Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-7-544/2019

teisėja Nida Solovjovienė Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00285-2014-3

2019 m. vasario 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-75-434/2018 pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovams V. Š., B. Š. ir J. Š., institucijoms, teikiančioms išvadą, Biržų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui bei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, statinių dalies pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Nurodo, kad atsakovo V. Š. atstovas teismo posėdyje prašė 6200 Eur kompensaciją priteisti lygiomis dalimis D. Š. ir V. Š. po 3100 Eur, nes taip teisinga ir sąžininga, be to, byloje nėra nustatyta pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinis skundas atmetamas.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

18. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Atsakovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė ir prašė priimti Biržų rajono savivaldybės administracijos Pabiržės seniūnijos 2018 m. liepos 16 d. raštą Nr. PŽ-14, kuriuo informuojama, jog B. Š. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinta deklaruota gyvenamoji vieta D. Š. nuo 2016 m. gruodžio 12 d. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pateikti duomenys nei patvirtina, nei paneigia bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių apeliacinio skundo ribose, nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, tuo labiau, kad apie ieškovės deklaruotą gyvenamąją vietą duomenys teismui prieinami iš viešųjų registrų, todėl ir taip žinomi (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl teisėjų kolegija minėtą įrodymą priimti atsisako.

19. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje 2017 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria pakeitė Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo V. Š. priteistas išlaikymo įsiskolinimas jo sūnums E. Š. ir V. Š. bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o teismo sprendimo dalį dėl pastato pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, jo atidalijimo, kompensacijos priteisimo, santuokinio turto padalinimo, dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikino ir perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą (8 t., b. l. 61-76). Išnagrinėjęs perduotą nagrinėti iš naujo bylos dalį pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: padalijo tarp šalių santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą ieškovei D. Š. priteisdamas 3519 Eur vertės turtą, atsakovui V. Š. - 3968 Eur vertės turtą; priteisė iš atsakovo V. Š. ieškovei D. Š. 449 Eur piniginę kompensaciją už jam tenkančią didesnę kilnojamojo turto dalį, 1244,50 Eur piniginę kompensaciją už sumažintą santuokinio turto vertę. Apeliacijos dalyką sudaro skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovės reikalavimai pripažinti, kad statinių – pastato – viralinės ir pastato – ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), 72/100 dalys priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovui V. Š., o atsakovui B. Š. dalinės nuosavybės teise priklauso 28/100 dalys, atidalinti ieškovę iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise su V. Š. esančių 72/100 statinių, jai turtą paliekant natūra, o iš jos priteisiant atsakovui V. Š. 4896 Eur kompensaciją, priteisti ieškovei iš atsakovo B. Š. 6200 Eur kompensaciją už jam priklausančių ginčo ūkinių pastatų pagerinimą.

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog, priešingai apeliantės argumentams, Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2018 m. gegužės 31 d. sprendime detaliai išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų ir atsakovų atsikirtimų, pateikė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, todėl jų nekartoja. Šiuo atveju tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesutinka su teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo priimti priešingą sprendimą ar padaryti išvadą, jog teismo sprendimas neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, vertino ir pasisakė dėl visų apeliantės nurodomų argumentų.

21. Apeliantė skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčo statiniai yra gyvenamojo namo priklausiniai ir todėl nuosavybės teisė į juos negali pasikeisti, nes šiuo atveju ji su sutuoktiniu V. Š., jo tėvui B. Š. leidus, apsigyveno ginčo statiniuose ir, siekdami įsirengti bei pagerinti gyvenimo sąlygas, jį rekonstravo iš esmės, pristatė priestatą, kuriuos įsirengė kaip gyvenamą namą, dėl ko ji su sutuoktiniu įgijo jungtinės nuosavybės teises į ginčo statinius.

22. Nutarties 21 punkte nurodytas apeliacinio skundo argumentas vertinamas nepagrįstu, nes bylos duomenys, įskaitant ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvadą, patvirtina, kad žemės sklypui, nuosavybės teise priklausančiam atsakovui B. Š., yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: Kurortų apsaugos zonos, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, Nacionaliniai ir regioniniai parkai, Kraštovaizdžio draustiniai ir kt.; sklype stovi gyvenamasis namas ir pagalbinio ūkio pastatai; 2006 metais buvo parengtas „Pagalbinio ūkio priestato prie esamo ūkinio pastato projektas“, kuriame nurodyta, kad tai II grupės nesudėtingas statinys, statybos rūšis – nauja statyba; pagal tuo metu galiojančius teisės aktus nesudėtingas statinys – paprastų konstrukcijų pastatas, kurio visų aukštų, rūsio, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma yra ne didesnė kaip 80 kv. m. Išvadoje pažymėta, jog statybos rūšis, nurodyta projekte ir kadastrinių matavimų byloje, nesutampa; projekte parodytas pristatytas (priblokuotas) naujas pagalbinio ūkio pastatas, o kadastrinių matavimų byloje šis pastatas suprantamas kaip priestatas prie jau esamo pastato ir skaičiuojamas į bendrą plotą, dėl ko keičiasi statybos rūšis ir pastato kategorija. Pagal kadastrinių matavimų bylos duomenis, esant nesudėtingo statinio rekonstravimui į neypatingą statinį, reikėtų parengti statinio projektą ir gauti leidimą rekonstruoti statinį (t. 9, b. l. 88-89). Kaip matyti, šios institucijos atstovai taip pat patvirtino, kad tuo atveju, kai ginčo statinys de fakto yra vienas vientisas pastatas, tokia statyba atlikta pažeidžiant statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus, nes tokiu atveju buvo reikalinga parengti naują projekto laidą ir gauti rašytinius pritarimus, o atliekant esamo pastato – viralinės rekonstrukciją, taip pat buvo reikalinga parengti supaprastintą projektą, kurį patikrina savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas ir saugomos teritorijos direkcijos įgaliotas atstovas; be to, šio pastato, nors jis ir yra įrengtas kaip gyvenamasis pastatas, nebūtų galima įteisinti kaip gyvenamojo namo, nes namų valda yra regioninio parko teritorijoje, ir tokia statyba yra draudžiama, ką pripažino ir pati ieškovė.

23. Vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai). CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Statybos eigą nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, kuris numato, kad, norint pastatyti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka statinį, reikalingas tiek įstatymų nustatyta tvarka suderintas ir patvirtintas projektas, tiek leidimas. Statinio statytoju gali būti pripažintas tik toks asmuo, kuris atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalies reikalavimus: tai turi būti Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas. Be to, statytojo teisė gali būti įgyvendinama, tik kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų.

24. Šioje byloje nustatyta, kad ginčo statinių statymo metu žemės sklypą, kuriame statyti statiniai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė atsakovai B. ir J. Š. (9 t., b. l. 14-20, 53-57). 2006 metais parengtas „Pagalbinio ūkio priestato prie esamo ūkinio pastato projektas“ buvo rengiamas atsakovo B. Š. vardu. Deklaracija apie statybos užbaigimą 2016 m. birželio 10 d. parengta atsakovo B. Š. vardu (9 t., b. l. 59-61). Taigi, nei ieškovė, nei V. Š. niekada neturėjo nuosavybės ar žemės sklypo, ginčo statinių teisėto naudojimo teisės, leidimo vykdyti statybą jų vardu, todėl jie negali būti pripažinti statinių statytojais. Be to, nors ginčo pastatai ir de fakto yra gyvenamasis namas, tačiau nuosavybės teisės į jį negali būti įgytos, kadangi, kaip minėta, tokia statyba šioje vietoje apskritai yra draudžiama (nutarties 22 punktas). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog ieškovė negali būti laikoma statytoja Statybos įstatymo prasme ir ji neįgijo nuosavybės teisių CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu, nes neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje, 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų statytojui visumos.

25. Pažymėtina, kad, jeigu daikto pakeitimai, kurie turi būti atliekami laikantis Statybos įstatyme nustatytos tvarkos, padaromi pažeidžiant šią tvarką (pavyzdžiui, neturint statybos leidimo, nukrypstant nuo projekto ir kt.), CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių neatsiranda, nors faktinis daikto padidinimas atliktas. Tačiau jeigu viešojo administravimo subjektai, kuriems priskirta statybų kontrolė, nutaria, pašalinus trūkumus, leisti įteisinti savavališkai pastatytą statinį (tokio leidimo suteikimo galimybės kinta, keičiantis teisiniam reglamentavimui), tai tokiu būdu įvyksta bendro daikto padidinimo įteisinimas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad, nors ginčo pastatai ir de fakto yra gyvenamasis namas, tačiau nuosavybės teisės į jį negali būti įgytos, kadangi, kaip minėta, tokia statyba šioje vietoje apskritai yra draudžiama.

26. Sutiktina su apeliante, jog byloje esanti įrodymų visuma rodo, kad, jai gyvenant santuokoje su atsakovu, jų bendru darbu ir lėšomis iš esmės buvo pagerintas pastatas – viralinė, pastatytas priestatas, tačiau, vertinant šios bylos faktinę situaciją, tokia aplinkybė nelemia ginčo pastatų savininkų ir nuosavybės formos teisinio statuso pasikeitimo. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas su jame esančiais gyvenamuoju namu ir pagalbinio ūkio pastatais nuosavybės teise priklauso atsakovams B. Š. ir J. Š.. Gyvenamasis namas yra pagrindinis daiktas CK 4.12 straipsnio prasme, o namų valdoje esantys visi de jure įteisinti pagalbinio ūkio pastatai (CK 4.19 straipsnio 1 dalis) yra gyvenamojo namo priklausiniai, kurie yra skirti tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susiję su juo bendra ūkine paskirtimi. Kadangi gyvenamasis namas priklauso minėtiems atsakovams, ginčo pagalbinių ūkio pastatų, kaip priklausinių, teisinio statuso pakeisti nėra faktinio pagrindo, to nenumato nei įstatymas, nei sutartis.

27. Kad byloje taikyti CK 3.90 straipsnio nuostatas reikia nustatyti teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės apie tai, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovė siekia įrodyti ne jos buvusiam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės priklausiusio nekilnojamojo turto pagerinimo faktą ir vertę šalių santuokos metu, bet atsakovams B. ir J. Š. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo faktą ir vertę tokiu mastu, kad tai sudarytų pagrindą dalį minėtiems savininkams nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pripažinti kitų asmenų, t. y. apeliantės D. Š. ir jos buvusio sutuoktinio V. Š., bendrąja jungtine santuokoje įgyta nuosavybe. Byloje neginčijamas faktas, kad atsakovai B. ir J. Š. leido ieškovei D. Š. ir atsakovui B. Š. (sūnui) apsigyventi ginčo pastatuose, atlikti statybos darbus ir pritaikyti statinius savo reikmėms. Tėvų valdomo nekilnojamojo turto perdavimas vaikams naudoti nėra neįprastas dalykas. Tačiau vien daikto valdymas ir naudojimas nuosavybės teisių į tą daiktą nesukuria, o byloje neįrodyta kad kokiu nors būdu ar forma atsakovai B. ir J. Š. atsisakė ar perleido savo nuosavybės teisę į ginčo statinius apeliantei ir (ar) atsakovui V. Š..

28. Apeliantė taip pat nurodo, kad, vertinant ginčo statinius, nepagrįstai turto vertė sumažinta visa žemės sklypo verte, nes, pripažinus nuosavybės teises į ginčo statinius, statiniui bus galima nustatyti servitutą, kuriam naudoti būtų skirtas žemės sklypas. Teisėjų kolegija minėtą argumentą vertina nepagrįstu.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, jog jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis turtas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015; 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuomonės kad, atsižvelgiant į tai, jog į bendraturčiui tenkančią gyvenamojo namo dalį, nuo kurios ir priklauso jam skirtina žemės sklypo dalis, neįskaičiuojamos šio namo priklausinių (ūkinių ir kitų pagalbinio pobūdžio statinių, kiemo įrengimų, komunikacinių tinklų, tvorų ir pan.), kurių paskirtis – tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. gyvenamajam namui, ir kurie nuolat susiję su juo bendra ūkine paskirtimi – užtikrinti gyvenamojo namo savininko poreikių tenkinimą (CK 4.19 straipsnis), dalys, kiekvienu atveju būtina tiksliai nustatyti pastatų funkcinę paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2006). Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas bei gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso atsakovams B. ir J. Š., kas reiškia, jog ir ginčo pastatai yra pagalbinio ūkio pastatai, kurių paskirtis tarnauti pagrindiniam daiktui – gyvenamajam namui, o namų valdos žemės sklypo dalys gali būti nustatomos tik atsižvelgiant į gyvenamojo namo bendraturčių turimas dalis. Kadangi šiame žemės sklype kito gyvenamojo namo statyba (įteisinimas) yra draudžiama, todėl negali būti suformuotas ir esamame žemės sklype kitas namų valdos žemės sklypas.

30. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl ekspertizės metu netinkamai nustatytos ginčo pastatų pagerinimo vertės bei su prašymu ją nustatant vadovautis UAB „Darosa“ atstovo D. K. nustatytu turto vertinimu. Pažymėtina, jog, esant ginčui dėl turto pagerinimo ir reikalavimo tokį turtą pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe, reikia nustatyti turto vertę iki pagerinimų atlikimo ir vertės pokytį po turto pagerinimo. Kaip matyti, ekspertas J. A. tam, kad statinių vertė kiek įmanoma labiau atitiktų šalių ginčo esmę, statinių atkuriamąją vertę skaičiavo naudodamas ne pagalbinio ūkio pastatų, bet gyvenamojo namo statybinius įkainius. Nustatė, kad šių statinių pagerinimų vertė – skirtumas po rekonstrukcijos ir prieš rekonstrukciją - yra 6200 Eur (13600 Eur – 7400 Eur), kas sudaro 45 procentus rekonstrukcijos metu atliktų statinių pagerinimo dalis. Tuo tarpu, nors UAB „Darosa“ atstovas D. K. savo paskaičiavime nurodė, kad atlikti statybos remonto darbai sudaro 72 procentus nuo pradinės objekto vertės, tačiau jis atliko tik matematinį skaičiavimą pagal pateiktą kadastrinių matavimų bylą, pastato vietoje neapžiūrėjo, be to, pats patvirtino, jog tai nėra apskaičiuota turto vertė, o būsimų ar esamų statybų sąmata (statybos kaštai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju teismas, nustatydamas pagerinimų vertę, tinkamai savo išvadą motyvavo ir pagrįstai rėmėsi turto vertinimo ekspertizės duomenimis, o ne UAB „Darosa“ atstovo D. K. sudaryta lokaline sąmata, kurios pagrindu nebūtų pakankamai objektyvių ir patikimų duomenų spręsti apie ginčo turto vertės padidėjimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis).

31. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovų dėmesį, kad, kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia CPK 320 straipsnis – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Savo ruožtu atsiliepime į apeliacinį skundą turi būti išdėstoma nuomonė tik dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 straipsnis), t. y. nurodoma, ar sutinkama su apeliaciniu skundu ir jame esamais argumentais, ar ne ir dėl kokių priežasčių, tačiau jame negali būti formuojamas savarankiškas reikalavimas, susijęs su pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu (panaikinimu ar pakeitimu).

32. Kadangi apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė 6200 Eur turto pagerinimų vertę, nes turėjo pripažinti, kad ta vertė yra 9792 Eur (72 procentai nuo 13600 Eur ginčo statinių vertės), o atsakovai atsiliepime nurodo, kad teismas nenustatęs pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, be pagrindo 6200 Eur kompensaciją iš atsakovo B. Š. priteisė vienai apeliantei, nors turėjo ją priteisti lygiomis dalimis po 3100 Eur abiem sutuoktiniams, teisėjų kolegija dėl šių argumentų pasisako.

33. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nepilnamečiai vaikai lieka gyventi su ieškove, ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, faktus, kad antstolė negali iš atsakovo V. Š. išieškoti priteisto išlaikymo vaikams ir kad turto pagerinimo nauda lieka atsakovo V. Š. šeimai (jo tėvams), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, visą pastatų pagerinimo sumą priteisė ieškovei iš atsakovo B. Š.. Tokios faktinės aplinkybės rodo, kad teismas nustatė pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą be pagrindo tvirtina priešingai.

34. Atsižvelgdama į virš išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino surinktus įrodymus, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas B. Š. patyrė 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Netenkinus apeliacinio skundo, šios išlaidos, kurios pagrįstos laiku į bylą pateiktais įrodymais (t. 10, b. l. 18), atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, priteisiamos atsakovui B. Š. iš apeliantės D. Š. (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.