- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-26
- Bylos Nr.
- 3K-3-552/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys, Algis Norkūnas, Janina Stripeikienė
- Atsakovas
- V. V., L. P., A. V.
- Ieškovas
- G.L. T.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, VĮ Registrų centro
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių V. V. ir L. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G.L. T. ieškinį atsakovėms A. V., L. P., V. V., tretiesiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir įpareigojimo pašalinti ieškovo teisių pažeidimus bei atsakovės V. V. priešieškinį G.L. T., L. P. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G.L. T. nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso dalis pastatų ir statinių namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Kita šioje valdoje esančio nekilnojamojo turto dalis tam tikromis dalimis priklauso atsakovėms A. V., L. P. ir V. V. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-509 nustatė, kad namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dydis yra 1539 kv.m. Vilniaus apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į kiekvienam namų valdos bendraturčiui priklausančias statinių dalis, 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4080-01 nustatė namų valdos bendraturčiams priklausančias 1539 kv.m ploto žemės sklypo dalis: jam (ieškovui) – 482 kv.m, A. V. – 511 kv.m, L. P. – 187 kv.m, V. V. – 359 kv.m ir leido sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. 2003 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė jam (ieškovui) 482/1539 dalis, o 2003 m. gruodžio 15 d. – atsakovei L. P. 187/1539 dalis namų valdos žemės sklypo. Kita žemės sklypo dalis liko neprivatizuota. Jis (ieškovas), siekdamas tinkamai valdyti ir naudotis jam nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi, todėl ketindamas natūroje paženklinti savo nusipirkto žemės sklypo ribas, šiuo tikslu 2003 m. lapkričio 10 d. parengė žemės sklypo padalijimo planą, tačiau atsakovės nesutiko jo pasirašyti. Ieškovo tvirtinimu, jis negali naudotis įsigytu žemės sklypu, nes naudojimosi juo tvarka, kurią be jo sutikimo nustatė atsakovės, pažeidžia jo nuosavybės teisę: jis negali naudotis namu, prižiūrėti jį ir remontuoti, nes iki namo sienos iš šiaurinės pusės atsakovė L. P. augina daržoves; namo rytinėje pusėje prie pat langų yra bendras kelias, o už jo – vėl L. P. daržas; be to, jis negali naudotis ūkiniais pastatais ir lauko tualetu, nes atsakovė V. V., pasodindama želdinius ir gėlynus, užtvėrė pravažiavimą. Tvirtindamas, kad atsakovės nesutiko nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarkos pagal jo pasiūlytą projektą, tačiau savo pasiūlymų jam nepateikė, ieškovas prašė teismo nustatyti naudojimosi namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypu tvarką pagal jo parengtą žemės sklypo padalijimo planą ir įpareigoti atsakoves A. V., L. P. ir V. V. pašalinti (perkelti) iš jam skirtinos žemės sklypo dalies ir bendro naudojimo žemės (kelio) želdinius, įrengtas tvoras bei įrenginius.
Priešieškiniu atsakovė V. V. prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 4080-01 „Dėl žemė sklypo (duomenys neskelbtini), padalinimo ir dalių pardavimo pil. G.L. T., L. P., V. V.“ ir pripažinti negaliojančiomis valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-1-3977, sudarytą 2003 m. rugsėjo 25 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G.L. T., bei valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-9062, sudarytą 2003 m. gruodžio 15 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir L. P. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamą 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 4080-01, pažeidė LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – Tvarka) 8 punkto 2 dalies nuostatas, pagal kurias, tik bendraturčiams nesusitarus, jų naudojamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui tenkančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Atsakovės teigimu, ieškovas nesiūlė raštu susitarti dėl žemės sklypo dalių nustatymo. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu buvo nustatytos ginčo namų valdos žemės sklypo dalys, tenkančios kiekvienam bendraturčiui, ir nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka pagal tuo metu parengtą projektą. Šis teismo sprendimas ir žemės sklypo pasidalijimo projektas buvo užregistruoti nekilnojamojo turto registro įstaigoje (dabartinėje VĮ „Registrų centras“), todėl apie šį pasidalijimą turėjo būti žinoma tiek ieškovui, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijai, ir savavališkai pakeisti bendraturčiams tenkančias sklypo dalis jie neturėjo teisės. Be to, 1992 m. rugpjūčio 12 d. ginčo žemės sklypo bendraturčiai, išskyrus S. G., notariškai patvirtintu susitarimu dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo susitarė privatizuoti žemės sklypą atitinkamomis dalimis, ir iki šiol taip šiuo žemės sklypu naudojasi. Atsakovė taip pat nurodė, kad ginčijamu įsakymu nustatytos bendraturčių dalys realiai neatitinka kiekvienam bendraturčiui tenkančios nekilnojamojo turto dalies, nes priimant įsakymą nebuvo atsižvelgta į tai, kad ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjime, pagal kurio duomenis buvo nustatomas kiekvienam bendraturčiui tenkančios žemė sklypo dalies dydis, bendraturčių G.L. T. ir A. V. nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 8I1ž įregistruotos klaidingai, t. y. visa dalis atsakovei A. V. ir 41/100 dalis ieškovui G.L. T. 2003 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, bei 2003 m. gruodžio 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovės L. P. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, yra negaliojančios, nes valstybinė žemė parduota neteisėto įsakymo pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino; nustatė namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal UAB „Geoksis“ parengtą 1539 kv.m ploto žemės sklypo padalijimo planą, 2005 m. liepos 5 d. suderintą su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi, paskirdamas ieškovui G.L. T. naudotis žemės sklypą, pažymėtą indeksais 2-1 (96), 2-2 (108), 2-4 (180) ir 2-3 (36), geltona spalva, plane identifikuotą koordinačių sistemoje taškais 66, 65, 65, 63; 77, 62, 79, 78; 67, 68, 69, 70; ir 75, 76, 71, 74; žemės sklypą, plane pažymėtą indeksu 3, raudona spalva, identifikuotą koordinačių sistemoje taškais 80, 86, 88, 87, 83, 82, 81, paliko bendram bendraturčių naudojimui; įpareigojo atsakoves A. V., L. P. ir V. V. iš ieškovui paskirto naudotis žemės sklypo ir iš žemės sklypo, paskirto bendram naudojimui, perkelti želdinius, įrengtas tvoras ir kitus įrenginius; atsakovės V. V. priešieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovė V. V. neįrodė, jog priešieškiniu ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 4080-01 priėmimo metu tarp bendraturčių buvo susitarimas dėl 1539 kv.m žemės ploto dalių nustatymo (CPK 178 straipsnis), nes Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu buvo nustatyta 900 kv.m ploto žemės sklypo naudojimosi tvarka. Be to, ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo pasikeitę namų valdos bendraturčiai, o atsakovės faktiškai naudojosi žemės sklypu kiek kitokia tvarka, nei buvo nustatyta teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu. Ginčijamu įsakymu 1539 kv.m žemės sklypo plotas nustatytas atlikus tikslius matavimus, o teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu nustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu, kuris nebuvo identifikuotas koordinačių sistemoje. Dėl to teismas laikė nesant pagrindo šalių ginčo išsprendimui taikyti prievoles, nustatytas teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendime. Aplinkybę, kad bendraturčių G.L. T. ir A.V. nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 8I1ž įregistruotos klaidingai, t.y. visa dalis A. V. ir 41/100 dalis G.L. T., teismas vertino kaip neturinčią reikšmės šalių ginčui spręsti. Teismas laikė, kad bendraturčių nuosavybės dalys, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, yra teisingos, nes šie registro duomenys nėra nuginčyti ar nustatyta tvarka ginčijami, todėl ir ginčijamame įsakyme bendraturčių dalys pagrįstai buvo nustatytos pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjimo duomenis. Teismas taip pat laikė, kad, sprendžiant šalių ginčą, neatsižvelgtina ir į tą aplinkybę, jog atsakovė V. V. 2004 m. sausio 5 d. ir 2005 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registre papildomai įregistravo jai priklausančio nekilnojamojo turto dalis, nes tai buvo atlikta jau po ginčijamo 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo priėmimo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant jo priėmimo dieną galiojusios LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos redakcijos, todėl nėra pagrindo pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti, o pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis priešieškinyje nurodytais motyvais. Nustatydamas naudojimosi ginčo namų valdos žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą planą, teismas konstatavo, kad ieškovo, kaip savininko, teisės naudotis jam priklausančiu turtu yra pažeidžiamos, o jo pateiktas planas nepažeidžia įstatymo, kitų bendraturčių teisių valdyti ir naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais objektais, be to, atstatys pažeistas ieškovo teises, todėl yra pagrindas nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą planą ir įpareigoti atsakoves iš ieškovui paskirto naudotis žemės sklypo ir iš bendro naudojimo kelio perkelti želdinius, įrengtas tvoras bei kitus įrenginius (CK 4.37 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kiti bendraturčiai, nesutikdami su ieškovo pateiktu projektu, savo pasiūlymų ar projektų dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nepateikė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 9 d. nutartimi Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovių A. V., L. P. ir V. V. apeliacinius skundus atmetė. Pripažindama nepagrįstu apeliacinių skundų argumentą, kad ginčijamas 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas buvo priimtas pažeidžiant LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos reikalavimus, teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamo ginčo išsprendimui taikytinos Tvarkos redakcijos 8 punkte buvo įtvirtinta valstybinės žemės sklypo pirkėjo teisė, bet ne pareiga susitarti dėl perkamo valstybinės žemės sklypo dalių dydžio. Dėl to, kolegijos nuomone, ir apskrities viršininkas neturėjo pareigos reikalauti, kad pirkėjai pateiktų susitarimą dėl perkamų namų valdos žemė sklypo dalių dydžių. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius nesusitarimo faktą, įstatymų leidėjo taip pat nebuvo nustatyta. Nustačiusi, kad bylos šalys tarėsi dėl ginčo žemės sklypo padalijimo, tačiau rašytinės formos šalių susitarimas (Tvarkos 8 punktas) apskrities viršininko administracijai nebuvo pateiktas, kolegija sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininkas pagrįstai preziumavo, jog šalys nesusitarė, ir ginčijamu įsakymu nustatė ginčo namų valdos bendraturčiams tenkančias valstybinės žemės sklypo dalis. Pripažindama pirmosios instancijos teismą pagrįstai, sprendžiant šalių ginčą nagrinėjamoje byloje, nesirėmus dar 1992 m. rugpjūčio 12 d. sudarytu bendraturčių susitarimu dėl žemės sklypo dalių dydžių, kolegija atsižvelgė į tai, kad susitarimas nėra visų namų valdos bendraturčių susitarimas – jį sudarė tik trys iš keturių bendraturčių. Atsakovė L. P. neįrodė, kad buvo visų bendraturčių susitarimas, kurio pagrindu jai priklausytų didesnis žemės sklypas, negu šiuo metu jai yra parduotas, t. y., kad ji naudojasi Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. spendimu jai paskirtu žemės sklypu. Pažymėjusi, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys yra laikomi teisingais, kol jie nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis), kolegija laikė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, nustatydama kiekvienam bendraturčiui priklausančių patalpų plotą, neturėjo pagrindo abejoti 2002 m. liepos 29 d. pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos duomenimis. Aplinkybės, susijusios su atsakovės V. V. namo rekonstrukcija, kolegijos nuomone, ginčijamo įsakymo teisėtumo neįtakoja, nes šio įsakymo priėmimo dieną V. V. teisės į rekonstruotą objektą nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Be to, LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje nėra draudimo bendraturčiui pirkti valstybinę žemę tuo metu, kai kitas bendraturtis vykdo savo pastato rekonstrukciją. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad, sprendžiant šalių ginčą, nėra pagrindo atsižvelgti į V. V. nekilnojamojo turto dalių pasikeitimus, nes ginčijamo įsakymo priėmimo metu šių pasikeitimų nebuvo. Atmesdama apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo buvo nustatytos kiekvienam bendraturčiui tenkančios ginčo namų valdos žemės sklypo dalys, vertinimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliantės nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė neteisingas teismo vertinimas. Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymuose nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas (ginčo 1539 kv.m ploto žemės sklypas įregistruotas 2003 metais). Tuo tarpu minėtas teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byloje esančiu planu, kuriame atsispindi tik 900 kv.m plotas ir kuris nėra identifikuotas koordinačių sistemoje. Nurodytas aplinkybes, taip pat pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad atsakovės faktiškai naudojasi žemės sklypu kiek kitokia tvarka, nei ta, kuri buvo nustatyta teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendime, t. y. kad realiai nėra laikomasi šiuo teismo sprendimu nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, ką iš dalies patvirtina atsakovės L. P. paaiškinimai ir 1992 m. rugpjūčio 12 d. susitarimas tarp bendraturčių G. K., L. P. ir V. V., eliminuojant iš šio susitarimo bendraturtę S. G., teisėjų kolegija vertino kaip sudariusias pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui nevertinti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės 1992 m. vasario 6 d. sprendimo kaip privalomo susitarimo tarp visų bendraturčių dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgusi į tai, kad reikalavimas nuginčyti Nekilnojamojo turto registro duomenis šioje byloje nebuvo pareikštas (CPK 135-143 straipsniai), o pagal įstatymą (CK 4.262 straipsnis) į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai laikius, kad ginčijamu įsakymu bendraturčių dalys yra teisingai nustatytos pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjimo duomenis.
III. Kasacinių skundų dalykas ir pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė V. V. prašo Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama du kartus. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo 2006 m. kovo 9 d. nutartis yra priimta teisėjų kolegijos, į kurios sudėtį įėjo teisėja A. Urbanavičienė, nagrinėjusi šią civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą. Abiem atvejais ji buvo ir kolegijos pirmininkė, ir pranešėja. Pirmą kartą nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, byla buvo išnagrinėta iš esmės, priimant joje 2004 m. lapkričio 17 d. nutartį, kuria byla buvo grąžinat nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taip, kasatorės manymu, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka antrą kartą, buvo pažeistas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teismo nešališkumo principas (CPK 21 straipsnis), ir tai yra absoliutus skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
2. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami Vilniaus apskrities viršininko administraciją teisingai ginčijamu 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu nustačius bendraturčių dalis pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjimo duomenis, kurie akivaizdžiai klaidingi (atsakovei A. V. turint nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą 8I1ž nuo 1997 m. birželio 26 d., ieškovui G.L. T. jokiais būdais negalėjo atsirasti nuosavybės teisės į 41/100 dalį to paties pastato, kaip kad nurodyta pažymėjime), ir be jokių motyvų atmesdami šį dokumentą kaip įrodymą, pažeidė CPK 185 straipsnio, 265 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus. Šis proceso teisės normų pažeidimas lėmė netinkamą materialinės teisės normos (Tvarkos 8 punkto) taikymą. Be to, minėtame registro įstaigos 2002 m. liepos 29 d. pažymėjime nurodyta, kad yra atlikti kadastriniai matavimai ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie statinius 9I1p ir 7I1ž bei kiemo statinius. Apskrities viršininkas, turėdamas duomenis apie šiuos pastatus, turėjo įvertinti aplinkybę, kad užbaigus šių pastatų rekonstrukcijos darbus, šių pastatų savininko dalis bendrojoje nuosavybėje padidės, ir atitinkamai nustatyti parduodamo žemės sklypo dalis. Apskrities viršininkui to nepadarius, o teismams į tai neatsižvelgus, buvo pažeisti įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojantys CPK 176, 177 ir 185 straipsniai bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
3. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai įvertino Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimą ir 1992 m. rugpjūčio 12 d. notariškai patvirtintą bendraturčių susitarimą neturinčiais reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui, taip pažeisdami įsiteisėjusio teismo spendimo privalomumo principą (CPK 18 straipsnis), taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorės teigimu, minėtu teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu, nepažymėtu koordinačių sistemoje, tačiau 1992 metais kitaip ir negalėjo būti, nes žemės sklypų koordinates kadastro įmonė pradėjo nustatinėti tik nuo 2001 m. sausio 1 d., įsigaliojus LR nekilnojamojo turto kadastro įstatymui. 1992 m. rugpjūčio 12 d. susitarimu buvo susitarta dėl turimo didesnio žemės sklypo ploto naudojimo, tačiau bendraturčių dalys šiame turte liko nepakitusios. Tokiomis aplinkybėmis, priimant ginčijamą įsakymą, turėjo būti atsižvelgta į jau susiformavusius ir įstatymo nustatyta tvarka įformintus naudojimosi žemės sklypu santykius.
Kasaciniu skundu atsakovė L. P. prašo Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę nesant pagrindo šalių ginčo išsprendimui taikyti prievoles, nustatytas Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendime, pažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą, įtvirtintą CPK 18 straipsnyje. Kasatorės teigimu, Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimas, kuriuo yra nustatyta naudojimosi ginčo namų valdos žemės sklypu tvarka ir jai (kasatorei) paskirtas konkretus žemės sklypas, kuriuo ji iki šiol jau keturiolika metų naudojasi, į kurį įdėjo didelių investicijų, gerai įdirbo ir apsodino, tačiau kuris pateko į ieškovui skundžiamais teismų procesiniais sprendimais priskirtą žemės plotą, nėra nei pakeistas, nei panaikintas, todėl yra privalomas.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovės V. V. kasacinio skundo atsakovė L. P., nurodydama, kad sutinka su esminiu atsakovės V.V. pateikto kasacinio skundo argumentu dėl įsiteisėjusio Vilniaus miesto primojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimo privalomumo principo pažeidimo, prašo kasacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovių V. V. ir L. P. kasacinių skundų atsakovė A. V., nurodydama, kad sutinka su atsakovių kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais ir faktais, prašo jį patenkinti.
Šalies argumentai
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovės L. P. kasacinio skundo atsakovė V. V., nurodydama, kad sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, prašo jį patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas G.L. T. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, atsakovių kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjusio šią bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis nebuvo panaikinta (CPK 71 straipsnio 4 dalis), todėl šiuo atveju nėra absoliutaus skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo. Registro duomenys, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas įsakymas, nėra nuginčyti ir nagrinėjamoje byloje nėra ginčijami, todėl teismai teisingai sprendė, kad ginčijamame įsakyme bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys pagrįstai nustatytos pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjimo duomenis. Kasatorės V. V. nurodomas bendraturčių 1992 m. rugpjūčio 12 d. susitarimas yra negaliojantis, nes yra neteisėtas (tai nėra visų bendraturčių susitarimas, susitarime nurodytų žemės sklypo dalių plotų suma ir suformuoto namų valdos žemės sklypo plotas skiriasi). 1539 kv.m ploto žemės sklypo naudojimosi tvarka anksčiau nebuvo nustatyta (teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu buvo nustatyta tik dalies (900 kv.m ploto) žemės sklypo naudojimosi tvarka).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovui G.L T. (buvusios bendraturtės S. G. teisių perėmėjui) ir atsakovėms A. V., L. P. bei V. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatai namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjimą ieškovui nuosavybės teise priklauso 41/100 dalis gyvenamojo namo 1A/1M, kurio bendras plotas 100,86 kv.m, 41/100 dalis ūkinio pastato 7I1ž, kurio bendras plotas 45 kv.m, ir 41/100 dalis ūkinio pastato 8I1ž, kurio bendras plotas 7 kv.m; atsakovei L. P. – gyvenamasis namas 2A/1M, kurio bendras plotas 24,38 kv.m; atsakovei A. V. – 59/100 dalys gyvenamojo namo 1A/1M ir visas ūkinis pastatas 8I1ž; atsakovei V. V. – gyvenamasis namas 3A/1M, kurio bendras plotas 46,68 kv.m.
Vilniaus apskrities viršininkas ginčijamu 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4080-01, vadovaudamasis LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktais (LR Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija), atsižvelgdamas į kiekvienam namų valdos bendraturčiui priklausančias statinių dalis, nustatė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotą – 1539 kv.m ir namų valdos bendraturčiams priklausančias dalis: G.L. T. (62 kv.m statinių dalis) – 482 kv.m, L. P. (24,38 kv.m statinių dalis) – 187 kv.m, A. V. (66,51 kv.m statinių dalis) – 511 kv.m, V. V. (46,68 kv.m statinių dalis) – 359 kv.m ir nurodė, kad parduoda namų valdos bendraturčiams jiems priklausančią žemės dalį.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.
Dėl teisėjos A.Urbanavičienės pakartotinio dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Pagal CPK 71 straipsnio 4 dalį teisėjo dalyvavimas nagrinėjant apeliacinį skundą netrukdo jam nagrinėti tą pačią bylą pakartotinai apeliacine tvarka, išskyrus atvejį, numatytą šio straipsnio 2 dalyje. Tokiu atveju, kuriam esant teisėjo dalyvavimas pakartotinai nagrinėjant tą pačią bylą apeliacine tvarka būtų negalimas, pagal CPK 71 straipsnio 2 dalį laikytinas atvejis, kuomet panaikintas procesinis sprendimas (sprendimas ar nutartis), kuriuo byla išspręsta iš esmės, buvo priimtas šiam teisėjui dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, kuri nagrinėjo šią bylą apeliacine tvarka pirmą kartą ir į kurios sudėtį įėjo teisėja A. Urbanavičienė, 2004 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta šiam teismui nagrinėti iš naujo, byla nebuvo išspręsta iš esmės, be to, ši teismo nutartis nebuvo panaikinta, todėl konstatuoti, kad ši byla pakartotinai apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nėra pagrindo. Tokiomis aplinkybėmis atsakovės V. V. kasacinio skundo argumentą dėl teismo nešališkumo principo (CPK 21 straipsnis) pažeidimo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas) buvimo kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl gyvenamojo namo ar kitų statinių bendraturčių perkamų žemės sklypo dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo
Pagal ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusio LR žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimuose parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (LR Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. Nutarimo Nr. 1628 redakcija) 8 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Ši Tvarkos nuostata reiškia, kad bendraturčių dalys bendrojoje žemės sklypo nuosavybėje nustatomos proporcingai jų turimai gyvenamojo namo ar kito pastato daliai, o bendraturčių nuosavybės teise turimos gyvenamojo namo ar kito pastato priklausinių (ūkinių ir kitų pagalbinio pobūdžio statinių, kiemo įrengimų, komunikacinių tinklų, tvorų ir pan.), kurių paskirtis – tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. gyvenamajam namui, ir kurie nuolat susiję su juo bendra ūkine paskirtimi – užtikrinti gyvenamojo namo savininko poreikių tenkinimą (CK 4.19 straipsnis) dalys į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį neįskaičiuojamos. Tokią poziciją dėl gyvenamojo namo ar kito statinio bendraturčio perkamos žemės sklypo dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo patvirtina ir LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442, kuriuo buvo pakeistas LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ir jis išdėstytas nauja redakcija, 7 punkto nuostatos, pagal kurias kiekvieno bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio <...> dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausias Teismas, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių gyvenamojo namo bendraturčio perkamos gyvenamajam namui eksploatuoti suformuoto žemės sklypo dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimus, aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2006 ir kt.).
Bylos duomenimis (1 T, b. l. 7-11), bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje ginčo žemės sklypo nuosavybėje ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4080-01 buvo nustatytos, o bylą nagrinėjusių teismų pripažintos teisingai nustatytomis, atsižvelgiant į ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjime nurodytas kiekvienam namų valdos bendraturčiui priklausančias statinių (tiek gyvenamųjų namų 1A1m, 2A1m ir 3A1m, tiek gyvenamojo namo 1A1m priklausinių (ūkinių pastatų 7I1ž ir 8I1ž)) dalis. Remdamasi aukščiau išdėstytu Tvarkos 8 punkto 2 dalies nuostatų aiškinimu, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administraciją teisingai ginčijamu įsakymu nustačius bendraturčių dalis bendrojoje ginčo žemė sklypo nuosavybėje nebuvo pagrindo, o bylą nagrinėję teismai, padarydami tokią išvadą, netinkamai aiškino ir taikė Tvarkos 8 punkto 2 dalį ir taip pažeidė šią teisės normą, taip pat CPK 185 straipsnį, nes nenustatė visų nurodytos teisės normos taikymui reikšmingų aplinkybių.
Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės ir proceso teisės normas, šie pažeidimai yra esminiai, todėl yra pagrindas skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Bylos šalių ginčui išnagrinėti iš naujo spręstini konkrečių ginčo namų valdos žemės sklypo dalių, tenkančių kiekvienam namų valdos bendraturčiui, taip pat naudojimosi žemės sklypu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo klausimai, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti padaryta tik iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip sudarant bylos šalims galimybę teikti projektus ir siūlyti savo naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos variantus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija kitų kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų neanalizuoja ir šioje nutartyje dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.