikalavimais nesutiko.
6. Atsakovė I. S. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su ieškovo jai pareikštais reikalavimais nesutiko.
7. Atsakovai B. K. ir L. L. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su jiems reiškiamais reikalavimais nesutiko.
8. Atsakovė V. G. atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodė, kad nesutinkanti, jog būtų pritaikyta restitucija natūra.
9. Atsakovė L. Š. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su jai reiškiamais reikalavimais nesutiko.
10. Atsakovai N. B. ir V. B., P. T. ir E. T., J. R. G. ir G. G., N. J., A. R. ir L. R., A. I. atsiliepimais į patikslintą ieškinį su juo nesutiko.
11. Atsakovas L. K. atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.
12. Atsakovas S. P. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies; teismas nusprendė (duomenys neskelbtini).
14. Teismas nurodė, kad:
14.1 Jokių teisėtų, objektyvių pagrindų netaikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą byloje nurodytiems Vilniaus apskrities viršininko įsakymams apskųsti nėra pagrindo. Taigi, šioje bylos dalyje teismas ieškovo reikalavimams taiko ieškinio senaties terminą ir ieškovo reikalavimai dėl visų ieškinyje nurodytų Vilniaus apskrities viršininko įsakymų atmetami (ABTĮ 33 str.1d.,CK 1.126 str.). Tačiau tokio termino taikymas papildomiems reikalavimams neturėtų įtakos galimybei pareikšti ieškinį dėl reikalavimų, susijusių su valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimu negaliojančiomis. Tokio pobūdžio bylose ieškinio senatis yra 10 metų (CK 1.125 str. 1 d.). Be to, ieškovas, kaip institucija negalėjo sužinoti apie pažeidimus ankščiau, kaip 2010 metais, nes pažeidimus atliko valstybės tarnautojas, kuris dirbo kitoje institucijoje nei dabartinis ieškovas, kuris tik minėtais metais perėmė viršininko administracijos funkcijas ir gavo teisę revizuoti buvusius sprendimus. Todėl ieškinio terminas byloje dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nėra praleistas.
14.2 Viena iš sąlygų, įsigyjant naudojamą valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu, yra asmens teisė naudoti žemės sklypą, atsiradusi ar pripažinta teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi sodininkų bendrijos nebuvo priskiriamos prie subjektų, kuriems suteikta valstybinės žemės valdymo teisė, todėl nei sodininkų bendrijos, nei jų valdymo organai neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims ir leidimo juos privatizuoti. Todėl sodo sklypai suteikti šiems asmenims sodininkų bendrijos valdybos sprendimais negali būti prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka, o šie asmenys negali būti laikomi teisėtais žemės naudotojais, turinčiais teisę įsigyti valstybinės žemės sklypus be aukciono. Tačiau ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiomis visas kitas sutartis dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo turi formalųjį pagrindą (CK 1.80 str.1d.). Vykdant norminių aktų reikalavimus, atsakovai turėjo galimybę įsigyti tą patį žemės kiekį, tik ne už sutartyse nurodytą kainą, o už sandorio metu buvusią rinkos kainą, t.y. sumokant brangiau. Be to, byloje yra įrodymai, kad atsakovai ženkliai pagerino nupirktus žemės sklypus. Todėl pagrįstas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiomis visas kitas žemės pirkimo-pardavimo sutartis tuo atveju, jeigu atsakovai per 40 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nesumokės valstybei ginčo sklypų vidutinės rinkos vertės, buvusios sklypo pardavimo metu, ir faktiškai sumokėtos kainos skirtumą. Pagal byloje esančius duomenis teismas neturėjo galimybės nustatyti kiekvieno atsakovo piniginio skirtumo dydį. Tai buvo ir yra ieškovo pareiga, kurią jis turi padaryti per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
15. Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad teismas priėmė sąlyginį sprendimą, o tai draudžia CPK 267 str. . Teismas, priimdamas sąlyginį sprendimą, neišsprendė šalių tarpusavio ginčo, taip pat paneigė teismo sprendimo privalomumo principą, numatytą CPK 18 str. Taigi, toks sprendimas yra neteisėtas nepagrįstas ir turi būti panaikintas bei priimtas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas visiškai.
16. Atsakovai E. T. ir V. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti, taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Be to, atsižvelgus į praėjusį ilgą terminą nuo teisinių santykių, galimai pažeidžiančių viešąj interesą, atsakovų teisėtus lūkesčius, viešasis interesas neturėtų būti ginamas.
17. Atsakovai M. K., H. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti, taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina sandorio sudarymo diena, todėl ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs 2011 m. birželio 12 d. Taigi, teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
18. Atsakovė I. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti, taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys buvo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl vien dėl šios priežasties turėjo būti atmestas. Tenkinus ieškinį būtų pažeista pusiausvyra tarp neva egzistuojančio viešojo intereso apsaugos bei apeliantės teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo.
19. Atsakovai B. K. ir L. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti, taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys pateiktas praleidus CK nustatytą bendrąjį senaties terminą, todėl vien dėl šios priežasties ieškinys turėjo būti atmestas. Be to, teismas priėmė sąlyginį sprendimą, todėl ir dėl to jis turi būti panaikintas.
20. Atsakovė L. Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė procesines, nes nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teismas taip pat netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Taigi, nebuvo atskleista bylos esmė.
Atsiliepimas
21. Atsakovai B. K., L. L., I. S., E. T., V. M., L. Š., atsiliepimais į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti jų apeliacinius skundus, t. y. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti visiškai.
22. Atsakovai V. G., N. B., V. B., A. R., L. R., P. T., E. T., N. J., A. I., L. K., M. A. K. atsiliepimais į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.
23. Ieškovas atsiliepimuose į atsakovų apeliacinius skundus prašė juos atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
24. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
25. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
26. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Dėl ieškinio senaties
27. Iš esmės visuose apeliaciniuose skunduose yra keliamas ieškinio senaties klausimas: ieškovas teigia, kad ieškinio senatis apskritai neturėjo būti taikoma, atsakovai teigia, jog ieškinio senatis turėjo būti taikoma visiems ieškinio reikalavimams ir dėl to ieškinys apskritai turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka nei su ieškovo, bei su atsakovų argumentais.
28. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad jis apie ieškinyje nurodomus pažeidimus sužinojo 2013 m. vasario 6 d., gavęs Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2012 m. vasario 4 d. raštą Nr. 1.10.-(2061-7746) „Dėl sodininkų bendrijos „Rapsas“ sodo sklypų pardavimo“. Įvertinę šį raštą, ieškovo darbuotojai turėjo suvokti, kad visi administraciniai įsakymai ir sprendimai turėtų būti naikinami vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, t.y. paduodant pareiškimus Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieno mėnesio terminą po rašto gavimo arba ieškovas turėjo prašyti atnaujinti terminą, nurodant objektyvias to priežastis. Tokių veiksmų ieškovas neatliko. Tai, kad ieškovas laiku nesikreipė į teismą dėl to, kad buvo siekiama viską nagrinėti vienoje byloje, negalima laikyti svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio senaties terminą ieškinyje nurodytiems Vilniaus apskrities viršininko įsakymams apskųsti.
29. Atsakovai teigia, kad šioje byloje praleistas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Su šiuo argumentu taip pat nesutiktina. CK 1.127 str. 1 d. yra nurodyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, priešingai nei teigia atsakovai, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo ginčijamų sandorių sudarymo datos, o nuo tada, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužino apie pažeidimus. Kaip minėta, ieškovas apie ieškinyje nurodomus pažeidimus sužinojo 2013 m. vasario 6 d., gavęs Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2012 m. vasario 4 d. raštą. Be to, ieškovas, kaip institucija apskritai negalėjo sužinoti apie pažeidimus ankščiau, kaip 2010 metais, nes pažeidimus atliko valstybės tarnautojas, kuris dirbo kitoje institucijoje nei dabartinis ieškovas, kuris tik minėtais metais perėmė viršininko administracijos funkcijas ir gavo teisę revizuoti buvusius sprendimus. Todėl ieškinio senaties terminas dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis galėjo būti skaičiuojamas anksčiausiai nuo 2010 m., todėl jis nėra praleistas.
30. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl netenkinami atsakovų reikalavimai šiuo pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti.
Dėl sąlyginio sprendimo
31. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, kad ginčijamos sutartys yra pripažįstamos negaliojančiomis, tuo atveju, jeigu atsakovai arba jų teisių perėmėjai per 40 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos jų atžvilgiu nesumokės valstybei ginčo sklypų vidutinės rinkos vertės, buvusios sklypo pardavimo metu ir faktiškai sumokėtos kainos skirtumą.
32. CPK 267 str. yra nurodyta, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą šio Kodekso 262 straipsnio 1 dalyje.
33. Šiuo atveju skundžiamas sprendimas yra sąlyginis, nes jame nurodoma, jog ginčijamų sutarčių panaikinimas priklauso nuo to, ar atsakovai susimokės, ar nesusimokės už žemės sklypus, t. y. ieškinio tenkinimas priklauso nuo tam tikros sąlygos.
34. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti tokį sprendimą, o jį priėmęs, pažeidė imperatyvią CPK 267 str. nuostatą. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas naikintinas.
35. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovai už pagerintus sklypus turėtų primokėti tam tikrą pinigų sumą yra teisinga (CK 1.5 str.). Tačiau, ieškovas reikalavimo įpareigoti atsakovas susimokėti už ginčo žemės sklypus apskritai nekėlė, iš tokios rezoliucinės dalies nėra aišku, kokia buvo žemės sklypų vidutinė rinkos vertė ir kiek už žemės sklypus turėtų sumokėti atsakovai. Nesat suformuluotų tokių reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti klausimo iš esmės, todėl bylos nagrinėjimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tam, kad ginčas, bylą nagrinėjant iš naujo, būtų išspręstas teisingai, ieškovui siūlytina patikslinti ieškinį ir jame neprašyti taikyti restitucijos natūra, o įvertinus tuo metu buvusias žemės kainas reikalauti primokėti verčių skirtumą, nurodytą konkrečia suma. Jeigu ieškovas taip ieškinio nepatikslintų, atsakovai, būdami suinteresuoti išsaugoti padidintus žemės sklypus, galėtų reikšti priešieškinį dėl pinigų primokėjimo ir neteisėtai privatizuotų sklypų išsaugojimo.
36. Taigi, kaip minėta, apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies – skundžiamas sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
37. Apeliantai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kadangi visų apeliantų apeliaciniai skundai buvo patenkinti tik iš dalies, o byla perduodama nagrinėti iš naujo, negalima laikyti, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo išspręsta kurios nors iš šalių naudai. Šios bylos baigtis bus aiški tik iš naujo išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme tada ir bus paskirstytos. Dėl šios priežasties atmetami apeliantų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.