Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 20 d. apie 14 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu ne mažiau kaip vieną kartą spyrė ant lovos sėdėjusiam J. A. (J. A.) į galvą, taip padarė galvos smegenų kamieno ir nugaros smegenų kaklinės dalies viršutinio segmento pažeidimą su didelėmis kraujosruvomis minkštuosiuose smegenų dangaluose ir po minkštaisiais dangalais, smegenų sukrėtimą – sumušimą bei pabrinkimą, dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Klaipėdos apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. V. įvykdyto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nurodo, kad nusikaltimą padarė netyčia, būdamas afekto būsenos, nes buvo labai susijaudinęs, be to, nužudytasis J. A. ne kartą anksčiau vartojo smurtą prieš jo (apelianto) motiną. Iš skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį.

Tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka ir juos atmeta. Pažymėtina, kad BK 130 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Veika padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 130 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas, t. y.: pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio seka nusikalstami veiksmai; antra, kaltininko veiksmai turi būti padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Pažymėtina, kad didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologijos, psichiatrijos ar kitokia ekspertizė. Tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, tokia ekspertizė skiriama tik tuo atveju, kai yra duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusiojo J. A. veiksmai A. V. sukėlė itin didelį susijaudinimą. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad 2015 m. rugsėjo 20 d. apie 10 val., nuteistasis, būdamas girtas, ant motinos R. V. veido po dešine akimi pamatė mėlynę. Motina pasakė, kad tai padarė J. A., tačiau šis neigė ją sumušęs. Kadangi apeliantas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, labai susijaudino, todėl pastūmė J. A. ir koja spyrė į kairį petį – kaklo sritį, dėl ko šis neteko sąmonės ir nukrito ant lovos. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytoja D. G. Be to, nuteistojo nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka teismo medicinos specialisto išvadą, kuria nustatyta, jog J. A. mirė nuo galvos smegenų kamieno ir nugaros smegenų kaklinės dalies viršutinio segmento pažeidimo su didelėmis kraujosruvomis minkštuosiuose smegenų dangaluose ir po minkštaisiais dangalais, dėl smegenų sukrėtimo – sumušimo bei pabrinkimo, sudavus smūgį į apatinio žandikaulio šoninį paviršių kairiajame kampe, nes dėl galvos rotacinio judesio buvo pažeista atlantinė pakaušio jungtis ir nugaros smegenų kaklinės dalies viršutinis segmentas bei galvos smegenų kamienas (1 t., 68-79 b. l.). Akivaizdu, kad J. A. jokių veiksmų prieš nuteistąjį neatliko, jam negrasino ir įžeidžiančių žodžių nesakė, tik sėdėjo ant lovos. Nors J. A. neigė sumušęs nuteistojo motiną R. V., tačiau apeliantui sukėlė neigiamas emocijas ir pergyvenimus, todėl toks nukentėjusiojo elgesys negalėjo nuteistajam sukelti staigaus labai didelio susijaudinimo būsenos. Bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis A. V. nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų. Teisėjų kolegijos nuomone, tokius nuteistojo veiksmus lėmė apsvaigimas nuo alkoholio, kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad nusikaltimą padarė dėl neatsargumo (skunde nurodyta – netyčia), tačiau jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kad A. V. nusikalstamus veiksmus padarė dėl neatsargumo. Priešingai, bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. V. pastūmė J. A., o kai šis atsikėlė, koja spyrė į kairio peties – kaklo sritį, taip padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, kas sukėlė jo mirtį. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad A. V. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. tyčia spyrė J. A. į kairį petį – kaklą, tačiau nors ir nenorėjo nukentėjusiojo mirties, sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Apeliacinis teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė BK 54 straipsnio 2 dalies taikymo nuostatas bei teisingai jas taikė A. V. Apygardos teismas skirdamas bausmę A. V. atsižvelgė ne tik į jo asmenybę (anksčiau teistas, nors teistumai išnykę), bet ir į atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei sunkinančią (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybes, nusikaltimo sunkumą (BK 11 straipsnio 6 dalis), tyčią. Pažymėtina, kad apygardos teismas A. V. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri mažesnė už įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Nors A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl to gailisi, pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo nesislapstė, atsiprašė nukentėjusiųjų, be to, ruošiasi sukurti šeimą, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes jau atsižvelgė apeliantui skirdamas laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54 – 64 straipsniuose išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.